2012 05 20

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Apie Juozą Brazaitį

„Kiekvienas savo tautos ir kiekvienas apskritai žmogus, gyvasis ir mirusysis, darosi mums suprantamesnis, sukalbamesnis ir artimesnis, kada pasistengiam įsitikinti, jog esame sykiu su jais tos pačios procesijos dalyviai, piligrimai, nors kiekvienas ir kitoks, – rašė Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1974) literatūrologas, pedagogas, valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, kurio palaikai perlaidojami gegužės 20 d. Kaune Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

J. Brazaitis (Ambrazevičius). 1939 m.

Lietuvių literatūrą 1922–1927 m. studijavęs Kauno universitete, vėliau žinias gilinęs Bonos universitete, 1933 metais Juozas Brazaitis literatūros mokslo dėstymą Teologijos-filosofijos fakultete perėmė iš prof. Vinco Mykolaičio-Putino rankų. Su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu J. Brazaitis parengė monografiją „Visuotinės literatūros istorija“, lygios kuriai, manoma, nėra iki šių dienų. Tarp svarbesnių darbų dar pažymėtini: „Literatūros teorija“, „Naujieji skaitymai“, „Vaižgantas“, „Lietuvių rašytojai“. J. Brazaitis suredagavo ir parengė spaudai K. Donelaičio „Metus“, V. Pietario „Algimantą“, Maironio „Pavasario balsus“, parašė biografines knygas apie Juozą Eretą „Jo didysis nuotykis“ ir Praną Padalį „Vienas iš rezistentų kartos“.

Būdamas Kauno universiteto profesoriumi, „Aušros“ gimnazijos mokytoju, Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu daug bendradarbiauja populiarioje spaudoje. 1930–1940 m. parengti apie 35 studijiniai straipsniai „Židiniui“, „Naujajai Romuvai“, „Tiesos keliui“, „Atheaeum“, moderniame dienraštyje „XX amžius“ dirbta nuo įsikūrimo 1936 m. iki pat jo uždarymo 1940 m. Panašaus pobūdžio aktyvumas – dažno XX a. pirmos pusės lietuvių inteligento bruožas, tuo metu buvęs savaime suprantamu ir net būtinu gyvenimo stiliumi.


Studentų ateitininkų iniciatyva 1924 m. pradėjęs eiti žurnalas „Židinys“, kurio pirmuoju redaktoriumi buvo profesorius V. Mykolaitis-Putinas, J. Brazaičiui buvo svarbus kūrybinės ir publicistinės raiškos laukas. Juozo Girniaus teigimu J. Brazaitis kartu su Jonu Griniumi stovėjo „viduryje tarp V. Mykolaičio ir St. Šalkauskio“, kartais labiau palinkdamas į V. Mykolaičio pusę. 1934 m. Brazaitis džiaugdmasis, kad „Židiniui“ pavyko sutelkti šviesuomenės elitą bendram darbui – žadinti norą pakilti iš moralinio sustingimo, pareiškė savo poziciją:. „Plėšti šitas įžėlęs baras, laužti sukalkėjusi tos šviesuomenės dvasios pluta linkėtina „Židinio“ ateinančiam, dešimtmečiui: lauktina to paties ir iš kitų spaudos organų. To paties, kad ir skirtingais keliais, kitokiu tempu.“

