2012 04 12

Daiva Masaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kiekvieno migranto kišenėje – raktai nuo Lietuvos vartų

EPA nuotrauka

Jei praleistumėte visą dieną oro uoste, tai įsitikintumėte, kad keliaujančius žmones galima identifikuoti pagal jų veido išraišką ir mantos dydį.

Nešini nuo lauktuvių išsipūtusiais lagaminais, linksmi į namus grįžta pailsėję tautiečiai. Tempdami įvairiausių formų krepšius prie išvykimo tako skuba migrantai. Pastarųjų veiduose galima pastebėti sumaištį: viltį apie geresnį gyvenimą kitoje šalyje ir išsiskyrimo liūdesį.

Migracija priešistoriniais laikais

Priešistoriniais laikais žmonės migravo, bėgdami nuo sausros ar slenkančių ledynų. Vėliau kėlėsi gyventi į naująsias žemes Amerikoje ar Australijoje. Tačiau turbūt didžiausią migraciją lėmė skirtumas tarp ekonomiškai stiprių valstybių ir atsilikusių šalių. Akivaizdu, kad mažiau gimsta žmonių šalyse, pasiekusiose aukštą išsivystymo lygį. Tuo tarpu besivystančios šalys bando koreguoti pernelyg didelį gimstamumą tokiais būdais kaip vieno vaiko politika Kinijoje ir nelegaliu mergaičių embrionų žudymu Indijoje. Taigi tie „pertekliniai“ žmonės ir migruoja į kraštus, kuriuose, remdamiesi šeimos planavimo taisyklėmis ir pirmenybę teikdami karjerai, turtingieji ryžtasi auginti vos vieną atžalą arba iš viso atsisako tėvystės rūpesčių.

Pagal Lietuvos migracijos departamento pateiktą informaciją, tarptautiniai migrantai prilygsta penktos pagal dydį šalies pasaulyje – Brazilijos populiacijai. Tai reiškia, kad 1 iš 35 žmonių yra tarptautinis migrantas, ir tai sudaro 3% pasaulio gyventojų. Beveik pusė pasaulio tarptautinių migrantų yra moterys. Didžiausias migrantų skaičius yra JAV, Rusijoje, Vokietijoje, o daugiausiai migruojama iš Kinijos, Indijos ir Filipinų. Dauguma migrantų gyvena išsivysčiusiose šalyse.

Laimės vykstama ieškoti į aukštesnio pragyvenimo lygio šalis

Nustatyta, kad daugiausiai migruojama iš šalių, turinčių daugiavaikės šeimos tradicijas, bet Lietuvai šis dėsnis negalioja. Iki demografinio sprogimo mums dar labai toli, o šalies išsivystymo lygis tikrai nėra pats žemiausias tarp Europos valstybių. Bet ar turime teisę smerkti lietuvius – ekonominius migrantus, kurie išvyksta ieškodami didesnio atlyginimo, geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų?

Jau trylika metų Londone gyvenanti Saulina prisipažino, kad iš Lietuvos išvažiavo, tikėdamasi rasti darbo: „Daug metų buvau atitrūkusi nuo darbo rinkos, nes namie auginau invalidą vaiką. Jam mirus, pašlijo santykiai su sutuoktiniu, tapau nereikalinga išlaikytine. Darbo Lietuvoje negavau. Niekas nenorėjo priimti per daugelį metų nuo praktikos nutolusios buhalterės. Išvažiavau pas Londone įsikūrusį pusbrolį. Pradžioje nelegaliai dirbau siuvykloje, po to pradėjau mokytis anglų kalbos nemokamame koledže imigrantams, lankiau buhalterių tobulinimosi kursus. Šiandieną aš turiu viską, ko man reikia: namus, mėgstamą buhalterės darbą, atostogas užsienyje. Prieš dvejus metus man buvo atlikta sudėtinga operacija, todėl kurį laiką dirbti negalėjau. Gavau nemokamą psichologo konsultaciją, reabilitacinį gydymą, o valstybės mokama pašalpa man suteikė teisę gyventi normalų gyvenimą.“

Pati didžiausia migracijos banga nusiaubė Lietuvą 2010-aisiais – sunkiausiais krizės metais, kai bedarbių skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus, buvo apkarpytos pašalpos ir atsirado socialinė įtampa.

Ilgalaikė žala

Europos Bendrijos sutarties 18 straipsnis teigia: „Sąjungos piliečiai turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“.

Migrantai renkasi dvi galimybes: išvykti tik tam tikram laikui ir sugrįžti, kad įgytą patirtį ir žinias panaudotų savo šalies labui arba įsikurti svetimame krašte visam laikui. Pirmuoju atveju gali kilti klausimas, ar grįžę migrantai neužims kieno nors darbo vietos. Taip pat visada išlieka rizika, kad jie nesugebės savęs realizuoti ir taps papildomais pašalpų prašytojais. Iš naujo prisitaikyti prie Lietuvos sąlygų ilgalaikiams migrantams nėra lengva. Jiems reikia tarsi sugrįžti prie mūsų lietuviškos bendravimo kultūros. Kitiems, ilgesnį laiką gyvenusiems šiltesniuose kraštuose, sunku pritapti prie mūsų krašto klimato sąlygų. Pilietinės visuomenės institutas teigia, kad „ilgalaikė migracija kilmės valstybei yra žalingesnė, nes prarandamos lėšos, investuotos į žmonių išsilavinimą, prarandami specialistai, blogėja demografinė situacija“.

