Laiškai iš kaimo. Viskas aišku, lyg paparčio žiedą suradus

Kovo 9-oji

Saulės sukeltų magnetinių audrų niekaip nepastebiu, bet vienkiemio sodyboje atsirado kėkštas, kuris rytą vakarą sveikinasi lyg pempė. Visi vietiniai kėkštai kažką pamėgdžioja, dažniausiai šaukia kaip suopiai, kniaukia kaip katinai ar kvėkščia lyg šarkos, bet šitas yra aiškus migrantas, jis kažkur kitur išmoko kvykti lyg pempė – čia pempių nebūna, ne tokios vietos. Ir apgaudinėja dabar visus tas svetimas kėkštas, net katinas Agatas, besikaitinantis prieš saulę, suklūsta, nesupranta, koks naujas paukštis atsirado.

Kovo 13-oji 

Nemunas pajudėjo vakar, po pietų. Greitai sulūžo ledo šarvas ir nuūžė pasroviui. Bet labai didelio triukšmo nebuvo. Keisčiausia, kad ir iš aukštupio kol kas daug lyčių neatplaukė. Kiekvienas ledonešis dabar yra vis kitoks, ir sunku pasakyti, kodėl taip yra. Keisčiausi atrodo tokie prisiminimai: visas Nemuno ledas staiga nuskendo, ir jokio ledonešio nebuvo.

Šiandien saulė jau pabudino bites aviliuose, o darželiuose iškėlė baltus snieguolių žiedlapius. Pirmasis pavasario žiedas ir pirmasis įrašas šių metų fenologinėje anketoje. Ir geltonoji starta giedą paprastą savo giesmelę. Džiaugiasi saule Ir gervės klykia prie Liškiavio ežero. Niekur toli nereikia keliauti, norint sužinoti, kas aplinkui darosi, nes visi garsai dabar kalba tą patį: pavasaris eina.

Įdomu, kad pavasario ėjimą galima pajusti ir naktį. Kartais būna taip: išeini tamsią naktį iš pirkios, pasiklausai ir tiesiog jauti, kad kažkas tyliai šlepsi, teškena, pliaukši ir pukši. Kartais net skambteli ledelis, užgautas iš kažkur atsiradusios vandens srovės arba sujuda medžio šaka, išsilaisvinusi nuo sniego. O kai nutyla artimi garsai, atrodo, kad kažkas iš toliau atsėlina, tik dar tyliau, paslaptingiau… Nebūna tokio jausmo nei vasarą, nei rudenį, nei žiemą.

Šitaip šį rytą galvojant ir dar kažko tarsi laukiant, atpurpsi į kiemą mažasis genys, aplekia keliskart aplink klevo kamieną kaip margas sraigtas, tvirtai kojomis įsikibdamas į žievę, supypsi panašiai kaip grąžiagalvė, purpteli į guobą, vėl supypsi – ir nulekia miškan. Lyg ir kažko nepatenkintas. O gal ką pasakyti norėjo? Ir niekas jo nesuprato? Tas mažasis margasis genelis yra miško paukštis, sodyboje būna retai, todėl ir suprasti jį sunkiau, nei kėkštą.

Kovo 18-oji

Naktį pridrėbė daug sniego. Pavasario darbymetis nutolsta, todėl šiandien, sekmadienį, galima eiti tais pačiais takais, tiktai be kirvio ir be kastuvo. Neskubėdamas visada daugiau pamatai ir ką nors gero prisimeni. Galvoju dabar apie Leonardą Gutauską: kaip jis, būdamas miesto žmogus, religijų ir mitų žinovas, sugeba pamatyti tokių retų sparnuočių, kurių kitas sodietis visai nepažįsta, nors visą laiką gyvena kaime. Leonardas Gutauskas yra talentingas žvejys, prie Merkio ar Ūlos jis gali išbūti ilgai ir tyliai, o tie ne kasdien matomi paukšteliai kaip tik ir nebijo tokių žmonių. Kas iš arti matė nendrinę vištelę, upinį kirliką, ausuotąjį kragą, vandeninį strazdą, urvinę kregždę? Skaitai, ką apie šiuos keistuolius sparnuočius parašė Leonardas Gutauskas, ir aiškiai žinai, kad joks ornitologijos vadovėlis nebereikalingas. Žvejo žvilgsnis yra kitoks nei mokslininko ar turisto.

Kai šitaip pagalvoju šį sekmadienį, nejučia prisimenu ir savo senelį žemaitį Petrą Lukauską, tarpukario metais ūkininkavusį Dumblynės kaime, netoli Viekšnelių. Mama pasakojo, kad jis kiekvieną sekmadienį savo laukus apeidavo… Sugrįžęs iš Amerikos, senelis pirko daug prastos žemės, rovė kelmus ir sausino pelkes, o kai per pavasario darbymetį arkliai pavargdavo, sodindavo bulves kastuvu. Niekas nesuprato, kodėl jis pirko prastą žemę, o man dabar labiausiai gaila, kad pokario metais šitokie klausimai jau niekam nerūpėjo, nes sovietų valdžia atėmė ir geras ūkininkų žemes, ir prastas.

