2012 05 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. „Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą“

Nuo Merkinės piliakalnio

Brolių Černiauskų nuotrauka

Balandžio  9 – oji 

Meteorologai sako, kad šių metų balandis labai kontrastingas. Sniegas ir atšalimas tikrai labai staiga sustabdo pavasario žingsnius. Bet kai vėl atšyla, tai kaimo žmogus vistiek pasijunta lyg šachmatininkas, patekęs į ceitnotą: pritrūksta laiko viską padaryti gerai ir teisingai. O čia dar kažkas šnabžda šią nesenstančią išmintį: Gamta visada žaidžia baltaisiais, ji eina pirma, ir tau reikia atspėti jos ketinimus,jei neatspėsi – būsi be derliaus.

 Šitaip visą dieną bespėliodamas, vakare jau kristum į lovą lyg akmuo, tik akis užkliūna už Kristijono Donelaičio „Metų“ – štai kur atgaiva, pagalvoji, bet  ir vėl atsiverti įsakmiausią raginimą: „Eik, žioply! Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.| Sėk miežius, pupas, grikius su didele sauja; | Ir avižų neužmiršk, kad sėdams išberi grūdus, | Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia. | Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą, | Juk žinai, kaip skanūs jie, kada šiupinį valgai.

Balandžio 15 – oji  

Plukės pakeliui į Radyščių

Brolių Černiauskų nuotrauka

Geltonosios sedulos krūme gaudžia medunešės bitės. Jau baigia žydėti blindės ir smailialapiai karklai, ir tie Dievo vabalėliai tuoj pat surado žydinčią sedulą.

Prasiskleidė baltųjų plukių žiedlapiai – ir sucilpsėjo pilkoji pečialinda.

Ir vištapienės jau žydi, ir amalai, ir tamsiosios plautės.

O darželiuose sugeltonavo pseudopoetiniai narcizai. Artimas jo giminaitis poetinis narcizas, žydintis baltai, įrašytas į tradicinio lietuviško darželio gėlių sąrašą, nors Lietuvoje jis atsirado nelabai seniai. Gal šitokios garbės jis sulaukė todėl, kad yra labai kantrus ir ištvermingas. Darželyje narcizai labai stropiai prižiūrimi, tai šitos jų ištvermės nė nepastebėsi, bet kaip įdomu rasti šių gėlių kupstelius miško apsuptuose būkluose, kur jau ir pamatų nebematyti. Šunobelės, šeivamedžiai, ožekšniai, miškinės obelys greit užpuola apleistą sodybą – dingsta diemedžiai ir tulpės, rūtos ir lelijos, o narcizai žydi. Žinoma, tokie pat ištvermingi yra ir čigonai ,(plunksnalapės rudbekijos), ir karvelėliai (mėlynieji palemonai), kurie kadaise buvo labai godojami, o dabar darželiuose retai bepasitaiko. Turguje gali nusipirkti baltažiedžių ir net geltonųjų palemonų, tai šiandieninių selekcininkų išmonė, o kur dingo mėlynieji, tikrai tradiciniai palemonai? Sunku paaiškinti, nes juk palemonas buvo ir vaistas, ne tiktai gėlė. O gal tik mums čia, Dzūkijoje, taip atrodo, gal kitur mėlynieji palemonai dar auga ir žydi senoviškai?… Apie šiandieninių darželių ištikimybę tradicijai literatūros, deja, neturime. Botanikos institute šia tema yra rašęs Zigmantas Gudžinskas, Rumšiškių muziejuje dirba tradicinių darželių žinovė  Gražina Žumbakienė, kai kuriuose Botanikos soduose taip pat atliekami tyrimai, bet kokio nors apibendrinančio leidinio neturime… Tai tokias nelabai linksmas mintis dabar ir žadina šis ryškus, geltonas pseudopoetinis narcizas. Beje, geltona gėlės spalva irgi aiškinama nevienodai: vieniems tai yra atviras džiugesys, kitiems primena apviltus jausmus.                     

