Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Zita Vasiliauskaitė. Prisitaikėliškumo patamsyje

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. Nr. 4

Buitinėje kalboje prisitaikėliškumas žymi neigiamą žmogaus savybę, kai dėl asmeninės naudos jis yra linkęs prisitaikyti prie visokių aplinkybių ar bet kurios pasaulėžiūros asmenų. Nors ši savybė daugelio yra suvokiama kaip neigiama, prisitaikėliškumas nėra labai paprastas reiškinys, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, ir daug labiau paplitęs, nei manome.

Konformistai – visi?

Dauguma savo aplinkoje rastume žmonių, kuriuos galėtume pavadinti prisitaikėliais. Pasikeitus aplinkybėms, pvz., politinei santvarkai, valdžiai, viršininkui ir pan., toks žmogus staiga pakeičia ankstesnes pažiūras, vertybes, elgesį. Pamenu, kaip atgavus Nepriklausomybę stebėjomės būriu staiga „atsivertusių“ komunistų, net aukštų anuometinių nomenklatūrininkų. Tuo metu supratome, kad yra kategorija žmonių, kurie nuoširdžiai myli valdžią, nepaisydami „spalvos“ – buvo atsidavę „raudonųjų“ garbintojai, o pasikeitus situacijai ėmė garbinti atsiradusius valdžioje kitus.

Vienus tai piktino, antri tokiame elgesyje įžvelgė gudrumą, sakydami, kad tokie prie bet kokios valdžios „nei skęsta, nei dega“, treti norėjo tikėti nuoširdumu, o dauguma tikriausiai numojo ranka: genys margas, svietas dar margesnis; suprask – visko gyvenime nesupaisysi.

Žmonių prisitaikėliškumu psichologijoje susidomėta jau praėjusio amžiaus viduryje, o šiam reiškiniui įvardyti buvo pasitelkta konformizmo sąvoka. Ja šiuolaikiniame psichologijos moksle yra apibrėžiama žmogaus savybė, skatinanti pasiduoti svetimai nuomonei, elgesio būdui ar pasaulėžiūrai. Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad konformizmas daugiau ar mažiau yra būdingas visiems.

Atliekant vieną eksperimentą, tiriamajam (t. y. žmogui, sutikusiam dalyvauti tyrime) reikėjo įvertinti ekrane rodomų dviejų linijų ilgį – nuspręsti, kuri ilgesnė. Kitiems eksperimento dalyviams iš anksto buvo nurodyta sakyti, kad ilgesnė ta, kuri iš tikrųjų buvo trumpesnė. Tiriamasis girdėjo neteisingą kitų nuomonę ir dažniausiai jai pritardavo, atsisakydamas patikėti tuo, ką mato savo akimis (taip elgėsi 75 proc. tiriamųjų ir tik 25 proc. nepritardavo klaidingai daugumos nuomonei). Įvertinti linijos ilgį nėra labai svarbu. Tačiau gyvenimo patirtis rodo, jog panašiai dauguma elgiasi ir tuomet, kai kalbama apie svarbius vertybinius dalykus, pvz.: šeimą, tėvynę, religiją.

Grupės įtaka asmens sprendimams

Grupė daro įtaką atskiro žmogaus nuomonei ir sprendimams. Viename eksperimente grupės narys privalėjo bausti tiriamąjį už kiekvieną neteisingą atsakymą elektros smūgiu. Taigi baudėjas, norėdamas įtikti grupei, nepaisė savo sąžinės ir moralės normų ir kitą žmogų baudė bei žalojo. Ne visi tiriamieji taip elgdavosi, kiti tiesiog atsisakydavo toliau dalyvauti eksperimente (beje, srovė buvo tariama, o skausmas simuliuotas, tik baudėjas to nežinojo), tačiau dauguma pasiduodavo grupės spaudimui ir nepaisydavo baudžiamojo maldavimų. Buvo nustatyta, kad konformizmas, kaip pasidavimas kitų grupės narių spaudimui, yra būdingesnis menkiau išsilavinusiems asmenims.

Daugelis sutinka „derinti“ ir „koreguoti“ savo nuomonę, prisitaikydami prie daugumos, o dažniausiai visiškai atsisako savo pažiūrų, kad tik būtų „kaip visi“.