Ir dabar, po daugelio metų, kai Simono Daukanto raštuose randu gražų palyginimą – „duok Dievuli, pievoje karklyną, o putroje kankolą“, – atrodo, kad šitokią išmintį žinojo ir Dumblynės ūkininkas Petras Lukauskas. Šaltiniuotoje pievoje turi būti ir karklų, jie dalgiui nekliudo… O apie visą tą ūkį, apie sunkų darbą ir ateities vizijas liko toks aiškus mano mamos prisiminimas: „Tėvuks, būdava, sekmadynias visumet apein laukus, parvažiū iš bažnyčias, ir visus laukus apein, kožną sekmadynį.“

Kovo 21-oji 

Iš žiemos miego vakar atsibudo driežiukas. Laparaisčio kaime, gamtininko Jono Bilinsko tėviškėje, išgenėjome vieną sutankėjusią obelį, o kai pašvietė saulė, iš po rudų ąžuolo lapų nedrąsiai išlindo tas rusvas roplys, dar nelabai vikrus, jam dar per šalta. Ir mažytis Laparaisčio ežerėlis, iš kurio išteka Stangė, dar po ledu.

Vėjas nešioja plačialapių švendrų pūkus, nelinksmai girgžda ąžuolų šakos, švokščia senų pušų viršūnės – tik toks ir buvo pavasario ėjimas Laparaistyje. Bet Aldona ir Jonas Bilinskai šį pavasarį jau pasiryžo prikelti buvusią sodybos gyvybę, todėl ir žvalgėmės, ketindami atspėti, kokie nauji žolynai galėtų čia vasarą sužydėti. Mažas miškuose pasislėpęs tas Laparaistis, atrodo, kad ir artimiausi vietovardžiai kalba apie šio krašto paslaptingumą: Purpliai, Burokaraistis, Burokaraistėlis, Dvarlaukis, Mergelių akys, Stangė…

Kovo 27-oji

Kažkoks keistas sutapimas: ir praėjusiais, ir 2010-aisiais metais rašiau, kad „man patinka Teatro diena“, o štai šią naktį – vėl teatriškas sapnas, gal net regėjimas.

Labai aiški buvo ta utopija, kurią tada, 2010-aisiais, pavadinau „Nelabai liūdna rudeniška mozaika“. Įdomu, kai taip stebuklingai, bet kartu ir tikroviškai susieina skirtingiausi personažai (artistai, miškininkai, amatininkai), kai ramus medinio žmogeliuko skobimas senovinėmis vedegomis ir Teatro akademijos studentų bėgimas prie Vilnelės atrodo lyg lygiaverčiai menai. Tokia, matyt, ir yra sapno privilegija, kai anei kiek nesistebima tuo, kas susigretina visiškai utopiškai. Bet štai šios nakties regėjimas, tarsi ir be utopiškų ekskursų, yra vis dėlto didesnė mįslė: atsibudęs užrašiau liūdną rusiškos dainos fragmentą, kuris gali labai trumpai paaiškinti ir pateisinti konkretų gyvenimo būdą. (Rastopi ty mne banių po čiornomų, Ja ot belovo cveta otvyk. Ugoriu ja, i mne ugorėlomu Dym černiavyj razviažet jazyk. Tu užkurk juodą pirtį man dūminę, Atpratau nuo baltumo išvis. Įgaruosiu, ir man įgaravusiam Keršas garas liežuvį atriš.)

Ir ta daina, ir naktinis regėjimas labai aiškus ir lengvai atpasakojamas: stoviu prie Nemuno, netoli senojo Gudelių parko, ir plaukia didelis medinis plaustas lyg senovinis sielis iš prieškarinės Stepono Kolupailos knygos – su ilgomis vairavimo kartimis, su ugniakuru bei trikoju sielininkų puodui pakabinti, o trys jauni vyrai, tvirtai stovintys ant plausto, traukia tą liūdną atsiskyrėlio asketo dainą. Aš klausausi pavydėdamas jiems ir tokios kelionės, ir dainos, bet staiga susivokiu, kad reikia skubėti į Ulčičius, kur nakvojo mano svečiai, ir būtent čia greit atidardės Romas su savo Kotra, ir mes visi keliausim į Subartonis. Ir dar žinau, kad vakar vakare mano Sode, prie Krūčiaus, kepėme ropes ir pastarnokus ūkanoto molio kiautuose, ir visas šis neįprastas turizmas atrodo lyg pirmasis bandymas, nes ir tie mano svečiai, ir tie dainuojantys vyrai ant plausto yra instruktoriai – žygiuoja jie tik pėsčiomis, važiuoja tik arkliu ir plaukia tik plaustu… Aš žvilgsniu palydžiu tolstantį plaustą, ir viskas man atrodo taip paprasta ir aišku, lyg paparčio žiedą suradus.

