Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Irena Milkevičiūtė: kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna

Irena Milkevičiūtė operoje „Valkirija“. LNOBT archyvo nuotrauka

Lietuvos operos primadona Irena Milkevičiūtė švenčia gražų 65-mečio jubiliejų. Ta proga balandžio 20 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre solistė dainuos vieną pagrindinių vaidmenų – Brunhildą – Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“.

Tačiau neatsisako atlikti ir nedidelius vaidmenis, mat, pasak solistės, „kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna“. Ireną Milkevičiūtę apie dabartinį gyvenimo ir kūrybos etapą kalbina žurnalo „Bravissimo“ bendradarbė Audronė Juozauskaitė.

Kuo gyvenate dabar?

Studentai Akademijoje, koncertai, spektakliai teatre. Džiaugiuosi, kad dar turiu vaidmenų. Dainuosiu Brunhildą „Valkirijoje“, Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“ LNOBT rengiu Auklės vaidmenį. Teatre dirbu ir vokalo pedagoge, konsultuoju patarimų prašančias operos solistes. Džiaugiuosi, kad turiu kam perduoti sukauptas žinias, nes stažavausi Italijoje, turiu daug patirties ir galiu padėti, jeigu tik į mano patarimus bus įsiklausoma. Rengiu naują koncertinę programą, nes drauge su viena talentinga savo studente (Simona Liamo. – A. J.) koncertuosime Užutrakio dvare. Mokausi naujus Reinholdo Gliero, Sergejaus Rachmaninovo romansus. Paruošiau naują programą ir su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

Irena Milkevičiūtė. Michailo Raškovskio nuotrauka

Kaip renkatės kūrinius koncertinėms programoms? Gal iš naujo atrandate kurį nors kompozitorių?

Glieras visuomet man labai patiko. Jo muzika labai instrumentiška. Kamerinis orkestras netgi buvo padaręs orkestruotę – keletą romansų teko su juo dainuoti. Suradau natas ir panorau vėl jo kūrinius atlikti. Naujai atrandu kai kuriuos Rachmaninovo romansus, kurių dar nesu dainavusi ir kurie apskritai nėra labai dažnai atliekami. Renkuosi programą, kuri patiktų širdžiai. O labiausiai mėgstu ekspresyvius, dainingus kūrinius.

Dainuojate Brunhildą Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“, jubiliejiniam koncertui parengėte ištrauką iš „Tristano ir Izoldos“. Esate dainavusi Zentą „Skrajojančiame olande“. Kokia Wagnerio muzikos reikšmė Jūsų repertuare?

Taip, Zentą teko dainuoti ir su LVSO, ir Rygoje pastatytame „Skrajojančiame olande“. Manau, kad Wagnerio, o ir apskritai vokiškai muzikai reikia subręsti. Dabar jaučiu, kaip man tiesiog gula ir jo filosofija, ir muzika. Tiesa, muzika visada man patiko, bet vienas dalykas girdėti, klausyti ir kitas – pačiam atlikti ir galėti atlikti. Mano balsas nėra labai dramatiškas, tačiau vokalinė technika leidžia dainuoti ir tokius vaidmenis.

LNOBT pastatytoje „Valkirijoje“ atliekate Brunhildą. Scenoje žavite savo jaunatviškumu. O kaip Jums pačiai šis vaidmuo?

Nelengvas, žinoma, nelengvas.

Ar turite omenyje ne tik vokalines, bet ir fizines užduotis?

Taip, amžius savo daro. Balsas, ačiū Dievui, nėra senas, džiaugiuosi tuo. Tačiau pavydžiu žmonėms, kurie, nors gerokai vyresni už mane, yra kupini energijos. Štai to gyvybingumo, kurio reikėtų būnant scenoje, man ir pritrūksta.

Irena Milkevičiūtė operoje „Norma“. LNOBT archyvo nuotrauka

Ką darote, kad atgautumėte jėgas, sustiprintumėte sveikatą?

Daug ką: ir mankštinuosi, ir penkis tibetiečių pratimus atlieku, ir į baseiną kurį laiką vaikščiojau. Jau daug metų sportuoju, be to, stengiuosi išsimiegoti. Miegas dainininkui labai svarbus. Beje, taip pat svarbu ir dainavimo pratybos – jeigu nedirbsi kasdien, atsisakys raumenys. Todėl kas dieną dainuoju pratimus visam diapazonui lavinti.

O kas Jus džiugina, kas teikia dvasinę atgaivą?

