2012 05 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liudvikas Jakimavičius atsako į Šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Liudvikas Jakimavičius (g. 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose) – poetas, eseistas, televizijos scenaristas, dramaturgas. 1985 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, 1991 m. Lietuvos muzikos akademijoje – scenaristų kursus. 19881990 m. vienas kultūros mėnraščio „Sietynas“ steigėjų ir redaktorių, atgimimo laikais išjudinusio apsnūdusį  akademinį jaunimą bei meno žmones, „Šėpos“ teatro kūrėjas. Dirbo žurnalo „Metai“, savaitraščių „7 meno dienos“ „Literatūra ir menas“ redakcijose, televizijoje, interneto portaluose.  Septynių knygų autorius. Nuoširdus rašytojų bičiulis, drąsus blogio įvardintojas, smagiai iš tolo besišypsantis šmaikštuolis, niekada neišduodantis.                

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Labai stiprus žodis „pašaukimas“.  Šiandien negalėčiau atsakyti į klausimą, kas tai yra, juo labiau, kai nežinai, kas tai yra, negali atsakyti, ar jį atradai. Norėtųsi kalbėti daug paprasčiau. Gyvenimo vėjai blaškė į visas puses, ir tu pajutai, kad viena kryptis dvasiai rodės mielesnė už kitą, tai tenlink ir norėjosi eiti.

Jau mokykloje mėginau rašinėti, kurti kaži kokius scenarijus klasės renginiams, parežisuoti, nes domėjausi teatru. Bėgdavau iš pamokų ir troleibusu važiuodavau iš Žirmūnų iki Tauro kalno, kur žiūrėdavau Jaunimo teatro generalines spektaklių repeticijas, šiek tiek vaidinau sykiu su Aidu Marčėnu ir ten veikusiame dramos būrelyje. Tie dalykai artino mane prie teatro ir literatūros. Šiandien nesigailiu, kad gaišau laiką, kol baigiau kelias aukštąsias mokyklas. Dabar turiu dvi specialybes: filologiją ir scenaristiką.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Per platus klausimas, kad galėčiau į tokį atsakyti. Jei klaustumėte, kas mano mokytojai yra iš XX amžiaus Lietuvos rašytojų, irgi būtų šiek tiek per platu. Taigi, visiškai susiaurinęs galėčiau išvardyti kokį penkiasdešimt pavardžių, bet  žiūrėdamas tarytum pro adatos skylutę, galiu ir pavardyti: poezijos suvokimą ir pradžiamokslį gavau iš savo dėdės, užmiršto ir labai gero poeto Gedimino Jokimaičio. Jis mane nukreipė ir į gerą poeziją, ir ne tik į lietuvišką. Po to didieji mano mokytojai buvo Sigitas Geda, Vytautas Bložė,  Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Edmundas Kelmickas, o pats ypatingiausias – Henrikas Nagys, kuris mane poezijos mokė kaip pameistrį – jaunesnįjį brolį – Kanadoje, Lietuvoje ir laiškais, skridusiais  man per Atlantą.

Ne aš pats tuos mokytojus pasirinkau. Paprasčiausiai likimas taip lėmė mums gyvenime susitikti, ir tai buvo mokykla, kurios daugelis galėtų šiandien pavydėti.

Iš užsienio poetų nežinau net nuo ko ir nuo kurio tūkstantmečio pradėti, nes labiau domėjausi tautų epais ir fundamentiniais religiniais tekstais. Nuo jų fragmentiškai atklejojau iki  haiku, R.M. Rilkės, P. Celano ir įvairiausių šiandieninių avangardistų, kurie man šiandien yra labiau profesinio smalsumo objektas.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Labiausiai mane įkvepia kurti nevisavertiškumo kompleksas ir sveikas pavydas. Kartais skaitai kokį nors pripažintą kūrinį ir pats sau pasakai: „Štai kas yra vertinama“, o tu sėdi apkiautęs, nors galėtum parašyti ir giliau, ir geriau. Ir imi jaustis, tarytum tau būtų mestas iššūkis. Sėdiesi už stalo prie popieriaus lapo, ir dažniausiai atsitinka taip, kad nieko gero neišeina parašyti. Tuomet, kai suvoki, kad ne toje erčioje yra kūrybos versmės,  nusiramini ir  lauki, kol ateis ta nežinia iš kur atsklindanti kūrybos malonė, kad galėtum pats save nesumeluotai parašyti.  Jei esi pats sau nuoširdus, kartais pavyksta.