Ilga Teatro diena. Kai prasideda ji dar neprašvitus, vis galvojant, koks čia gali būti lemtingas to aiškaus regėjimo ir liūdnos dainos sutapimas. Ir kodėl toks tvirtas įsitikinimas, kad didžiausias pavasario teatras vis dėlto yra ne Vilniuje, o prie Krūčiaus. arba prie Nemuno. Bet vėlų vakarą, kai radijas praneša naujausias žinias, Teatro nakties ir dienos mįslės darosi aiškesnės: Elzė Gudavičiūtė už antrojo plano vaidmenis Oskaro Koršunovo ir Jono Jurašo spektakliuose apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Tai štai kodėl tie trys vyrai ant Stepono Kolupailos plausto, nors ir nepašaukti vardais, man buvo tokie artimi, draugiški ir kažkur jau matyti, Todėl, kad kartu su Elze tokio pat pripažinimo sulaukė ir dar trys jos kurso draugai – Ainis Storpirštis, Marius Repšys ir Vidas Bareikis. Juk vis girdėdavau, kokie draugiški yra visi Elzės kolegos, ir koks griežtas bei reiklus jų vadovas Gintaras Varnas… Bet čia dar ne visos susapnuotos pranašystės. Gerai prisimenu, kaip tada, prieš pusantrų metų, barzdotas ir kailiniuotas girininkas Vytautas Almanis, vaikščiodamas palei Vilnelę su savo šunimi, kuris kartais pasiverčia į Vilką iš „Raudonkepuraitės“, suokalbiškai šypsosi ir kalba: jie prisivaidins, šitie plevėsuojantys studentai, oi dar prisivaidins, nes nežino, kad mano atvežta drebulė, iš kurios jie skobia tą Buratiną, yra Perkūno trenkta.

Štai ir prisivaidino: apdovanojimai už talentą, už darbštumą ir tą plevėsavimą. Tada mano bičiulio teatriškus niurnėjimus galima buvo suprasti kaip grasinimą, o dabar aišku, kad tai buvo išpranašavimas.

Balandžio 2-oji

Pirmadienis. Šiandien žadėjome keliauti palei Nemuną nuo Ulčičių iki Dubaklonio, ir pasitikslinti vietovardžius, kurie čia yra tikrai įdomūs: Šlaitupė, Kauzono Ravas, Velnių Bažnyčia, Bolio Ravas, Baryno Ravas, Ožkų Ravas, Salų Nartas… Visi tie ravai, ragai ir nartai kol kas yra tik tautosaka, o reikia juos tiksliai pažymėti naujausiuose žemėlapiuose. Antai Trakų istorinis nacionalinis parkas jau išleido gražią knygą „Trakų didžiųjų ežerų vardynas“, kur visa mikrotoponimika tiksliai „pririšta“ prie žemėlapių. Bet smarkiai sninga ir pusto iš pat ryto. Toks šlapias sniegas tikrai neleis įkopti į stačiausią erozinį palikuonį – Velnių Bažnyčią. Tik retkarčiais nuplaukia dangumi tamsiai mėlyni debesys ir švysteli saulė. Tada atrodo, kad nereikėjo išsigąsti, juk seniai žinoma, kad blogiausias oras yra tada, kai žvelgi pro langą.

Po pietų pavasaris vėl nedrąsiai sugrįžta. Sniegas sparčiai tirpsta, ir pradėję žaliuoti daugiamečiai žolynai atrodo labai gyvybingi. Bandau suskaičiuoti, kiek rūšių prie Krūčiaus upelio jau atsibudo iš žiemos miego: daugiametė blizgė, vaistinė taukė, paprastasis sinavadas, anyžinis lofantas, špinatinė rūgštynė, vaistinė šventagaršvė, girinė tulpė, didysis šilokas, auksuotoji radiolė, daugiametįs linas, vaistinis valerijonas, mėlynasis palemonas,juozažolė, laukinis česnakas, meškinis česnakas, lenktagalvis česnakas, tuščialaiškis česnakas, porinis česnakas, kampuotasis česnakas… Tarsi ir nedaug dar tų žalumynų vaistinių ir retųjų augalų ploteliuose, bet visi jie lengvai atpažįstami. Ir su visais jau galima pasisveikinti. Lygiai taip, kaip su baltąja kiele, liepsnele ar karetaite.

Visiems jiems klausimas paprastas, bet svarbus: kaip jūs peržiemojote? Iš šono žvelgiant, gali pasirodyti, kad pats klausi, pats ir atsakai, betgi ne, jie atsako. Aš matau, kaip jie atsako… Ilgėliau sustoju prie jauno maumedžio, kurį kartu su Mindaugu Lapele prieš vienuolika metų atsivežėme iš Trako miško. Ir ne iš karto suprantu, kodėl būsimųjų spyglių pumpurai tokie didžiuliai. Betgi čia žiedpumpuriai, spyglių pumpurėliai dar visai maži, o žiedpumpuriai apskriti, stori, rodos, tuoj tuoj pražydės. Labai gražiai žydi maumedis, ir dabar jau matyti, kad tų raudonų, ryškių žiedynų bus daug. Tai argi šis taurus, nors iš tolo dar visai pilkas medis neatsako dabar į mano klausimą apie sunkų žiemos egzaminą?