Balandžio 19 – oji 

Ąžuolyne

Brolių Černiauskų nuotrauka

Kiekvieną balandį būna tokia diena, kai susitinka šviesos ir žiedų pavasariai. Tai atsitinka prie kokio mažo upelio, kur staiga sužydi visi efemeroidai. Rūtenių, plukių, vištapienių, žibuoklių, blužnučių, plaučių, žalčialunkių žiedus užplūsta šviesa, nes nė vienas krūmas dar nesulapojo ir neužstoja saulės. Neries regioniniame parke tokiomis dienomis ir rengiama plukių šventė. Šviesa plūsta iš dangaus, tos šviesos nė kiek nesulaiko belapiai Dūkštų ąžuolai, o baltažiedės plukės šviečia tarsi raštuotas Žemės kilimas. Ir būtent šios dvi šviesos labiausiai suartina astronomus ir botanikus. Tolimiausių dangaus kūnų šviesa ir trumpa pavasarinių žiedų šventė – apie šitokias prasmingas paraleles įdomiai yra rašęs karelų poetas ir filosofas Jurijus Linikas. Karelų krašto pavasaris, žinoma, yra daug rūstesnis, bet tamsiai žalia eglynų spalva irgi šviesėja, kai sušvinta geltonos pelkinių purienų salos, kai artinasi baltosios naktys, o birželį sužydi įspūdingiausia šiaurinė orchidėja – dvilapė blandis. Botanikai gerai žino tokią taisyklę: kuo toliau į Šiaurę, tuo augalų rūšių mažiau. Bet nėra tiesioginio ryšio tarp rūšių gausumo ir žmogaus nuostabos, tas rūšis atrandant. Gal todėl Jurijus Linikas, aprašydamas legendinį Nikolajaus Rericho gyvenimą, iš Karelijos keliauja į Himalajus – šiame šaltinių ir uolų krašte augalų įvairovė irgi nedidelė, bet jaučiama ta pati šiaurietiška harmonija, kokios nerasi pietietiškuose kraštuose. Atrodo, kad tos santūrios harmonijos to spalvų aiškumo ieškojo ir Nikolajus Rerichas, iš Suomijos keliavęs į Kareliją, o paskui –  į Himalajus.

Kiškeliuškės griova

Brolių Černiauskų nuotrauka

Galvodami apie tokių kelionų patirtį, apie Pietus ir Šiaurę, mes ir vėl turime prisiminti tą patį, ką jau ne kartą sakėme: mūsų krašto Gamta mums palanki. O ryškių pavasarinių ženklų galime ieškoti ne tik baltųjų plukių buveinėse. Gilios erozinės raguvos prie didžiųjų mūsų upių būtent dabar, tikrojo pavasario dienomis, gali parodyti tokius kontrastus, apie kuriuos kartais net nepagalvojame. Kai stačiašlaitė raguva priartėja prie Nemuno, tai čia gali glaustis tie patys mažo upelio žiedai, nes tokių griovų dugne visada virva šaltinis, bet pakilkime aukščiau, ir mus nustebins ne pavasario žiedai, o netikėta šviežia žaluma – čia karaliauja tankūs paprastųjų šertvių sąžalynai. Tas keistokas augalas – šertvė – žaliuoja ir žiemą, bet pavasarį žaluma smarkiai keičiasi. Kokio nors kitokio žalumo raguvos šlaituose nė nėra, nes čia sausas smėlis, o toji šertvė, nors yra artima paparčiams, labiausiai ir mėgsta tokius ūksmėtus, bet sausus šlaitus. O jeigu lengvas lietus nuprausia žalias šertves, tai jų žalumas darosi tikrai nepaprastas. Tada ir atrodo, kad jos atspindi saulės šviesą, nors jokių spindulių tą dieną gali ir nebūti. Kai kurie augalai tą šviesą tikrai sukaupia, pavyzdžiui, pipirlapė. Pažvelgus į taip sušvitusius labai tankius šertvių sąžalynus, darosi aišku, kodėl kokios nors šiuolaikinės džiovyklos kolektoriai puikiausia veikia ir tada, kai saulę slepia debesys… Paprastoji šertvė yra Baltarusijos raudonosios knygos augalas, Lietuvoje ji šiek tiek dažnesnė, bet vistiek želia tik ypatingose vietose. Didžiųjų raguvų aukštupiai ir yra šertvių pamėgtos buveinės. Ir Ulioko Rave, ir Kiškeliuškės griovoje, ir Graužo Rave niūrią lietingą dieną šertvės atrodo ypač gerai.

