2012 04 16

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Jurga Lūžaitė. Apie miegą ir sapnus

„Sapnas – tai teatras, kuriame jūs – scena, aktorius, sufleris režisierius, autorius, publika ir kritika.“ K. G. Jungas

Ar jūs sapnuojate? Žinau, kad būna visaip: vieni sapnuoja, kiti neatsimena, treti tuo domisi, dar kiti nekreipia dėmesio į „pranašiškas“ žinutes. Apie sapnus galima rasti tuzinus grožinės, šiek tiek – mokslinės ir galybę pseudopsichologinės literatūros. Šiais laikais sapno reikšmę visiškai paprasta susirasti internete ar, jei staiga sapnai tapo svarbūs, pažiūrėti ne vieną dešimtį (beje, visai neblogų) filmų apie sapno realybę, pinkles ir reikšmes. Mokslininkai per pastaruosius keliasdešimt metų išsamiai išanalizavo, kaip mes sapnuojame, miegą padalino į fazes, viską pagrindė elektroencefalogramomis, smegenų ląstelių funkcijomis ir akių refleksais. Tačiau iki šiol niekas taip ir neatsakė į klausimą – kodėl mes sapnuojame? Galbūt sapnai – tai tarsi tam tikra praktika sukurti mus supančio pasaulio prasmėms. Kiekvieną dieną esame priversti skirstyti ir interpretuoti įvykius bei emocijas, tarsi sudėlioti savo gyvenimą į tam tikrą visumą. Sapnai – pati geriausia viso to praktika. O gal sapnai kažką pranašauja arba priešingai – tėra mūsų gyvenimo chaotiškas atspindys?

Rusai turi vieną žodį, kuris apibūdina ir miegą, ir sapną. Anglai ir prancūzai – vienu žodžiu apibūdina sapną ir svajonę. O mes savo žodyne (ir mąstyme) atskiriame miegą nuo sapno, taip tarsi privilegijuodami (arba – pasmerkdami) tuos, kuriems sapnuojasi. Man pačiai sapnai kažkada buvo labai svarbūs. Kaip ir miegas. Man atrodė, kad visi ką nors veikia: pilni troleibusai ir autobusai kur nors važiuojančių ir kažką veikti ketinančių žmonių, nuolatinis automobilių judėjimas, darbovietės pilnos darbininkų, statybos statybininkų, kavinės kavinių lankytojų ir pan. O aš nieko neveikiau. Mėgavausi galimybe išsisapnuoti. Nieko neplanuodavau vakarais, net geriausių draugų stengdavausi nekviesti vėlai į svečius, kad, neduokdie, neatsitiktų taip, jog nueisiu per vėlai miegoti ir nebeturėsiu apvalaus savo miego valandų skaičiaus ir nerasiu sapnų žemėlapio.

Turėjau net dažniausiai pasitaikančių sapnų sąrašą, žinojau, ką reiškia sapnuoti vestuves, karves ir kiaules arba ką reiškia muštis, maudytis vienokios ar kitokios spalvos vandenyje… Kartais sapnai būdavo labai intensyvūs (žymiai intensyvesni už dienos metu vykstantį gyvenimą), kartais jie tęsdavosi (kaip koks serialas), o kartais galvodavau, kad savo keistus, paranojiškus, siurrealistiškus sapnus galėčiau užsirašinėti, o po to iš jų kurti eilėraščius. Būtų visai įdomu. Gal net jau būčiau ir knygą išsileidusi?

Tai, matyt, buvo atėję iš močiutės. Pamenu, ji visada sapnuodavo reikšmingus sapnus, ir jie visada jai pildydavosi. Tiesa, sapnininko močiutė, atrodo, neturėjo. Ji tiesiog žinojo, ką reiškia vienas ar kitas sapnas. Ir, aišku, tuo tikėjo.

