Homeopatija: vaistai ar pavojus – spręskite patys

Paskutiniu metu gana dažnai girdimas ir vis spaudoje paminimas terminas homeopatija  vertinamas prieštaringai. Vieni žmonės nesupranta, kodėl kai kurie medikai ir kunigai staiga pradėjo kritikuoti natūralią mediciną, kurios priemonėmis juos dar vaikystėje gydė močiutės, o gydytojai homeopatai džiaugiasi efektyvia organizmui nekenkiančia gydymo metodika. Prisideda ir chemikai bei fizikai, kurie aiškina, kad moksliškai homeopatijos veikimo principai visiškai nepagrįsti, o kunigai perspėja dėl galimo neigiamo preparatų dvasinio poveikio.

Sunku susigaudyti, neįsigilinus į homeopatijos gydymo principus, mokslines prielaidas ir dvasininkų argumentus.

Tad šįkart norėjosi pažvelgti į homeopatiją plačiau. Apie ją iš savo perspektyvos pasakojo daugiau nei dvidešimt metų šioje srityje dirbantis medicinos mokslų daktaras Almantas Bagdonavičius, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkė Leona Damalakienė ir kunigas egzorcistas Marekas Dettlaffas OFM Conv.

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, iš kur kilo homeopatija ir kuo ji skiriasi nuo liaudies medicinos. Homeopatijos pradininku, prieš 200 metų susisteminusiu žinias ir pradėjusiu plačiau taikyti šią metodiką, laikomas Samuelis K. F. Hanemannas – Leipcigo universiteto medicinos profesorius. Pasak A. Bagdonavičiaus, S. Hanemannas buvo medikas ir geras chemikas, išsilavinęs žmogus, mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų, graikų, lotynų, hebrajų kalbas ir buvo to laikmečio intelektualas. Eksperimentuodamas jis pradėjo plėtoti gydymo principą „panašus gydo panašų“. „Hanemannas tikrai nebuvo pats pirmas, nes pagrindinis homeopatijos principas – „panašus gydo panašų“ – buvo žinomas dar senovės Egipte. Taip pat Hipokratas beveik prieš 2500 metų teigė, kad ligai gydyti dažniau naudojama ne priešinga, o tapati medžiaga“, – sakė medikas.

Docentas A. Bagdonavičius pasakojo, kad ši gydymo idėja S. Hanemannui kilo labai atsitiktinai, eksperimentuojant su savimi, kai perskaitė vieno mediko knygą apie kinmedžio gydomąsias savybes. „Tuo metu kinmedis buvo gana sėkmingai naudojamas maliarijai gydyti. Hanemannas pavartojo žievės miltelius ir nustebo, kad po kelių valandų jam išryškėjo simptomai, tiksliai atitinkantys maliarijos simptomus. Medžiagos poveikiui pasibaigus, simptomai dingo. Vėl pavartojus – vėl dirbtinė maliarija. Ir taip daugybę kartų kinmedžio žievės milteliai iššaukė ligos simptomus. Tada jam kilo idėja, kad vaistas, sveikame organizme galintis sukelti tam tikrus simptomus, sergančiame organizme tokius gydo. Pavyzdžiui, apis, iš bitės paruoštas preparatas, naudojamas įvairiems tinimams gydyti, nesvarbu, kokios kilmės jie bebūtų. Tuo tarpu pačios bitės įkandimo pasekmė – patinimas, paraudimas. Po to jis dar atliko aibę panašių eksperimentų. Nors daugelis kaltina homeopatiją empiriškumu, bet būtent ši gydymo sistema ir gimė iš eksperimento.“

Zenekos nuotrauka

Vienas liaudies medicinos ir homeopatijos skirtumų, nekalbant apie „panašumo principą“, yra tas, kad homeopatija naudoja ne tik augalinės kilmės veikliąsias medžiagas, bet ir mineralines bei gyvūninės kilmės sudedamąsias dalis. Fizikė L. Damalakienė teigė, kad apie 60 proc. homeopatų naudojamų medžiagų yra augalinės kilmės, bet jie neslepia, kad preparatams gaminti naudoja ir gyvsidabrį, ir arseną, kitaip tariant, nuodingus sunkiuosius metalus. Daromi vaistai ir iš silicio – paprasčiausio smėlio. Tad ir savo gamybos būdu, ir sudėtimi, ir metodika homeopatiniai preparatai skiriasi nuo gydymosi natūraliais būdais, tokiais kaip liepžiedžių arbata nuo uždegimo ir panašiai.

