2012 04 04

Gražina Bielousova

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie Dievą, kuris nepateisina mūsų lūkesčių

EPA nuotrauka

Vienas ryškiausių kontrastų Bažnyčios metuose – tarp Verbų sekmadienio ir Didžiojo penktadienio. Minia, skelbianti Jėzų Dovydo Sūnumi ir tiesianti Jam kelią į Jeruzalę, vos per kelias dienas persimaino ir pasmerkia Jį myriop, o džiaugsmingos osanos virsta nirtulingais šūksniais, reikalaujančiais nekalto kraujo. Per Šventojo Rašto skaitinius ir Bažnyčios liturgiją mes taip pat įsitraukiame į šią permainingą dramą vien tam, kad atrastume, jog toks nuotaikų ir nuomonių virsmas mums nėra svetimas. Minios atsake į Jėzų mes atpažįstame ir savo atsaką į Dievą, kuris nepateisina mūsų lūkesčių.

Minia, sekanti Jėzų į Jeruzalę, tiesianti drabužius ir šakeles Jėzui ant kelio, anaiptol nėra atsitiktinis būrys Jam svetimų žmonių. Šventasis Raštas pasakoja, kad tai buvo Kristaus pasekėjai, mokiniai, kurie su kiekvienu Jėzaus stebuklu ar pamokslu vis ryškiau įžvelgė tą, kurį žadėjo pranašai. Tačiau minios lauktasis Mesijas, kuris gydė, mokė, kėlė iš numirusių, išvarinėdavo demonus ir laužydavo duoną, skirtingai nei tikėjosi žmonės, neskubėjo skelbtis karaliumi ar organizuoti maišto prieš romėnus. Netgi priešingai, atsitraukdavo nuo bet kokių bandymų primesti Jam tokį vaidmenį.

Toks, daugelio ano meto izraelitų akimis žiūrint, dviprasmiškas elgesys, kėlė sumaištį jų galvose. Jei Jėzus yra Mesijas, kodėl Jis atitinkamai nesielgia? Pažadėtasis Karalius turėjo imti valdžią į savo rankas, numesti užkariautojų jungą ir atkurti Izraelyje „aukso amžių“ – Dovydo ir Saliamono šlovę pranokstančią karalystę. Kadangi Jėzus to nesiima daryti, Jo pašaukimu sudvejoja net ir Jonas Krikštytojas, pats skelbęs Dangaus karalystės prisiartinimą: ar tu esi tas, kuris turėjo ateiti, ar mums laukti kito? Tačiau net ir jam Jėzus tiesiai neatsako: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena… (Lk 7, 20–22) Kitais žodžiais tariant – tas, bet ne toks.

Tačiau štai, artėjant Paschai, Jėzus atrodo, imasi veiksmų, kurie pateisina Izraelio viltis: išpildydamas Zacharijo pranašystę, Jėzus sėda ant asilėlio ir patraukia į Jeruzalę. Jėzaus pasekėjai negalėjo nepermatyti daugiasluoksnės prasmės, glūdinčios šiame poelgyje. Artėjant Paschai, kiekvieno doro žydo širdis prisipildydavo lūkesčio, kad Dievas, kaip kadaise, išgirs tautos šauksmą ir siųs jai išvaduotoją, išvesiantį ją iš svetimtaučių priespaudos, kad jie galėtų būti „kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6). Jei būtų galima brėžti paralelę tarp netolimos praeities ir tuometinio Izraelio, Paschos šventimas galėjo prilygti Vasario 16-osios minėjimui sovietmečiu: nors Lietuvoje tautos atgimimo viltys buvo kurstomos visiškai slapta, žydų tauta šias viltis dangstė romėnams nesuprantamais ritualais.

Stebėdama Zacharijo pranašystės, skelbiančios ne tik pergalingo karaliaus įžengimą į Jeruzalę ant asilo, bet ir Izraelio priešų sutriuškinimą, išsipildymą prieš savo akis, minia atsako karo šūkiu į karo šūkį: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” Jėzų sekantys mokiniai ne tik atsako Jėzui 118 psalmės (žr. Ps 118:24 ir toliau) žodžiais – jie visu savo elgesiu įkūnija tos psalmės esmę, vos ne paraidžiui atkartodami ten nusakomus pergalę švenčiančiųjų veiksmus: mojuoja šakelėmis ir švenčia „dieną, duotą Viešpaties.“ 118 psalmė – padėka ir gyriaus giesmė Viešpačiui, išgelbėjusiam savo prislėgtą tarną, o pats šūkis „osana“ – prašymas, meldimas išvaduoti, pažodžiui „meldžiam, išvaduok!”  O kreipinys „Dovydo Sūnau“ tik dar labiau sustiprina pojūtį, kad štai dabar prieš minios akis Dievas imasi atkurti savo tautą. Dabar yra tas laikas, ta valanda, kai Dievas veikia. Tai, kas vyksta šioje eisenoje, be abejonės, yra Izraelio išvadavimo pradžia, beprasidedanti revoliucija.

