2012 04 03

Daiva Masaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Nesuvaidintas skurdas: gyvenimas pro plastikinio butelio langą

Daivos Masaitytės nuotrauka

Matome juos, besikuičiančius šiukšlių konteineriuose, bet apsimetame, jog mums tai nerūpi. Sukame akis į šoną, kad netektų susidurti su vangiu jų žvilgsniu į niekur. Kartais jiems numetame kelis centus. Ne iš gailesčio, o tam, kad užsidėtume pliusiuką savo gerų darbų sąraše. Bet Antanas pinigų neprašo. Atlygį jis gauną rinkdamas butelius.

Antaną dažnai sutinku mūsų mikrorajono parke arba netoliese esančiame turguje, prie atliekų surinkimo punkto, kur jis parduoda tuščius butelius ir aliumines skardines. Kartą mačiau jį, ant nugaros tempiantį milžinišką plastikinių rakandų, kažkaip įmantriai surištų tarpusavyje, nešulį. Pučiant net ir nestipriam vėjui tas nešulys siūbavo į visas puses, o kartu su juo krypavo ir liesas Antano kūnas.

Seniai žirklių nematę, ilgi vėjo draikomi plaukai. Neaišku, kada paskutinį kartą skusta barzda. Į ilgus aulinius batus sukištos nenusakomos spalvos kelnės. Rūpestingai ant kaklo apvyniotas languotas šalikas. Tamsiai mėlyna striukė ant sulinkusių pečių atrodė pernelyg plona, kad apsaugotų nuo žiemos šalčių. „Labas rytas, mano vardas Daiva“, – šūktelėjau penktą dešimtį perkopusiam vyriškiui, tiesdama krepšį su plastiko atliekom, kurias ruošiausi sumesti į geltonąjį konteinerį. Nežinojau, kokios reakcijos galiu sulaukti. „Aš – Antanas“, – ne iš karto išgirdau šveplą balsą iš vos kelis dantis turinčios burnos. Krepšį su plastiko atliekom Antanas paėmė.

Taip mes susipažinome. Sveikinausi su vargeta kas kartą, jį sutikusi. Kartais jis atsakydavo tik galvos linktelėjimu. Labai retai jo lūpomis nuslinkdavo vos pastebimas šypsenos šešėlis, labiau primenantis skausmo, o ne džiaugsmo išraišką. Knietėjo pakalbinti Antaną, sužinoti jo istoriją, bet jaučiau, kad turiu įgyti šio žmogaus pasitikėjimą.

Užplūdus dideliems šių metų žiemos šalčiams, Antano nemačiau. Susirūpinau, ar nebus kur mirtinai sušalęs. Bet šiandien mes vėl susitikome. „Aš ne bomžas. Aš surenku šiukšles, kurias žmonės palieka pakrūmėse, sukiša po suolais. Nežinau, kodėl paaugliai daužo alaus butelius. Kartą susipjausčiau rankas, bet šukės buvo didelės, tai „Eko taškas“ jas priėmė“, – tarsi pateisindamas savo pastarųjų dienų dingimą tarė žmogelis. Supratau, kad man pavyko su juo susidraugauti.

Anksčiau Antanas dirbo statybininku. Sprogęs nekilnojamojo turto burbulas į šipulius ištaškė pusamžio vyro gyvenimą, galutinai palaužė ilgai vėžiu sirgusios žmonos mirtis. Bet skurdo išvargintas bedarbis neprasigėrė ir neatsidūrė gatvėje. Jis turi namą – suklypusią vėjo perpučiamą pašiūrę apleistame didmiesčio pakraštyje. Į savo namą tarsi skruzdėlė po menką šapą jis velka viską, ką tik galima pritaikyti ūkyje. Kartono lakštai jam atstoja kilimus, o šiukšlių konteineryje rastos metalo strypų ir plytų nuolaužos padėjo sutvirtinti vieną griūvančią sieną. „Mano trobai reikia remonto, bet kol kas aš neturiu tiek pinigų. Jei mūsų žiemos nebūtų tokios šaltos, pasistatyčiau namą iš plastikinių butelių. Smėlio atsargų dar turiu, o molio išsikasčiau pats“, – ramiai dėsto Antanas, išdidžiai pabrėždamas žodį „kol kas“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Savo dieną Antanas pradeda anksti, lyg eitų į darbą, lyg turėtų nuolatinį užsiėmimą. „Žmonės šiukšles į konteinerius atneša ryte, išeidami iš namų. Tada yra iš ko rinktis. Po pietų jau nieko vertingo nelieka. Be to, turiu suspėti iki supirktuvės uždarymo priduoti butelius, kitaip likčiau be vakarienės“, – atvirauja pavargėlis.

Naglis Šulija pranešė apie artėjančią pavasario kovą su šalčiu. Naktį iškritęs sniegas jau ryte pavirsta vandeniu. Bandau atspėti, ką tokio vertingo galima rasti šiukšlių konteineryje. Buvęs statybininkas Antanas krauna į seną vaikišką vežimėlį dienos radinius, rikiuodamas juos tarsi plytas mūro sienoje. Jei tik žiemos pas mus nebūtų tokios šaltos, jis pasistatytų namą iš plastikinių butelių.