2012 05 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Aloyzas Stasiulevičius atsako į Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Aloyzas Stasiulevičius, „Skapo gatvė“

Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931 m. birželio 2 d. Ariogaloje) – tapytojas, dailės pedagogas, kritikas, dailėtyrininkas. Žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6–7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą.

Studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute,  dėstė tapybą M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1956–2010 m. surengė daugiau nei 60 asmeninių parodų muziejuose bei galerijose Lietuvoje ir pasaulyje, jo darbų galima rasti Maskvos Tretjakovo galerijoje ir kituose garsiausiuose pasaulio muziejuose. Aloyzas Stasiulevičius išgarsėjo kaip Vilniaus tapytojas. Jo paveiksluose nėra ne tik miesto gyventojų, bet ir jokių laikinų su kasdieniu gyvenimu susijusių daiktų, reklamos, kelio ženklų. A. Stasiulevičius retai vaizdavo naujus statybos rajonus. Mieste tapytoją labiausiai domina tai, kas išlieka, nesikeičia. Įdomus pasakotojas, gerą humoro ir estetikos jausmą turintis žmogus, svetingas vilnietis.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Polinkis menui, matyt,  paveldimas iš tėvų, iš aplinkos. Tėvas buvo muzikas, vargonininkas.  Namuose dažnai vykdavo bažnytinio choro repeticijos. Mano lovelė stovėjo už pianino, tad bažnytines giesmes išmokau  anksčiau nei kalbėti. Tėvas, studijavęs  pas kompozitorius J. Naujalį ir S. Šimkų, buvo visuomeniškas – ugdė chorus, pučiamųjų orkestrus, kūrė muziką, giesmes bažnytiniams chorams, buvo pakviestas į pirmosios lietuvių dainų šventės organizavimą  (1924 m., Kaune).  Mokė muzikos ir mus, keturis vaikus.

Mano vaikystės žaidimų erdvė – šventorius. Nuo keturiolikos metų pavadavau tėvą bažnyčioje – pradėjau vargonuoti, nes tėvui  sovietmečiu teko rinktis muzikos mokytojo darbą. Tarnavimas bažnyčioje išmokė disciplinos, išugdė  atsakomybės jausmą. Bažnyčios aplinka – paveikslai, vitražai, pati architektūra, apeigų  grožis  formavo skonį, meno pajautą.

Turėjau dešimčia metų vyresnį brolį Juozą, vėliau tapusį vienu pirmųjų Lietuvoje atomistikos mokslininkų. Juozas, gilaus humanitarinio išsilavinimo žmogus,  rūpinosi ir mano lavinimu. Jo dėka dar būdamas vaikas mačiau Rembrantą, Ticianą,  prancūzų tapybą Peterburgo Ermitaže, lankiau parodas ir teatrą Kaune. Didelę įtaką man  turėjo ir knygos, albumai namų bibliotekoje, dar paauglystėje perskaityta Romeno Rolano knyga apie kūrėjo būtį  „Žanas Kristofas“.

Nors buvau lavinamas muzikoje, kiek pamenu, visada žinojau, kad būsiu dailininkas. Kai baigęs Kėdainių gimnaziją pasakiau tėvams, jog stosiu į Dailės institutą, jie pagarbiai priėmė mano sprendimą.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Esu amžinas mokinys, nuolat mokausi lankydamas muziejus, parodas. Mokausi iš didžiųjų praeities menininkų ir iš kolegų darbų.

Vienas didžiausių Lietuvos dailės autoritetų – scenografas Liudas Truikys. Buvau ir esu jo gerbėjas ir mokinys, nors niekada jis man nedėstė. Jo gyvenimo būdas – atsidavimas menui, dailės ir muzikos sintezės siekis darė man didelę įtaką. L. Truikio nedomino bohema, miesčioniška buitis, valdžių pasikeitimai. Jo ir Marijonos Rakauskaitės namai  Kaune buvo meno šventovė su truikiškomis tradicijomis,  jie buvo laisvi žmonės, jų namuose nebuvo tarybų valdžios.

Aloyzas Stasiulevičius, „Šventos Onos ir Bernardinų ansamblis“

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvėpimas – tai retos  malonės valandos. Kai jos ateina,  turi būti pasiruošęs, dėl to privalai kasdien imti teptuką į rankas, nuolat dirbti. „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 37–44). Turi atsiriboti nuo  kasdienybės gaudesio,  susitelkti į tai, ką darai. Man padeda klasikinė muzika – Bachas, Mocartas, Hendelis, Šubertas, tapydamas nuolat jos klausausi. Žiūriu „Mezzo“ kanalą, ten transliuoja ir įdomių šiuolaikinių kūrinių.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Kasmet apie pusę tūkstančio jaunų žmonių Lietuvoje baigia menų akademijas, kur jie, be kita ko, sužino, kad  yra „menininkai“. Nemaža dalis jų tokie ir pasilieka. Tačiau  yra, nors nedaug, jaunų žmonių,  kuriems to nepakanka. Jie suvokia, jog maža baigti akademijas, universitetus – privalu  nuolat tobulintis savo profesijoje, ugdyti jautrumą, auginti meistrystę. Svarbu lankyti pasaulio muziejus, koncertus – tik prisilietus prie didžiojo praeities meno paaiškėja dabartinio meno vertė. Neturėdamas plataus akiračio, išsilavinimo, nemokėdamas skaityti meno kūrinių, vienšoniškai vertinsi ir savo, ir kitų kūrybą, netruksi pavirsti į „nesuprastą genijų“.

