Gaoussou Diawara: „Ir maliečiams, ir lietuviams svarbiausias turtas – žmogus“

Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gausas Diavara (Gaoussou Diawara). Artėjant Juodosios Afrikos kultūros festivaliui „Afrikos dienos 2012”, Lietuvoje viešėjęs profesorius Diavara mąsto apie Afriką ir Europą, žmones ir kultūrą, tautas ir kalbas.

Kaip Jūs manote, kas sieja Malį ir Lietuvą?

Visų pirma Malis ir Lietuva yra dvi nepriklausomos valstybės, tai– didelispanašumas. Taip pat, jos abi turtingos kultūrinio palikimo ir tradicijų. Galiu pasakyti, kad lietuviai yra labai atviri ir svetingi. Man džiugu, jog Lietuva visuomet noriai prisideda prie frankofonijos dienų ir plečia prancūzų kalbos tradiciją.Manau, kad Malis ir Lietuva daug kuo panašios – mes kuriame taiką, vystymąsi, šie dalykai mus sieja.

Lietuvoje nacionalinė kalba yra lietuvių, Malyje – prancūzų. Tačiau mes turime daug vietinių kalbų, pavyzdžiui bambara. Visa tai iš didelio noro išreikšti save.Malyje labai svarbi pagarba kitam. Manau, kad tai mus visur vienija: pagarba žmogui, atvirumas kitam.

Kaip manote, ko maliečiai galėtų pasimokyti iš lietuvių, ir atvirkščiai?

Na, pavyzdžiui, komerciniai mainai. Lietuvoje yra daug dalykų, kurie galėtų funkcionuoti ir Malyje. Taip pat kultūros paveldas – tradiciniai šokiai, muzika, dailė, kinas. Ypač jaunimas, tiek Malio, tiek Lietuvos, galėtų daug ką perduoti vieni kitiems. Taigi manau, kad visokio pobūdžio mainai turi būti skatinami tarp šių dviejų tautų. Taip pat Malio studentai galėtų atvykti studijuoti į Lietuvą ir mokytis srityse, kuriose Lietuva yra pažengusi. Malio universitetai taip pat gali priimti lietuvių studentus.

Maliečiams, kaip ir lietuviams, būti turtingam nereiškia statyti namus ar pirkti lėktuvus. Turtas – tai pirmiausia žmogus. Tai humanistinė perspektyva, kur svarbiausia yra žmogaus ir aplinkos harmonija: socialinė taika, atvirumas vienas kitam. Juk būtų galima Malyje rengti lietuvių kultūros savaitę, ir atvirkščiai. Į Lietuvą galėtų atvykti menininkų ir intelektualų iš Malio. Yra tiek dalykų, kuriais galime pasikeisti, o kai keitiesi – daraisi turtingas.

Pakalbėkime apie gyvenimo būdą. Lietuvoje žmonės dažnai būna šiek tiek pesimistiški. Tačiau Europoje vyrauja stereotipas, jog afrikiečiai dažniau yra pozityvūs ir labiau džiaugiasi gyvenimu. Ar tai tiesa?

Ne, nėra „negatyvios“ ar „pozityvios“ šalies. Manau, kad kiekviena tauta turi savų ypatybių. Jums afrikiečiai atrodo pozityvūs, nes jų kultūra jums nėra taip gerai pažįstama. Aš save laikau tiesiog žmogumi, tai reiškia dvasią ir elgesį, bet ne spalvą. Spalva man neegzistuoja. Didelė vertybė yra tai, jog įvairūs žmonės gali gyventi įvairiose vietose ir prisitaikyti prie vietinės kultūros, kaip, pavyzdžiui, afrikiečiai, gyvenantys Lietuvoje. Tarkim, aš, atvykęs į Lietuvą, negaliu primesti savo kultūros ir savo pasaulėvaizdžio. Taip pat ir lietuviai, nuvykę į Malį, turėtų pabandyti suprasti vietinę kultūrą.

