2012 04 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Daiva Ausėnaitė. Kalbėjimas apie ŽIV – kalbėjimas vėjams?

Šių metų pradžioje pradėtas projektas „Apie ŽIV – žurnalistams ir visuomenei“. Jo atsiradimą paskatino kelios priežastys, iš kurių vieną labiausiai norėčiau akcentuoti – Lietuvos žiniasklaida mažai domisi ŽIV tema ir juolab nerengia publikacijų apie ŽIV.

Tad viena iš projekto užduočių – paskatinti didesnį žiniasklaidos domėjimąsi ŽIV tema, išgirsti ŽIV paciento bėdas ir adekvačiai pateikti šią temą.

Aš apie ŽIV rašau jau per dešimt metų. Per šį laiką tekstų, kur būtų ramiu ir objektyviu stiliumi rašoma apie ŽIV, teko matyti labai nedaug. Leidžiu sau manyti, kad žurnalistai greitai suvokė – kalbėti apie ŽIV, tai kalbėti vėjams: rašančiajam reikia nemažai gilintis, žmonės nesupranta šios temos, ŽIV žmonių, atvirai kalbančių apie savo diagnozę, sunkiai surasi…

Be to, dirbtinis valstybės noras mažinti ŽIV infekcijos svarbą ir grėsmę, sukuria gajų iliuzijų – sergamumas pas mus mažas, sergantieji viską gauna nemokamai, be to, yra labiau vertų gauti gydymą, ŽIV infekuotieji nesiskundžia, vadinasi, viskas gerai ir pan. Šių iliuzijų įkaitais tampa ne tik ŽIV infekuoti – įkaitai yra visa visuomenė. Atsainus požiūris į ŽIV infekciją daugelyje šalių jau davė rezultatų – ten ŽIV virto epidemija. Epidemija pasiekė didžiąją visuomenės dalį ir pradėjo plisti lytiniu keliu. Drąsiai sakau, kad taip nutiks ir Lietuvai, jeigu ko nors nesiimsime. Ko nors imtis galėtų žurnalistai – kritiškiau ir objektyviau pasižiūrėję į valstybės politiką ŽIV infekcijos atžvilgiu.

Noriu paieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvos žurnalistai nenori rašyti apie ŽIV.

Pirma priežastis – ŽIV temos marginalumas

Yra toks terminas – marginalai. Juo apibūdinamos žmonių grupės, kurios, paprastai sakant, yra ne tokios kaip plačioji visuomenė. Mokslininkas, prof. Artūras Tereškinas parašė nemažai knygų apie marginalus, jų vaizdavimą Lietuvos žiniasklaidoje. Jis pasiūlė kitą terminą, kuris man asmeniškai labai patinka – paraštiniai žmonės. Na, žinot, yra mokyklinis sąsiuvinis, kuris turi paraštę. Tai, kas teisinga ir normalu, – rašoma puslapyje iki paraštės. O už paraštės gali būti visokios pastabos, kažkokie nuobodulio paveiksliukai ir pan. Tačiau tokiu tyliu susitarimu įprasta nekreipti dėmesio į tai, kas yra už paraštės. Lyg ir matom, tačiau vertinam tai kaip kažką, kas yra lyg ir nematoma, o gal to iš viso nėra ar tai nelabai svarbu. Žodžiu, tokie yra paraštiniai žmonės – lyg ir yra, bet išlieka nematomi.

ŽIV tema turi, sakyčiau, paraštinį sindromą. Infekcija netapatinama su realiais žmonėmis. Kodėl? Nes jie yra marginalai. Narkotikų vartotojai, prostitucija besiverčiančios moterys, gėjai ir lesbietės, kaliniai, gal kokie dar asocialūs asmenys, visokie pankai, baikeriai, bomžai. Jei juos visus suskaičiuotume, manau, vien Vilniuje turėtume kokį 50 tūkst.: narkotikų vartotojų čigonų tabore yra apie 5–7 tūkst.; apie 8 tūkst. seksualines paslaugas teikiančių asmenų, o kur dar kaliniai (12 tūkst.), homoseksualai. Tiek žmonių gyvena Alytuje arba Marijampolėje.

Antra priežastis – marginalai yra nusikaltėliai

Labiausiai tokia nuostata susijusi su narkotikų vartotojais. Koks yra šabloninis mąstymas? Narkotikus vartojantis asmuo yra vagis ir nusikaltėlis, nes jam reikia pinigų narkotikams. O jis nedirba, tai iš kur jis gauna pinigų? Ogi, žinoma, vagia.

