2012 05 14

Eve­li­na Butkutė-Lazdauskienė

Alytaus naujienos

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Faustas Latėnas. Kaip susigrąžinti kultūros rinkos dalyvį?

Portretas.
Kompozitorius Faustas Latėnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žymus kompozitorius, prestižinės Konstantino Stanislavskio premijos laureatas FAUSTAS LATĖNAS pusmetį dirba kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje.

Su menininku kalbamės, ar nesudėtinga derinti skirtingas pareigas, kuo žavi laikina stotelė Maskvoje ir kodėl F. Latėnui neramu dėl Lietuvoje vykdomos kultūros bei socialinės politikos.

Kalbos apie Jūsų įvertinimą – tarptautinės Konstantino Stanislavskio premijos įteikimą – netyla jau pusmetį. Kiek Jums svarbus šis apdovanojimas?

Džiaugsmas dėl prestižinio apdovanojimo jau priblėso, juk laukia nauji darbai. Tačiau įvertinimas visuomet būna malonus, ypač dėl to, kad tai buvo pirmoji premija kompozitoriui už muziką spektakliuose. Tai įrodymas, kad muzika spektaklyje labai svarbus komponentas. Lietuviai ir čia pralaužė ledus.

Kas Jums yra muzika spektaklyje?

Tai labai svarbus komponentas, priklausantis nuo to, kokia dalis skiriama muzikai spektaklyje. Gali būti viena kėdė, visas namas, sodas. O muzikos gali būti labai daug, bet ji gali būti tokia, kuri nesigirdi tartum atmosfera. Muzika gali būti kaip leitmotyvas ar temos, atspindinčios herojus. Ji gali užimti ir šimtą procentų spektaklio. Gali trukti tik penkias paskutines minutes, bet tokia, kurią išgirdę finale žiūrovai įsimins.

Dirbate su teatro korifėjais Rimu Tuminu, Eimuntu Nekrošiumi. Kokiam spektakliui svajojate parašyti muziką?

Norėjau ir, matyt, tai įvyks. Dabar Rimas Tuminas stato Aleksandro Puškino „Eugenijų Oneginą“. Tikėkimės, kad viskas bus gerai. Yra dar viena labai įdomi pjesė – „Barščiai“, kurią statys santykinai jaunas režisierius Konstantinas Bogomolovas, su kuriuo man jau teko dirbti. Pjesė įdomi, parašyta anksčiau negu Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, joje – viskas kur kas globaliau. Manau, kad rusų dramaturgų, rašytojų mąstymas globalesnis negu mūsų – lietuvių.

Kaip manote, kodėl?

Todėl, kad mes galvojame tik apie savo problemas, smulkias problemas, ten labai didelė šalis, ir joje daugiau problemų. Tiek daug, kad į jas smulkiai žiūrėti neišeina. Pas mus rašo trys keturi dramaturgai, o Rusijoje atranka vyksta iš šimtų rašytojų. Statoma tai, kas lieka vertingiausio. Didesnė selekcija.

Gyvendamas Maskvoje žaviuosi kultūriniu meniniu gyvenimu, kuris iš tiesų yra nesulyginamas su tuo, kas vyksta pas mus – Lietuvoje. Ir šalis didesnė, ir teatro žiūrovas yra visai kitoks. Nors Maskvoje teatrų yra per tris šimtus, šimtai renginių kas vakarą, tačiau visuose juose – anšlagas. Žmonių susidomėjimas menu didelis. Kiekvienai meno rūšiai atsiranda savas žiūrovas.

O žmonės kitokie?

Taip, kitokie, net lyginant su Sankt Peterburgu jie yra absoliučiai kitokie. Tačiau nepasakyčiau, kad viskas tviska prabanga. Juk pas mus prabanga – Gedimino prospekte, senamiestyje – kur išeina pasivaikščioti gražios merginos, madingai vilkintys vaikinai, Maskvoje yra tas pats. Bet šalia to – didžiulis skurdas, didelė socialinė atskirtis. Metro elgetauja net vyresnio amžiaus žmonės.

Jei Maskvos teatrų salės pilnos, gal ten menininkų pragyvenimo lygis aukštesnis, atlyginimai didesni?

Būna įvairiai, yra teatrų, vadinamųjų viešųjų įstaigų. Arba susikuria būrelis mėgėjų, norinčių kurti, jiems iš tiesų sunku pragyventi. Yra valdžios, miesto teatrai, juos išlaiko miestas iš savo biudžeto. Rusija neužmiršta, kad teatras yra svarbi meno rūšis, kurią, jei nori, gali tam tikra prasme pareguliuoti, padaryti sau patogią, todėl valdžia stengiasi teatrus palaikyti, artistams atitinkamai mokėti, kad jie nesiskųstų.

Visuomenėje paplitęs stereotipas, kad menininkai skraido padebesiais. Beveik pusmetį dirbate kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje, tai įrodo, kad ir menininkai sugeba tvirtai stovėti ant žemės, priimti reikšmingus ne tik sau, bet ir visuomenei sprendimus. Ar nesunku dirbti administracinį darbą?

Tie darbai labai skirtingi. Tai, ką tu darai teatre, muzika, kurią kuri scenai, yra vienas dalykas. Pasitelki savo fantaziją ir padedi įgyvendinti režisieriaus susikurtą spektaklio viziją. Tai artima sielai. Visai kas kita – kultūros atašė, kaip ir minėjote, administracinis darbas. Dažniausiai tai: telefonų skambučiai, organizacinis darbas, įvairūs klausimai, pavyzdžiui, ar galima Baltrušaičio namuose surengti parodą? Kada tai galima padaryti? Tuomet derinu grafiką. Tame darbe nemaža biurokratizmo. Anksčiau tai erzino, o dabar jau išmokau nepasitenkinimą savyje užslopinti. Jei nori ko nors pasiekti, tenka stengtis.

