Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap.„Turime dalintis tuo, kas svarbiausia – Dievo Žodžiu, o visa kita – tik priedas“

Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaune, šalia Petrašiūnų bažnyčios ir vienuolyno, kuriame gyvena broliai kapucinai (viena iš Šv. Pranciškaus įkurtos brolijos krypčių), jau kuris laikas gyvuoja Gailestingumo namai, atviri kiekvienam nuo gyvenimo skersvėjų suvargusiam žmogui, padedantys pakilti naujam gyvenimui.

Nuo įvairiose Lietuvos vietose veikiančių reabilitacinių bendruomenių Gailestingumo namai skiriasi pirmiausia tuo, kad priima ne tik priklausomus nuo įvairių svaigalų, bet ir skurdo prispaustus varguolius ar šiaip neviltin puolusiuosius. Kiekvienam siekiama paliudyti Viešpaties gailestingumą bei grįžimo į visavertį gyvenimą galimybę. Taip pat ir tai, kad pirmiausia reikalingas dvasinis apsivalymas bei sugedusio „vidinio kompaso“ remontas.

Apie tai, kaip kilo idėja kurti Gailestingumo namus, ko čia atvykęs žmogus gali tikėtis ir ką reiškia tikra pagalba kitam žmogui, kalbiname Kauno Petrašiūnų bažnyčios kleboną ir čia įsikūrusio kapucinų vienuolyno gvardijoną (vyresnįjį) brolį Vincentą Tamošauską.

Pirmiausia papasakokite apie brolius kapucinus, ir kodėl būtent jūs nusprendėte kurti Gailestingumo namus Lietuvoje?

Ordo Fratrum Minorum Capucinorum (OFM Cap) lietuviškai Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas yra Romos Katalikų Bažnyčios vyrų vienuolija, gyvenanti pagal šv. Pranciškaus Regulą ir Testamentą bei savo Konstituciją. Šią vienuoliją bulėje „Religionis zelus“ 1528 m. liepos 5 d. patvirtino popiežius Klemensas VII. Kapucinų vienuolija atsirado siekiant pranciškonų dvasinio atsinaujinimo. Brolis Matas iš Bascio, trokšdamas grįžti prie autentiško pranciškoniško gyvenimo, apleido savo konventą ir įsikūrė nuošalioje vietoje, prisiimdamas neturtingą ir kontempliatyvų gyvenimą. Juo pasekė dalis kitų brolių. Pasisiuvo paprastesnio sukirpimo abitą, kokį nešiojo šv. Pranciškus, su ilgu, smailiu kapišonu, itališkai vadinamu kapuce. Nuo šio žodžio ir kilo kapucinų pavadinimas.

Antru ordino įkūrėju laikomas br. Bernardinas iš Palli, kuris jauną vienuoliją, draskomą įvairių nesėkmių, išlaviravo į ramesnę ir tikresnę padėtį, ją vidujai sustiprindamas. 1560 m. popiežius Paulius IV galutinai patvirtino kapucinišką pranciškonų reformą, o 1619 m. ordinas gavo visišką autonomiją nuo kitų pranciškoniškų ordinų.

Į Lietuvą kapucinai atvyko tik XX amžiaus pradžioje, po Pirmojo pasaulinio karo, tarpukariu buvo gerokai sustiprėję, bet okupacijos laikotarpiu vėl turėję nutilti. Šiuo metu Lietuvos kapucinai priklauso Krokuvos provincijai ir turi vienintelį vienuolyną Šančiuose, Kaune. Neabejotinai žymiausias Lietuvos kapucinas buvo tėvas Stanislovas.

