Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Zita Vasiliauskaitė. Pasiklydę stereotipuose

Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. gegužės mėn. numeryje.

Dažnai psichologinės pagalbos kreipiasi šeimos, kuriose kyla konfliktų, kai sutuoktiniai skirtingai suvokia savo vaidmenis joje. Pavyzdžiui, vyras arba žmona būna įsitikinę, kad moteris turi rūpintis „namais ir vaikais“ (šeimos buitimi ir vaikų auklėjimu), o vyras – finansine šeimos gerove (aprūpinti žmoną prabangiu automobiliu ir nuolat pilnu lagaminu pinigų). Vis dažniau atsiranda šeimų, kuriose dėl tokių vaidmenų pasiskirstymo nesutariama, nes vienai pusei tai visai nepriimtina.

Kodėl vadovaujamės stereotipais?

Psichologijoje seniai pastebėtas daugumos žmonių polinkis suvokti kitus gana paviršutiniškai, supaprastinti ir schematizuoti. Išankstinė nuomonė apie tam tikros grupės žmonių asmenines savybes yra vadinama stereotipu. Šis terminas pirmą kartą pavartotas JAV spaudoje dar 1922 m., aiškinantis, kaip vyksta kito asmens pažinimas. Nustatyta, kad paprastai žmogus pagal tam tikrą savybę (pvz., plaukų ar odos spalvą) priskiria asmenį, kurį siekia pažinti, prie tam tikros, pasižyminčiomis tomis savybėmis grupės.

Kitaip sakant, pažindami kitus, dauguma žmonių linkę naudotis išankstinėmis nuostatomis – stereotipais ir eiti lengviausiu, bet toli gražu ne teisingausiu keliu. Stereotipams, nesvarbu, kokiu pagrindu (tautybės, rasės, lyties, religijos etc.) atsirandantiems, būdingi tam tikri požymiai.

Stereotipas pasiūlo „greitą žinojimą“, kuris kartais padeda, bet dažniausiai apsunkina teisingą kito žmogaus suvokimą.

Pirma, stereotipai yra paprastesni už tikrovę. Antra, jie labai retai asmenine patirtimi. Dažniausiai stereotipinį požiūrį perimame iš artimiausios aplinkos – iš tėvų, draugų ar žiniasklaidos. Būtent jie mums suteikia žinių tos srities, kurioje jų turime mažiausiai. Trečia, visi stereotipai yra klaidingi, nes jų teisingumas priklauso nuo konkretaus atvejo. Pvz., niekas nesiginčys, kad kvailų moterų yra ir tarp blondinių, bet teigti, kad visos blondinės yra kvailos, – nesąmonė.

Galiausiai – stereotipai yra labai gyvybingi. Netgi tada, kai jų klaidingumas akivaizdus (pvz., žentas žemaitis yra ne užsispyręs ir nesukalbamas, o nuolaidus ir taikus), dažniausiai teigiama, jog „išimtis tik patvirtina taisyklę“. Toks polinkis laikytis stereotipų iš dalies paaiškinamas keliomis priežastimis. Pirma, nežinodami jaučiamės labai nejaukiai, mums norisi aiškumo. Tačiau norint savarankiškai mąstyti ir vadovautis savo protu, reikia asmeninių pastangų ir laiko, o jų dažniausiai stokojame. Stereotipas pasiūlo „greitą žinojimą“, kuris kartais padeda (ypač naujose situacijose, pvz., žinant, kad Rytų šalių turguje prekeivis pradinę prekės kainą įvardija kelis, o gal ir keliolika kartų didesnę), bet dažniausiai apsunkina teisingą kito žmogaus suvokimą. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie vyro ir moters vietą bei vaidmenį gyvenime.

„Tikras vyras“ ir „tikra moteris“

Anot garsaus psichologo E. Eriksono, kiekvienas žmogus tam tikrais amžiaus tarpsniais siekdamas pažinti gyvenimą ir save, susiduria su problemų – užduočių sprendimu. Paauglystėje mūsų užduotis – atrasti savo lytinį tapatumą. Tada žmogus ieško atsakymo, ką jam reiškia būti vyru/moterimi ir kaip juo/ja būdamas(-a) turi elgtis. Į pagalbą ateina visuomenėje susiformavę ar, tiksliau, suformuoti „tikro vyro“ ar „tikros moters“ stereotipai, demonstruojami informacijos priemonėse, reklamoje.

