2012 04 04

Zigmas Vitkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Grafinis romanas „Maus“, arba Kaip kitaip kalbėti apie Holokaustą?

 

2012-ųjų Vilniaus knygų mugėje pristatytas žymaus amerikiečių dailininko ir komikso žanro populiarintojo Arto Spiegelmano grafinis romanas „Maus“. Romane autorius pasakoja apie savo tėvo išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Vieno skaitytojo įspūdžiai.

Nedėkinga rašyti apie knygas, kurios tau itin patiko. Perskaitei, palietė, padėjai atgal į lentyną, kad mintys susigulėtų. Todėl ir šį kartą būtų galima susilaikyti, jeigu ne viena aplinkybė – Lietuvoje tokios knygos dar nebuvo. Todėl jos pasirodymas – įvykis. Kalbu apie leidyklos „Kitokia grafika“ išleistą Arto Spiegelmano „Maus“.

Išgirdęs, jog ketinama išleisti grafinį romaną (kitaip tariant, komiksą) apie Holokaustą, jo pasirodymo laukiau su nekantrumu. Kas gi tai galėtų būti? Svečiose šalyse buvau vartęs „rimtų“ komiksų, žinojau, jog šis literatūros žanras Lietuvoje klaidingai tapatinamas su spalvotomis nuotykių knygelėmis vaikams, tačiau komikso apie Holokaustą nebuvau matęs. 

Sąmoningai nelindau į internetą, kad galėčiau išgyventi tekstą be išankstinių nuostatų. Dabar, kai knyga perskaityta, galiu pasakyti, jog ji tikrai viena tų, kurią norėsis atsiversti dar kartą. Ir kartu ji viena tų, kurias perki tikėdamas, jog ją, lyg tarp kitko pakištą, perskaitys ir tavo vaikai, kai ateis laikas jiems sužinoti apie Holokaustą.

Šioje novelėje pasakojama Vladeko Spiegelmano, žydo, išgyvenusio Holokaustą, ir jo sūnaus, komiksų dailininko, bandančio susidoroti tiek su tėvo, tiek su savo atminties šešėliais, istorija. Sūnus (Artis) paprašo tėvo papasakoti apie Antrąjį pasaulinį karą. Jis norįs ją nupiešti. Tėvas nusiveda jį į savo senąjį kambarį, sėda ant dviračio treniruoklio ir ima jį minti. Istorija prasideda…

Neįprasti tokiai temai veikėjai – pelės (žydai), katės (vokiečiai), kiaulės (lenkai), briedžiai (švedai) – veikiantys novelėje, teikia tekstui netikėto kitoniškumo. Nesunkiai atpažįsti istorinius faktus (nacių atėjimas į valdžią, Lenkijos okupacija, pirmosios represijos ir t. t.), tačiau veikėjai gyvūnai sukuria ypatingą atitolinimo efektą, kuris leidžia pažiūrėti į Holokaustą nauju žvilgsniu.

Atsakymą, kodėl autorius pasirinko grafinio romano formą, rasime viename iš tėvo, jo antrosios žmonos Malos ir Arčio dialogų:

Artis: „Aš jau pradėjau ją piešti. Parodysiu… Čia tiek žydai, kuriuos už prekybą iš po skverno pakorė Sosnovece…“

Tėvas: „Ach…“

Artis: „O čia tu sakai: „Ach, net šiandien, kai juos prisimenu, akys paplūsta ašaromis!“

Tėvas: „Taip vis dar (tėvas kalba laužyta anglų kalba – Z. V.) tai verčia verkti!“

Mala: „Labai svarbi knyga. Turėtų sudominti žmones, kurie tokių knygų neskaito.“

Tėvas: „Taip. Aš netgi niekada neskaitau tų komiksų. Bet irgi man įdomu.“

Mala: „Žinoma, kad tau įdomu, juk tai tavo istorija!“

Tėvas: „Taip. Žinau viską šitą, bet irgi man įdomu!“

Skaityti „Maus“ nėra paprasta. Tirštas juodai baltas piešinys, nedideli langeliai, nelengvai skaitomas šriftas (tikrai ne Mickey Mauso ar Manga „balionėliai“), ragina skaitytoją atsidėti rimtam darbui. Prieš įsigydamas knygą, kažkodėl maniau, jog ji bus spalvota ir lengvesnė (tiek turinio, tiek svorio prasme). Priešingai: perskaitęs keliolika lapų, pajutau skaitąs tikrą knygą.

„Kaip šių laikų žmogui kalbėti apie Holokaustą?“ – tai vienas iš klausimų, kilusių skaitant „Maus“. Geriau nei politologas, VDU dėstytojas Jassy Miningeris neatsakysiu: jis teigė manąs, jog komikso žanras demokratizuoja mūsų galimybę suvokti Holokaustą. Jau pati komikso forma – tariamai lengva ir kvaila, mus užklausianti, kaip tinkamai, atsakingai, pagarbiai kalbėti apie Holokaustą.

Akivaizdu, klausimas „kaip kalbėti apie Holokaustą?“, kai neliks gyvų liudininkų, ateityje taps vis aktualesnis.  Kaip apie tai kalbėsime, kaip palaikysime gyvus šio įvykio atsiminimus? Lietuvoje toks klausimas dar sudėtingesnis nei Vakaruose: mes apskritai dar tik mokomės kalbėti apie Holokaustą, pripažinti, kad jis iš tikrųjų įvyko, vyko mūsų šalyje ir mes nešame dalį atsakomybės.  

Atgavę Nepriklausomybę, ėmėme mokytis faktų ir atminties kultūros. Faktų nežinojome, bent jau didesnioji visuomenės dalis, o puoselėti atminties kultūros neturėjome galimybių, nes galėjome išlikti tik keldami vienintelę savo atmintį, savo skausmą. „Maus“  įtaigiai  papasakota istorija šiame atminties darbe teikia mums naujų galimybių. Erdvės minčiai.  

„Maus“ pasirodymas Lietuvos knygynuose džiugina dar dėl vienos priežasties: ši knyga gali tapti katalizatoriumi, prisidėsiančiu prie sovietmečiu paršiuko Čiuko ir Miko Ridiko atstovauto, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais banaliais siužetais nepelnytai sukompromituoto komiksų, kaip rimtos literatūros žanro, reabilitavimo. Tikėkimės, kad taip ir įvyks.

Zigmas Vitkus 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.