Su viltimi žiūriu į ateinančią kartą – talentingus, darbščius, pašaukimo vedamus  M. K.Čiurlionio menų mokyklos vaikus,  protingus, stebėtinai brandžius gimnazistus; matau rimtų, susikaupusių jaunų veidų bažnyčiose, bibliotekose ir tikiu, kad jie susitelks kurti gimtinėje, kad bus čia reikalingi.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Pasakyti „myliu“ tolimai mylimajai dabar daug paprasčiau nei pašto karietų laikais. Ir tai yra gerai. Blogai, kai technologijos pakeičia gyvą bendravimą  ir „mylimąja“ tampa pati virtualybė. Tada socialiniai tinklai tampa šiuolaikiška vienatvės forma.  Mano komunikavimo būdas yra tapyba, savo menu aš kalbu apie man svarbius dalykus – tikėjimą ir viltį.  Viliuosi, kad  tai  svarbu ir bendruomenei, kurioje gyvenu.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tauta – tai fizinės išvaizdos, charakterio, mąstymo ir gyvenimo būdo paveldėjimas. Lygumų žmonės skiriasi nuo kalnų žmonių. Tarybiniais metais buvo mokoma, kad ant obels gali augti slyvos ir vyšnios, kad genetika nieko nereiškia, vadinasi, ir tautinė prigimtis nesvarbi. Tarybinė  „tautų draugystė“ tapo nutautinimo įrankiu.  Dabar skatinama globalizacija. Tačiau jau esame patyrę, kad tokie socialinės inžinerijos užmojai  nebūna sėkmingi.

Gimdami paveldėjome tautinę priklausomybę –  galingą baltų kultūrinį, dvasinį palikimą, kalbą, istorinę patirtį. Tai mūsų savastis ir unikalumas, kurį turime suvokti, pažinti  ir oriai priimti, o ne gėdytis arba  priešingai – didžiuotis prieš kitas tautas.

Ištikimybė Lietuvai – tai kasdienis darbas,  kūryba čia, kur buvai pašauktas gimti. Tai ir dalyvavimas parodose pasaulyje, kur nebesvarbi tavo pavardė, o vien  šalis, kuriai tu atstovauji.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Tarpusavio pasitikėjimas, atsakomybė už priimtus sprendimus,  geranoriškumas, kylantis iš pagarbos kitam ir kitokiam. Nepriimtina visokia neapykanta, taip pat ir tautinė, kuri mūsų laikais, regis, tyčia kurstoma. Turiu įvairių tautybių draugų, jie man brangūs dėl jų žmogiškųjų savybių, panašių vertybių.

Kokie ryškiausi Jūsų vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Užaugau Kėdainiuose – po Vilniaus –  europietiškiausiame Lietuvos mieste, kurio apylinkėse gyveno dievdirbys Vincas Svirskis, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Mokiausi  dar 1647 m. kunigaikščių Radvilų įsteigtoje gimnazijoje, čia turėjau puikius mokytojus – rašytoją J. Paukštelį, J. Girniaus studentą J. Sereiką, Tartu universiteto auklėtinį fizikos mokytoją Ragauską.

Vaikystėje mačiau  sušaudytus Lietuvos partizanų kūnus, numestus turgaus aikštėje ir prievarta išvežamus į Sibirą moteris, vaikus, jų tėvus, skaičiau prie Nevėžio upės įbestą plakatą: „Žydams maudytis draudžiama“. Mano ankstyvųjų paveikslų dramatizmas – iš ten. Tai – gyvento laiko atspindys.

Aloyzas Stasiulevičius, „Kompozicija“

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Samprotavimai apie atsitiktinumus man netrukdo kontempliuoti grožį. Kuriantis žmogus turi privilegiją  intensyviai išgyventi  pasirinkimo laisvės svaigulį. Kaskart, stovėdamas prie drobės, renkuosi ir rizikuoju. Kai man pavyksta, žinau, jog tai – iš Malonės.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Daug kartų mano gyvenime buvo akimirkų, kai tarsi kažkas mane nukreipdavo gėrio link – ir išgelbėdavo. Visą gyvenimą buvau arti bažnyčios, tarnavau apeigose, tačiau mieliau  kalbuosi su Išganytoju savu būdu – per tapybą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien