2012 05 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mažoji Lietuva Londone arba keliautojos užrašai

Mieste, kur pro siauras vingiuotas gatves prasilenkdami šonais spraudžiasi dviaukščiai raudoni autobusai. Mieste, kur per dieną metro linijomis pravažiuoja daugiau žmonių nei gyvena Lietuvoje. Mieste, kuriame gatves mina laimės ieškoti atkeliavę visokių tautybių, rasių ir kalbų žmonės (jų čia tiek daug, kad sunku pažinti, kas yra tikrieji miesto „šeimininkai“). Mieste, kur gatvių šaligatviai virtę kramtomų gumų galaktikomis, o parke ant žolės nepamatysi nei smulkios šiukšlelės. Mieste, kuriame gyvena Anglijos karalienė – Londone – gyvena ir apie šimtą tūkstančių lietuvių.

Keistas jausmas aplankė iš oro uosto važiuojant didmiesčio centro link. Tik kelios valandos skrydžio, ir jau esame „ten“, Londone. Ne „čia, Londone“, bet ten, kaip pasakė draugė, nes „čia“ tinka tik Lietuvai, o Londonas, net ir vaikščiojant jo centrinėmis gatvėmis, vis tiek lieka tolimas, kitos žemės ir kultūros židinys.

Atvykome aplankyti ir pamatyti, kaip „ten“ gyvena lietuviai. Netoli Londono centro, Bethnal Green rajone, galima rasti mažytę lietuvišką salelę – šv. Kazimiero parapiją. Tiesa, išlipus iš metro ar autobuso, nepamatysi dangų parėmusių bažnyčios bokštų – ji mažutė ir kukliai įsiliejusi į bendrą pastatų reljefą. Šiemet ši Londono lietuvių bažnyčia švenčia 100 metų jubiliejų. Ją savo lėšomis ir rankomis pastatė pirmieji į Angliją atvykę tautiečiai, žinoję, kad turės „ten“ įsišaknyti ir iškloti naujus gyvenimo pamatus. Tuomet dar nebuvo Ryanair, kuris leistų pasiekti Tėvynę per 2 valandas 40 minučių. Šiuo metu lietuviai yra viena iš nedaugelio tautinių bendruomenių Londone, turinčių savo bažnyčią.

Apsistojome svečių kambarėlyje ir iškart pasijutome kaip namie: radome ramų kampelį, kuriame skamba lietuvių kalba ir supa daugelis lietuviškų ženklų. Virtuvėje ragaujant naminį varškės sūrį ir šnekučiuojantis su parapijoje dirbančiais lietuviais bei žemaičiu kunigu Petru Tverionu galima užsimiršti, kad esame toli nuo Lietuvos, įsikūrėme bekraštės pastatų jūros apsupty, beveik pačiame milijoninės knibždėlynės centre.

Šv. Kazimiero parapija nustebino savo gyvybingumu: čia sekmadieniais aukojamos trejos šv. Mišios, į kurias susirenka per 400 žmonių. Ryte liturgijoje patarnauja vargonininkas Virgilijus, puikiai grojantis dar penkiais instrumentais, Sumos Mišiose gieda choras, o vakare – jaunieji šlovintojai. Visas šv. Mišias aukoja, išpažinčių klauso, vaikus krikštija ir į amžinybę išėjusiuosius palydi pats klebonas Petras, net ir tokiu tempu lėkdamas nepametantis šypsenos ir humoro jausmo. Be viso to, kunigas rūpinasi ir į bėdą papuolusiais, nesąžiningų darbdavių apgautais tautiečiais, likusiais be pinigų, darbo ir net būsto.

Tarp šventųjų Mišių ir kitu laiku vaikai ruošiami Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, o sužadėtiniai – Santuokos sakramentui. Be to, parapija kas mėnesį išleidžia ir laikraštį Veni, kuriame publikuoja liudijimus, bendruomenės gyvenimo akimirkas, įvairius mokymus ir tekstus apie parapijos istoriją, kuriai šiais jubiliejiniais metais skiriamas ypatingas dėmesys.

Su vaikais atėjusios šeimos čia gali atsipalaiduoti, pabūti lietuviškoje aplinkoje ir pabendrauti tarpusavyje. Sekmadienį, per Motinos dieną, parapijiečiai savomis jėgomis susiorganizavo koncertą. Nesikviesdami profesionalių atlikėjų iš pašalies, patys ėmėsi iniciatyvos ir parengė programą. Pasimatė, kad buvimas su savais yra svarbesnis už žymių atlikėjų koncertus, kurių tikrai netrūksta Londone, arba už brangų poilsį po darbo. Juk repeticijoms laiką reikėjo išplėšti iš ir taip negausių poilsio valandų.

Vieną vakarą turėjome susitikimą su šlovintojais. Pradėję giesmėmis bažnyčioje, bendravimą tęsėme prie arbatos puodelio. Viena moteris atėjo su sūnumi, puikiausiai kalbančiu lietuviškai. Kas čia keisto, kad lietuvės vaikas kalba lietuviškai, pamanėte, tačiau keistumas atsidaro dėl to, kad berniukas… tamsaus gymio. Tamsiaodis garbanotas vaikas, perėmęs tėvo bruožus ir visai nepanašus į šviesiaplaukę mėlynakę mamą. Ir, svarbiausia, kad augdamas su mama ir būdamas lietuvių bendruomenėje, jis jaučiasi tikras lietuvis. Jis ir yra tikras lietuvis.

Būnant toli nuo Lietuvos galima patirti, kad tautybė yra daugiau nei gyvenimas gimtojoje šalyje, daugiau net nei gymis, odos spalva. Tai savęs supratimas, įgytas specifinis pasaulio vaizdas, vertybių pamatas, pagal kurį vertiname save ir aplinką, keliaujame per gyvenimą.

Žinoma, akivaizdu ir tai, kad ryšiai su Lietuva, žinios iš savųjų yra gyvybiniai syvai, palaikantys mažąsias lietuvių bendruomenes. Būnant mažyčiu lašeliu toje tautų ir žmonių jūroje ryšiai yra labai svarbu. Turbūt dėl to ir mes, lankytojos iš Lietuvos, buvome taip šiltai priimtos, bendravome iki išnaktų, dalijomės patirtimis ir samprotavimais apie tautos situaciją.

Tad visi, kurie nutarsite vykti į Londoną trumpam aplankyti ar dirbti, turėkite omenyje, kad beveik pačiame miesto centre yra maža, bet gyvybinga lietuviška ląstelė – Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapija.

Monika Midverytė