Docentas A. Bagdonavičius tvirtino, kad svarbiausia homeopatijoje yra ne pats vaistas, o ligos samprata ir tai, kaip ją supranta įprastinė medicija ir daugelis natūropatinių medicinos sričių, tarp jų ir homeopatija. „Nuo Hipokrato laikų teigta, kad liga yra žmogaus organizmo gynybinių reakcijų išraiška, kuri pasireiškia kažkokiais simptomais. Juos analizuodami galime išsiaiškinti, ko siekia organizmas. Pavyzdžiui, imkime šiuolaikinę rykštę – dermatitus ir alergozes. Paprastai jos atsiranda dėl kepenų detoksikuojančių funkcijų nusilpimo. Ką veikia įprastinė medicina? Ji teplioja odą, blokuoja bėrimus ir tuo pačiu toksinų pasišalinimą. Mes, homeopatai, teigiame, kad oda yra tik pasekmė to, kas vyksta viduje, ir bandome tvarkyti priežastines grandis, aktyvinti kepenų detoksikuojančias funkcijas, pašalinti iš limfos ir kraujo toksinus. Teisingai parinkus priemones bėrimai ima nykti savaime, visai negydant odos. Odos gydymas netgi pakenkia, nes blokuoja toksinų pasišalinimą, didina intoksikaciją viduje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tuo tarpu homeopatija stengiasi veikti kartu su organizmu.“

Tačiau didžiausią susipriešinimą ir diskusijas kelia būtent homeopatijos filosofija ir preparatų gaminimo principas. Homeopatai išplėtojo metodiką, pagal kurią preparatai geriausias savo savybes pasiekia daug kartų veikliąją medžiagą skiedžiant vandenyje ir kas kartą po skiedimo tirpalą sukratant. Tuo būdu veikliosios medžiagos savybės perduodamos vandeniui, o jis savo ruožtu nuneša medžiagos informaciją į žmogaus organizmą.

Medicinos docentas A. Bagdonavičius šį skiedimo – kratymo metodą išaiškino taip: „Homeopatiniai vaistai labai dažnai peržengia Avogadro skaičių, kai nelieka veikliosios medžiagos molekulių. Ilgą laiką buvome dėl šio dalyko kritikuojami, bet per paskutinius porą dešimtmečių atsirado labai rimtų tą paaiškinančių argumentų. Pasirodo, vandens molekulės ilgainiui susiformuoja į tam tikrus klasterius, erdvines struktūras, kurios tiksliai atkartoja veikliosios medžiagos molekulių erdvinę struktūrą. Tos struktūros nėra stabilios, klasterį sudaro keliolika molekulių. Jame labai greitai iššoka viena molekulė ir į jo vietą atsistoja kita. Tad tie klasteriai stabilūs ne savo atomais, bet struktūra. Paaiškėjo dar tokia tiesa, kad kuo mažiau veikliosios medžiagos lieka tirpale, tuo geriau veikia klasterių saugoma informacija. Homeopatinių vaistų ruošimo technologija susideda iš dviejų dalių – praskiedimo ir sukratymo. Kratymas pagreitina klasterių susiformavimą. Paskutinis praskiedimas, kurį reikia užkonservuoti, padaromas su spiritiniu tirpalu, kad ilgiau išsilaikytų.“

Docento argumentus L. Damalakienė paneigė. Pasak jos, profesionalūs fizikai, tyrę vandens savybes, nustatė, kad vandens atmintis neegzistuoja. Šio tyrimo detali eiga ir rezultatai aprašyti prestižiškiausiame ir pačiame didžiausiame fizikų moksliniame žurnale „Letters to nature“. „2005 metais atlikto tyrimo metu mokslininkai išmatavo vandens struktūras, kokios jos yra, kaip greitai susidaro, keičiasi ir išnyksta. Naudodami naujausią metodiką ir įdėdami įvairias bandymų kontrolės priemones, mokslininkai labai aiškiai parodo, kad tos struktūros, kokios besusidarytų, išnyksta per labai trumpas sekundės dalis. Tai toks trumpas laiko tarpas, kad klasteriai išmatuojami tik specialiais femtosekundiniais lazeriais (kurie matuoja tarpsnius, siekiančius 10-15 sekundės dalis).