Šv. Pranciškaus broliams duotoje reguloje pabrėžiama, kad svarbiausia kasdien gyventi pagal Evangeliją. Ką tai konkrečiai reiškia, nebuvo išskleista, nes Evangelija yra labai plati ir įvairios krikščionių bendruomenės dėlioja savitus akcentus. Kadangi pranciškonai suvokė save kaip mažesniuosius brolius, tai natūralu, kad į akiratį pateko tie, kurie yra silpni, stokojantys, tie mažutėliai, kurie ne visada gali pasirūpinti savimi. Pavyzdžiui, XVI amžiuje kapucinai turėjo taisyklę – jei naujas brolis norėjo prisijungti prie brolijos, turėdavo metus slaugyti sunkiai įvairiomis užkrečiamomis ligomis sergančius žmones, kurių kiti vengdavo. Buvo sakoma: jei tavęs liga „nesuvalgė“, tai esi sveikas kūnu ir dvasia, kad galėtum gyventi brolijoje. Kapucinai visada orientavosi į varguolius, eidavo ten, kur kiti ne visada drįsdavo eiti.

Kai po okupacijos laikotarpio kapucinai atgimė Lietuvoje, iš karto kilo klausimas apie būdus puoselėti mūsų unikalią tapatybę, kilo poreikis apsibrėžti svarbiausios veiklos lauką. Dirbome parapijose ir niekuo labai neišsiskyrėme. Tačiau ilgainiui sunormavome savo veiklos pastoracinius principus, šalia savojo maldos ritmo, atradome ir veikimo visuomenėje ritmą. Bendravome su Ukrainos broliais kapucinais, kurie įsteigė evangelizacijos mokyklą, ir mums atėjo Šventosios Dvasios nušvitimas, kad turime daryti paprasčiausią dalyką – skelbti Evangeliją kiekvienam žmogui.

Pradėjome rengti rekolekcijas suaugusiesiems, paskui kilo poreikis jaunimo rekolekcijoms ir galiausiai įsteigėme Gailestingumo namus. Tai pagalbos centrai varguoliams: ar juos būtų prispaudęs materialinis, ar dvasinis skurdas. Čia kreipiasi tiek depresijų sugniuždyti, tiek namų netekę, tiek sunkią priklausomybę turintys žmonės. Mūsų siekis – padėti šiems žmonėms tiek fiziškai, tiek dvasiškai atgimti ir taip pat ugdyti naujus Evangelijos skelbėjus. Kai jau žmogus įsitraukia į evangelizacinę misiją, tada jau galime konstatuoti, kad jis tikrai jau yra persikeitęs, sugeba tarnauti kitiems, yra atviras Dievo veikimui jo gyvenime.

Gailestingumo namus įkūrėme pirmiausia Petrašiūnų parapijoje Kaune, kur yra įsikūręs mūsų vienuolynas. Petrašiūnuose gyvena labai daug sunkumų prislėgtų žmonių. Netoli mūsų yra įsikūrę nakvynės namai, veikia valgykla varguoliams.

Pradėjome nuo Mamos ir vaiko namų, kuriuose leisdavome apsigyventi toms mamoms su vaikais, kurios buvo priverstos ieškotis pagalbos dėl sutuoktinio agresijos, priklausomybių ar šiaip dėl sunkios materialinės situacijos. Tiesa, netrukus kilo klausimas: kaip iš tiesų veiksmingai padėti šioms mamoms? Kaip jas turėtume ugdyti, kokių galimybių suteikti? Samdytis socialinių darbuotojų neturėjome iš ko ir turėjome galvoti: ką daryti?

Tada per brolius ukrainiečius susipažinome su protestantiškąja „Gyvojo Izraelio“ bendruomene. Izraelyje, regis, yra 11 pagalbos centrų žmonėms, turintiems įvairiausių priklausomybių ar sugrįžusiems iš įkalinimo įstaigų. Jie pasiūlė perimti jų veikimo modelį ir Lietuvoje.

Šiuo metu Lietuvoje esame įkūrę ketverius Gailestingumo namus, kuriuose gyvena apie 70 žmonių. Jie įkurti Plungėje, Gargžduose, Jurbarko rajone ir Kaune, Petrašiūnuose. Taip pat džiaugiamės, jog Petrašiūnuose jau pradėjo veikti ir Dienos centras varguoliams, kur žmonės gali ateiti pasikalbėti, išgerti arbatos, nusiprausti, kartu pasigilinti į Dievo Žodį.