O mes sapnininką jau turėjome. Netgi du – ir tikrindavomės, ar reikšmės sutampa, rinkdavomės, kurios reikšmės patrauklesnės ar naudingesnės. Dabar tai atrodo šiek tiek juokinga. Nenoriu nieko įžeisti, bet nelabai tikiu pranašiškais sapnais. Tai gal veikiau žmogaus nuojautos, išgyventi dienos ar svarbūs gyvenimo įspūdžiai, įvykiai. Jautresni žmonės, matyt, taip išdrįsta pažvelgti savo pojūčiams į akis. Neįtikėtina, kokiomis prasmėmis ir vaizdais jie suspindi mūsų sapnuose. Labai įdomus yra sapno atsiradimo momentas. Ar jūs pajaučiate, kada užmiegate? Man paprastai būna taip: kai užsimerkiu, prieš mano akis iškyla neaiškūs, pavidalo dar neturintys dalykai. Pamažu apgalvojant dieną, klostantis įvairiausioms mintims, prisiminimams, fantazijoms, vaizdai pradeda įgauti formas, spalvas, kol atsiskiria nuo minčių ir manęs pačios ir tampa sapnu. Porą kartų esu buvus pažadinta iš tokio persiliejimo momento. Labai nemalonu. Niekam nelinkėčiau. Nes ta akimirka, kai pradedi sapnuoti, kai aš jau nebesu aš, kai persikeliu į kažkokią užrealybę, yra labai žavi. Labai traukianti.

O skraidymo laisvę ir kritimą sapnuose yra išgyvenęs bene kiekvienas. Esu nemažai girdėjus ir apie tai, kad galima sapnus kontroliuoti arba kad įmanoma susapnuoti tai, ką nori. Neretai sapnai žmonėms asocijuojasi su kažkokiomis paslaptimis, nežinomybe, košmarais. Sapnai yra gana stiprus reikalas. Kai tuo patiki. Pamenu, kai bandžiau skaityti K. Kastanedą, mane pradėjo kamuoti paranojiški sapnai. Aš pradėjau jų labai bijoti. Sapnų ir sapnuoti apskritai.

Man atrodė, kad tai mane taip įtraukia, jog galiu iš sapno niekada nebepabusti ar nemokėti iš jo išeiti. Štai kaip kartais paveikia parašytas žodis. Sąmonės ir pasąmonės žaidimai. Manau, jie gali įtraukti ne ką mažiau nei narkotikai ar azartiniai žaidimai. Kartais, užuot realiai išgyvenęs jausmus ir baimes, žmogus neria į miego ir sapno platybes, kuriose tarsi nebėra toks atsakingas (ar – neatsakingas) dėl gyvenimo. Šiaip, nemanau, kad įmanoma sapnus nupasakoti, mat viskas labai subjektyvu, jausmas ir erdvės bei laiko pojūtis kažkoks neišreiškiamas, savęs supratimas kiekvieną kartą kitoks, o kur dar spalvos, pojūčiai ir pan. Tačiau sapnuose mes kiekvienas tampame savo gyvenimo kūrėju – tai šiek tiek ir paradoksalu, nes staiga visiškai praradę ryšį su išoriniu pasauliu, mes tampame jo valdovais.

Beje, pasaulyje yra užfiksuotas ir ilgiausio miego rekordas. Spėkite, kiek tai galėjo trukti? Ogi 18 dienų 21 valandą ir 40 minučių. Juokingiausia, kad realiai niekaip neįmanoma patikrinti, ar žmogus tikrai miega ir sapnuoja. Nors miegojimas yra patvirtinamas tam tikrų refleksų buvimu, bet lygiai taip pat kartais žmonės sugeba miegoti ir atviromis akimis. Beje, dar apie tą rekordą. Rašoma, kad tai patyrusysis išgyveno sapne įvairias haliucinacijas, paranoją, po tokio ilgo miego jam net sutriko regėjimas, kamavo traukuliai. Man čia dar baisiau už miegančiąją gražuolę – ją tai princas pabučiavo ir prikėlė. O čia žmogus tokias bjaurastis patyrė. Nieko gera žmogui neduoda ir priešingas procesas – nemiegojimas. Daugiau kaip 17 valandų be miego praleidęs žmogus savo fiziologine būsena yra artimas 5 promilių girtumą turinčiam žmogui.