Kiškeliuškės griova

Brolių Černiauskų nuotrauka

Tarsi ir neplanavome šį pavasarį žiūrėti, kaip atrodo didžiosios mūsų raguvos, bet atvažiavo geologai iš Geologijos ir geografijos instituto – jiems dabar rūpi visų geologijos paminklų ir geotopų būklė. Nusileidome su geologais ne tik į Kiškeliuškę, bet ir į paslaptingąją Sarkajėdų daubą, kurią aplinkinių kaimų gyventojai vadina Usnabale. Levūnų kaime buvo pasakojama, kad bernas nešė išmaldą kažkokiam Sarkajėdų elgetai, o tame maišelyje buvo ir „pusbonkutis“, tai tas bernas priėjo Usnabalę, atsisėdo, išgėrė, užkando, o kas liko pamovė ant eglės šakelės. Ona Kleponytė, dabar gyvenanti Ricieliuose, šitaip kalbėjo: „…jis daėjo šitų klonį, atsirišo tų maišelį, persižegnojo, papoteriavo, įsigėrė, užvalgė ir primigo, nu, ir paskui pareina namo, o šeimininkas klausia, ar nunešei. Nunešiau, sako bernas, padaviau. Bet paskiau šeimininkas sapnuoja, kad blogai bernas padarė, nenunešė, nu ir klausia, pasakyk teisybį, aš tau da užmokėsiu, kad pasakysi. Nu, ir prisipažino bernas, sako, susigundžiau an to pusbonkucio…“

Pasakojimas nelinksmas, betgi ir vieta labai niūri. Leidiesi į giliausią, eglynuose pasislėpusią daubą, kaip į Velnio duobę krenti, ir aiškiai jauti, kad pavasaris ateis čia dar negreitai. Daubos dugne – visai šviežios šernų „purvo vonios“, čia pat ir apnuogintos eglių šaknys, Usnabalės dumblu nuteptos, nuzulintos. Situacija gana aiški: šernai tose juodo dumblo gulyklose uždusina savo kailio erkes, tada nueina prie senos sakuotos eglės ir išsidervuoja šonus, kad medžioklėlių kulka neimtų… Galvojame, ką čia dar naujesnio apie Usnabalę šį pavasarį sukūrus, o aukštai eglėje kvoksi ir barasi voverė , ir meta mums išaižytą kankorėžio stimburį. Voverė čia yra savo vietoje, nes visai netoli ir kaimas Voverys, ir Genių mažas kaimelis. Už kelių kilometrų – Žemoji Panemunė, kur gyvena nebylys menininkas Bronius Marčinskas. Įdomu, kad geologiniai paminklai, atsiradę čia dar tada, kai žmonių visai nebuvo, vis dėlto susišaukia ir su tautosaka, ir su šiandienos žmonių gyvenimu. 