Kaune turite tiek moterų, tiek vyrų namų – kiek iš viso galėtumėte priimti žmonių?

Apie penkiasdešimt. Šiuo metu yra mažiau gyventojų – 14 vyrų, 7 moterys ir 7 vaikai.

Kokias gyvenimo sąlygas galite pasiūlyti atėjusiam žmogui?

Mano galva, kai žmogus ateina iš gatvės, vargo prispaustas, jam tikrai nebūtina siūlyti penkių žvaigždučių viešbučio. Neretai matome, kad įvairiose socialinės rūpybos įstaigose ar reabilitacinėse bendruomenėse labai daug investuojama į gyvenimo sąlygų gerinimą, ir čia patekęs žmogus jaučiasi kaip superviešbutyje. Tai nebūtinai turi teigiamą poveikį, neretai užgniaužia žmogaus pastangas stengtis, keistis. Prabangioje įstaigoje neretai nelieka vietos Dievui vien dėl to, kad čia žmogui nebereikia stengtis, pačiam kažką daryti, jis pats pasijunta tarsi Dievas.

Mūsų pozicija kiek kitokia – čia atvykę žmonės patys po truputį turi gerinti, kurti savo buitį. Aišku, kiekvienas atvykėlis turi gauti sąlygas, kurios padėtų atkurti jam savivertę, nes daugelis ateina nuo konteinerių, neturėję galimybės nei nusiprausti, nei pavalgyti, miegoję tarpuvartėse. Duodame lovą, nesvarbu, kad daugumoje kambarių tenka miegoti keliais aukštais įrengtose lovose – turime taupyti vietą. Taip pat duodame iš labdaros gautų drabužių ir maitiname tris kartus per dieną. Jei žmogui reikalinga medicinos pagalba, vaistai ar panašiai, skiriame tam lėšų. Praktiškai žmogus yra visiškai mūsų išlaikomas. Čia, vietoje, yra dušas, skalbykla.

Tačiau tikrai nenorime, kad žmogus jaustųsi išlaikytinis, įpratęs tik gauti. Mūsų moterys dirba savanorėmis „Carito“ valgykloje arba talkina neįgaliųjų centre, patys mūsų varguoliai tarnauja kitiems vargstantiesiems, ir tai padeda ir visiems pakilti. Bendradarbiaujame su „Maisto banku“ – tai yra mums labai didžiulė paspirtis, padedanti išmaitinti Gailestingumo namų gyventojus. Pertvarkėme apšildymo technologijas ir perėjome prie gerokai pigesnio kietojo kuro. Daugiau rūpesčių, tačiau gerokai mažesnės sąnaudos. Tikrai neturime didelių materialinių galimybių, tačiau ne kartą įsitikinome – jei tik nori padėti kitam žmogui, tai gali padaryti kad ir su minimaliais ištekliais, – svarbiausia gera valia.

Labai padeda tie žmonės, kurie patys baigė reabilitacijos etapą ir liko čia tarnauti kitiems. Mes, vienuoliai, tikrai nesugebėtume visko aprėpti, todėl mūsų talkininkai yra ir mūsų rankos, ir kojos. Man daugiausia tenka tvarkyti logistikos reikalus, rūpintis lėšomis, teisiniais dalykais.

Lietuvoje yra prasta praktika, kuriant kokį socialinės rūpybos centrą, pirmiausia pradedama galvoti apie naujas statybas. Tačiau pažiūrėkime, kiek Lietuvoje yra uždarytų mokyklų ar panašių pastatų, kuriuos suremontuoti yra kur kas paprasčiau nei statyti naują. Pavyzdžiui, Pauliuose, Jurbarko rajone, mes su vyrais patys nenaudojamą mokyklos pastatą pritaikėme. Plungėje buvo sunku, nes buvo visi langai išdaužyti, pastatas labai prastos būklės. Reikėjo perdengti stogą, pirmą aukštą renovuoti, virtuvę įrengti, šildymą sutvarkyti, tačiau viską darėme kuo pigiau, ir galiu pasidžiaugti, kad bendra sąmata už praktiškai atstatytą namą tebuvo 23 tūkstančiai litų.