Buvusio Narkotikų kontrolės departamento atliktais skaičiavimais, vienam narkotikų vartotojui per mėnesį reikia apie 3000 litų. Tiek net ir sąžiningai dirbant nelengva uždirbti…

Tačiau pažiūrėkime į narkotikų vartotoją kaip į ligonį. Tai labai sunkus prašymas, nes, pavyzdžiui, mūsų šalyje su šypsena žiūrima į priklausomą nuo alkoholio žmogų. Pijokėlis. Nors alkoholizmas kaip reiškinys jau ima badyti akis – geria policijos pareigūnai ir girti sukelia eismo įvykius, Seimo nariai girti šlaistosi po Seimą, o žurnalistai iš to daro šou.

Narkomanija vertinama kaip kažkas, prieš ką nusvyra rankos. Be reikalo. Jų padaromą žalą visuomenei galima kontroliuoti, tik kažkodėl Lietuvoje to irgi nenorima.

Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į narkotikų vartotojų sveikatos aspektą. Viename seminare Rusijoje grupė buvusių narkotikų vartotojų man pateikė tokius skaičiavimus:

– švirkščiamus narkotikus vartojantis asmuo per metus „prie indo“ sėdasi 1180 kartų, jei leidžiasi narkotikus 3 kartus per dieną. 1180 dūrių. Tiek kartų jis gali padalinti ŽIV, hepatitą C.

– Į Ukrainą per vieną dieną atkeliauja 1700 kg heroino.

– Maskva per parą suvartoja 3,5 tonos heroino.

Kai egzistuoja tokia pasiūla, kai yra tiek daug vartojančiųjų, kai yra tokie dideli mastai galimos jų žalos – gal reikia liautis į tai nekreipti dėmesio? Tyrimai rodo, kad apie 80 proc. narkotikų vartotojų nuolat grįš į savo priklausomybę. Vadinasi, jiems bus reikalinga nuolatinė pagalba. Šiuos piliečius nuolat reikės stengtis grąžinti į visuomenę.

Lietuvai tai dar nesuvokiama, tačiau pasaulyje jau kalbama apie tai, kad sulaikytas narkotikų vartotojas turi keliauti ne į suėmimo vietą, o pas gydytoją, narkologą. Kai jis atsiduria ten, kelias į pasveikimą tampa tiesesnis ir greitesnis. Tuo tarpu jei jis atsiduria įkalinimo įstaigoje, jis tame kriminogeniniame pasaulyje ir lieka. Ir iš šono žiūrint toks elgesys labai keistas, nes ligotą žmogų mes sodinam į kalėjimą, nors turėtume jam suteikti gydymą.

Trečia priežastis – kalbėjimas apie ŽIV – tai kalbėjimas apie seksą

O juk sekso mūsų šalyje kaip ir nėra. Čia galėčiau pasidalinti savo pokalbio su gydytoju psichoterapeutu, seksologu Viktoru Šapurovu ištraukomis. Jis pasakojo apie savo darbo pradžią prieš kokius 20 metų, po Nepriklausomybės paskelbimo. Sužavėtas šalies laisvėjimo nuotaikomis, jis nusprendė, kad reikėtų šalies mokyklose pradėti diegti adekvačias vaikų seksualinio švietimo pamokas.

Viskas baigėsi tuo, kad jis buvo apšmeižtas, beveik apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Kodėl? Nes gydytojas norėjo vaikams dar penktoje klasėje pasakoti apie fiziologinius skirtumus tarp mergaičių ir berniukų. Pokalbio metu, pamenu, irgi sakiau, bet, gydytojau, gal dar per anksti penktoje klasėje kalbėti ne apie ramunes, o apie vaginas ir penius. Gydytojas, pasitelkęs medicininę literatūrą, įrodė man, kad ankstyvas kalbėjimas apie lytiškumą, apie fiziologinius skirtumus pašalina daugybę problemų, kurios atsiranda paauglystėje. Kai vaikas nežino seksualinio pradžiamokslio, jis jaučia didelę vidinę įtampą. Aplink jį sklando kažkokios kalbos, pilnos visokių mitų, egzistuoja pirmųjų lytinių santykių spaudimas iš bendraamžių, tačiau nėra suvokimo, kaip viskas iš tiesų vyksta. Tai skatina daugybę neprotingų paauglių poelgių – ankstyvi lytiniai santykiai, nėštumas, abortai, ankstyvos santuokos ir skyrybos ir t.t.