Balandžio 24 – oji 

Atėjo gandas, kad vakar, švento Jurgio dieną, Valdas ir Rasa Kavaliauskai iš Dargužių išginė savo ožkų bandą į vasaros ganyklas prie Spenglos. Romas iš Musteikos irgi prisijungė prie to  nekasdieniško žygio… Kaip viskas čia primena senovę, ir būtent tokią, kokia buvo rytiniuose Lietuvos rajonuose. Tereikia palyginti kraštotyrinius svarbiausių darbų aprašymus ir pamatysime, kad niekur kitur nebuvo tokios linksmos ganiavos ir šienapjūtės, kaip Varėnos ar Švenčionių krašte. Dar ir dabar senoliai prisimena, kad šieną iš toli namo veždavo tik žiemą, kai per pelkes šaltis nutiesia rogių kelią, kad vasarą gyvuliai patys ganydavosi miškuose, nuklysdami kartais ir labai toli. Senajame Dubaklonio kaime karvės, veršeliai, jaučiai, arkliai ir avys rytą išeidavo į panemunės ganyklas ir grįždavo tik vakare. Ir net piemenų nereikėjo. Viktoras Jaskelevičius Česukuose prieš dvidešimt metų pasakojo, kad į Dubaklonį atgindavo ir Jonionių kaimo bandą, ir jonioniškiai piemenys su dūdomis dūduodavo – buvo tam tikros melodijos, kurių reikšmę suprasdavo karvės. (Česukai yra visai netoli Dubaklonio, tiktai kitame Nemuno krante). Taigi būtent čia, Dubaklonyje, atsirado labai godotinas kraštovaizdis – atviros Nemuno pakrantės su senais juodalksniais. Aukštesnėse upės terasėse žaliuoja pušynai, o prie upės ir dabar tos ganyklos tebėra, nors gyvulių dubakloniškiai ir nebelaiko. Šitokį kraštovaizdį botanikai ir ekologai dabar apibūdina kaip ypač retą visoje Europoje. Dieveniškių ar Ginučių apylinkėse šitokios ganyklos jau apžėlė krūmais, o nuo Dubaklonio iki Pamerkinės pavieniais senais juodalksniais apaugusios ganyklos tebėra vis tokios pat. Šitą išskirtinį Dzūkijos kraštovaizdį galima palyginti net su Baltosiomis kopomis Kuršių Nerijoje. Tai yra ypatingi buveinių tipai, niekur daugiau nepasikartojantys. Prieš pusę amžiaus ir Kretuono ežero Didžioji sala buvo tokia išskirtinė buveinė, bet ją dabar užkariavo karklai… Kažkada ir mūsų miškapievės buvo labai savitos gyvybės salelės, tik saugojo jas ne naminiai, o stambūs laukiniai gyvuliai.. Dabar gi mažą miškapievę prie upelio galima išsaugoti tik dalgiu – šienauti būtina net ir tada, kai gyvulio jokio neturi. O saugoti tikrai reikia, nes ir mikroklimatas, ir žolynai, ir vabzdžiai čia yra ypatingi, tokių bendrijų nerasi nei atviroje pievoje, nei miške.

Šitokias lyg ir tolimas asociacijas pažadina Jurginės. Bet galvojant apie tą Dargužiuose atgaivintą senovinį, šiek tiek klajoklinį ūkį, kyla ir kitokios mintys: galvojame apie savo Žemę, užmiršdami tą nelemtą privatinę nuosavybę („nelemtą“ todėl, kad geresnių gamybinių santykių dar nėra sukurta, kokia nors ideali komuna buvo ir tebėra utopija.) Taip, čia svarbus yra ne nuosavybės statusas (tos ganyklos Spenglos aukštupy yra išnuomojamos), o žmogaus požiūris. Apsitverti savo nuosavą mažą darželį ir kurti jame rojų dabar jau nepakanka. Į visą kraštą reikia žvelgti lyg į savo nuosavybę – pasigrožėti, saikingai pasinaudoti, ir palikti kitiems. 

Gegužės 2 – oji 

Šį rytą jau girdžiu švelnią volungės fleitą. Anksti parlėkė. Šis sparnuotis net ir ankstyvą pavasarį neskuba sugrįžti – medžiai jau turi būti gerai sulapoję, kad paslėptų ryškų volungės apdarą. Dabar žaluma visur randasi greitai, nes labai atšilo.