1931 m. pasirodžiusi „ Naujoji romuva“ sudarė kultūrininkų sąjūdį, kurio aktyvus dalyvis buvo ir J. Brazaitis, pažymėjęs, kad žurnalas „nesidėdamas į tradicinius politinius susigrupavimus, o tik laikydamasis krikščioniškos ideologijos, išpažindamas demokratiją, buvo išsikovojęs visuomenės pripažinimą.“ 1936 m. autoritetingoje „Naujoje romuvoje“ buvo paskelbta „ Į organišką valstybės kūrybą“. Tarp 16 žinomų kultūros ir mokslo žmonių, ją pasirašiusių J. Brazaičio (tada Ambrazevičiaus) pavarde buvo P. Dielininkaičio, J. Griniaus, J. Grušo, Z. Ivinskio, J. Keliuočio, A. Maceinos, I. Malinausko, P. Mantvydo, K. Pakšto, Č. Pakucko, J. Pankausko, A. Salio, I. Skrupskelio, A. Vaičiulaičio, B. Vitkaus pavardės. Pirmą kartą po dešimties autoritarinio Lietuvos valdymo metų sutelkta intelektualinė jėga garsiai pareiškė, kad šalyje ima formuotis pilietinė visuomenė. Ši deklaracija, įkūnydama filosofo St. Šalkausko propaguotas „gyvosios dvasios“ idėjas, buvo startas, pasitinkant naujus epochos vėjus, telkiant dėmesį į piliečių vaidmenį valstybės gyvenime.

Pagaliau katalikiškos, arba kitaip sakant, ir taurios žmoniškos minties spinduliavimas daros išskirtinė rytuose lietuvių tautos žymė ir savotiška misija. Lietuvos ministeris Romoje tiksliai pažymėjo, kad Lietuva yra katalikybės avanpostas Europos rytuose ir šiaurėje. Reprezentuoti šitai katalikiškajai kultūrai, reprezentuoti tinkamai, yra garbė ne mažesnė, kaip reprezentuoti rasinei ar luominei kultūrai“, – rašė J. Brazaitis 1939 m., sugrįžęs iš Romos, kur viešėjo su lietuvių katalikų delegacija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasirodė popiežiaus Pijaus XII enciklika „Summi Pontifikatus“, kuri, J. Brazaičio nuomone, pareikštame straipsnyje „Urbi et orbi“, nustebino ir supurtė: „Destrukcija įsigalėjo pasauly ir tautose iki aukščiausio laipsnio. Veltui nuo jos stengės atšaukti dabartinis Apaštališkojo Sosto valdovas. Veltui buvo leidžiamas jo taikos balsas suturėti nuo karo destrukcijos. Dabar paleido žodį pačiam negerovių šaltiniui, žmogaus minčiai pataisyti.“

„Juos užaugino Nepriklausoma Lietuva“: Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis, Jonas Grinius.

Aptardamas enciklikos atsiradimo prielaidas, autorius apgailestaudamas pažymi, kad universaliąją moralią pakeitė kitas principas: daryk visa, kas tik pačiam patinka, į kitą žiūrėk kaip į savo priešą, jį sunaikink, kas jo – sau pasiimk, jei nepajėgi, augink ragus, nagus ir lauk, nes gyvenimas tėra kova dėl būvio. „Seniai to dėsnio atradėjai dulkėmis virto, tačiau jų filosofijos sukūrė šiandien antžmogius ir anttautes… Tai didžiųjų „ ponų“- moralė. O betgi ja susigundo ir mažosios tautos ir žmonės.“ Į Šventojo Sosto balsą J.Brazaitis ragina įsiklausyti lietuvius, mažą tautą, nes universaliosios moralės paneigimas didžiosioms tautoms leidžia nutrinti mažąsias. Taip kalbėta, rašyta, jausta, išgyventa didžiojo tautos lūžio akivaizdoje.

xxx

„Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti“, – 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, sunkiai išgyveno šią neteisybę ir įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto organizuotą pogrindžio veiklą. Reikšmingiausios pasipriešinimo demonstracijos, kuriose dalyvavo ir J. Brazaitis, buvo „liaudies seimo“ rinkimų boikotas, Lietuvos mokytojų suvažiavimas 1940 m. rugpjūčio 14–15 dienomis Kaune, Vėlinės su karių kapų puošimu, 1941 m. sausio rinkimų boikotas, raudonųjų gurguolių boikotas.


