2012 05 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Andrius Navickas. Seimo rinkimams artėjant. Tėvynės sąjunga – mažiausias blogis?

Spalio 14 dieną įvyks eiliniai Seimo rinkimai. Tai reiškia, kad bent jau mūsų politinis elitas šią vasarą skirs įtikinti mus, kaip turėtume balsuoti rudenį. Panašu, kad Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė taps pirmoji posovietinėje Lietuvoje, išbuvusi visa kadenciją. Paradoksalu, tačiau tai vargu ar suteikia pagrindo prognozėms, jog prasidėjo politinio stabilumo laikotarpis. Premjeras ir toliau išlieka vienas nepopuliariausių Lietuvos politikų, kur kas didesnis nuošimtis žmonių kritiškai nei palankiai vertina Vyriausybės darbą, ir net patys karščiausi Tėvynės sąjungos simpatikai pripažįsta, kad A. Kubiliui kur kas daugiau galimybių rudenį tapti opozicijos, nei valdančiosios daugumos lyderiu. Tai, kad per visą kadenciją Vyriausybė atlaikė opozicijos spaudimą, galima paaiškinti stebėtinu opozicinių partijų vangumu ir vienpusiškumu. A. Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei per visus ketverius metus daugiau pavojaus kėlė vidiniai valdančiųjų partijų ginčai bei tai smarkiau įsiliepsnojantis, tai užgęstantis nepasitenkinimas savo pirmininku Tėvynės sąjungos gretose.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nors iki rinkimų daugiau nei keturi mėnesiai ir per juos politinis kraštovaizdis Lietuvoje dar gali radikaliai keistis – tuo labiau kad viešoji erdvė Lietuvoje vis labiau primena savotišką neatsakytų svarbių klausimų minų lauką – tačiau, mano įsitikinimu, naudinga jau šiandien įvertinti svarbiausių pretendentų formuoti Vyriausybę politinius kozirius, kurie per likusį iki rinkimų laiką bus akcentuojami, bei silpnąsias vietas, kurias bus bandoma paslėpti, Tuo labiau kad dauguma Lietuvos politinių partijų jau turi parengusios rinkimų programų juodraščius bei daugiau ar mažiau apsisprendusios dėl kandidatų rinkimuose.

Šį subjektyvių pastabų ciklą, mano įsitikinimu, verta pradėti nuo praėjusių Seimo rinkimų nugalėtojų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Ar realu tikėtis, kad ši politinė jėga sugebės mobilizuoti rėmėjus ir pakartos 2008 metų pasirodymą? Primenu, kad prieš ketverius metus Tėvynės sąjungą parėmė praktiškai kas penktas rinkimuose dalyvavęs žmogus. Ši partija labai sėkmingai pasirodė ir vienmandatėse apygardose. Ypač įspūdinga buvo Tėvynės sąjungos kandidatų triuškinanti pergalė didžiuosiuose miestuose.

Prieš ketverius metus

Pirmiausia reikia palyginti, kaip atrodė Tėvynės sąjunga prieš ketverius metus, ir kaip ji per tą laiką keitėsi. Į 2008 metų Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga ėjo kaip plati politinių jėgų santalka, žadanti grąžinti valstybę žmonėms, kurie jaučiasi valdžios išduoti. Po Tėvynės sąjungos vėliava buvo susivienijusi margaspalvė kompanija: konservatoriai, krikščionys demokratai, demokratai, tautininkai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Opozicijos lyderis A. Kubilius skelbė, kad reikalinga nauja valdžios sutartis su visuomene, todėl labai svarbu į politinių permainų programos rengimą įtraukti kuo daugiau aktyvių visuomenininkų, ekspertų. Buvo sudaryti specialūs programiniai komitetai, į kuriuos įtraukti žymūs ekonomistai, organizacijų, kovojančių su korupcija, ar veikiančių alkoholio ir tabako kontrolės srityje ekspertai.