Nekalbėjimas apie seksą tik stiprina sekso paslaugų teikėjų kaip marginalios grupės atskirtį. Nes sekso industrijoje tvarkos neįvedė nei religijos, nei įstatymai. Seksas – tai nuolat suvaržymų reikalaujanti gyvenimo sfera, kuri, pasirodo, prasčiausiai pasiduoda suvaržymams.

Yra tokia nuomonė, kad jei nebūtų ginklų industrijos, moterų sekso industrija būtų pati pelningiausia. Man teko metus laiko bendradarbiauti su asociacija „Demetra“. Asociacija daugelį metų dirba ir teikia pagalbą seksualines paslaugas teikiančioms moterims. Dirbdama asociacijoje aš dažnai bendravau su žurnalistais, kurie ateidavo parengti „pikantiškesnės“ temos. Mačiau, kad jie ateina iš anksto žinodami, kad straipsnis turės pasisekimą. Užtenka pavadinime parašyti žodį „prostitutė“ ir tavo tekstą tikrai skaitys. Kodėl? Nes pačiame žodyje „prostitutė“ užkoduota labai daug dalykų – draudžiami dalykai, seksas už pinigus, kažkoks protu nesuvokiamas ištvirkimas, seksualinių suvaržymų nebuvimas.

Beje, per tuos metus į asociaciją besikreipiančių žurnalistų lytis irgi buvo gan stereotipiška – vyrai, nors tų vyrų Lietuvos žiniasklaidoje ne tiek jau daug, tačiau per tuos metus apie prostituciją rašė vos dvi moterys. Kodėl? Čia galiu daryti tik prielaidą – žurnalistės moterys tiesiog nežino, kaip vertinti prostitucija užsiimančias moteris. Gailėtis, o gal piktintis? Tuo tarpu vyrai tuo klausimu turi aiškią nuostatą – jos greičiausiai pramogauja. Bet kai išgirsta skaudžias gyvenimo istorijas – kurį laiką lieka suglumę.

Dėl to, kad nekalbama apie seksą, niekas nerašo apie kalinių lytinius santykius. Jie gi anksčiau ar vėliau išeina į laisvę ir užsiima seksu. Štai 40 000 latvių kalinių turi hepatitą C. Jei jie nesisaugos, jų lytiniai partneriai bus užkrėsti. Trylika ŽIV moterų Lietuvoje, kurios savo diagnozę sužinojo nėštumo metu, buvo ar yra narkotikų vartotojų, kalinių ar kitų seksualiai aktyvių vyrų lytinės partnerės.

Aš asmeniškai matau daugybę padarinių to, kad žurnalistai bijo vadinamųjų nepopuliarių temų. Tačiau Europoje įvairiuose konkursuose žurnalistams tik tos nepopuliarios temos gauna apdovanojimus. Ir jų skaitytojai, kartu piliečiai yra labiau socialiai aktyvūs, išprusę. O pas mus einama tuo keistuoju keliu – kažkodėl manoma, kad žiūrovai, skaitytojai, klausytojai to nesupras, neskaitys.

Kokia yra situacija arba Kodėl kalbėti apie ŽIV reikėtų nuolat?

Pateiksiu keletą skaičių iš dar vienos marginalų grupės, juos trumpai vadina LGBT bendruomenė.

– 2009 metais Vakarų ir Centrinėje Europoje vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, grupė sudarė pusę visų naujų ŽIV diagnozių.

– Europoje atlikta EMIS apklausa parodė, kad 2010 m. ŽIV diagnozuotas tarp 6,4 proc. homoseksualų Rusijoje ir vos 34 proc. apklaustųjų vyrų darėsi ŽIV nustatymo testą.

– JAV atlikta apklausa parodė, kad kas penktas klube besilankantis gėjus turi ŽIV.

Kokioje aplinkoje mes gyvename? Ir kodėl galvojame, kad ŽIV tiesiog aplenkia Lietuvą?

– Kaliningrado srityje yra 8000 ŽIV infekuotų, Latvijoje – 5000, Estijoje – apie 8000.

– Rytų Europos ir Centrinės Azijos regione gyvena per 3,5 milijono narkotikų vartotojų. Nuo 20 iki 40 proc. jų yra užsikrėtę ŽIV.

– Moldovoje 10 000 ŽIV infekuotų žmonių, kurie gauna gydymą.

– Latvijoje 10 proc. kalinių yra ŽIV infekuoti.