1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, įsiplieskė sukilimas. „Toji naktis buvo klaiki: Kauno gatvės buvo pilnos sovietų kariuomenės, lygiai kaip ir apsiginklavusių sukilėlių.“ Birželio 23 d. 9 val. 28 min. Lietuvių aktyvistų fronto vyriausiojo štabo vardu LAG įgaliotinis Leonas Prapuolenis per radiofoną paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtį. Sukilimas užvirė visame krašte. „Tris dienas Kaunas buvo pilnoje aktyvistų kontrolėje. Vokiečių kariuomenės daliniai pasirodė tik ketvirtadienį. Jie neatnešė laisvės, dėl kurios kovota, bet iš jų rankų jos gauti ir nesitikėta.

1941 m. 24-osios dienos rytą, tebeaidint paskiriems šūviams, paskelbtieji laikinosios vyriausybės nariai rinkosi į pirmą posėdį „Žaibo“ spaustuvėje K. Donelaičio gatvėje priešais Universiteto rūmus. „Momentas buvo tokis, kad kiekvienas jautėsi mobilizuotas ir įpareigotas skubiai veikti, nors tebuvo čia susirinkę tik komunalinio ūkio ministeris V. Žemkalnis-Landsbergis, kontrolės ministeris Pr. Vainauskas, pramonės ministeris – A. Damušis ir švietimo- J. Ambrazevičius. Taip pat dar buvo LAF‘o įgaliotinis L. Prapuolenis, Z. Ivinskis, St. Lušys, Per. Padalis ir eilė kovotojų, kurie buvo pasiryžę ginklu veikti, jei būtų mėginama veržtis į vyriausybės užimtą patalpą.“

Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku tapo Kazys Škirpa, bet vokiečiams užkirtus kelią jam grįžti į Kauną, laikinai ministro pirmininko postą užima švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Šie įvykiai aprašyti jo knygoje „Vienų vieni“, išleistoje JAV 1964 m. N. E. Sūduvio slapyvardžiu. „Sudarytoji vyriausybė bei jos visas aparatas nebuvo koalicija ta prasme, kad vyriausybės nariai nebuvo partijų ar grupių deleguoti. Koalicija betgi buvo kita prasme – buvo sutelkti įvairių ideologijų ir politinių nusistatymų žmonės darbo ir kovos reikalui.“ Užgriuvę istoriniai išbandymai tragišku būdu parodė pilietinės valstybės pranašumus. Gelbėti to, ką dar galima išgelbėti, ėmėsi nieko bendra su valdžia neturėję žmonės. Šitaip buvo įgyvendinta svarbiausia deklaracijos „Į organiškos valstybės kūrybą“ intencija. J. Brazaičiui, teigia istorikai, tai buvo natūralus pilietinis pašaukimas, kurio vardan paaukota literatūrologo, pedagogo profesija.

Po audiencijos pas Šv. Tėvą Pijų XII Vatikane: VLIK‘o, vykdomosios tarybos politinės komisijos nariai – Vaclovas Sidzikauksas, prel. Mykolas Krupavičius, Juozas Brazaitis. 1950 m.

Pirmas laikinosios vyriausybės uždavinys buvo įrodyti vokiečiams, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau atkūrusi tvarką: paskirta Krašto gynybos taryba, naikinami sovietinės okupacijos pėdsakai, buvo paskelbta sovietų nacionalizuoto turto restitucija, pradėta įgyvendinama socialinė politika. Tačiau vokiečių karinė ir civilinė valdžia nesirengė nusileisti lietuvių bandymams būti savarankiškais. Į Kauną atvykęs karo lauko komendantūros vadas generolas majoras M. von Pohlis išleido įsakymą nuginkluoti sukilėlius, o laikinajai vyriausybei buvo pradėtas politinis spaudimas. Knygoje „Vienų vieni“ pažymėta, kad vokiečiai, žinodami, kad tauta vyriausybei pritaria, vengė smurto prieš atskirus vyriausybės narius; „Gal kaip tik dėl to jie ir ėmė skaldyti lietuvių visuomenę. Metodas buvo tas pats kaip ir bolševikų – skaldyt lietuvių rankomis.“