Jūs priimate kiekvieną varguolį ar keliate kokių nors reikalavimų žmogui, kuris nori čia apsigyventi?

Mes nepriimame žmonių, kuriems reikalinga ypatinga medicininė ar psichologinė pagalba. Paprasčiausiai dėl to, kad neturime gydytojų, kurių tokiu atveju būtinai reikėtų. Negalime priimti nevaikštančio žmogaus, nes neturime tam sąlygų. Negalime priimti nuolatinės priežiūros reikalaujančio žmogaus, nes nesame slaugos namai. Yra tam skirtos institucijos, turinčios savo metodiką.

Mes priimame visus, kuriems reikia pagalbos sugrįžti į gyvenimą. Buvimas čia žmogui turi būti tas Dievo duodamas šansas keisti savo gyvenimą, vaduotis iš visų šunkelių, kuriuose save išbarstė.

Kai ateina žmogus, kuris nori pas mus gyventi, jam duodame lapą, kuriame surašyti visi reikalavimai, kurių privalo laikytis kiekvienas Gailestingumo namų gyventojas. Kadangi šie namai pirmiausia skirti gyvenime pasiklydusiems žmonėms, kurie nebesugeba patys eiti toliau, tai jam pasiūlome gyvenimo čia laikotarpiu savas gyvenimo taisykles ir intensyvią dvasinę detoksikaciją. Kiekvienas gali čia likti, tačiau tai reikš apsisprendimą laikytis vidaus tvarkos, gyventi be tabako, be svaigalų, be keiksmų ar agresijos, su kasdiene malda ir gilinimusi į Šventąjį Raštą. Tai tikrai nėra nakvynės namai. Jei žmogus nori tik atrasti maisto ir stogą virš galvos, tai ne čia pagalbos ieško, yra įvairių socialinės rūpybos įstaigų, ir ten tegu kreipiasi. Jei ateina pas mus, tai turi ateiti su nuostata, kad pats nebesusitvarko su savo gyvenimu ir nori iš esmės keistis. Ne tik prabūti kurį laiką, bet pradėti gyventi kitaip. Taip, būna, kad iš gailestingumo priimame pernakvoti ir tuos, kuriems labai to reikia, tačiau kitą rytą tokį žmogų išlydime, jei jis dar nepasiruošęs keistis.

Labai noriu, kad mūsų namai būtų Dievo gailestingumo skleidimosi vieta. Kartu turime aiškiai suprasti, kad tas gailestingumas nėra cukraus pudra, kuria galima apibarstyti mūsų nuodėmes. Tam, kuris nori įsileisti į gyvenimą gailestingumą, kartu turi laisvintis nuo to, kas iki šiol žalojo tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pavyzdžiui, pradžioje mes labai apribojame naujo gyventojo laisvę, nes visi tie saitai su pasauliu, iš kurio jis ateina, jį tik trikdo ir neleidžia susivokti. Pirmajame etape ribojame visus kontaktus su artimaisiais, su aplinka už mūsų namų sienų apskritai. Griežtai ribojamas ir žiniasklaidos priemonių naudojimas, siekiame, kad pirmiausia žmogus susitelktų į tą pamatą, kuriuo remdamasis turi kurti naują gyvenimą – Dievo Žodį. Vėliau, kai žmogus tampa laisvesnis ir pradeda atsigauti, jis pradeda savo tarnystę, atrandame, kur jam geriausia darbuotis. Ateityje planuojame steigti antrojo lygio namus, kurie jau būtų ne tiek reabilitacinė, kiek integracinė bendruomenė. Tiems, kurie jau baigė reabilitaciją, tačiau neturi kur eiti, baiminasi, jog dar negalės įsilieti į tą pasaulį, kuriame anksčiau buvo nupuolę. Čia po darbų žmonės galės kartu melstis, bendrauti, stiprins vienas kitą, ruošdamiesi visaverčiam sugrįžimui į visuomenę.

Stengiamės ne tik laukti, kol mus atras žmogus, kuriam reikia pagalbos, bet patys ieškome suvargusių žmonių. Štai sėdi žmogus prie konteinerio – apkvaitęs arba ne – tačiau viskuo nusivylęs ir save pasmerkęs, įsitikinęs, kad yra niekam nereikalingas. Jis žino, jog į nakvynės namus jo tokios būklės nepriims, eiti neturi kur, nes spaudžia skolos. Mes pasiūlome tokiam žmogui pernakvoti mūsų namuose, kalbamės su juo, ir neretai žmogus apsisprendžia pas mus gyventi, keistis, nes galbūt pirmą kartą gyvenime pajunta, kad kas nors juo domisi. Mūsų reablitantai, kurie jau išbuvo pusmetį, paskui dalyvauja evangelizacijos kursuose ir tampa tokiais misionieriais, kurie eina pas vargstančiuosius ir bando juos pažadinti gyvenimui. Dažnai jų žodis yra kur kas paveikesnis nei dvasininko, jie jau yra perėję tą etapą, nes pažįsta tai, kuo dabar gyvena tas varguolis.

Pasakojau apie mūsų partnerius – protestantų bendruomenę iš Izraelio. Jie šiuo metu turi 11 gailestingumo centrų, ir įdomu tai, kad jų bendruomenėje 99 procentai narių yra buvę narkomanai, valkatos, kaliniai, taip pat ir absoliuti dauguma pastorių yra priklausomi asmenys. Ši bendruomenė šiuo metu plečiasi ir turi vis didesnę įtaką. Tikrai matyti, kad Dievas laimina šių bendruomenių veiklą, ir tai yra nuostabus būdas pasiekti tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Man ši bendruomenė yra pavyzdys, jog priklausomi žmonės gali būti nuostabūs misionieriai.

Jūs su Izraelio protestantų bendruomene susipažinote per brolius kapucinus Ukrainoje?

Taip. Pradžioje atrodė, kad sunkiai gali atrasti bendrą kalbą skirtingos dvasinės tradicijos, tačiau rūpinimasis varguoliais tapo puikiu vienijančiu veiksniu. Mane įkvėpė protestantų pavyzdys su malda ir Šventuoju Raštu eiti pas tuos, kuriems labiausiai reikia Viešpaties malonės.

Taip pat man svarbi pasirodė esminė idėja, kad žmogui, atėjusiam pagalbos, svarbiausia sukurti aplinką, kurios jis anksčiau neturėjo, – jį priimančią šeimyninę aplinką. Tai sudėtinga, tačiau labai svarbu stengtis, kad žmogus jaustųsi priimtas, tiek dvasiškai, tiek fiziškai saugus. Kiekvienas centras turi savo vyresnįjį, kuris nėra koks diktatorius, jis tariasi su kitais ir stengiasi būti visų tarnu.

Taip pat dienotvarkę perėmėme iš Izraelio bendruomenių, dar tik pridėjome pusvalandį fizinių pratimų. Ryte žmogus mankštinasi, tada – pusvalandis maldos, meditacijos laikas, pusryčiai, paskui – darbas iki pietų, tada – pusvalandžio Dievo Žodžio studijos, pietūs, po pietų – vėl darbas, tada prieš vakarienę – laisvalaikis, vakarienė, po jos – valandos malda, tada vyksta vakarinis pasidalinimo jausmais, mintimis ratas. Sekmadieniais dienotvarkė ne tokia griežta.

Ilgainiui planuojame įvesti ir „12 žingsnių“ programą. Tai padėtų čia esantiems geriau jausti sveikimo kryptį. Šiaip metodikoje, kurią taikome, yra labai daug kūrybos. Mes paimame branduolį ir bandome jį kūrybiškai pritaikyti, aiškindamiesi, kas tinka mums, o ne perimti kažkur kitur taikomą metodiką pažodžiui.