Esu vienas iš tų, kurie mano, kad Tėvynės sąjungos 2008 metų rinkimų programa yra vienas iš profesionaliausiai parengtų tokio tipo dokumentų per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Tiesa, turinio prasme man asmeniškai artimiausiu politiniu dokumentu išlieka Lietuvos krikščionių demokratų partijos 1996 metų programa „Tarnauti Lietuvai“, tačiau turiu pripažinti, kad 2008-ųjų TS programa, formos ir argumentų pateikimo požiūriu, buvo praktiškai be priekaištų. Nebent galima suabejoti dėl į programą kiek keistoje vietoje įsiterpiančio pasakojimo apie „jautrų konservatizmą“.

Svarbiausia, prieš 2008 metų Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga siūlė savitą bei gana nuoseklią veiksmų programą ir sugebėjo paaiškinti, kuo ji skiriasi nuo tų, kurias siūlo socialdemokratai ar liberalai.

Tiesa, prieš ketverius metus TS turėjo ir pažeidžiamų vietų. Pirmiausia, kėlė abejonių, ar galima kalbėti apie aiškią TS tapatybę, ar tėra tik keista ideologinė mišrainė, kurią palaiko bendras noras patekti į valdžią. Dar daugiau klausimų kyla dėl bandyto įgyvendinti 2K projekto ir labai pasyvaus priešinimosi LEO LT aferai. Nors A. Kubilius prieš rinkimus griežtai kritikavo socialdemokratų valdymą kaip nelaimę Lietuvai, tačiau buvo sunku pamiršti, kad dar prieš kurį laiką opozicijos lyderis širdingai bendradarbiavo su G. Kirkilu ir palaikė jo iniciatyvas. Taip pat net bendrapartiečiai negalėjo perprasti, kokia tikra A. Kubiliaus pozicija LEO LT klausimu. Susidarė įspūdis, kad kritiką šio darinio atžvilgiu politikas išsako labai nenoriai ir tik verčiamas bendrapartiečių.

Neturėtume nuvertinti ir dar vienos aplinkybės. „Lietuvos rytas“, „Respublika“, didžiausią auditoriją Lietuvoje turintys interneto portalai neslėpė priešiškumo Tėvynės sąjungai, taip pat ir prezidentui Valdui Adamkui sunkiai sekėsi nuslėpti prielankumą socialdemokratams ir atsainumą TS atžvilgiu.

Tačiau apskritai stiprių vietų būta daugiau nei silpnų, ir Tėvynės sąjungos pergalės rinkimuose tikrai negalima vadinti netikėta. Veikiau kiek netikėtas buvo A. Kubiliaus flirtas su Tėvynės prisikėlimo partijos lyderiu A. Valinsku, kuris, kaip buvo manyta, labiau simpatizuoja socialdemokratams. Patraukdamas savo pusėn A. Valinską, A. Kubilius įrodė esą patyręs ir gabus derybininkas. Kita vertus, A. Valinsko ir jo bendrų dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje ar net tai, kad pramogų verslo atstovas tapo Seimo pirmininku, tikrai nepridėjo prestižo nei Vyriausybei, nei Seimui.

Dabar

Rudenį Tėvynės sąjungos laukia kur kas sudėtingesnis uždavinys nei 2008 metais. Teks ne tiek kritikuoti kitus, bet patiems gintis nuo kritikos, teks pasakoti ne apie kvapą gniaužiančias permainų vizijas, bet apie tai, kodėl turime toliau žengti tuo keliu, kuriuo einame, nors tūkstančiai mūsų bendrapiliečių bėga iš savo Tėvynės, o dar didesnė dalis visuomenės valdžią suvokia ne tiek kaip savo interesų gynėją, bet kaip priešą, nuo kurio reikia gintis. Prieš ketverius metus buvo galima siūlyti gražiai surašytą programą, o dabar veikiau gali tekti aiškinti, kodėl didžiosios dalies jos punktų nė nebandyta įgyvendinti.