Laikinajai vyriausybei teko veikti dramatiškomis aplinkybėmis. Vermachtui įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo vokiečių inspiruotos masinės žydų žudynės, kuriose dalyvavo ir nemažai lietuvių. Laikinoji vyriausybė atsiribojo nuo jų daromų nusikaltimų, nors jų griežtai ir viešai nepasmerkė. (Dėl to šiandien ji dažnai kaltinama – tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.) Liepos 11 d. vokiečiai pabandė laikinąją vyriausybę paversti patikėtinių taryba, taip sumenkinant jos statusą ir savarankiškumą, tačiau J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamas ministrų kabinetas šiuos siūlymus atmetė. Kai Vokietijos Reicho generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas1941 m. rugpjūčio 5 d. pasikvietė Laikinosios vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju, jis atsisakė, tardamas, kad jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe. „Tokiu būdu po šešių savaičių darbo laikinosios vyriausybės veikimas buvo nutraukiamas iš šalies, bet ji nelaiko savęs likviduota, nei sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu, bet dėl pašalinių kliūčių ji negali darbo vykdyti ir turi laukti, iki bus fiziškai galima tas kliūtis pašalinti.”

xxxx

„J. Brazaitis, – rašė kun. Stasys Yla, – niekad nekėlė savo vėliavos, nesiveržė priekin ir kitų nerikiavo. Tačiau nejučiom rikiavosi pagal jį kiti, iš jo mokėsi. Kuo jis tačiau išsiskyrė iš kitų, tai savo idealistiniu realizmu. Gebėjo taikliau įžvelgti laiko reikalavimus, pramatyti uždavinius ir juos konkretizuoti.“ Suprasdamas, kad viltys išsikovoti valstybingumą, padedant vokiečiams, nerealios, J. Brazaitis ėmėsi organizuoti pogrindžio organizaciją: 1941 m. pabaigoje suburtas Lietuvių fronto rezistencinis sąjūdis, o 1942 m. – Tautos taryba. Į pogrindinę veiklą J. Brazaitis pakvietė intelektualus Z. Ivinskį, A. Maceiną, J. Grinių, R. Skipitį, P. Padalį, kitus bendraminčius. J. Brazaitis inicijavo Lietuvių fronto karinio sparno, Kęstučio karinės apygardos įkūrimą. Jo iniciatyva ir intelektualiu vadovavimu pogrindyje buvo leidžiamas laikraštis “Į laisvę”. Pagrindinius straipsnius rašė pats organizacijos vadovas.

1943 m. lapkritį įkūrus VLIK‘ą (Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą), sujungusį visas rezistencines organizacijas, J. Brazaitis buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Jo žinioje buvo jau anksčiau prasidėję Lietuvos rezistentų kontaktai Švedijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje. Po karo pasitraukęs į Vakarus, 1945 m. įsitraukė į atkurto VLIK‘o veiklą. Lietuvos partizanų įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto siūlymu, Juozas Brazaitis ir Stasys Bačkis buvo paskirti krašto rezistencijos atstovais užsienyje. J. Brazaitis parengė du memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido, išleido VLIK‘o didįjį memorandumą su dešimčia priedų anglų ir prancūzų kalbomis, parašė ir paskelbė pasipriešinimų kovų Lietuvoje istorinę apžvalgą „Vienų vieni”, suredadagavo J. Lukšos-Daumanto atsiminimus „Partizanai“.

Juozas Brazaitis, apie 1970 m.

1950 m. drauge su VLIK‘o vykdomosios tarybos politinės komisijos nariais M. Krupavičiumi ir V. Sidzikausku lankėsi Vatikane susipažino su kardinolu Montini (vėliau – popiežiumi Pauliumi VI), buvo priimti popiežiaus Pijaus XII, palaikė ryšius su Italijos vyriausybės ir Senato žmonėmis. Nors 1974 m. sovietinis saugumas bandė J. Ambrazaičiui inkriminuoti bendradarbiavimą su naciais, organizuojant žydų žudynes, tačiau teismo šis ieškinys nepasiekė, kadangi Kongreso Teismų departamento Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis, vadovaujamas Joshua Eilbergo, pranešė, kad kaltinimai J. Brazaičiui nepagrįsti. Deja, šio sprendimo jis nesulaukė. Mirė J. Brazaitis 1974 m. lapkričio 28 dieną.