Kitame eksperimente studentų grupei reikėjo nuspręsti, kokia bausme – didesne ar mažesne – bausti nepatyrusius vairuotojus už nežymius nusižengimus kelyje. Į grupę buvo infiltruoti 3 dalyviai, turėję atlikti skirtingus vaidmenis: „konformisto“ (pritariančio daugumos nuomonei), „disidento“ (besilaikančio visiškai priešingos nuomonės) ir „perbėgėlio“ (iš pradžių palaikančio „disidentą“, o vėliau pakeičiančio nuomonę ir pritariančio daugumos požiūriui). Apklausoje, kaip ir tikėtasi, nepalankiausiai buvo įvertintas „disidentas“. Grupės nariai jį smerkė ir nuvertino vien todėl, kad jis turėjo kitokią nei daugumos nuomonę. Tai reiškia, kad konformistiškai linkę elgtis tie, kurie bijo grupės bausmės – pasmerkimo, izoliavimo ar atmetimo.

Dažnai grupė gali daryti spaudimą konkrečiam žmogui ir potekste. Mokykloje per pertrauką buvo užklupta rūkančių aštuntokų grupelė. Direktorius ėmėsi skubių priemonių ir nurodė 5–8 klasių auklėtojams surengti pamoką apie rūkymo žalą. Deja, rezultatas buvo apgailėtinas. Jaunesniųjų klasių moksleiviai, išgirdę, kad rūkymas yra labai paplitęs tarp aštuntokų, pasekė jų pavyzdžiu, prašydavo iš vyresniųjų cigarečių ir už jas atiduodavo pietums skirtus pinigus. Taigi, vyresnieji tapo jiems didesniu autoritetu už mokytojus.

Taip atsitiko ir su įvairiomis programomis žalingiems įpročiams, valgymo sutrikimams įveikti. Dalyvaudami jose vaikai gaudavo netiesioginę informaciją, kad šios negerovės labai paplitusios ir būdingos daugumai. Poreikis tapatintis su dauguma dažnai yra daug stipresnis, nei noras gyvenime vadovautis protingais argumentais. Būti balta varna tikrai nelengva. Daugelis sutinka „derinti“ ir „koreguoti“ savo nuomonę, prisitaikydami prie daugumos, o dažniausiai visiškai atsisako savo pažiūrų, kad tik būtų „kaip visi“.

Įdomūs faktai

Tyrinėdami konformizmo reiškinį, psichologai atskleidė įdomių faktų. Štai, jei atsiranda bent vienas „disidento“ nuomonę palaikantis „sąjungininkas“, grupės galia ir įtaka gerokai sumažėja, t. y. „disidentas“ ne tik lengviau atlaiko jos spaudimą, bet ir patys grupės nariai daug mažiau smerkia „disidentą“. Kartais ir vieno žmogaus palaikymas „disidentui“ yra neįkainojama pagalba ginant savo vertybes ar įsitikinimus. Jei grupės nariai savo nuomonę išsako ne garsiai prie visų, bet potencialiam „disidentui“ konfidencialiai, ji „disidento“ požiūrio beveik neveikia.

Jei „disidentas“ kalba aptariamu klausimu pirmas, konformizmo gerokai sumažėja, nes dauguma žmonių yra linkę laikytis nuoseklumo ir nekaitalioti jau išsakytos garsiai pozicijos. Kita vertus, daug priklauso ir nuo žmogaus asmenybės. Įrodyta, kad kitų pritarimo ne visiems vienodai reikia. Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, kuo aukštesnė jo savigarba ir kuo svarbesnę vietą jo gyvenime užima vertybės, tuo jis mažiau pavaldus daugumos nuomonei.

Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, kuo aukštesnė jo savigarba ir kuo svarbesnę vietą jo gyvenime užima vertybės, tuo jis mažiau pavaldus daugumos nuomonei.

Tarpkultūriniai tyrimai atskleidė, kad konformizmas susijęs ir su tautybe. Štai norvegai labiau priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, nei prancūzai, o japonai studentai dažniau laikosi mažumos pozicijos, nei amerikiečiai studentai. Be to, moterims konformizmas būdingesnis nei vyrams.