O prieš ateidamas pas jus žmogus turi pereiti detoksikaciją?

Mes to nereikalaujame. Paprastai būna taip, kad žmogus ateina ir, peržengęs slenkstį, jau turi pradėti naują gyvenimą, nutraukti visus žalojusius jį įpročius. Labai sunku, bet turi persilaužti, prašydamas Dievo malonės, mes padedame užtarimo malda, padrąsinimu. Tačiau tikrai nereikalaujame kokios nors pažymos ar užtikrinimo, kad jis jau kurį laiką nevartoja.

Gal galite kiek plačiau papasakoti apie reabilitacijos etapus?

Tik atėjus žmogui, mes jam paskiriame vieną asmenį kaip angelą sargą, kad jis vestų į bendruomenę, kad jam papasakotų, kas, kaip, kur yra. Kai žmogus ateina pas mus į bendruomenę iš gatvės ar iš kažkur kitur, jis būna sutrikęs, nežino, ką daryti, tad jam reikalingas palydovas.

Pusė metų yra griežta abstinencija – negali disponuoti savo lėšomis, mobiliojo telefono neturi, negali vienas išeiti į miestą, griežta kontrolė. Kaip minėjau, bandome riboti kontaktą su šeimos nariais ar pažįstamais. Žinoma, nesame vien tik įstatymo žmonės, todėl, jei yra tikras poreikis, darome vieną kitą išimtį.

Antroje fazėje, kuri prasideda praėjus pusei metų, žmogui suteikiama tam tikra atsakomybė, jis gali tarnauti, vienas išeiti. Bandome žmogų ugdyti laisvei, kiek tai įmanoma. Per pusę metų jis turi suvokti save, kur buvo pakliuvęs, kokių turi priklausomybių ir kas su juo dedasi, o kitą pusmetį jis turi mokytis gyventi naujai.

Kiekvienas, atėjęs pas mus, žino, kad čia yra tikinčiųjų bendruomenė, kiekvienas gyventojas turi turėti savo Bibliją ir ją studijuoti. Esu tvirtai įsitikinęs, kad išgydyti dvasines žaizdas, pakilti naujam gyvenimui įmanoma tik per Jėzų Kristų.

Aš ir mūsų moterims, kurios dirba vargšų valgykloje, kartoju, jog svarbiau ne galimybė šimtus pamaitinti, svarbiau yra priimti kiekvieną, liudyti kiekvienam Dievo meilę ir gailestingumą. Didžiausia dovana kiekvienam varguoliui yra Dievo Žodis, o sriuba – tai priedas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip Jūs atsakote sau ir kitiems į klausimą, kas yra priklausomybė?

Aš pasakysiu paprastai – priklausomybė yra nuodėmė. Mes visi iš dalies esame priklausomi nuo įvairiausių dalykų, nors dažniausiai tai neigiame. Kiek žmonių yra priklausomų nuo interneto, nuo pirkinių, nuo jausmų, saldainių, nuo tam tikro valgio, tai yra savotiška priklausomybė, kuri, žinoma, yra mažiau pastebima, bet tai taip pat yra nuodėmė, yda, kuri toleruojama, bet ji dar neturi ypatingos reikšmės, ji dar iki galo žmogaus nedaro vergu. Kitam gal pakanka tokios priklausomybės, ir jis sugrįžta į normalias vėžes, kitą tai nuveda giliau. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ryškiausiai matoma, į kurią jau tarsi turime reaguoti. Tačiau tai tikrai ne vienintelė priklausomybė.

Priklausomybė gali būti net nuo informacijos, noras, geidimas ir ten, ir kitur viską išbandyti. Tai nuodėmės veiksnys, o po nuodėme slypi ir liga, ir visi vidiniai dalykai, problemos, žaizdos. Priklausomybės mechanizmai paprastai susiję su vaikyste ir įvairiomis santykių traumomis, kurias išgydyti gali tik autentiškas santykis su Jėzumi Kristumi.