Esate neabejingas politikai, esamai padėčiai šalyje. O kultūros srityje problemų nestinga. Kokios, Jūsų nuomone, esminės spragos kultūros politikoje?

Mane stebina pačių politikų požiūris ne tik į kultūrą, bet ir į kultūros ministro postą. Vienas buvęs kultūros ministras taikliai pastebėjo, kad, Vyriausybės požiūriu, kultūros ministro postas tėra „likutinis“ postas. „Ir atiduosim jums tą kultūros ministeriją.“ Ar tokioje pozicijoje ministras gali įveikti kultūros srities sunkumus? Man atrodo, kad daugiausia galima nuveikti bendradarbiaujant su Seimu, prezidentūra ir kitomis ministerijomis.

Šiuo metu, manau, opiausias dalykas – mokesčiai ir viešieji pirkimai. Ką jau kalbėti apie finansavimą ar pastatų renovaciją? Griūva net tai, kas jau buvo renovuota, nes neužteko pinigų tęsti renovaciją. Dar vienas svarbus dalykas – mūsų regionų politika. Kaimuose baigia užgesti kultūros židiniai. Kai kas man paprieštaraus – „ne, ne – pastatėm kažką“, bet pastatėm vieną ar du spektaklius visoje Lietuvoje, o visuose kituose regionuose tie židiniai tikrai užgesę, jaunimas išvažiuoja, kaime nebeliko net kultūros „vartotojo“.

Man atrodo, į šią problemą būtina žiūrėti kartu su Žemės ūkio ministerija. Negalima duoti žmonėms pinigų už tai, kad jie nedirbtų. Europos Sąjunga mums duoda pinigų už tai, kad žmonės atsisakytų žemės, kad nedirbtų. Tai demoralizuoja žmogų. Šito neturi būti. Tai didžiulė nelaimė. Reikia galvoti, kokiu būdu atkovoti žmonėms apleistą žemę. Po truputį žengti ta linkme. Kai žmonės sugrįš čia dirbti – atsiras vietos ir kultūrai.

Kultūra tikriausiai nyksta ne tik dėl to, kad emigruoja žiūrovai ar klausytojai, uždarbiauti į užsienį išvyksta ir patys menininkai – jei jiems nesuteikiama galimybė pragyventi tėvynėje.

Išvažiuoja daugybė žmonių, kurie susiję su kultūra. Lietuva praranda ne tik klausytoją, žiūrovą, potencialų mūsų kultūros rinkos dalyvį. Jei anksčiau miesteliuose būdavo pilnos salės, tai dabar ten niekas nevažiuoja, nes ten nieko nėra. Tai yra Lietuvos tragedija. Naujos kartos mes taip greitai neužsiauginsime, o kaip susigrąžinti tuos žmones, kurie išvažiavo, kad ir sunkiu darbu pajuto ten šiek tiek geresnį gyvenimą? Ar prisimindami Smetonos laikus turėtume padalyti po žemės lopinėlį, kad vėl galėtų atsirasti smulkus ūkis, kad žmonės matytų viltį ir grįžtų, kad vyktų judėjimas? Jei lietuviui būtų palanki mokesčių sistema čia, jei žmonės matytų Lietuvoje ir ūkinį, ir kultūrinį svetingumą, tuomet grįžtų, gal grįžtų jų vaikai ir pabandytų gyventi tėvynėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O ar daug kultūros žmonių prarandame? Pavyzdžiui, medikai išvyksta dirbti į užsienį, jie graibstomi. Ar kultūrininkams lengva susirasti darbą užsienyje?

Išvyksta ir orkestrai, ir žinomi režisieriai. Jei jie kartą per metus pastato spektaklį Lietuvoje, tai nereiškia, kad jie čia dirba – tiesiog atiduoda savotišką duoklę Lietuvai, bet iš to jie nepragyvena, stengiasi dirbti kitur, kur mokamas normalus honoraras, už kurį žmogus gali gyventi, o ne susimokėti už butą ir likti be nieko. Pas mus visose srityse neretai išlaidos viršija pajamas. Gal iš tiesų žmonių mes grįžti jau nepriversime, bet gal galime pažaboti emigraciją per kapitalą, per įmones, jų vadybininkus? Reikia investicijų.

Ar to pasiekti gali politikai?

Turi būti vykdoma tokia politika, kad emigracija būtų sustabdyta. Kitas dalykas – ar tai daroma, ar to norima. Viskas priklauso nuo to, kokie yra valdančiųjų prioritetai. Šiuo metu daroma atvirkščiai.

Viename interviu sakėte, kad viskas ateina iš Dievo. Ar esate tikintis?

Dievas yra visiems vienas. Tačiau būna, kad menininkas bando susikurti Dievą sau – kažkokį kitokį. Kad susikursiu sau patogesnį Dievą, mano nuodėmės nebus mažesnės. Jei būsiu padaręs gerą darbą, tai ir būsiu padaręs jį gerą. Juokais kartais sakau: tikėjimai tai yra partijos. Man svarbu padėti žmogui. Tai pagrindinis dalykas. Padaryti jo gyvenimą lengvesnį, kiek tai esu pajėgus padaryti.