Bet kalbant apie vaisto poveikį, preparatas pasensta jau per sekundę, tad kokią informaciją jis dar gali nešti? Kad ir kokia informacija jam buvo perduota, per minutę jis jau viską pamiršo ir prisiminė neaišku ką.“ Pasak fizikės, taip yra dėl to, kad vandens klasterių susidarymą lemia nestabilūs vandeniliniai ryšiai. „Turime kompaktinius diskus, kietąją medžiagą, kuriuose išdegintos skylutės saugo įrašus, ir tai – jie galioja tik penkerius ar iki dešimties metų, o vėliau praranda informaciją, tad ką jau kalbėti apie vandenį. Tame straipsnyje labai gražiai paaiškinta, kad vandens atminties negali būti.“

Mokslininkė pabrėžia ir tai, kad homeopatų taip mėgstamas minėti filmas apie vandenį yra visiška manipuliacija moksliniais faktais. „Ypač gerai atsimenu tai, kaip filme rodomos skirtingos snaigės. Pagirta snaigė užšąla graži, o kitai pasakius, „aš tavęs nekenčiu“, susiformuoja bjauri snaigė. Faktas tas, kad pasaulyje dėl skirtingų fizinių sąlygų tiesiog nėra dviejų vienodų snaigių. Filme manipuliuojama moksliniais rezultatais, pateikiamos neaiškios kreivės be ašių, iš kurių būtų aišku, kas ten atidėta. Pasitelkus šias priemones, spalvų ir garso efektus, kūrėjai sudaro iliuziją, kad jis pagrįstas mokslu.“

Docentas A. Bagdonavičius atsakė, kad veikliosios medžiagos perdavimą skiedžiant parodo ir dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje S. Kirliano atrastas fotografijos labai stipria elektros srove metodas. „Objektą apšvietus ultraaukšto dažnio blyksniu išryškėja jo biolaukas. Bandymo metu buvo nufotografuota motininė tinktūra, kur veikliosios medžiagos labai daug, ir tirpalas, praskiestas tiek, kad nelieka pradinės veikliosios medžiagos. Nuotraukos parodė, kad praskiedus medžiagą biolauko spinduliavimo intensyvumas lieka toks pats ir net sustiprėja.“

Čia išryškėja tie homeopatijos teiginiai ir principai, kurie prieštarauja krikščioniškajam mokymui ir dėl kurių apie homeopatiją neigiamai pasisako kunigai. Krikščionybė nepripažįsta gyvybinės energijos, aurų, biolaukų ir kitų homeopatų naudojamų sąvokų, kurios ateina iš kitų religijų ir ezoterinių praktikų. Kunigas Marekas Dettlaffas perspėjo, kad homeopatijos sąvoka nėra tik paprastas piliulės vartojimas. „Ji remiasi monizmu, panteizmu, kuris yra priešingas krikščionybės pasaulėžiurai ir dėl to negali būti priimtas. Vatikano išleistame dokumente „Jėzus Kristus – Gyvojo Vandens Nešėjas” homeopatjos sąvoka minima prie New age judėjimo.“

„Iš tikrųjų labai sudėtinga nuosekliai kalbėti apie homeopatiją“, – teigė Leona Damalakienė. „Tai nėra tik vaistai, bet tam tikro mąstymo būdo, filosofijos ledkalnio viršūnė, tam tikra pasaulėžiūra, pasireiškianti ir medicinoje. Patys homeopatijos principai paremti vitalizmu, gyvybės filosofija, kuri teigia, kad kūnas negali veikti be gyvybinės energijos, įgalinančios jį veikti kaip darnią visumą. Liga tuo požiūriu yra suprantama kaip gelminė organizmo disharmonija. Teigiama, kad ligoniui bendraujant su gydytoju suformuojamas preparatas, galintis paciento kūnui perduoti informaciją, kuri padės atstatyti harmoniją ir pasveikti iš ligos. Kaip filosofinis paaiškinimas jis galbūt ir geras, bet, kai jį bandoma perkelti į mokslinį lygį, kyla problemos. Kai ateinama iki bandymo moksliškai atsakyti į elementarius klausimus, kokia informacija perduodama, kas perduoda informaciją, kas ją priima, kuo grindžiamas praskiedimo biologinis aktyvumas ir iš kur jis atsiranda didesnis nei mažiau praskiedus, atsakymų nėra.“