Visagine yra vos 32 000 gyventojų. 2008–2009 m. buvo užregistruota per 300 naujų narkotikų vartotojų. Per metus įvyko 64 nusikalstamos veikos, susijusios su narkotikais. 2005 m. Visagine narkomanijos vidurkis buvo 5 kartus didesnis nei visoje Lietuvoje.

Atsakant į klausimą, kodėl kalbėti apie ŽIV reikėtų nuolat, galiu pasakyti, kad kadangi dar metus Lietuvoje ŽIV gydymas bus skiriamas gan vėlyvoje stadijoje, mes išliksime šalimi, kur žmonės vis dar miršta nuo AIDS.

Nuo pirmojo ŽIV atvejo fiksavimo Lietuvoje mirė beveik 300 žmonių. Spėčiau, kad tokių mirčių yra daugiau, tik ligos istorijose, jei nežinoma, jog žmogus buvo infekuotas, rašomos kitos priežastys – infekcinės ligos, vėžys ir pan.

Vien pernai 20 žmonių sirgo AIDS. ULAC duomenimis, kas penktas ŽIV užsikrečia per lytinius santykius. Vadinasi, kas penktas nėra marginalas? Pernai du žmonės mirė nuo ŽIV tik dėl to, kad bijojo eiti į polikliniką, nesuvokė, koks svarbus jiems yra gydymas ir dėl kitų priežasčių.

Pernai gimdė 13 ŽIV infekuotų moterų. Po kelerių metų tų moterų vaikai eis į darželius, vėliau į mokyklas. Niekas neužtikrina, kad jos visos gimdė teisingai, kad gavo gydymą, kad tie vaikai gimdymo metu nebuvo užkrėsti ŽIV. Ar mes pasiruošę gyventi su ŽIV infekuotų tėvų vaikais? O su ŽIV infekuotais vaikais?

Pietų Afrikoje vienu metu ŽIV nebuvo pripažįstama kaip liga. Dabar nemažai užsienio firmų yra priverstos uždaryti ten veikiančias savo gamyklas, nes darbuotojai miršta. BMW uždarė savo gamyklą, nes nuo AIDS per trumpą laiką mirė 11 proc. gamyklos darbuotojų. Ten yra miestų, kur sergamumas ŽIV siekia 40 proc.

Ar žinote, kodėl taip nutiko? Nes toje valstybėje kokioje nors ministerijoje dirbo tokie žmonės kaip Lietuvoje – kurie labai formaliai žiūrėjo į ŽIV. Ir ten tikriausiai buvo leidžiami laikraščiai, kurie nelabai norėjo kritikuoti valstybės politikos ŽIV atžvilgiu, nes žurnalistai mąstė kažkaip panašiai kaip Lietuvos žurnalistai…

Kaip reikėtų rašyti apie ŽIV?

Man pačiai asmeniškai labai nepatinka, kai įvairios žmonių grupės – pacientai ar dar kas nors – ima aiškinti, kaip apie juos reikia rašyti. Tačiau mano asmeninė patirtis ir juo labiau ŽIV infekuotų žmonių organizacijų patirtis rodo, kad čia tam tikrų rekomendacijų gali ir turi būti.

Latvijos pacientų organizacija yra parengusi netrumpą informaciją, kaip reikėtų rašyti apie ŽIV. Iš viso to aš norėčiau įvardyti kelis punktus, kuriuos gal bus nesunku atsiminti.

1) Pradėkite vertinti ŽIV pacientą kaip pacientą. Pacientą, kuris turi teisę gauti informaciją apie savo ligą, turi teisę gauti tinkamą medicininę priežiūrą ir gydymą.

2) Kai vertinsite ŽIV infekuotą žmogų kaip pacientą, turėtų atsirasti suvokimas, kad negalima rašyti apie juos, remiantis savo išankstinėmis nuostatomis ir stereotipais, neva „narkomanas, pats prisidirbo“. Visos ligos turi kažkokią išsivystymo istoriją. Dėl to mes neturime teisės smerkti pacientų. Tam dirba daug institucijų, kurios stengiasi diegti tinkamo ir sveiko gyvenimo būdo įpročius.

3) Tikiuosi, kad būdami žurnalistais jūs niekuomet netapsite priešais, baubais. Kad rašysite nepamiršdami bendražmogiškų tiesų ir humaniškumo principų.

Tokie patarimai: matykite, jog ŽIV infekuotas žmogus yra pacientas, nesmerkite už jo diagnozę ir išlikite žmonėmis.

Daugiau informacijos apie projektą „Apie ŽIV – žurnalistams ir visuomenei“ tinklalapyje www.ZIVgydymas.lt

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.