2012 04 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Andreï Makine: „Knyga – tai kitoks būdas gyventi“

Leidykla „Tyto alba“ išleido dar vieną Goncourt‘ų premijos laureato rusų kilmės prancūzų rašytojo Andreï‘aus Makine‘o romaną „Trumpų amžinų meilių knyga“. Tai jau ketvirta šio autoriaus knyga lietuviškai – po „Prancūziško testamento“, „Žako Dormo žemės ir dangaus“, „Moters, kuri laukė“. Prancūzų kritikai A. Makine‘ą vadina vienu didžiausių prancūzų rašytoju, neoklasiku, o romaną „Trumpų amžinų…“ – tikru jausmų ir inteligencijos kondensatu, o jo stilių – santūriu, skaidriu, bet nepaprastai įtaigiu ir jaudinančiu.

Pateikiame ištraukas iš Andreï‘aus Makine‘o ir jo kūrybos tyrinėtojos, mokslinio darbo apie jo kūrybą autorės Murielle‘s Lucie Clémen pokalbio.

Kaip pasikeitė Jūsų literatūrinė koncepcija per 20 kūrybos metų?

Rašytojas Andrei Makine. Algirdo Brazaičio nuotrauka

Man literatūra – šventa. Į literatūrą žengiama tarsi į religiją. Ieškoti papildomos asketiškumo ar religingumo prasmės čia nereikėtų. Kalbu apie visišką atsidavimą. Kitą gyvenimo būdą. M. Proustas sakė: „Skaityti – tai atsiriboti nuo gyvenimo“. Knyga – tai kitoks būdas gyventi. Ar galima visiškai pasišvęsti tokiam gyvenimo būdui? Nemanau, nes mes esame paprasti mirtingieji, tad užimti įvairia kita veikla. Juolab kad literatūra Verlaine‘o dėka tapo kone keiksmažodžiu, jis sakė: „O visa kita – literatūra!“

Koks literatūros vaidmuo, jos apibrėžimas? Tai panašu į išsigelbėjimą per atpirkėją, soteriologiją. Būtent tai yra literatūra. Nuo pat pirmųjų tekstų mano literatūros vizija varijuoja nuo dalykų, kuriuos aprašau, įtakos. Yra sričių, kurios man atrodė nepasiekiamos, pavyzdžiui, teatras. Niekada nemaniau parašysiąs pjesę, bet tai padariau. Parašiau esė, nors niekada savęs nelaikiau eseistu. Niekada nemaniau privaląs rašyti ką nors aktualaus, bet galiausiai aktualijos paskatino atsirasti knygai „Prancūzija, kurią pamirštama mylėti“.

Kaip Jūs tapote rašytoju?

Apie tai, kaip gimsta pašaukimas, galima parašyti ištisą knygą. Pašaukimą neišvengiami paskatina realūs dalykai, apie kuriuos galvojama negalvojant, kad galvojama: erosas, mirtis, gyvenimo trumpumas, mūsų būties gležnumas, kančia, artimųjų išnykimas, Blogis, Gėris ir pagaliau visi žmonijos didieji klausimai, be scholastikos, tamsuoliškumo, vingrybių ir painumo. Ir labai svarbu rasti paprastą kalbą visam tam išreikšti.

Jūs neatsakėte į mano klausimą. Kaip visa tai prasidėjo Jums?

Na, taip, bet, matote, man buvo atsitikę tiek visokių dalykų. Galėtumėte manęs paklausti, kaip dvylikos metų tapau nešiku kolūkio turgavietėje, piemeniu, o vėliau kareiviu, ir taip toliau. Vienu metu rimtai galvojau tapti profesionaliu sportininku. Mes esame daugialypiai. Nabokovas buvo universiteto profesorius. Ar tai jo būtis, pašaukimas? Greičiau duona kasdieninė, kaip ir man – tūkstančiai darbų, kuriuos dirbau.

O kaip gimsta Makine‘o romanai? Ar Jums svarbiausia personažo idėja, ar siužetas…

Supaprastinkime. Iš dalies esama išgyventos tiesos, idėjos, žmogaus, charakterio, kuris sukrečia savo neįprastumu arba priešingai – nepaprastu banalumu, ir tai reikia aprašyti. Tai gimties aktas, kuris kartais virsta muzikine nata, nes šiame pasaulyje visa yra harmonija. Ją galite išreikšti matematikos lygtimis arba chemijos formulėmis arba ritmu, nes visa yra ritmas, ir jūs jaučiate šį ritmą, taktą, kuris suteikia ritmiškumo jūsų gyvenimui ir atrodo kaip šifruota paslaptis. Ši užkoduota žinia susikoncentruoja tam tikrame personaže, dienoje arba situacijoje. Truputį panašu į – dar vienas banalus įvaizdis – rasos lašą, atspindintį visą pasaulį. Šis rasos lašas labai svarbus, bet ne fizine savo išraiška. Tai prizmė, kurioje matote šviesos spektrą, vaivorykštės spalvas. Taigi reikia aptikti tokį rasos lašą, kuris gali būti žmogus, situacija, kančia arba meilė.