Žydi dyka kriaušė. Žiūriu į jos viršūnę su žiūronais, noriu sužinoti, ar ten daugiau bičių ar kamanių, bet pirmiausia pamatau didoką pasipūtusį paukštį. O jau snapas jo snapas! Dairosi išdidžiai ir nieko nesako. Nesunku atspėti, kas čia toks tupi. Ornitologai, aprašydami šio išdidaus gražuolio išdidumą, paslaptingumą ir atsargumą, nurodo tokį paprastą atpažinimo būdą: kito tokio  panašaus sparnuočio Lietuvoje nėra. Bet aš prisimenu ir tokį tikrą atsitikimą: jaunam biologui kaimynas parodė to gana reto paukščio nuotrauką, ir klausia, kas čia toks vakar buvo nutūpęs į vyšnią, ir šit kaip jį pavyko nufotografuoti. Tas biologas žiūri žiūri, ir taip nusprendžia: tokio paukščio Lietuvoje nėra, šitas bus pabėgęs iš narvelio arba iš Zoologijos sodo.

Tai kas tas mūsų krašto keistuolis, tupintis štai dabar žydinčios kriaušės viršūnėje? Ogi svilikas. Arba storasnapis. Rusiškai – dar gražiau: „dubonos“.O jis tupi ir dairosi. Viską mato. Ant pirkios stogo kažko susipyko dvi baltosios kielės, vaikosi ir čiaukši, barasi. Į sausų slyvų bruzgyną staiga nusileidžia ryškiai geltonas geltonosios startos patinėlis, linksmai sudainuoja posmelį, ir prapuola krūme, matyt, kita starta kažkur čia jau peri. O prie žydinčių darželio raktažolių atplasnoja gražiausias drugys – machaonas. Šitą didiką sviliką taip pat galima pavadinti gražiausiu, tik reikia žiūrėti iš arti. Kokios ryškios, spalvingos jo sparnų plunksnos, kokia griežta juoda juosta aplink snapą ir akis. Bet didžiausia keistenybė –  storiausias bukas snapas. Vienas juokas tokiu snapu sutriuškinti vyšnios ar slyvos kauliuką. 

Gegužės 6 – oji 

Žydi Raudonoji obelis. Prieš dvidešimt metų visuose raštuose ji buvo vadinama Nedzveckio obelim, bet dabar Botanikos žodyno komisija siūlo šį gražų medelį vadinti Raudonąja obelim. Ir tikrai – ne tik žiedai šios obels rausvi, bet ir lapai, ir šakutės, ir net mediena. Yra išvesta naminės obels veislių, kurių vaisių vidus raudonas, aišku, kad selekcininkams pasitarnavo Raudonoji obelis. O žydi ji tikrai įdomiai. Balandžio pabaigoje dideli žiedpumpuriai buvo labai raudoni, atrodė, kad ta ryški spalva išliks žieduose, bet ne – išsiskleidė penki dideli blyškiai rausvi vainiklapiai. Ir visas žiedas kažkoks lengvas, ažūrinis, labiau primena žydintį pievinį snaputį, o ne obelį. Dauguma pavasario žiedų yra ryškūs, kai kurie pilnaviduriai, o kai iš toliau pažvelgi į žydinčią Raudonąją obelaitę, tai tie jos žiedai prapuola tarp rausvų lapų.

Taip atrodė dieną, bet vakare kažkodėl prisimenu ne ryškiaspalves žiedų bangas prie upelio, o tą obelį. Kaip viskas ten suderinta, ir kokie švelnūs tos pačios spalvos atspalviai…

Gal prieš penkiolika metų surinkau Raudonosios obels obuoliukus Vilniuje, ant Tauro kalno, pasėjau taip, kaip ir visas godotinas sėklas, ir štai šis pavasaris yra pirmas, kai matau šią obelaitę žydinčią. Ir dar nelabai žinau, kaip į tuos žiedus žiūrėti. Gal jie gražiausi saulei leidžiantis, kai užsimerkia tie visi ryškiaspalviai žiedynai, kuriems reikia daug šviesos. O gal kuplus Raudonosios obels krūmelis turėtų augti prie šviesiai žalių maumedžių, ir tada tokie švelnūs kontrastai parodytų mums dar vieną netikėtą dendrologinio sodelio derinį?

Raudonoji obelis nėra koks nors staiga atsiradęs neofitas, senuosiuose Vilniaus krašto parkuose ji augo jau prieškaryje. Bet jos grožį, matyt, reikia atrasti iš naujo. O juk rudenį ir obuoliukai bus raudoni…