2015 04 26

Gianfranco Ravasi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Dievo šypsena

Mano širdie, nepasislėpk nuo tavojo Dievo šypsenos, nenuklysk toli nuo To,  kuris rūpinasi paukščiais, žvėrimis ir vabzdžiais, kuris ėmėsi globoti tave, kai dar buvai motinos įsčiose; argi Jis neapsaugos tavęs tau gimus?

Bažnyčia mini Gyvybės dieną; gyvybė – tai dovana, kurią gauname ir turime saugoti bei džiaugtis ja nuo tos akimirkos, kai ji prasiskleidžia, o vėliau – kai bręsta, auga, nuostabiai sužydi… iki pat jos paskutinio atodūsio, kai ji nuvysta ir įžengia į saulėlydį. Visą tą laiką ties ja budi Tas, kuris ją sukūrė. Jobas, itin gyvai ir vaizdžiai perteikdamas Dievo paveikslą, vaizduoja Jį, tarsi laikantį tarp pirštų gyvenimo siūlą: „Jo rankoje yra gyvastis visų gyvūnų ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas“ (Job 12, 10).

Šis dieviškos būties pajautimas aptinkamas visose didžiosiose civilizacijose, kuriose gyvybė – tai šventa tikrovė, o ne tik paprastas biologinis įvykis, fiziologinių veiksmų ir susidūrusių ląstelių padarinys. Būtent tai mums primena anksčiau cituotos eilutės, parašytos Kabiro, vieno ryškiausių indų mistikų. Jis gyveno XV a., ir jo eilėse atsispindėjo tais laikais paplitęs dvasingumas, tarsi peržengęs panteizmo ribas.

Patraukia dvi šio pacituoto atsidūsėjimo mintys. Viena vertus, tai įsitikinimas Dieviškos Apvaizdos buvimu, kuri veikia nuo pat pradėjimo akimirkos. Ši mintis tarsi atgarsis, ataidantis iš psalmės: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ (Ps 139, 14-16). Dievas rūpestingai saugo savo kūrinį, nepaisydamas jo gležnos būties, trapios laisvės, kurią varžo laikinumas ir silpna prigimtis.

Kartu prisiminkime dvasinį, o kartu ir poetinį „Dievo šypsenos“ simbolį. Kaip kad tėvas ir motina su begaliniu atsidavimu meiliai pasilenkia prie savo kūdikio – net ir tada, kai jis yra silpnas ar sergantis, taip ir Kūrėjas visuomet didžiuojasi savo kūriniu – ir tuomet, kai šis yra netobulas; neišsižada jo, kai šis nusideda. Ieško jo bei ramina jį – kaip kad „motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Iz 66, 13). Taigi, besišypsantis Dievo veidas turi ne tik tėviškų, bet ir motiniškų bruožų ir niekuomet neapleidžia savo sukurto kūrinio.

Pagal kardinolo G. Ravasi meditacijas, skelbtas „Avvenire. Mattutino“, parengė Dalia Žemaitytė