Tėvynės sąjungos pirmininkas A. Kubilius, kuriam, nepaisant didžiulių išbandymų, pavyko išsaugoti ne tik Vyriausybės, bet ir partijos vadovo postą, tvirtina, kad nelaiko rinkėjų kvailiais ir apeliuos ne į emocijas, stereotipus, bet į protą ir pateiks pakankamai racionalių argumentų, kodėl ir toliau valstybės vairas turi būti patikėtas Tėvynės sąjungai. Jam antrina ir parlamentaras Mantas Adomėnas, tvirtindamas, kad TS per ketverius metus įgyvendino labai daug svarbių darbų, kuriuos būtina žmonėms priminti.

Tačiau pačioje partijoje kur kas daugiau skeptikų, kurie įsitikinę, kad per rinkimus Tėvynės sąjunga bus nubausta už esą pernelyg arogantišką jos pirmininko laikyseną ir padarytas klaidas. Beje, tai, jog A. Kubilius supranta, kad savo partijoje jis tik kiek labiau populiarus nei visoje visuomenėje, liudija ir sprendimas jo bei I. Degutienės nereitinguoti, sudarant galutinį partijos sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tokį sprendimą galima suprasti kaip pastangas išvengti vidinės sumaišties partijoje, nes daugiau nei tikėtina, jog pirmoji sąraše būtų I. Degutienė, o ne A. Kubilius. Kita vertus, tik po rinkimų bus galima atsakyti, ar nuoseklios pastangos dėti lygybės ženklą tarp A. Kubiliaus ir visos TS politikos nėra lemtinga klaida. Tuo labiau kad jau savivaldos rinkimai pasiuntė labai rimtą signalą apie didėjantį susvetimėjimą tarp valdančiosios partijos ir visuomenės daugumos. Nepaisant gausių TS vadovybės pastangų pavaizduoti, kad savivaldos rinkimų rezultatai nėra skaudi nesėkmė, šios partijos įtaka vietos lygmeniu iš esmės susilpnėjo, o iš esmės naujų argumentų ar atsinaujinimo ženklų TS nesiruošia siūlyti ir Seimo rinkimuose.

Didžiausiu TS politiniu koziriu per artėjančius Seimo rinkimus turėtų tapti teiginys, kad tvirta A. Kubiliaus politika išgelbėjo Lietuvą nuo Graikijos likimo, ir mes išlikome oria valstybe, kuri sugeba savo problemas spręsti pati. Už tai esame ne kartą sulaukę ir kitų valstybių atstovų pagyrų. Kita vertus, nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių dabartinės Vyriausybės kritikų įsitikinę, kad bankrutuojančios Graikijos žmonės gyvena kur kas geriau nei esą oriai krizę atlaikę Lietuvos gyventojai, ir priekaištauja A. Kubiliui, jog jis tesugebėjo griežtinti taupymą, bet nesugebėjo geriau išnaudoti turimo Lietuvos potencialo, stiprinti viduriniąją klasę, galinčią tapti valstybės stuburu.

Dar vienas TS politinis koziris – energetinės nepriklausomybės programos įgyvendinimas. Panašu, jog būtent dėl šios programos A. Kubilius buvo pasiryžęs kompromisams visais kitais klausimais. Iš tiesų TS pavyko įgyvendinti vieną iš svarbių prieš rinkimus duotų pažadų – demontuoti LEO LT ir perkurti Lietuvoje energetikos kraštovaizdį. Tiesa, kol kas mes, eiliniai gyventojai, tepajutome „aštriadantes“ šilumos kainas, ir nėra paprasta suprasti, kodėl turėtume tiek džiaugtis, jog Lietuvos teritorijoje japonai statys atominę elektrinę, kurių savo tėvynėje atsisakė, kaip pernelyg pavojingo elektros gavybos būdo.