Turiu pasakyti, kad tiek Lietuvoje, tiek Malyje gyva humanistinė tradicija, t. y. noras suprasti ir gerbti kitą kultūrą, kitą tautą. Drauge mes galime atrasti gražų pasaulį. Kaip spalvos daro austą kilimą gražų, taip ir tautų ypatybės daro pasaulį gražų. Jeigu pasaulis būtų tik Lietuva – jis nebūtų gražus. Vienas garsus Afrikos poetas yra pasakęs: „Visi žmonės yra žmonėse.“ Tai reiškia, jog labai svarbu norėti pažinti kitą. Jeigu lietuviai nori pažinti afrikiečius, jie galės pažinti ir kitus žmogiškosios būties aspektus.

Europiečiams labai svarbus laikas – mesvisuomet skubame, ir laikas čia bėga labai greitai. Kaip yra Afrikoje?

Europoje daugelis įsivaizduoja Afriką kaip ligų, neišsivystymo, bado ir karo žemyną. Manau, jog reikia pakeisti tokį įvaizdį. Žinoma, Afrika negali pasiekti tokio pat išsivystymo lygio kaip Europa, kuri yra labai pažengusi vystydama technologijas, infrastruktūrą ir t. t. Taigi, Europa ir laiką skaičiuoja kitaip. Europoje valanda yra valanda. Kai paskiriamas susitikimas, paprastai ateinama penkiomis minutėmis anksčiau. Afrikoje laikas skaičiuojamas kitaip. Jeigu, pavyzdžiui, Europoje rytas yra 8 valanda, Afrikoje tai gali būti vidurdienis.

Laiko skaičiavimas minutėmis rodo, jog Europa yra organizuota kitaip nei Afrikoje, kuri dar nepasiekė tokio lygio organizuotumo. Jeigu Europoje vykdomas projektas ir jį užbaigti yra likęs mėnuo, vadinasi, jis ir bus baigtas po mėnesio. Afrikoje projektas galėtų ir palaukti. Be to, mėnuo ten nebūtinai reiškia trisdešimt dienų, tai gali reikšti ir metus. Taigi, kalbant apie laiko koncepciją, Afrika visuomet vėluoja. Tačiau tai kelia priemonių klausimą. Kartais tiesiog nėra reikalingų priemonių įgyvendinti viziją: pinigų ar medžiagų. Jūsų šalyje yra visos reikalingos paslaugos projektui įgyvendinti, viskas yra struktūruota. Taigi, Afrika turi daug ko pasimokyti iš Europos šiuo klausimu: išmokti būti organizuotiems.

Kita vertus, Europa gali pasimokyti iš Afrikos taip pat, nes darbo svarba taip pasikeitė, jog užėmė žmogaus vietą. Tačiau žmogus neturi tapti darbiniu arkliu. Darbas turi būti orientuotas pirmiausia į žmogų, o ne jį dusinti. Europoje laikas nelaukia, jis bėga. O Afrikoje „laikas paliekamas laikui“. Tai reiškia, jog sprendimai bus padaryti savu laiku, o tai gali būti labai negreitai. Taip yra todėl, jog Afrika labai daug dirbo kolonizacijos metu, tačiau visos jos idėjos buvo eksportuotos į Europą. Dabar visai tai Afrika nori padaryti pati ir sau.

Čia svarbu paminėti kultūrinį aspektą, nes Afrikoje viskas susiję su kultūra. Ir laikas pas mus yra „kultūrinis“. Mes manome, jog visi sprendimai randami kultūroje. Jūs ekonominį ar politinį klausimą spręstumėte ekonominėmis ar politinėmis priemonėmis. Afrikoje socioekonominiai, politiniai klausimai gali būti sprendžiami tik kultūriniu pagrindu. Kalbėdamas apie kultūrą turiu omenyje, jog visuomet, iškilus problemai, mes klausiame, kodėl ir kaip ji atsirado. Nes „matematinis“ problemų sprendimas ne visada yra geriausias būdas. Jūsų šalyje du plius du visada lygu keturi, pas mus – tai gali būti lygu vienam, penkiems ar dešimt. Jūsiškiai žmona ir vyras yra du žmonės. Mūsų šalyse vyras ir žmona gali reikšti dešimt žmonių, nes skaičiuojama visa šeima, giminės. Durys Afrikoje niekada nėra užvertos. Čia durys uždarytos į praeitį ir visuomet orientuojamasi į ateitį.