„Tremtyje buvo mestos didelės jėgos į šauksmą dėl laisvės, bet praeita buvo pro rezistencijos giliausią šaknį ir pagrindą – sukurti savyje, laisvintojuose ir visuomenėje tinkamą dvasią, nusiteikimus, kurie būtų atrama aktyviam lietuviškumui išlaikyti, atrama sugyvenimui tarp asmenų ir grupių, atrama ir pačiam šauksmui dėl laisvės”, – 1956 m. rašyta, analizuojant rezistencijos problemą, ir 1972 m. nudžiugta, sulaukus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kaip didelės moralinės jėgos. „Šios moralinės jėgos reiškėjų eilėje svarbiausią vaidmenį turi kuniga i- tie aktyvieji, kurie nebijo būt teisiami, nebijo eiti į kalėjimus, nesiduoda sugundomi patogumo pažadais ir kurių ateistinė pagunda bei grėsmė neatgraso nuo vaikų katekizavimo. Tai jie laiko savo kunigystės pagrindine pareiga – mokyti žmones Dievo žodžio.“

Prasminga, jog paskutinis svarus J. Brazaičio darbas, prieš iškeliaujant Anapus, buvo „LKB kronikos“ pirmojo tomo atlikta redakcija. Įžanginiame straipsnyje primenama, jog šis pogrindinis leidinys nėra pirmas dokumentas, iš pavergtos Lietuvos pasiekęs Vakarus. Pirmu tektų laikyti partizanų atneštą Lietuvos katalikų laišką Šv. Tėvui Pijui XII ir įteiktą 1948 m. per apaštališkąjį delegatą kan. F. Kapočių. Atsakymo į laišką iš Vatikano nesulaukta. Dokumentas nebuvo pateiktas nė 1953 m. Kersteno komisijos tyrinėjimų dokumentacijai. Bet laiško kopijos plačiai buvo pagarsintos vokiškai kalbančioje Šveicarijoje ir Vokietijoje, išverstas angliškai ir prancūziškai.

Nuo to laiko praėjo beveik ketvirtis šimtmečio, ir „LKB kronikos“ likimas kitoks. Vakaruose tylos ar iliuzijų uždangą praplėšė Vakarų korespondentai Maskvoje – apie memorandumą Jungtinių Tautų gen. sekretoriui, apie R. Kalantos susideginimą ir neramumus Kaune paskleidė žinias po visą pasaulį. Po R. Kalantos tragedijos kilo balsai Amerikos katalikų vyskupų konferencijoje, o jos pirmininkas kardinolas Johnas Krolas 1972 m. birželio 9 d. drauge su vyskupu G. J. Dougherty viešu pareiškimu pasisakė prieš tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. „Kai opinija prašneko, oficialiosios institucijos tebetylėjo, – apgailestaudamas rašė J. Brazaitis. – Daros tragiška padėtis, kad vienoje pusėje tylos dėl persekiojimų laikosi Sovietų vyriausybė, laikosi Jungtinės Tautos, laikosi JAV vyriausybė, laikosi Vatikano diplomatija. Tai galinga atsitiktinė, bet nenatūrali koalicija. Kitoje pusėje balsai prieš persekiojimą, balsai už žmogaus teises reiškiami pavergtųjų, kurių vardu kalba „LKB kronika“, balsai Amerikos katalikų hierarchijos, kardinolų Mindszenty, Slipyj, Solženicyno, Sacharovo; kelia balsą žymi dalis Vakarų viešosios opinijos. Šią tragišką situaciją galėtų išreikšti tie patys populiarieji žodžiai: negotiation su priešais, confrontation su draugais.“

J. Brazaitis teigia, jog „LKB kronikos“ dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J. Daumanto „Partizanų“ ankstesniam laikui – penktam, šeštam dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto laisvės. „J. Daumanto „Partizanai“ ribojosi daugiausia įtaka išeivijos tarpe, sukurdami čia gaivingą partizaninį kultą. „LKB kronika“ eina plačiau – jos informacija virsta kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises. Ir kiekvienas, kas LKB kronikas rimtai paskaito ir susimąsto; kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis.“