Muzika man buvo labai svarbus impulsas kurti eilėraštį, kaip ir tapyba. Labai mėgau ir mėgstu klasikinę indų, japonų ir kinų muziką, „nebrokiju“ ir jų džiazinių perdirbinių ar rytietiškų motyvų šiandienėje muzikinėje raiškoje. Labai mėgstu Bobą Dylaną,  Doors, Art roką:  „Genesis“,  Jehro Tull ir daugybę kitų  Woodstocko  pasiutėlių muzikantų. Kartais garsiai užsileisdavau kokią nors mielą  vinilinę plokštelę ir stengdavausi kurti tos nuotaikos eilėraštį. Kai plokštelė baigdavo groti, žiūrėdavau, ar mano užrašuose yra tos nuotaikos, kurią buvau girdėjęs muzikoje. Ar pagavau „draivą“?  Nesakysiu, kad dažnai pasisekdavo, bet visokiausių vaizdinių ir asociacijų poetiniams tekstams mano mėgstama muzika tikrai duodavo, ko nepasakyčiau apie kiną. Kinematografas man yra per daug sugromuliuotas produktas.  Tiesa, jis duoda supratimą apie kompoziciją, matymą, kaip jungti, derinti vaizdus, ritmo pojūtį, bet tiesioginės kūrybinės raiškos impulsų man nedaug  teduoda.  Išimtys anuomet  buvo gal tik A. Tarkovskis, F. Fellini, I Bergmanas, ir M. Antonioni. Dabar jau sąrašas būtų visai kitas, bet apie daugumą režisierių šiandien pasakyčiau, kad  jie neverti anų sudriskusios skrybėlės. Žurnalistikos  ir veiksmo filosofija kine man nėra patys įdomiausi dalykai.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Kartais tenka pabendrauti su nenuspėjamu mūsų jaunimu. Niekados nevengiu. Važinėju į mokyklas, globos namus ir gimnazijas, į aukštąsias mokyklas, kalbuosi, bendrauju apie poeziją, literatūrą ir gyvenimą. Kartais kai kurie vaikai ir jaunuoliai mane supranta – pavyko – ir aš laimingas sėdu už savo automobilio vairo ir švilpaudamas keliauju namo. Po to dar kelias dienas pats sau svarstau, ko nepasakiau, gal ką pasakiau ne taip ar neaiškiai, neraiškiai, – visados mane graužia tas kirminėlis.

Viena, ką galiu pasakyti iš tos savo pasibendravimų patirties, kad šiandieninis jaunimas yra labai nedrąsus. Gali būti, kad jis yra šiek tiek užguitas, kaip ir jų tėvai, kurie įskiepijo jiems kompleksą geriau patylėti. Gali būti ir visai kita problema, kad jaunuoliui(-ei) šiandien nėra labai lengva artikuliuotai išreikšti mintį ar paklausti, nes jie gyvena dviejų žodžių e–mailo paradigmoje. Jaunimas vėl turėtų išmokti kalbėti ir pasakoti. Jei taip neatsitiktų, mūsų lietuvių kalbos laukia labai liūdna ir apgailėtina ateitis skursti ir sunykti.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Kai kurios veikia labai blogai. Iš mūsų gyvenimo išstumiamas gyvas bendravimas, o pasiūlomi to bendravimo simuliakrai. Įsivaizduokime, kad ir tokią nesąmonę. Per Kūčias didžioji šeima nesirenka prie bendro stalo, o sėdi kas sau prie savo kompiuterių ir bendrauja per Skype. Visi vieni kitus mato, kalbasi, kamera rodo, kokie patiekalai ant skirtingų Kūčių stalų. Atrodytų smulkmena, kad negali pasidalyti kalėdaičiu ir pabučiuoti tėvo, motinos, sesers, brolio, apkabinti vaikų, bet ta smulkmena ir yra šventės esmė ir prasmė, jos turinys. Šiuo atžvlgiu aš nemėgstu tų naujųjų technologijų, nemėgstu ir mobiliojo telefono, nes tie produktai kuria naują dehumanizuoto bendravimo realybę. Gėda prisipažinti, bet eilėraščius dabar rašau ne ranka, o kompiuteriu. Ir jei koks nors virusas sugraužtų mano kompiuterio kietąjį diską, nebegalėčiau savo tekstų atkurti. Bergždžiai po mano mirties raustųsi kokie nors archyvų žmonės ieškodami rankraščių, tekstų invariantų su taisymais ir braukymais. Tokių paprasčiausiai nėra.

Socialiniais tinklais beveik nesinaudoju, nes jie man primena šiukšlyną.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Pasauliui mes esam įdomūs tik tol, kol tą tapatybę turime, ir tik tiek, kiek jos esame išsaugoję ir skirtingi nuo kitų tautų. Man, pavyzdžiui, visai neįdomus yra euroromanas, jei skaitydamas jį aš nematau ir nejaučiu, koks tautinis mentalitetas, temperamentas ir tradicija per šį kūrinį skleidžiasi. S. T. Kondrotas, išvykęs į JAV, yra pasakęs tokią nevykusią deklaraciją, kad jis rašys angliškai ir bus pasaulio žmogus, pasaulio rašytojas. Deja, nieko iš to neišėjo. Graikų mitinio pusdievio Arėjo stiprybė slypėjo labai paprastoje paslaptyje. Kol jis stovėjo ant savo žemės, jis buvo nenugalimas, bet pakeltas nuo žemės, prarado savo galią. Taigi, žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Atvirumas ir nuoširdumas, labiau nei rafinuotas protas.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Juos esu aprašęs savo eilėraščių apysakoje „Elio“.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Likimu tikėjo graikai. Skaitykite Aischilą, Sofoklį ir Euripidą. Likimu aš netikiu, nes esu praktikuojantis katalikas ir stengiuosi gyventi santarvėje su Dievu. Sekasi sunkiai, tad į jį kasdieną ir kreipiuosi, kad suteiktų malonę būti harmoningoje jo akivaizdoje.