Niekas pasaulyje jums tiksliai nepasakys, ar kokie nors gyvūnai sapnuoja. Tačiau tai, kad, pavyzdžiui, katės ir šunys miega labai panašiais ciklais, kaip ir žmonės, daroma prielaida, jog jie taip pat sapnuoja. Kaip ir drambliai. O man būtų labai įdomu sužinoti, ką jie sapnuoja. Dar sugrįžtant prie žmonių, vieni sako, jog sapnuojame tai, kas mums yra svarbu ir ką turime ilgam užfiksuoti bei atsiminti, kiti – kad tai, ką turime užmiršti. O tiesą sakant, gali būti ir taip, jog sapnai neturi jokio tikslo. Prasmes susikuriame patys. Ir žaidžiame jomis, tikime, išgyvename. Laukiame išsipildymo, užuot ėmęsi kažką daryti. Patys. Kartais – tiesiog gyventi.

Na, gerai. Nėra taip jau viskas nenusakoma ir paslaptinga. Man atrodo, kad sapnai gali būti tiesiog puikus gyvenimo paįvairinimo būdas. Vaizduotės ir fantazijos pralavinimas. Savo baimių ribų pajutimas. Beje, dabar, kai esu trijų vaikų mama, jau nieko nesapnuoju. Arba neatsimenu, nežinau (ir taip sakoma, kad atsimename viso labo penktadalį visų sapnų). Prisideda, matyt, ir tai, kad, kaip visiems žinoma, pirmaisiais kūdikio gimimo metais, tėvai paprastai praranda nuo 400 iki 750 valandų miego. Aišku, kaip ir dauguma mamų, per naktį prabundu keletą kartų nuo mažiausio kūdikio suinkštimo ar verksmo. Gal tiesiog nespėju nieko susapnuoti? Bet užtat vyresniosios dukros jau pradėjo sapnuoti. Tiksliau – atsiminti, ką sapnavo. Pasidomėjau vaikų sapnavimo ypatybėmis. Pasirodo, iki trejų metų amžiaus vaikai nesapnuoja, trečiais–penktais gyvenimo metais pradeda retkarčiais sapnuoti, o septintais–devintaisiais metais jau bene kasnakt regi sapnus.

Ir pačiuose sapnuose iki 5–7 metų vaikai tėra stebėtojai, tik vėliau tampa savo sapnų aktyviais dalyviais. Kita vertus, niekas negali šimtu procentų patvirtinti, jog kūdikiai nieko nesapnuoja – jie juk papasakoti negali. Ypač didelė sapnų fantazuotoja yra mūsų vidurinėlė. Nežinau, ar ji tikrai tiek visko prisapnuoja (jai greit bus ketveri), bet kiekvieną rytą turi ką mums visiems papasakoti – apie savo kovas su raganomis, pasiklydimus ir išgelbėjimus, apie braškių valgymą ir maudymąsi… Kartais paklausia, kodėl neatėjau pas ją į sapną ir jai nepadėjau. Dar pasiteirauja, ką mes sapnavome ir labai rimtai išklauso. Smagus kiekvieno ryto žaidimas. Nors dabar, kai pagalvoju, niekada vaikams neaiškinau, ką reiškia sapnuoti arba kas tai yra sapnas. Atėjo laikas ir jie atsirado.

P. S. Niekada negalvokite, kad atsimiegosite senatvėje. Kiek matau, senatvėje žmonės jau nebegali tiek daug miegoti. Ar dėl ligų, ar dėl nerimo dėl suaugusių vaikų gyvenimų ar tiesiog – iš senatvės. Įdomu, ar nėra ištirta, kelerių metų sulaukę žmonės nustoja sapnuoti? Ar sapnuojame iki gyvenimo pabaigos? Ir apskritai, ar nesusimąstėte kada – gal mes tik sapnuojame, kad gyvename, o mus kažkas kitas sapnuoja ir esame tik kažkieno gražus (ar nelabai) sapnas.