Kokias patyrėte tiesiogines literatūrines įtakas?

Mus viskas veikia. Aš skaičiau daug filosofų, ir, be jokios abejonės, man padarė įtaką Marxas, Hegelis, Spinoza ar Bergsonas. Kiekvienas skaitinys palieka savo žymes, net prasti skaitalai. Jaunystėje galima skaityti pigius romanus ar detektyvus, kurie yra žemesnieji žanrai – ir patirti jų įtaką, kad sau tartum: „Niekada taip nerašysiu! Kaip prasta!“ ir atsiriboti nuo to.

Jums atrodo, kad kartais rašytojo kūryba gerėja, įgijus patirties?

Hemingway‘us atsakė į šį klausimą: „Kūryba ­– tai 50 proc. darbo ir 50 proc., deja, talento“. Ši frazė yra siaubinga. Ji ir kvaila, ir labai teisinga. Aš visuomet jaučiuosi bejėgis prieš tiksliuosius mokslus. Gal esama „genetinio“ polinkio kurti literatūrą? Ar aš gavau kompensaciją „netiksliųjų“ mokslų dėka?

Rašytojas yra geras, kai dirba, ar kad yra genijus… Galbūt būtina sąlyga turėti talentą ir nepaprastai daug dirbti?

Vienam rusų tapytojui buvo priekaištaujama, kad jis labai produktyvus, į tai jis atsakė: „Brangūs draugai, aš keturiasdešimt metų mokiausi nutapyti paveikslą per 40 valandų“.

Kaip Jūs rašote? Turiu omeny, kompiuteriu, rašomąja mašinėle, pieštuku ar rašikliu, ranka?

Aš rašau ranka. Man būtinas fizinis kontaktas. Bet kitiems to nerekomenduoju.

Turiu klausimą, kuris gal pasirodys šiek tiek mistiškas: ar turite rašymo ritualus?

Ne, ne, visai ne. Šį klausimą visuomet užduoda autoriams ir jie ima pasakoti, kad rašo rašikliu nustatytomis valandomis. Kai imama ritualizuoti ką nors tokio gilaus ir nevaldomo kaip rašymas, nutolstama nuo tiesos. Kaip religijoje – varginanti, sunki ritualizacija rodo, kad esama kažko netikro bažnytinėje organizacijoje.

Tačiau, kad ir neturite ritualų, esate disciplinuotas?

Aš rašau kasdien, bet galiu kirsti visą Australiją net nepagalvojęs apie rašiklį. Aš nesu ir savo plunksnos vergas arba kabinetinis rašytojas.

Taigi jūs nesate disciplinuotas rašytojas?

Reikia daug rašyti ir perrašinėti. Tai vienintelė mano disciplina.

Manote, kad visas pasaulis gali rašyti? Klausiu, nes šiais laikais kaip grybų pridygę rašymo dirbtuvių.

Išmokti rašymo meno savaime nėra blogas dalykas. Kodėl ne? Reikėtų apibūdinti, koks tas rašytojas. Tai galėtų būti žmogus, kuris mums padaro apčiuopiamus mano minėtus dalykus: meilę, mirtį, malonumą, būties trumpalaikiškumą, Blogį, Gėrį. Jeigu pasinėręs į knygą, iš jos išneri su lengvu pasitenkinimo ar diskomforto jausmu arba patyręs blankias ar neutralias emocijas – ar tikrai ši lektūra buvo būtina? Aš jau apibūdinau tokio pobūdžio knygų „naudą“. Jos parašytos tam, kad rašytojai matytų, kaip nereikia rašyti. Tačiau šiais laikais pramoginė literatūra prarado savo patrauklumą, nes yra kitos pramogų industrijos, daug paveikesnės, — televizija, kinas, internetas. Taigi galima pramogauti daug įvairiau. Mano nuomone, mes gyvename palaimintu laiku poezijai, tikrai poezijai ir tikrai literatūrai, o tai, kas šalia jų, pasiglemžia naujos pramoginės sritys. Vadinasi, mes galime susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia. Svarbiausia – toji soteriologija, tai yra kiekviena knyga turi siūlyti išganymo kelią.

Kas jus asmeniškai trikdo romane?

Labiausiai trikdo žmonijos gebėjimas vis rašyti – toliau kurti romanų upę. Taip, tai mane nuoširdžiai glumina. Galvoju: „O kam?“ Tame esama absoliutaus bergždumo, tuštybės. Visuomet bus romanų, pelnančių apdovanojimus. Visuomet bus veikėjų moterų, kurios mylės veikėjus vyrus, kurie jų nemylės, paskui jie išsiskirs, mirs… Žmonių gyvenimas vis iš naujo perleidžiamas, be paliovos. Savižudybės, išvykimai, išsiskyrimai – tas mažasis teatras, žmogiškoji tragikomedija, kurią žmogus su malonumu aprašinėja. Žmonija įsimylėjusi pati save. Gyvenimas toks, koks yra, aprašytas tūkstančius kartų, ypač meistriškai Balzaco ar Tolstojaus.