Tačiau įžengęs į Jeruzalę Jėzus nežygiuoja prie Poncijaus Piloto rūmų, nesušaukia kariuomenės, neskelbia perversmo. Minia pasiruošusi veiksmui, kiekvienas Jėzaus mokinys pasirengęs atiduoti savo gyvybę už tai, kuo jie tiki. Bet Jėzus pasuka Šventyklos link ir, užuot išvaikęs romėnus, išvaiko prekeivius, užuot aukštyn kojom apvertęs Romos imperiją, išvarto pinigų keitėjų stalus ir užuot paskelbęs Izraelio karalystės įkūrimą, paskelbia Šventyklą savo Tėvo namais. Aišku, kad Jėzaus partinė linija gerokai skiriasi nuo tos, kurią minia įsivaizdavo jį brėžiant. Jėzus, jei ir kuria karalystę, tai tikrai ne tokią, kokios minia tikėjosi.

Tad nieko nuostabaus, kad kai Jėzus atiduodamas Piloto teismui, minia reikalauja paleisti Barnabą, kuris, berods, įkūnija jų supratimą, kaip turi būti kuriama karalystė. Pilotas, pastatęs Jėzų ir Barabą greta, suteikia teisę miniai pasirinkti, kaip bus kuriama Dievo karalystė žemėje. Barabas, maištininkas ir žmogžudys, greičiausiai laukiantis bausmės už bandymą matomu ir lengvai suprantamu būdu nuversti Romos imperiją ir atkurti Izraelio galią, veikia ryžtingai, greitai ir veiksmingai. (Lk 23, 19). Barabas yra ta viltis, tas atsakymas, kurio trokšta minia. Jis žada greitą jų lūkesčių patenkinimą. Jėzus tik sužadina tuščias viltis ir nuvilia jų lūkesčius. Jo veikimo būdas netelpa į jokias normas ir neįgyvendina per amžius puoselėto scenarijaus.

Bet būtent čia mes sutinkame ir save pačius. Mes norime Dievo, kuris būtų ne, anot Anzelmo Kenterberiečio, „didesnis nei tas, kurį galima suvokti protu“, bet dievuko, kuris tarsi kišeninis kapelionas laimintų mūsų užgaidas ir sumanymus, žadėtų lengvą sėkmę, nereikalaujančią aukos, apsaugotų nuo kančios ir nusivylimo. Mes, sąmoningai ar ne, norime sutalpinti Dievą į vienos ar kitos konfesijos teologiją, kokio nors mąstytojo raštų rinkinį ar politinės partijos programą. Mes norime dievo, kuris tilptų mūsų pasaulėlyje ir nelaužytų mūsų nusistovėjusių pažiūrų. Tada, kai Dievas nebeveikia pagal mums priimtiną scenarijų, imame Juo dvejoti, o kai radikaliai keičia mūsų įsitikinimus apie tai, kas Jis yra, kaip atrodo Jo karalystė ir kaip Jis veikia, netgi suabejojame Jo gerumu ar egzistavimu.

Bet Dievas nebūtų Dievas, jei tilptų į kieno nors nubraižytas schemas. Dievas nuolatos veda savo žmones į kažką naujo, į tokią ateitį, kokios jie negali įsivaizduoti. Jis leidžia, kad mūsų įsivaizdavimai apie tai, kas Jis yra ir ką Jis gali, mums taptų tokie ankšti, kad nebeturėtume kito pasirinkimo kaip tik iš jų išsinerti ir atrasti naują, žvilgančią odą po senąja išnara. Dievas leidžia, kad babiloniečiai sugriautų Jeruzalės Šventyklą ir Izraelio tauta suprastų, kad Jis yra Dievas ne tik tarp keturių jos sienų, bet ir Babilone. Dievas leidžia tautai nusivilti Jėzaus kuriama karalyste ir ji atrastų, jog karalystė, kurią Jis kuria, apima ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį. Dievas leidžia, kad griūtų mūsų įsitikinimai apie Jį ir taip atrastume, jog Jis yra gerokai didesnis, nei manėme. Tik tada, kai mūsų lūkesčiai nuviliami mes galime iš tiesų išgirsti ir Gerąją Velykų Naujieną – Jo čia nebėra, Jis prisikėlė. Jis yra Tas, kurio laukėme, bet ne toks, kokį įsivaizdavome.

Autorė yra Jungtinės metodistų bažnyčios pastorė, Tarptautinio LCC universiteto teologijos dėstytoja.