2012 05 17

Jūratė Važgauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Bosnijos karas: kodėl vis dar kyla klausimų?

EPA nuotrauka

Nuo Bosnijos karo pradžios prabėgo lygiai dvidešimt metų, bet laikas nepadėjo atsakyti į painius ir skausmingus klausimus: kodėl kaimynas atsigręžė prieš kaimyną, kodėl Europos viduryje besibaigiant XX amžiui vėl iškilo koncentracijos stovyklų tvoros ir kodėl šimtus kartų kartotas „daugiau niekada“ nepadėjo išvengti Srebrenicos žudynių. Šiomis dienomis, kai Hagoje prasidėjo Srebrenicos žudynių dirigento Radko Mladičiaus teismas, dvidešimties metų istorija ir vėl tampa gyva.

Skaudūs klausimai tebėra aktualūs karą išgyvenusių, jame dalyvavusių ar nuo jo pabėgusių žmonių atmintyje bei akademikų, mokslininkų darbuose, universitetų auditorijose. Pasak humanitarinės teisės specialistės ir Danijos karališkosios karo akademijos profesorės Heidi Steffensen Güntelberg, kuri septynerius metus praleido Bosnijoje tyrinėdama karo nusikaltimų bylas, Bosnijos karas kupinas įvairiausių mitų, kurie gajūs net šiandien. Anot teisininkės, šie mitai kiša koją mokslininkams ir politikams, kurie mėgina paaiškinti siaubo, prieš dvidešimt metų ištikusio Balkanus ir visą Europą, priežastis.

Daugelis iki šiol tiki, kad karai Balkanuose, o ypač karas Bosnijoje, kilo dėl religinių priežasčių. Pasak specialistų, religinio karo teoriją gana lengva paaiškinti, supaprastinti ir pateikti ją plačiosioms masės, bet aiškinti Bosnijos karą tik per religinę prizmę būtų didelė klaida.

Bosnija ir Hercegovina beveik penkiasdešimt metų buvo Jugoslavijos dalis, o Jugoslavijoje, ypatingai Josefo Broz Tito valdymo metu religija buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Tikėti bei lankyti šventoves komunistinė Jugoslavijos valdžia nedraudė, bet ir neskatino. Daugybė religinių simbolių buvo nuversta, bažnyčios, cerkvės ir mečetės uždarytos. Byrančioje Jugoslavijoje religingų žmonių staiga nepadaugėjo, todėl Bosnijos karo kaltę suversti religiniams skirtumas – neteisinga. Pasak H. S. Güntelberg, Bosnijos karas buvo kova dėl valdžios ir teritorijos, o ne dėl religijos ir jos išpažinimo.

Dar vienas mitas, kurį dažnai kartoja Vakarų politikai, esą Balkanų tautos visada tarpusavyje kovojo, todėl kiekvienas karas tėra buvusiojo tąsa. Reikia pripažinti, kad istorija, nuoskaudos, pergalės ir pralaimėjimai – svarbi Balkanų tautų savivokos dalis, bet tai nėra ir niekada nebuvo karų priežastis, greičiau veiksmingas propagandistų naudojamas „verbalinis ginklas“, kuris ištrauktas laiku ir vietoje padarydavo savo juodą darbą. Bosnijoje šis ginklas buvo ištrauktas tada, kai ėmė byrėti Jugoslavija.

Byrant Jugoslavijai, kai slovėnai ir kroatai paskelbė nepriklausomybę, šiuo keliu pasuko ir Bosnija su Hercegovina, bėda ta, kad šiame krašte susimaišę gyveno serbai, kroatai ir bosniakai. Daugelį metų šis tautų katilas gyveno draugiškai, bet pradėjus byrėti Jugoslavijos mūrui ir ėmus stiprėti serbų nacionalizmo nuotaikoms, taiki pusiausvyra buvo sutrikdyta.

Nepriklausoma Bosnija ir Hercegovina buvo tai, ko serbai, svajoję apie Didžiąją Serbiją, troško mažiausiai. Praradę įtaką šiame regione, jie būtų praradę ir siaurutį išėjimą prie Adrijos jūros bei palaidoję svajones apie jungtinę serbų valstybę. Kroatai Bosnijoje ir Hercegovinoje taip pat turėjo savo siekių, na, o bosniakams neliko nieko kito, kaip tik spontaniškai apsiginkluoti ir stoti į kovą už savo kaimus, miestelius ir šeimas.

Bosnijos karas buvo brolžudiška kova, kurioje staiga svarbu tapo tai, kas daugelį metų buvo nustumta į paraštes. Religija, tautybė, pilietybė, turtas tapo tais veiksniais, kurie galėjo lemti ir lėmė žmogaus gyvenimą arba mirtį. Bosnijos serbai, Bosnijos kroatai ir bosniakai ilgą laiką gyvenę kartu, tapo mirtinais priešais. Kovoje dėl Bosnijos buvo ištrauktos istorijos ir religijos kortos. Pasak specialistų, būtent tada, o ne anksčiau daugelis bosniakų suprato, kad jie yra musulmonai, o katalikų kroatų ir stačiatikių serbų religiniai skirtumai tapo neperžengiami. Per karą paaiškėjo, kad mišrios šeimos yra neįsivaizduojamas blogis, o serbų motinai gimęs kroato vaikas – tautos išdavystė.