O ko tikitės Jūs?

Kad šis literatūrinis laukas smarkiai sumažės. Žmonijai ant kulnų lipa vis greitėjantis laikas. Prieš televiziją nebuvo kitų būdų, kaip betarpiškai pateikti sociopsichologinį to, kas išgyventa, vaizdą. Rašytojai jautėsi priversti atlikti kasdienybės fotografų vaidmenį. O šiandien, naudojant naująsias technologijas, pasaulis jau aprašytas. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, anų laikų valstietį Sibiro ar Provanso glūdumoje, ar kokiame Prancūzijos užkampyje. Jis neturėjo galimybės matyti viso pasaulio vaizdo. Šiais laikais jis yra visur. Tai kam jį aprašinėti? Seniau romanai buvo žinianešiai. Juose rasdavai kolektyvinio gyvenimo ataskaitą. Ar to reikia šiandien? Mūsų pasaulis pilnas nuolatinio pergromuliavimo, smulkiaburžuazinių, vadinamųjų „people“ išgyvenimų. Kiekvienas TV žiūrovas žino, kuri žvaigždė susileido botokso, pasistorino lūpas, kad būtų putlesnės, pasididino krūtinę. Jis betarpiškai mato viso pasaulio gyvenimą. Visas pasaulis prisijungęs prie interneto. Jeigu suskaičiuotumėte, kiek žmonių susiję – naršo, rašo, kurpia tekstus, išeitų turbūt pusė pasaulio, o kita pusė visa tai skaito. Mes visi esame nuolatinio bendravimo burbule, kuris paverčia pramoginį romaną visiškai nereikalingu. Tačiau pramoginių skaitalų leidžiama 90 proc.

Rašymas Jums – malonumas ar kančia?

Be abejo, abu. Kai knyga jau parašyta, jaučiu palengvėjimą. Galvoju: „Pasaulis, kurį sukūriau, egzistuoja. Jis gyvas. Tegul kiti jį teisia, kiek tik nori, bet jis egzistuoja. Šis pasaulis turi nesukurtų kūrinių realumo – taip sakoma apie dieviškąją kūriniją, išsaugotos visos jos proporcijos.

Paklausiu pragmatiškai: ar išsaugote savo užrašus?

Ne, iškart išmetu. Labai savimeiliška būtų juos archyvuoti. Juk žinote apie polemiką dėl „Lauros ir jos originalo“. Nabokovas mėgo mistifikuoti. Du kartus jis suvaidino komediją: degino rankraščius, o juos iš liepsnų traukė jo žmona. Tai aktorius, kuris puikiai pažįsta literatūrinės reklamos mechanizmą. Vienintelė problema, kad šiems žaidimams prarandama daug laiko. Visą šį laiką reikėtų skirti literatūrai. Jeigu galėčiau duoti patarimą savo plunksnos draugams, pasakyčiau, kad bet kokia kaina reikėtų vengti kurti savo personažą. Jeigu jis susikuria be jūsų pastangų – juo geriau arba juo blogiau. Tačiau kurti jį taip, kaip tai darė Nabokovas su savo drugeliais (V. Nabokovas gaudė ir kolekcionavo drugelius, dabar ši kolekcija Maskvoje, V. Nabokovo muziejuje. – red.) – per daug menka.

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Kai skaitinėjate rašomą kūrinį, daug išbraukote?

Rankraščius skaitau tūkstančius kartų. Kiekviena diena prasideda iš naujo perskaitant, ką parašiau, vis grįžtant į pradžią.

Manote, kad rašytojo biografija naudinga stengiantis perprasti jo kūrinius?

Ji būtina! (juokiasi) Rašytojas pradeda egzistuoti tada, kai koks nors universiteto mokslininkas parašo gerą jo biografiją. Kol tai neįvyksta, jis tik drugelio lėliukė, embrionas. Taigi, kai universiteto šviesuolis parašo gražią biografiją, ypač kai šie tekstai išsamiai supažindina su jos autoriaus mintimis, rašytojas gauna šansą likti žmonių atmintyje. Kitaip jis žuvęs. Žinoma, aš juokauju!

Manote, kad universiteto dėstytojas, kuris aiškina rašytojo kūrinius, siedamas juos su biografija, atsiskleidžia dalykai, kurių nežino apie save net pats rašytojas?

Be abejonės. Nereikia pamiršti dar vieno dalyko: visos šios atskleistos magistralinės linijos niekada nepakeis gilaus savo pačių asmenybės pažinimo, o to turi teisę tikėtis iš knygos kiekvienas skaitytojas. 

Vertė Lolija Spurgienė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.