Deja, bet daugiau tikrai svarių politinių kortų prieš artėjančius rinkimus Tėvynės sąjunga nelabai turi. Didžiausia šios partijos viltimi išlieka liaudies išmintis, kad aklųjų šalyje vienakis turi geriausią regėjimą ir galimybes. Galbūt tėra mažai rinkėjų, kurie džiaugsminga širdimi per rinkimus parems TS, bet, tikėtina, jog yra kur kas daugiau žmonių, kurie balsuos už šią politinę jėgą, kaip mažiausią blogybę. Nepatinka TS politika? O kuri partija sugeba pasiūlyti tikrai vertą dėmesio alternatyvą? Esu įsitikinęs, kad TS pasirodymas per rinkimus daugiausia priklausys nuo išmintingos rinkimų kampanijos. Jei TS pavyks per artimiausius mėnesius primesti savo diskusijų darbotvarkę ir pristatyti save kaip šeimos bei teisingumo gynėją, galima tikėtis patraukti į savo pusę nemažą dalį tvirtų politinių simpatijų neturinčių žmonių, kurie intuityviai jaučia grėsmę dėl stiprėjančio vertybinio chaoso visuomenėje.

Kita vertus, žvelgiant į pastarųjų mėnesių tendencijas, tikėtinas ir kitas politinis scenarijus – tai, kad dabartinis TS populiarumo kritimas dar toli gražu nėra „dugnas“, nuo kurio būtų galima atsispirti.

Prasidėjus FNTT skandalui, atrodė, kad TS gali pasinaudoti puikia galimybe pademonstruoti politinį stuburą ir perimti kovotojų už teisingumą vaidmenį. Tačiau po to, kai TS tyliai prarijo karčią piliulę – jos vadovas buvo viešai sugėdintas ir išbartas Prezidentės, o paskui klusniai įvykdė visas gautas politines instrukcijas, tapo akivaizdu, kad FNTT skandalas naudingiausias bus Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui, politinėms jėgoms, kurios išliko tarsi aukščiau politinių kaktomušų. Na, o liberalai net sugebėjo į savo sąrašus nuvilioti vieną iš skandalo herojų, kuriuo likimu buvo tiek susirūpinusi TS.

FNTT skandalo pradžioje atrodė, jog kuriam laikui pamiršti ir visi vidiniai susiskaldymai TS, vieningiau nei kitais kartais veikė premjeras, Seimo pirmininkė, TS frakcijos seniūnas ir vidiniai partijos disidentai. Tačiau visa tai tęsėsi iki premjero kapituliacijos Daukanto aikštėje. Po jos vidinės prieštaros TS tapo tik dar ryškesnės, o kulminaciją pasiekė gegužės 17 dieną, kai buvo įvykdytas Klonio gatvės šturmas. Kaip ir reikėjo tikėtis, premjeras vienareikšmiškai gynė „teisinės valstybės triumfą“. Kiek mažiau laukta buvo tai, kad šįsyk jį, regis, parėmė ir Seimo pirmininkė, iki to laiko neretai vadinta D. Kedžio šalininke. Tačiau daug ryškesnė nei kada anksčiau tapo takoskyra tarp TS Garbės pirmininko V. Landsbergio ir dabartinio TS elito. Taip pat gerokai sustiprėjo ir eilinių partijos narių nepasitenkinimas TS vadovybės pozicija.

Nuotraukos autorius Audriaus Bagdono/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tenka konstatuoti, kad artėjančius Seimo rinkimus TS vargu ar pasitiks kaip vieninga bendraminčių komanda. Veikiau galima kalbėti apie dūzgiantį avilį, kuriame savų prisibijoma daugiau nei konkuruojančių politikų. Taip pat turime įvertinti ir tai, kad pastaraisiais metais TS šalininkus ne tiek telkė, kiek barstė. Galima įvairiai partijos tapatybės požiūriu vertinti dalies tautininkų atsiskyrimą ir atskiros politinės jėgos sukūrimą, tačiau sunku paneigti, jog tokiu būdu šiek tiek sumažėjo ir potencialių TS rinkėjų.