ES politikos laisvo asmenų judėjimo principas atvėrė kelius daugeliui žmonių, tačiau vienoje šalyje įgyta kvalifikacija nebūtinai gali būti pripažinta kitoje šalyje. Turbūt tai daro didžiausią įtaką, kad „protų nutekėjimas“ iš Lietuvos, tampa „protų švaistymu“.

Vokietijoje jau penkerius metus dirbantis medikas Arvydas jaučiasi nusivylęs, jog mūsų šalyje auštai vertinamas gydytojas išvykęs tampa tik gydytojo asistentu: „Vokietijai šiuo atveju gal ir gerai – ji gauna labai kvalifikuotą asistentą, bet Lietuva, nenorinti likti be gabiausių piliečių, turėtų taikyti principus, kurie skatintų trūkstamų specialistų grįžimą.“

Pilietinės visuomenės instituto teigimu, „Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų išvykimas į Vakarų universitetus ir aukštųjų technologijų įmones turi ir teigiamų aspektų: ten įgyjami išsilavinimas ir patirtis, kuriuos būtų sunku ar neįmanoma įgyti Lietuvoje. Beveik visais atvejais šį išsilavinimą finansuoja ne Lietuva, o priimančiosios šalys, tad Lietuvai jis nieko nekainuoja. Problema Lietuvai yra ne pats specialistų išvažiavimas, o tai, kad išvažiavę jie nebegrįžta“.

Daugiausiai mūsų šalies gyventojų išvyko į Jungtines Valstijas ir Jungtinę Karalystę. Viso to priežastis nesunku nuspėti. Lietuvą su Airija ir Jungtine Karalyste jungia pigus „Ryanair“ ir „Wizzair“ skrydžių tiltas, suteikiantis galimybę dažnai parvykti namo. Tuo tarpu JAV visada garsėjo kaip didelių galimybių šalis.

Nusikaltimų eksportas

Neigiamų pasekmių mums sukelia ir nusikaltėlių migracija. Didelį atgarsį apie Lietuvos migrantų padarytus nusikaltimus ar tapusius jų aukomis sukėlė publikacijos Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Ispanijos ir Vokietijos laikraščiuose. Dažniausi nusikaltimai – viešosios tvarkos pažeidimai ir vagystės, tačiau pasitaiko ir sunkių nusikaltimų – žmogžudysčių, prekybos  žmonėmis ir narkotikais. Tose šalyse Lietuva turi prastos reputacijos įvaizdį, o lietuviai tampa vis mažiau pageidaujami užsienio darbo rinkose.

Į Dubliną su visa šeima emigravusi Rima tvirtina, kad su Airijoje gyvenančiais lietuviais nebendrauja: „Visas metines šventes sutinku su šeimos nariais ir giminaičiais, gyvenančiais mūsų rajone. Svetimų lietuvių vengiu. Čia kartais net iš namų baisu išeiti, pasiklausius, kokių nusikaltimų mūsų tautiečiai padaro. Išgirdusi mieste kalbant lietuviškai apsimetu, kad nesu lietuvė. Sunku nuspėti, kuo galima pasitikėti.“

Didžiausią nerimą kelia nepilnamečiai, išvežami į užsienį vykdyti smulkius nusikaltimus. Į užsienį tęsti nusikalstamą veiklą vyksta ir Lietuvos pareigūnams gerai žinomos nusikaltėlių grupuotės. Ten joms lengviau organizuoti nusikaltimus, nes užsienyje jų niekas nepažįsta, o pakliuvus už grotų įkalinimo sąlygos yra žymiai geresnės nei Lietuvoje. Nėra duomenų, kiek iš viso lietuvių įkalinama, nes Policijos departamentui pranešama apie sulaikytuosius tik jų pačių pageidavimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigai

Lietuvių migracija kelia rūpestį likusiems savo šalyje piliečiams ir užsienio šalių policijai, bet atrodo, kad tai visai neliūdina Vyriausybės. Kadangi bedarbių išvyksta daugiausiai, tai statistiškai mažėja nedarbas. Kai Lietuvos bedarbiams pavyksta įsidarbinti, į šalį grįžta užsienyje uždirbti pinigai, todėl didėja vartojimas ir auga Lietuvos ekonomika. Atostogauti į tėvynę grįžę lietuviai užplūsta sanatorijas ir odontologų kabinetus, perka baldus ir buitinius prietaisus savo giminaičiams, negaili pinigų pramogoms.

Kiekvienas išvykstantis lietuvis su savimi išsiveža raktus nuo Lietuvos vartų. Daugelio migrantų raktai kurį laiką dar pagulės seno lietuviško puspalčio kišenėje. Kai kurie iš jų tais raktais daugiau niekada nepasinaudos, tuo tarpu kiti visada žiūrės į juos su viltimi kada nors sugrįžti. Tai priklausys nuo to, ar mes ir toliau leisime mūsų tautiečiams išvykti. O gal bandysime parsivilioti atgal savus specialistus po to, kai jie įgis labai reikalingos patirties užsienyje?

„Į Lietuvą negrįšiu. Nieko aš joje nepalikau, ir niekas manęs ten nelaukia. Bėdai atsitikus Londone pragyvenčiau iš pašalpų, o Lietuvoje tokių garantijų kol kas nematau“, – tvirtina Saulina.

„Norėčiau grįžti namo. Jei tik situacija Lietuvoje pasikeistų ir rasčiau tinkamą darbą, tikrai grįžčiau. Atsibodo tvarkyti svetimus kambarius“, – sako Rima.

„Nesu labai patenkintas dabartine savo padėtimi, bet kol kas aš gyvenu čia. Sunku pasakyti, kas bus po penkerių ar dešimties metų“, – abejoja Vokietijoje dirbantis gydytojas.