Iš J. Brazaičio laiškų

Buvau Lausannoje europinėj kultūros konferencijoj. Įspūdis liūdnokas. Europa miršta. Gaidos minorinės. entuziastingesnės minties, o svarbiausia valios gyventi nėra. Jei kalba apie Europos vienybę, apie defence de la culture, tai užpakalyj stovi baimė, kad tik manęs ilgiau nepaliestų, kad tik ilgiau manęs neišmestų iš minkštų patalų ir nuo išlepinto skonio ėdalo bei lakalo.1949m. Kalėdos.

xxx

Eidamas Paryžiaus ar Tau mielosios Romos gatvėmis neturiu noro užsukti į muziejus, galerijas, teatrus, kam taip galva buvo pramušta anksčiau. Negaliu nesikratyti jausmu, kad tose galerijose tik praeitis, tik buvusio žmogaus kūryba, produktas, o nėra paties gyvojo žmogaus. Tas praeities produktas nieko negelbsti dabarčiai; tas didingas kūrybos liudininkas tik skaudžiau pabrėžia man šiandieninį žmogaus paniekinimą ir sunaikinimą. Ir domiuosi dėl to ne tiek praeitimi ir jos kūryba, kiek pačiu dabarties žmogum; džiaugiuosi kaip vaikas šukele, kai praregiu jo švarią mintį ir širdį. Nors iš visų pusių naikinamą, bet nesunaikintą ir gyvą, šviesią.1952 m.

 xxx

Kai ateina didžios sausros, gelbsti gilūs šuliniai. ateitininkų atsiradimas buvo ne kas kita, kaip naujo šulinio tautoje atkasimas.

xxx

Man rodos, kad mūsų visuomenėje, tiek spaudoje, tiek grupėse tesireiškia pajėgumas niurzgėti, bet nebėra jokio kito pajėgumo, kuris reikalingas kurti.1954 m. kovo 24 d.

 xxx

 Aš pats esu paaukotas politikai. Bet jos įtakoj trokštu, kad politikai būtų aukojama kuo mažiau žmonių, imamų iš kūrybinių dirvonų. Politikos rūpesčiai yra pereinamo pobūdžio, nors jie neišvengiami, ir neišvengiamos aukos dienos reikalui. Bet šaukiu ir šauksiu, kad amžinybės kalviai nebūtų iškeičiami į sekundžių kalvius.1948m. birželio24 d.

 xxx

Kiekvienos idėjos nelaimė- kad jos vykdyme neišlaikomas saikas. Ir nacionalizmas buvo pertemptas. Fašizme ir nacionalsocializme savo tautos garbinimas buvo pavirtęs niekinimu kitų tautų ir iš savosios tautos tik vieno asmens garbinimu.

 xxx

 Prasimanau ar tikriau kiti man pramano nereikalingų darbų. Dabar studijuoju sovietines knygas, kaip aš žydus persekiojau. O studijuoti reikia, nes valdinės įstaigos renka liudininkus, kaip persekiojau žydus. Apklausinėja kitus apie mane, manau, kad apklausinės ir mane patį. 1974 m. gegužės8 d.

xxx

 Lietuvių nelaimė tebėra ta, kad jie praktiniame gyvenime arba veikia visai be plano, arba amžinai planuoja. Planams ruošti išsenka energija, ir nebelieka jiems realizuoti. Taip buvo palaidota daugel puikių sumanymų.

 xxx

Asmens atminimas Bendruomenei svarbus, nes jis yra tam tikra jėga – dvasinė, moralinė, idėjinė jėga, palaikanti Bendruomenės egzistencijos ir savęs pareiškimo valią. Miręs biologiškai, asmuo tebeveikia sociologiškai.

Nuotraukos iš J. Brazaičio „Raštų“, Čikaga, 1985 m.