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kunigas egzorcistas pateikė Lenkijos Aukščiausiosios medicinos tarybos 2008 metais išplatintą pranešimą, kuriame teigiama, kad gydytojai turėtų nenaudoti šio nepatikimo gydymo metodo. Ekspertų komisija teigia, kad klaidinga vadinti homeopatinius preparatus vaistais, nes jie neturi savo veiksmingumą patvirtinančių įrodymų, pagrįstų moksliniais tyrimais, ir neatitinka vaistiniams preparatams registruoti keliamų reikalavimų. „Homeopatai dažnai ieško homeopatinių produktų veikimo paaiškinimų spekuliatyviomis teorijomis, sukurdami veiksmų mechanizmą, artimą magijai. Tokiuose aiškinimuose nėra svarbus materialių medžiagų – vartojamų vaistų – realus veikimo mechanizmas, bet akcentuojama palikto „ženklo“, „atminties“ arba „informacijos“ svarba, neva tai būtent jie vaidina svarbų vaidmenį siekiant gydomojo poveikio. Tai prieštarauja chemijos, fizikos, fiziologijos ir farmakologijos žinioms.“

Atsakydamas į oponentų kritiką, docentas A. Bagdonavičius teigė, kad homeopatinių preparatų efektyvumas yra akivaizdus. „Aiškiausias homeopatijos veiksmingumo įrodymas yra 200 metų klinikinė praktika. Medicina yra racionalus dalykas. Jeigu metodas neduoda rezultatų, gali daryti ir reklamuoti ką nori, nieko nebus. Suprantu, kad menas gali vienam patikti, o kitam nepatikti. O čia arba yra rezultatai, arba jų nėra. Pas daugelį Lietuvos homeopatų žmonės gydosi ištisomis šeimomis, perduoda giminėms. Reklamų net nereikia, nes tai veikia.“ Medikas taip pat atremia skeptikų argumentą, kad homeopatija remiasi placebo efektu. „Placebas veikia visada. Dar Hipokratas sakė, kad geriausias gydymas yra žodis, gydytojo įtaiga, po to žolė, o tik pabaigoje – chirurgo peilis. Tad su bet kuriuo vaistu, kurį ligonis vartoja, yra placebo efekto. Tačiau žinome, kad gerus rezultatus gauna veterinarinė homeopatija, šiuo būdu gydomi kūdikiai ir nesąmoningi pacientai, kur apie jokį placebo poveikį nėra nei kalbos, o rezultatai pasiekiami.“

Kunigai neneigia galimo homeopatinių preparatų veiksmingumo, tačiau perspėja, kad jei vaistai negali veikti fiziniame lygmenyje, bet vis dėlto veikia, vadinasi poveikis pasiekiamas per dvasinę plotmę. Kadangi homeopatijos filosofija yra priešinga krikščionybei, čia gali veikti piktoji dvasia.

Leona Damalakienė atkreipė dėmesį, kad jeigu kalbama apie informacijos perdavimą, vadinasi ir šalutinio poveikio reikia ieškoti ne biologiniame, o tame informaciniame lygmenyje. „Jeigu kalbame apie tai, kad veikia ne medžiaga, o perduodama informacija, tada kyla klausimas, kaip tai tirti, nes klasikinis mokslas nefiksuoja tokių dalykų. Jeigu informacija iš tikrųjų yra perduodama ir preparatai tikrai veikia, reiškia, kad organizmas yra paveikiamas kažkur labai giliai, ne biologiniame, ne ląstelinių procesų lygmenyje, o dar giliau, kažkokiame nežinomame informaciniame lygmenyje, lemiančiame organizmo, galbūt net mūsų smegenų veiklą. Tada kyla klausimas, kaip giliai į save įsileidžiame. Kaip yra valdoma ta informacija, kaip galima įsitikinti, kad ji nepaveiks to, ko nereikia? Juk tokiu atveju preparatas yra kaip atskira protinga substancija, kuri veikia giliau nei ląsteliniai mechanizmai. Eidami pas homeopatus atsiveriame nežinia kam, bet labai giliai.

Išklausius visų pusių argumentus tampa aišku, kad vieningos nuomonės kol kas prieita nebus. Šiuo metu kiekvienas turi apsispręsti, kieno argumentais ir autoritetu pasitiki labiau. Homeopatijos principai ir veiksmingumas dar nėra iki galo mokslininkų ištirti ir pagrįsti. Galbūt ateityje bus atrasta naujų šią gydymo metodiką pagrindžiančių faktų, o kol kas homeopatijos gydymo būdas dar lieka miglotas. Su ezoterinėmis praktikomis daugiau susidūrę kunigai perspėja dėl galimų dvasinių homeopatinių vaistų vartojimo šalutinių poveikių, atsivėrimo nekrikščioniškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu kai kurie žmonės džiaugiasi, kad preparatai padėjo išgyti patiems ir išgydyti vaikus. Kokia yra tiesa, pažinsime iš vaisių.

Parengė Monika Midverytė