Gal todėl vis dažniau psichologinės pagalbos kreipiasi moterys, kurios jaučiasi nelaimingos, kad negali (arba tiksliau – joms sutuoktiniai nesuteikia galimybių) gyventi, anot jų, „normalaus“ gyvenimo, t. y. tokio, kaip gyvenimo būdo žurnaluose, kai moteris nedirba, gražiais daiktais puošia prabangius namus, važinėja brangiais automobiliais ir pan. Ir visai nesvarbu, kad tai – tik nedidelė dalis moterų; „nelaimėlės“ mano, kad taip gyvena beveik visos, išskyrus jas pačias. Tokio nelaimingumo priežastis – negalėjimas būti „kaip visos“.

Psichologijos požiūriu, konformizmas kaip polinkis pasiduoti aplinkinių nuomonei yra vienas iš psichinių reiškinių, veikiančių mūsų elgseną. Tačiau kiek konkretus asmuo pasiduos įtakai, priklauso ir nuo kitų. Mes greičiau būsime paveikti tų, kurių autoritetu ar profesionalumu tikime, nei tų, kurių pasaulėžiūra, išsilavinimas, gyvenimo būdas yra mums svetimi. Be to, svarbu, ir kaip žmogus jaučiasi grupėje: jei gerbiamas ir vertinamas, tada ir labiau nepriklausomas nuo kitų požiūrio, ir atvirkščiai. Taigi, kuo tvirtesnę poziciją asmuo užima grupėje, tuo jo laikysena bus laisvesnė.

Sąmoningas prisitaikymas ir graudus prisitaikėliškumas

Beje, kai kada konformizmas yra natūralus ir sveikintinas. Pvz., jei žmogus laikosi priimtų elgesio taisyklių, subrendusių žmonių draugijoje bus vertinamas kaip kultūringas. Taigi, gebėjimas prisitaikyti prie visuomenės elgesio normų yra psichinės sveikatos požymis, o kartais ir logiška elgesio strategija. Jei, pavyzdžiui, tau nepatinka tvarka ar atmosfera organizacijoje, kurioje dirbi, stenkis, kilk karjeros laiptais ir įgijęs tam tikrą galią pamažu šią tvarką keiski į, tavo nuomone, geresnę.

Prisitaikėliškumas – tai atsisakymas savo oraus gyvenimo, vertybių, tikslų, atsisakymas suteikti savo gyvenimui tikrą prasmę ir skonį.

Kai polinkis į konformizmą peržengia savigarbos ribas, žmogus palaipsniui tampa varganu prisitaikėliu. Tokio žmogaus gyvenimo filosofija ir tikslas – prisitaikyti prie aplinkos, aplinkinių, jokiu būdu neišsiskirti iš minios. Todėl jis atidžiai seka daugumos nuomonę ir skuba jai pritarti. Be to, paprastai prisitaikėlis, nuvertindamas save ir savo gabumus, jaučiasi priklausąs tik nuo kito, turinčio didesnę galią, malonės. Todėl jo jėgos yra nukreipiamos į tai, kad įtiktų ne tik aplinkiniams, bet ir viršesniems už save – vadovui, valdžios atstovams ir pan.

Negano to, dažnai ir pats įtiki, kad taip gyvena visi ir kiekvienas nori taip gerai sutarti su viršininkais kaip jis. Beje, geram vadovui reikia ne pataikavimo ir prisitaikėliško elgesio, o bendradarbiavimo organizacijos gerovei. Todėl prisitaikėlis siekia dirbti su vadovu, kuris pats jausdamasis nevisavertis reikalauja iš pavaldinių prisitaikėliško pataikavimo.

Vadinasi, prisitaikėliškumas – tai atsisakymas savo oraus gyvenimo, vertybių, tikslų, atsisakymas suteikti savo gyvenimui tikrą prasmę ir skonį. Tik brandžiam žmogui būdinga nepriklausomą laikyseną ir nuomonę svarbiais gyvenimo klausimais gražiai derinti su saikingu konformizmu laikantis kultūringo elgesio normų bei nereikšmingose smulkmenose.