Taigi, Europa – racionalus protas, o Afrika – emocija. Svarbūs abu aspektai, nes be emocijos vienas protas problemos neišspręs. Europa laiko galvą šaldytuve, o Afrika – saulėje (red. past. – juokiasi).

Pakalbėkime apie kalbos ir kultūros santykį. Jūs kalbate ir rašote prancūzų ir gimtąja bambara kalba. Kas lemia, kurią kalbą vartojate?

Kalba ir kultūra yra skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, aš kalbu ir rašau prancūziškai, tačiau nesu prancūzas. Vartoju prancūzų kalbą, kad mano išreikštos mintys būtų suprastos pasaulyje, nes mano gimtoji kalba nėra tarptautinė. Kai vartoju savo gimtąją kalbą, siekiu jos vystymosi, nes tauta vystosi per kalbą ir labai retai per svetimą. Žinoma, labai gerai mokėti kitas kalbas, tačiau svarbiausia – savos kalbos tobulinimas. Malyje visi garsiausi rašytojai rašo prancūziškai. Kai aš rašau prancūziškai, rašau Malio intelektualams ir užsienio valstybėms. Mane gali suprasti visas frankofoniškas pasaulis, apie 60 milijonų žmonių. Kai rašau bambara kalba, rašau nekalbančiai prancūziškai tautai, kurių yra tik 600 000. Man labai svarbu, kad Malio rašytojai rašytų Malio kalba.

Kuo daugiau kalbų moki, tuo didesnė tavo žmogiškoji vertė. Pavyzdžiui, mano sūnus Viktoras kalba vokiškai, prancūziškai, lietuviškai, taip pat šiek tiek bambara kalba. Taigi, mokėdamas daug kalbų gali pažinti daug kultūrų ir tautų. Kai rašau prancūziškai, kartais įterpiu terminus ar posakius bambara kalba, nes negaliu rasti juos atitinkančių prancūziškų žodžių. Tačiau tarp dviejų kalbų nėra priešpriešos. Jos viena kitą veikiau papildo.

Apie ką kalbate savo poezijoje? Kokias istorijas pasakojate pasauliui apie savo kraštą?

Savo poezijoje aš dainuoju pasauliui per Malį. Aš nepažįstu viso pasaulio, tačiau pažįstu Malį. Ir nors priklausau visam pasauliui, Afrikai, tačiau gimiau Malyje, o ne kur nors kitur. Todėl rašau kaip Malio pilietis prancūzų arba bambara kalba. Poezijos tikslas – suartinti ir sujungti žmones, kovoti su nepakantumu, kovoti už įvairovę – juk žmonės nėra vienodi, tačiau kartu jie sudaro visumą. Poezija – tai sielos daina, išreiškianti giliausius visos žmonijos troškimus. Ir nors aš dainuoju kaip Malio pilietis, tačiau mano dainavimas nėra skirtas vien maliečiams, jis skirtas visai Afrikai. Aš dainuoju tiems, kurie kenčia ir serga. Tironas negali būti poetas. Manau, jog visi poetai panašūs tuo, jog jie yra geri žmonės. Negalima būti blogam ir būti poetu. Vienas turkų poetas yra pasakęs, jog poetai kaip vynas, kuo senesni, tuo geresni. Poezija – tai gerumas ir dosnumas. Graikų karų metu, užėmus naują miestą, buvo draudžiama žudyti poetus, kaip ir senius, moteris ir vaikus. Nes poetas – tai tautos atmintis ir jos vėliava.

Ar galėtumėte pakomentuoti dabartinę situaciją Malyje? Kokios šio konflikto pasekmės galėtų atsiliepti Afrikai bei tarptautiniams santykiams?