Kartais sakoma, kad tie, kurie auga darniose šeimose, tikrai neturės polinkio į priklausomybes, o tie, kurių šeimos subyrėjusios, taps valkatomis ir priklausomais žmonėmis. Tačiau neretai būna atvirkščiai, kad tie, kurie augo labai sudėtingomis sąlygomis, užsigrūdino, išmoko dalintis, yra kur kas atsparesni tiems nuodėmės mechanizmams nei tie, kurie buvo lepinami ir neišmokę būti savarankiški.

Dar noriu pabrėžti, kad Evangelijoje galima atrasti visa tai, kas paskui buvo adaptuota Minesotos ir kitose programose. Labai svarbus evangelinis principas – nuolatinis budėjimas. Jei jauti, kad tave vėl traukia nuodėmė, bandyk jai atsispirti, jei baiminsiesi, kad pritrūksi jėgų, susirask draugą ir paprašyk jo pagalbos. Taip pat labai svarbus dalykas – sveikstančių žmonių liudijimai. Jie nepaprastai svarbūs tiems, kurie dar bando kilti. Per liudijimus jie girdi, kad ir kitas vis krito, bet nepasidavė ir galiausiai išsikapanojo iš ten, iš kur atrodė nėra jokios vilties pakilti. Taip pat jie girdi ir apie nuostabių atvejų, kai pakako nuoširdžios užtarimo maldos, ir nuodėmės mechanizmai buvo sugriauti, žmogus per vieną vakarą išlaisvėjo. Tai ne teorija, tai pasakoja žmogus, kuriam tai nutiko.

Ar pasitaiko atkryčių?

Pirmiausia noriu atsakyti į klausimą, kurį neretai girdžiu: kaip pas jus priklausomas žmogus ištveria tą pirmą pusmetį? Tikrai yra nemažai tokių, kurie keikia, jog čia blogai, gyvena esą kaip kalėjime. Būna, jog ir pabėga iš mūsų, tačiau absoliuti dauguma, sugrįžę ten, iš kur atėjo, ir palyginę tai, kaip gyveno pas mus ir ką jiems „siūlo“ gatvė, stengiasi sugrįžti. Štai turime vieną gyventoją, kuris pabėgo, nuvažiavo į Vilnių, paskui atsitokėjo, pėsčias parėjo atgal ir pasiprašė vėl priimamas.

Pas mus, jei žmogus pažeidžia vidaus taisykles ar išeina pirmą kartą, gali vėl grįžti po mėnesio. Jei antrą kartą tai įvyksta, gali sugrįžti po pusės metų. Tačiau tikrai darome išimčių, įsigilindami į kiekvieną konkretų atvejį. Pavyzdžiui, minėtą „keliauninką“ iš karto atgal priėmėme. Paprastai išeina ne po vieną, o keliese. Kai kas išeina dėl kompanijos, o paskui pradeda labai gailėtis.

Brolių protestantų iš Izraelio klausiau, kiek žmonių pavyksta padėti, o kiek atkrenta. Jie man atsakė pavyzdžiu iš Evangelijos, kur rašoma, kad Jėzus išgydė dešimt ligonių ir tik vienas paskui grįžo padėkoti. Tai reikštų, jog kiti devyni atkrito. Taigi, jie nurodė, kad kas dešimtas pasveiksta, ir tai yra biblinė statistika. Man vis dar atrodo, jog pas mus kiek didesnis nuošimtis atsitiesia.

Svarbu nepamiršti, kad ir kiek kartų žmogus nupultų, vis vien Viešpats tiesia ranką atsikelti. Problema visai ne ta, kaip kartais galvoja į bėdą patekę žmonės, jog Dievas jų nemyli ar nesirūpina. Problema ta, kad jie neišdrįsta priimti ištiestą Dievo ranką, praranda viltį būti žmonėmis. Pasiduoda žmogus, bet ne Dievas, ir todėl mes visi turime dar vieną galimybę. Tik ar dažnai ja pasinaudojame?