Daugelyje šalių manyta, kad vyras turi būti aktyvus ir veiklus, o moteris labiau prisitaikanti ir nuolanki. Taip stereotipiškai vyrai linkę suvokti moterį, o moterys – vyrą.

Psichologus ši tema domino ir tebedomina ne tik todėl, kad tokie stereotipai yra labai stiprūs ir gyvybingi, bet ir dėl to, kad jie labai apsunkina abiejų lyčių bendravimą. Prieš kelerius metus 25-iose šalyse buvo atliktas tarptautinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokiomis savybėmis, moterų nuomone, pasižymi tipinis vyras ir, vyrų nuomone, tipinė moteris. Tipiniam vyrui buvo priskiriamos šios savybės: stiprus, linkęs rizikuoti, nepriklausomas, dominuojantis, agresyvus, valdingas, grubus, pasitikintis savimi, aktyvus, protingas, drąsus, nedemonstruojantis emocijų, logiškas, ambicingas, iniciatyvus, realistiškas, šmaikštus, patikimas.

O tipinė moteris sentimentali, nuolanki, prietaringa, jautri, švelni, linkusi svajoti, baikšti, priklausoma, silpna, geraširdė, emocionali, rami, šneki, žavinga, gera, drovi, maloni, baukšti. Taigi, daugelyje šalių manyta, kad vyras turi būti aktyvus ir veiklus, o moteris labiau prisitaikanti ir nuolanki. Taip stereotipiškai vyrai linkę suvokti moterį, o moterys – vyrą.

Akivaizdu, kad tiek moterys, tiek vyrai patys save suvokia toli gražu ne taip, kaip yra suvokiami priešingos lyties atstovų. Be to, šį neatitikimą nemažai jų išgyvena kaip problemą. Per konsultacijas dažnai susiduriu su situacija, kai žmona ar vyras, remdamiesi stereotipais, kaltina vienas kitą, kad neatitinka vyraujančios visuomenės nuomonės, kas yra „tikras vyras“ ar „tikra moteris“. Pvz., pastaruoju metu, tikriausiai dėl gyvenimo būdo TV laidų ir spaudos, padaugėjo moterų, kurių gyvenimo idealas – būti turtinga namų šeimininke. Tačiau vyras, dirbdamas kiek galėdamas, jei nėra klestinčios įmonės savininkas, daug pinigų uždirbti negali.

Tada jo žmonelė jaučiasi labai nelaiminga, nes neatitinka žiniasklaidoje propaguojamo gyvenimo būdo standartų. Ji bando „paaiškinti“ vyrui, kokio gyvenimo nori, bet šis jos „nesupranta“. Tuomet ji kreipiasi psichologinės pagalbos, kad specialistas vyrui „išaiškintų“, jog jei jis „tikras vyras“, vienas dirbdamas turi išlaikyti šeimą taip, kad jai nieko netrūktų. O vyras tokiai žmonai atkerta, kad jei ji norinti geresnio gyvenimo, turinti dirbti ir prisidėti prie šeimos finansinės gerovės: „Įsivaizduok, kaip atrodytų, jei aš užsinorėčiau tik rūpintis namais, o tu turėtum uždirbti viena visus šeimai išlaikyti reikalingus pinigus?“

Kai kurie žmonės, nenorintys gilintis į atskiro žmogaus pažinimą ir supratimą, siekdami savo egoistinių tikslų linkę pernelyg pabrėžti lyčių skirtumus ir kalbėti bendromis frazėmis bei mosikuotis stereotipais.

Arba štai labai valdingas vyras šeimyniniuose santykiuose siekia žmonos paklusnumo, kad ši būtų jam aklai nuolanki ir leistųsi kontroliuojama. Žmona, atvirkščiai, siekia garbingų ir lygiaverčių santykių šeimoje. Dirbdama ji save realizuoja mėgstamoje profesijoje, finansiškai nepriklauso nuo vyro. Tuomet nepatenkintas vyras kaltina žmoną, kad ji nemoteriška, nes „tikra moteris“ yra nuolanki savo vyrui ir užsiima gyvenime tuo, ką jis mato reikalinga, o ne tuo, ko pati nori ir mato esant prasminga.