Karo teorijos specialistai tikina, kad pilietinis karas – viena baisiausių nelaimių, kokia gali ištikti šalį. Bosnijos karas patvirtina šią taisyklę. Šiame kare beveik nedalyvavo profesionalūs kariai, tiesa, tarp serbų jų buvo daugiau nei tarp kroatų ar bosniakų, dauguma kovotojų buvo sukarintų būrių nariai, kurie prieš karą dirbo mokytojais ar gydytojais, o užklupus negandoms paėmė ginklą į rankas.

Pilietinis karas laikomas didele nesėkmė valstybės gyvenime ne tik todėl, kad tai – kraštutinis pilietinių nesutarimų sprendimo būdas, bet ir todėl, kad tai – itin žiaurus procesas. Pilietinio karo dalyviai beveik visada yra civiliai gyventojai, kurie neplanuotai tapo kovotojais. Šie žmonės neturi karinių operacijų patirties, neišmano karo „taisyklių“, neturi drausmės. Ūkininkai, medikai ar mokslininkai, staiga gavę ginklų, valdžią ir jėgą, ima elgtis neprognozuojamai, dažnai – labai žiauriai.

Pasak humanitarinės teisės specialistės H. S.Güntelberg, per Bosnijos karą vykdyti nusikaltimai ir net genocidas tik patvirtina svarstymus, kad pilietinis, brolžudiškas karas, kurio pagrindiniai dalyviai – civiliai, susibūrę į sukarintas grupuotes, gali būti itin žiaurus. Karo istorikas, profesorius Bo Poulsenas tvirtina, kad žudyti kaimynus ir klasės draugus, kaip tai vyko Bosnijoje, pradedama tada, kai jie tampa „nebe žmonėmis“. Nužmoginti kaimyną, kitos tautybės, rasės ar religijos žmogų padeda propaganda ir dirbtinai keliama baimė, kuriai pasiekus lemiamą tašką žmonės griebia ginklus ir atsisuka prieš savo draugus.

Per Bosnijos karą vieną pagrindinių vaidmenų vaidino sukarintos, dažnai nusikalstamos gaujos, kurios kovėsi vienoje ar kitoje kariaujančioje pusėje. Garsiausia tokia gauja buvo Arkano tigrai, kurių bijojo visoje Bosnijoje. Sukarintų gaujų naudojimas „purvinam darbui“ buvo etninio valymo politikos dalis Bosnijoje. Politikai nebuvo atsakingi už sukarintų gaujų nusikaltimus, nes tiesiogiai šios gaujos nebuvo niekam atskaitingos, bet jos gaudavo „pasiūlymų“ prisidėti viename ar kitame regione rengiant atakas, „valant“ miestą ar apsupant kaimą.

Bosnijos kare Serbija ir Kroatija tiesiogiai nedalyvavo, bet šios šalys buvo išorinės jėgos, kurios nuolat „budėjo“, tiekė ginklus, kitą paramą. Pasak istorikų, dalis kaltės dėl baisių ir racionaliai nepaaiškinamų nusikaltimų tenka ir šioms valstybėms. Vienas tokių nusikaltimų, kurių iki šiol negali paaiškinti karus tyrinėjantys mokslininkai, – koncentracijos stovyklų atsiradimas Bosnijoje. Pasak liudininkų, šiose stovyklose kaliniai nebuvo verčiami dirbti ar kitaip nešti ekonominę naudą, vienintelis stovyklų tikslas buvo pažeminti juose laikomus žmones, parodyti jėgą. Anot mokslininkės H. S.Güntelberg, koncentracijos stovyklos XX amžiaus pabaigos Europoje buvo tiesmukos galios triumfas, siekiant parodyti, kad „mes galime“.

Žmonės, vykdę karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui, tikėjo, kad jie niekada nesulauks bausmės, todėl nežabojo savo nusikalstamos fantazijos. Tokios fantazijos vaisius buvo ir „prievartavimų stovyklos“, kuriose buvo laikomos moterys. Manoma, kad per Bosnijos karą buvo išprievartauta iki 50 tūkstančių moterų ir mergaičių, dalis jų buvo verčiamos gimdyti prievartautojų vaikus. Taip siekta ne tik pažeminti moteris, bet ir sumenkinti bendruomenes, pakeisti tam tikros teritorijos etninį tankumą.

1995 metais nugriaudėjus sprogimui Sarajevo turguje ir pasauliui sužinojus Srebrenicos paslaptį, Vakarai nebegalėjo slėpti galvų smėlyje, todėl privalėjo įsikišti. Balkanų karai iki šiol laikomi „neišlaikytu“ Europos egzaminu, o Deitono sutartis – pavėluota JAV prezidento Billo Clintono pergale. Bosnija ir Hercegovina iki šiol gyvena pagal Deitono sutarties sąlygas ir vieną dieną tikisi papildyti Europos Sąjungos gretas.

Žmonės Bosnijoje vis dar turi daugiau klausimų nei atsakymų, o kadaise daugiakultūriniu miestu buvęs Sarajevas nebeprisimena buvusios šlovės ir kaimynų. Visos nesėkmės, politikų kiaulystės ir nesusikalbėjimai iki šiol nurašomi karo nuostoliams ir jo palikimui, o žmonės iki karo gyvenę kartu – dabar kartu atgula tik kapinėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien