Rūta Lazauskaitė. Savaitės skaitiniai

Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 222 p.

Tai labai ypatingi prisiminimai. Juose išvengiama net kelių kraštutinumų: saviplakos bei taip dažnai šiame žanre pasitaikančio praeities idealizavimo. Čia nesiteisinama ir neverkiama, ne falsifikuojama, bet kuo nuoširdžiausiaiprisimenama. Tačiau suvokiant tokio veiksmo sąlygotumą, – todėl daug dėmesio knygoje tenka atminties darbui, atminties problematikai įvardinti („Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti“, p. 6), jos paradoksalumui („Labai keista, bet dabar aš pats apie save labai daug ko nežinau ir nesužinosiu“, p. 7). Šie įsivardijimai leidžia Marcelijui Martinaičiui, unikalių poetinių personažų, – Kukučio ir K. B., – autoriui, blaiviai vertinti savo paties tekstus bei sukurti sąžiningą, aktualų santykį su skaitytoju: „Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant“ (p. 5).

Esamuoju momentu (telkiamasi į vaikystės ir jaunystės laikotarpį) vaikui į akis „krito“ vieni dalykai, kiti tiesiog vyko per anksti: „Dabar galiu tik įsivaizduoti, kaip čia ketvirtojo dešimtmečio pradžioje poškėjo naujakurių kirviai, kaip du jauni žmonės, vyras ir moteris, ėdžiose pasiguldę sūnų, rovė alksnius, plėšė kelmus, vertė žemes“ (p. 19). Treti prisimintini dalykai buvo represuoti: „Vaikystėje, kada protas būna ypač imlus, mano aplinkos žmonės nustojo prisiminti, pasakoti apie savo giminę, kilmę, pažintis, turtą, nes visa tai galėjo tapti įkalčiais. […] Kai vyresni kalbėdavosi, mus išvarydavo lauk, kad negirdėtų vaikai ir kad iš jų kas nors tų paslapčių neišgautų. Dabar suprantu, koks tada buvo baisus žmonių išvarymas ne vien iš savo užgyventos aplinkos, bet ir iš gyvenimo, iš jų praeities, prisiminimų, net šeimų. Baisiausia tai, kad tėvai pradėjo bijoti savo vaikų!“ (p. 8).

Taigi į praeitį gręžiojamasi ne tiek dėl bėgančio laiko nostalgijos, kiek suvoktos būtinybės grąžinti bent šešėlius tų, kurie patyrė išvarymą, nepasiduoti jokiam išoriniam savo gyvenimo vertės jausmo menkinimui, jo slopinimui, šiandienos praktikoje įžvelgiant tam tikrą grėsmę: „Dabar įsigalėjo įprotis nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda“ (p. 11). Martinaičio siūloma vertybinė pozicija, – opozicinė. Pasisakoma už gyvenimą: „To gyvenimo negaliu išsižadėti, nes jis buvo mano, mūsų. […] Juk ir skurdas gali būti gražus, jeigu jis nėra mirtinas, represinis, kokį mūsų žmonės patyrė baisiuose amžiaus lageriuose bei Sibiro tremtyje“ (p. 11).

Poeto įžvalgą, jog iš savos aplinkos ištrėmimas vyko ne tik fiziniu pavidalu, tęsia sąmoningai atliekamas priešingas veiksmas: sugrąžinimas. Į tekstą (tarsi gyvenimą) įrašomi tie, kurie okupacijų istorijai net neegzistavo, kurie buvo nepastebimi ir per maži; istorinių pervartų fone rišliai atkuriama buitis, papročiai, pokario skurdas ir grąžinimas į „balanos gadynę“, kurioje vaiko darbas – skelti per pusę degtukus. Nors autorius sakosi, jog kvapą gniaužiančių dalykų knygoje nebus, skaitytojas pasijunta netikėtumų sūkuryje, mat viename puslapyje Marcelijus dar irstosi medine skalbimo gelda, pasakoja apie pardavimui išprausiamus bekonus, kitame – jau slapstosi nuo bombų dėdės sodyboje: „Bet ir čia buvo neramu. […] Kartais apšaudymas būdavo toks smarkus, kad gerą pusdienį negalėdavome nosies iš žeminės iškišti“ (p. 57). Taigi viskas telpa šiame pasakojime, – tėvo į eglę įskiepyta kriaušė, basomis kojomis patiriama žemė, švelnios arklio lūpos; karas; aukų, vėliau sprogmenų laidojimas. Pokario sumaištis ir pirmas apnuogintos moters vaizdas, – žydų egzekucijos vietoje. Ir prisipažinimas apie tai, kas slėgė labiausiai: „Baisiausia buvo galvoti, kad tas neaprėpiamas dangus galbūt tuščias“ (p. 210).