Atidavusi svarbias švietimo ir sveikatos apsaugos sritis liberaliems politikams, TS gerokai išbarstė mokytojų bei gydytojų – grupių, kurios gana tvirtai praeityje rėmė šią partiją, – simpatijas. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrininkus, kurių gyvenimo sąlygos per pastaruosius ketverius metus sparčiai blogėjo. Taip pat sunku tikėtis, kad taip pat entuziastingai, kaip ir 2008 metais, už TS balsuos nevyriausybininkai, kovojantys už didesnę kvaišalų kontrolę. Tiesa, tikrai įdomu, kiek Nacionalinei tabako ir alkoholio kontrolės koalicijai pavyks įgyvendinti pažadą per rinkimus griežtai kritikuoti visus politikus (taip pat ir TS narius), kurie palaiko alkoholio industriją.

Zenekos nuotrauka

Didelių simpatijų dabartinės Vyriausybės politikai neturėtų jausti ir gausi pensininkų armija ar tos mamos, kurių gaunamos motinystės išmokos buvo paskelbtos kone svarbiausia finansų krizės priežastimi. Na, o įtakingi ekonomistai, prieš praėjusius rinkimus atvirai rėmę TS, vargu ar elgsis taip pat ir šį rudenį. Nemalonia staigmena TS gali tapti ir užsienyje gyvenančių lietuvių balsavimas per rinkimus. Iki šiol dauguma užsienio lietuvių savo balsais paremdavo TS, tačiau labai tikėtina, kad ši rinkėjų grupė per rinkimus šįsyk veikiausiai rinksis liberalus ar kurią nors „protesto“ grupę.

Politinė išmintis ar pavojinga trumparegystė?

Prieš kurį laiką buvo paskelbta informacija, jog į TS sugrįžo buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas. Primenu, kad sprendimą sustabdyti jo narystę partijoje Priežiūros komisija priėmė, paskelbus garso įrašus, kurie rodo, jog jis elgiasi tikrai ne taip, kaip dera sąžiningam politikui. Priekaištų dėl jo veiklos ir politinių pažiūrų atitikimo TS programai buvo ir anksčiau. V. Navicko narystės sustabdymas buvo pateikiamas kaip pavyzdys, jog TS principingai reaguoja į nesąžiningus pareigūnų veiksmus ir neskirsto jų į „savus“ bei „kitus“. Ar V. Navicko sugrįžimas reiškia, kad keičiasi partijos pozicija, ar iš esmės pasikeitė eksmero pažiūros? Į šį klausimą tiek pat sunku atsakyti, kiek į tai, kaip TS kandidatų sąraše atsidūrė parlamentaras Rokas Žilinskas. TS frakcijos Seime seniūnas, pristatydamas kandidatą, pabrėžė, kad jo priėmimas į komandą yra tolerancijos testas TS bendruomenei. Kiek suprantu, jis turėjo galvoje ne daugumai mūsų į atmintį įsirėžusį vaizdą, kaip neblaivus R. Žilinskas agresyviai bendrauja su policijos pareigūnais.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Beje, tikrai įdomu, kiek principingai bus įvertinti ir kadencijos metu TS frakcijos narių padaryti nusižengimai. Pavyzdžiui, Arvydo Vidžiūno vairavimas išgėrus, Vito Matuzo byla ir panašiai. Taip pat kiek netikėtai nuskambėjo žinia, jog vienoje iš vienmandačių apygardų TS atstovaus MG Baltic koncerno atstovas. Kas gali paneigti, jog alkoholio industrijos atstovai nusprendė, jog veiksmingiau yra ne veikti Seimo narius, bet deleguoti savo atstovą į Seimą? Tiesa, J. Razma įrodinėja, kad Listavičius sąraše atsidūrė ne dėl ryšių su MG Baltic koncernu, bet dėl savo tėčio nuopelnų partijai. Tačiau pripažinkite – skamba toks argumentas daugiau nei keistai. Nes, pavyzdžiui, neteko girdėti, kad profesoriaus V. Landsbergio sūnui režisieriui ir poetui kažkas būtų siūlę aukštą poziciją partijos sąraše, nes tėtis labai nusipelnęs partijai.