Esu labai laiminga, kai matau savo studentų sėkmę. Džiaugiausi „Katioje Kabanovoje“ dalyvavusia savo studente Aušrine Stundyte – kaip jinai užaugusi. Tada būna iš tikrųjų gera. Dviguba laimė, kad ir mano studentė, ir mano dukra sėkmingai dainuoja. Štai ir dabar dukra kvietė atvažiuoti į Hamburgą pažiūrėti jos atliekamos Lizos operoje „Pikų dama“. Tik gaila, kad negaliu šiuo metu ištrūkti. Džiaugiuosi, kai matau, kad dukrai viskas sekasi, noriu, kad viskas gerai jai būtų ir toliau.

Klausau Jūsų ir galvoju – vis džiaugiatės kitų laimėjimais. O ar lieka laiko sau?

Iš tikrųjų sau laiko privalai turėti. Tam, kad galėtum duoti kitiems. Mano laikas skirtas poilsiui, miegui. Geras koncertas, spektaklis – mano šventė ir malonumas. Tai leidžiu sau ir tuo džiaugiuosi. Tada pajuntu atgaivą ir pamanau: „Na, Dieve, gražus tas gyvenimas.“

Esate LMTA profesorė, ugdote jaunąją solistų kartą. Kaip sekasi įžvelgti juose talentus?

Akademijoje turiu septynis studentus. Ir dar ruošiu norinčiuosius stoti. Tarp jų yra išskirtinių žmonių, yra ir mažiau gabių. Negaliu jų kritikuoti, nes nežinau – galbūt jie nemoka dirbti, galbūt kažko trūksta, negaliu įeiti į jų asmeninį gyvenimą. Juk dainavime viskas labai susiję – ir buitis, ir sveikata. Tačiau kiekvienoje kartoje būna briliantų, išskirtinių talentų. Bet ir tokie turi mokėti daug dirbti, turėti intuiciją ir dar daug dalykų, kurie veda į tą patį tikslą.

Koks, Jūsų nuomone, sceninio ilgaamžiškumo receptas?

Kai kurie solistai mano, kad verčiau reikia dainuoti trumpiau, bet gerai. Bet aš manau, kad galima ir ilgai dainuoti gerai. Tai nuo daug dalykų priklauso: nuo gyvenimo būdo, nuo poilsio, nuo sąlygų, nuo režimo. Dainininkas turi būti labai organizuotas ir mokėti tvarkyti savo gyvenimą. Labai svarbu tas gebėjimas viską padaryti. Jeigu jau pasirinkai tokią specialybę, negali puse kojos būti joje. Turi šimtu procentų save atiduoti, turi daug ko atsisakyti – visokių pramogų ir malonumų. Tai turi tapti tavo gyvenimo būdu. Kitaip blizgėsi labai trumpai.

Irena Milkevičiūtė – Brunhilda operoje „Valkirija“. Martyno Aleksos nuotrauka

Grįžkime prie vaidmenų. Atliksite Auklės vaidmenį LNOBT „Eugenijaus Onegino“ premjeroje gegužės mėnesį? Ką manote apie antraeilius vaidmenis?

Kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna. Gyveni savo vaidmeniu ir tuomet esi laimingas. Vienintelis trūkumas, kad bėgant metams atsiranda daugiau baimės. Net tokį vaidmenį dainuodamas bijai suklysti. Bet juk Auklės vaidmuo tikrai gražus! Na, žinoma, gal ne visai mano balsui tinka, be to, truputį bijau dėl mūsų scenos dydžio.

Bet per šitiek metų turbūt išmokote prisitaikyti prie mūsų scenos akustikos?

Na, Dievas davė, kad mano balsas turi nemažai decibelų. Stengiuosi prisitaikyti, bet būna pastatymų, kur tai padaryti sunku. Turi labai įtempti klausą, kad gerai girdėtum orkestrą (dėl specifinės salės akustikos). Aš juk ne iš tų, kurie skaičiuoja. Be orkestro esu bejėgė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O ar yra vaidmenų, kuriuos dar norėtumėte atlikti?

Namie turiu didelę fonoteką. Klausau ir galvoju – kaip būtų gražu, kaip būtų gerai dar padainuoti vieną ar kitą vaidmenį, nors ir žinau, kad jau negalėsiu. Pavyzdžiui, Umberto Giordano „Andrė Šenjė“, Amilcare’s Ponchielli „Džokondą“. Tiek daug yra nuostabios muzikos. Duok Dieve, kad tik noras dirbti neprapultų.

Kokią matote operos meno ateitį?

Linkiu, kad opera gyvuotų, nes ją mėgstantys žmonės tikrai tampa geresni. O kai matome, kad ji ir po mūsų bus gyva, ir mes esame laimingi.

Talentingų žmonių visada yra, visais laikais. Jų galbūt nedaug, bet visada gimsta tokių, kurie tam skirti, kurie atsiųsti iš Aukščiau.