Taigi dažniausiai žmonės griebiasi stereotipų deklaravimo, kai nori paslėpti savanaudiškus siekius. Juk kartais moterys, kurios svajoja būti tik turtingomis namų šeimininkėmis, neturi nei išsilavinimo, nei profesijos, nei darbštumo. Arba vyrai, siekiantys įkalinti žmoną namuose, dažniausiai jaučiasi nevisaverčiai ir savo reikšmingumą išgyvena tik valdydami ir kontroliuodami „antrąją pusę“. Todėl kai kurie žmonės, nenorintys gilintis į atskiro žmogaus pažinimą ir supratimą, siekdami savo egoistinių tikslų linkę pernelyg pabrėžti lyčių skirtumus ir kalbėti bendromis frazėmis bei mosikuotis stereotipais.

Pasidalijimas vaidmenimis

Vertinant priešingos lyties asmenį, vienodai klaidinga tiek vadovautis egzistuojančiais visuomeniniame gyvenime stereotipais, tiek juos visiškai ignoruoti. Vis dažniau susiduriu su šeimyniniais santykiais, kai bandoma manipuliuoti „pasenusių“ vaidmenų stereotipų laužymu.

Štai dėl nesutarimo ir dažnų konfliktų šeima kreipiasi psichologinės pagalbos. Į klausimą, dėl ko dažniausiai vyksta barniai šeimoje, vyras atsako, kad dėl žmonos nesusivaldymo ir labai padidėjusio dirglumo („viskas jai kliūva, viskas, ką aš darau, ją nervina ir pan.“). Žmona sutinka, kad jai dažnai „nervai nelaiko“, nes vyras jau treti metai niekur nedirba, mat neranda tokio darbo, kuris jį tenkintų pobūdžiu ir atlyginimu. Šeimoje auga sūnus, rudenį pradėsiantis lankyti mokyklą. Šeimą išlaiko žmona, plėšydamasi per kelis darbus, bet pinigų vis tiek trūksta, nes jie turi grąžinti paskolą bankui. Žmonos prašymo eiti dirbti bet kur vyras nesupranta, o tiksliau – nenori suprasti. Jam atrodo, jog šiandien normalu, kad šeimą išlaiko tas, kuris turi darbą, nesvarbu, jei tai moteris. Žmona jaučiasi išnaudojama ir išsekusi. Šiuo atveju reikia kalbėti ne apie pasenusį požiūrį į vyro ir moters vaidmenis (ką akcentavo vyras), o apie sveiką protą ir žmogiškumą.

Vaidmenų stereotipai yra mūsų galvose ir mus veikia, todėl klaidinga būtų tiek aklai siekti atitikti stereotipus, tiek kategoriškai juos atmesti.

Vaidmenų stereotipai yra mūsų galvose ir mus veikia. Juk pasižiūrėkime – dažnas vyras, išlaikantis žmoną ir vaikus, jaučiasi oriai ir, esant reikalui, tai drąsiai įvardija. Tuo metu moteris, išlaikanti vyrą, dažniausiai to gėdijasi ir stengiasi padėtį švelninti sakydama, kad vyras labai daug padeda namų ūkyje arba kad jis „kuria verslą“ (beje, „kol kas“ nesėkmingai) ir pan. Taigi, visai ignoruoti ir neigti stereotipų įtakos mūsų gyvenime nevertėtų.

Taip, gyvendami visuomenėje neišvengiamai esame veikiami vyraujančių nuomonių, požiūrių, stereotipų apie vyro ir moters vaidmenis gyvenime, lūkesčių jų atžvilgiu. Klaidinga būtų tiek aklai siekti atitikti stereotipus, tiek kategoriškai juos atmesti. Tiesą sakant, tai toli gražu ne svarbiausiais klausimas sprendžiant iškilusias tarpasmeninių santykių problemas šeimoje. Deja, kai kurie sutuoktiniai būtent taip suvokia problemą ir kreipdamiesi psichologinės pagalbos klausia: „Ar normalu, kad vyras/žmona šeimoje…?“ Tuomet paprastai atsakau: „Jūs patys turite išsiaiškinti, koks elgesys vienas kito atžvilgiu jums yra normalus, priimtinas, o koks ne.“

Jei šeimoje tarp sutuoktinių vyrauja pagarba, dėkingumas ir tikras rūpinimasis vienas kitu, jei šeimos santykiai yra persmelkti atsakinga meile, tai nesvarbu, kas šeimoje prisiima atsakomybę už namų ruošą, valgio gaminimą, kas pasiima vaiko auginimo atostogas ir t. t. Tačiau reikia suvokti, kad sąžiningas su savimi ir savo gyvenimu žmogus, kurdamas santykius su artimu, negali gudrauti ir slėptis už stereotipų, nes kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už savo gyvenimo sėkmę bei kokybę.