Malis – jauna valstybė, bet sena tauta. Valstybė gyvuoja tik 52 metus, o tautai jau daugiau kaip 700 metų. Malio tauta gimė 1235 metais. Žodžio „Malis“ reikšmė: „ma“ – tai motina, „li“ – vaikas. Taigi, „Malis“ reiškia motiną ir viso pasaulio vaikus. Nesvarbu, kas atvyksta į Malį, jis yra gerbiamas. Mūsų šalyje nėra rasizmo ir diskriminacijos, visos tautos sugyvena. Kai atsirado Malio tauta, XIII a. buvo įkurta federacinė Malio valstybė iš dabartinės Malio teritorijos ir aštuonių aplinkinių valstybių. Tai buvo šimto milijonų kvadratinių kilometrų teritorija. 1960 metais Malis tapo nepriklausomas.

Šiandienė situacija Malyje yra labai sunki. Šalis yra padalinta į dvi dalis, vystymasis sustojęs. Vyksta susipriešinimas tarp armijos, vykdančios perversmą, ir politinės partijos. Problema yra ta, kad visas šalies turtas sukauptas šiaurinėje dalyje, kurioje viešpatauja arabai. Ir aš esu labai nelaimingas, nes daug mano draugų rašytojų bei jaunimo, kuris puikiai žino mano paties kūrybą, yra ten. Vietiniai žmonės ten priversti dėvėti arabiškus drabužius, vyrai – nešioti barzdą.

Taigi, situacija Malyje dabar labai sunki. Tačiau Malio tauta – herojiška. Tai buvo pirmoji tauta, išvijusi prancūzus. Ir jeigu mes būtume norėję, arabai nebūtų užėmę šiaurės, nes mes turime ginklų, karinių lėktuvų ir t. t. Tačiau jei naudotume tuos lėktuvus arabams sumušti, žūtų daug nekaltų žmonių, kurių populiacija šiaurėje yra 1 milijonas 2 tūkst. Iš jų maždaug dešimtadalis – arabai.

Aš manau, jog reikia bandyti užmegzti dialogą. Nors yra manančių, kad vietoje dialogo nereikia, reikėtų atakuoti šiaurę. Tai visiškai sugriautų miestą, paminklus, muziejus. Arabai nesupranta, kas yra moralė. Jie ieško naftos. Tačiau, pažiūrėję į kitas valstybes, pamatysime, kad Malis nėra išskirtinis. Pavyzdžiui, Somalyje, kaip ir Nigerijoje, situacija yra blogesnė.

Ko mūsų šaliai reikia labiausiai, tai tarptautinės nuomonės. Tarptautinio palaikymo, nes Malis neturi būti padalintas, jis turi būti suvienytas. Jeigu Malio separatistai bus pripažinti tarptautinėje erdvėje, Malis praras dalį teritorijos, o atakuojamos bus jau kitos kaimyninės šalys.

Taigi, Malis pamažu bando išeiti iš krizės. Matomešviesą tunelio gale ir bandysime įveikti šią situaciją. Tačiau visoje Afrikoje – taip pat. Nors valstybės yra nepriklausomos, rengia demokratinius rinkimus, bėda ta, jog nėra valstybės ir valdžios. Reikalinga tęstinė, bendra Afrikos valdžia. Kaip yra JAV, taip ir Afrikai reikalinga vieninga valdžia, bendra kariuomenė, bendra valiuta. Tai – mano nuomonė. Aš esu optimistas. Gyvenimas – tai kova, be kurios nėra ir paties gyvenimo, ir reikia kovoti.

Linkiu lietuviams sėkmės kuriant naują gyvenimą. Norėčiau, kad jauni lietuviai, klausydami manęs, bandytų geriau suprasti Afriką ir prisidėtų prie Lietuvos ir Malio tautų suartėjimo.

Straipsnis yra iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką II“, skirto specialiai „Afrikos dienoms 2012“, vyksiančioms gegužės 16–20 d. Vilniuje ir Kaune.„Afrikos dienos“ – tai nesiekianti pelno iniciatyva. Festivalio tikslas – supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra, žmonėmis, aktualijomis ir skatinti susidomėjimą. Daugiau apie festivalį www.afrikosdienos.lt.