Praeitin žvelgiama tiesiu žvilgsniu, kas dar labiau didina kontrastą tarp išeivio iš kaimo ir „represinės žemdirbystės“ sužlugdytųjų (skyriuje „Apokalipsė karvidėje“ žymimas esmingas valstiečių elgesio pokytis: nuo degtinės vartojimo konkrečiomis aplinkybėmis prie silpnavališko svaiginimosi pačiame darbymetyje). Ir vis dėlto, nėra nieko svarbiau už nuogą faktą, jog „Mes gyvenome“. Nors šiuo knygos pavadinimu labiau tapatinamasi su tais, su kuriais gimta ir gyventa, t. y., subtiliai ir solidariai kalbama visos kartos vardu, bet ir jaunesniam skaitytojui dviskaita „mes“ suteikia dvasinio artimumo jausmą (tuo tarpu okupantai dažnai pavadinami vienaskaita: vokietis, ruskis).

„Dar vienas geras bruožas – pagalba vienas kitam. […] Ypač didelis sujudimas būdavo kilus gaisrui. Kas tik galėdavo, didelis ar mažas, iš toli ir iš arti, dieną ar naktį su kibirais bėgdavom gesinti gaisrų, nežiūrėdami, kurį ta nelaimė ištiko. Po to padegėlį sušelpdavo kas kuo gali“ (p. 92). Taigi, bėgdavom. Nežiūrėdami. Lieka neaišku, į kokias šalis ir pašales išsibarstė šiuo betarpišku bendruomeniškumu apdovanotieji mes. Argi jų gretose liko vienas Martinaitis? („Keliaudamas greitkeliu link Klaipėdos, žinau, kad važiuoju per žmonių kaulus“, p. 49.)

Negrįžtamai pakitusio kaimo prisiminimas branginamas, tačiau ir neuždengiamas lėkštu idealizmo šydu, kuris šiuolaikinį skaitytoją iš esmės atgrasintų nuo tokio pobūdžio lektūros, – apie idealiąją, svaiginančiai taurią kaimo bendruomenę. Martinaičio aiškiai suvokiama, kodėl iškeliauta į miestą. Gimininė bendruomenė – ne tik globojantis, bet ir kontroliuojantis mechanizmas; „kaimas, kad ir kaip aš jį savo prisiminimuose dabar garbinčiau, negalėjo palaikyti ar ugdyti gilesnių intelekto pajautų, greičiau jų nesuprato, slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje“ (p. 78).

„Ten likęs jų [namų] niekada nebūčiau turėjęs taip, kaip dabar kurdamas, mąstydamas, siekdamas suprasti žmogaus būvį, jo dvasią, sugebėjimą gyventi ir išgyventi bet kur ir bet kada. Turėdamas tą patirtį ir dabar aš nebijau gyventi“ (p. 115). Matyt, šį subtilų vidurio kelią laiduoja solidi laikinė distancija, kurios dėka laiko veikmės procesai matomi veikiau kritiškai-linksmai nei nostalgiškai-ironiškai, mat šmaikščių, smagiai savikritiškų ištarų tekste – tikrai apsčiai. Deja, ištisai knygos nepacituosi; juk ji apima ne vieno XX a. istorijos dešimtmečio buities variacijas, susijungiančių į organišką prisiminimų audinį, – tokį margą ir šviesų vienu metu, – pasakojimą centruojančiojo „aš“ dėka: „Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau: gyventi, būti gyvam“ (p. 9).

„Mes gyvenome“ tapo 2010 m. „Metų knyga“, pelnė Žemaitės, Juozo Paukštelio premijas bei kūrybiškiausios titulą (LLTI rinkimuose). Galbūt todėl, kad šios knygos skaitymas iš esmės yra dovana pačiam sau? Kaip ir suvokimas, jog „man mane kažkas davė, kad tai reikia saugoti, neleisti, kad tas kažkas būtų suniekintas“ (p. 13), poeto prisiminimams suteikiantis neįkainojamos vertės bei aktyvaus kvietimo, paraginimo pobūdį: „Žinoma, gyventi reikia taip, kad nebūtų gėda ne tik gyventi, bet ir numirti“ (p. 9).