EPA nuotrauka

Dar mįslingiau kalbos apie tėčio nuopelnus ar kitus reikalavimus kandidatams skamba, kai paskelbiama, jog iki šiol svarstoma, ar galima suteikti galimybę kandidatuoti TS vardu parlamentarei A. Stancikienei. Kuo ji prastesnė nei R. Žilinskas? Pirma, pernelyg seniai priklauso TS. Pernelyg daug kalba apie TS tapatybės puoselėjimą ir per dažnai viešai išsako nuomonę, kuri nėra patogi partijos vadovybei. Na, o paskutinę kritikos dozę gavo už tai, jog balsavo už interpeliaciją Liberalų sąjūdžio ministrui Remigijui Šimašiui. Jos viešai išdėstyti argumentai: ministro abejingumas rezonansinių bylų atžvilgiu, keistas aktyvumas, įteisinant teisės aktus, menkinančius šeimos instituciją, ir nepateisinamas elgesys, išduodant A. Lukašenkai Baltarusijos disidentą. Nesiruošiu veltis į diskusiją, ar R. Šimašiaus nuopelnai didesni už padarytas klaidas, tačiau įsivaizduoju, kad diskutuoti čia yra apie ką. TS vadovybė mano kitaip, ir sunku pasakyti, ar ši jos pozicija, kaip ir kai kurie paradoksai, sudarant rinkimų sąrašą, yra politinės brandos ir išminties išraiška ar pavojinga politinė trumparegystė?

Prognozė

Esu tvirtai įsitikinęs, kad per laikotarpį, likusį iki rinkimų, TS gali tiek gerokai pagerinti savo pozicijas, tiek dar labiau prarasti tradicinių rinkėjų pagarbą. Tačiau, net kalbant apie optimistinį šiai partijai scenarijų, sunku tikėtis, kad bus pakilta iki 2008 metų rezultato. Teisėto ir nelabai teisėto pykčio valdžios ir TS atžvilgiu visuomenėje labai daug ir, artėjant rinkimams, jo gali vis daugėti, už viską beatodairiškai kaltinant valdžią. Didžiule nesėkme visai TS būtų įsivelti į vidinius ginčus. Kita vertus, vidinių prieštarų tirpdymas nereiškia paprasčiausio disidentų tildymo, bet veikiau reikalauja visų TS viduje esančių grupių pastangų įsiklausyti į viena kitos poziciją ir ieškoti sąlyčio taškų.

Zenekos nuotrauka

Paradoksalu, bet didžiausias TS privalumas prieš rinkimus yra tai, kad konkurentai kol kas atrodo dar prasčiau. Ne kartą ir ne du teko girdėti sakant, jog, nepaisant gilaus nusivylimo TS pozicija vienu ar kitu klausimu, žmogus nemato geresnių alternatyvų. Tiesa, kai kurių TS strategų viltys, kad „mažesnės blogybės“ statusas garantuoja sėkmę rinkimuose, gali neišsipildyti ir todėl, jog nemaža dalis žmonių gali apskritai nedalyvauti rinkimuose arba balsuoti už kokius nors naujus „gelbėtojus“. Net ne todėl kad tikėtų jų pažadais, bet norėdami „pamokyti“ nuvylusius saviškius.

Rudenį dar būtinai sugrįšiu prie prognozių, na, o dabartinėje situacijoje spėju, kad TS peržengs rinkimų barjerą, tačiau užims ne aukštesnę nei ketvirtą (o gal net penktą ar šeštą) vietą ir turės gerokai paplušėti, kovodama dėl įtakingiausios opozicinės jėgos statuso. Palyginti su 2008 metais, ypač skaudi bus TS nesėkmė didmiesčiuose, kur vienmandatėse apygardose ji teiškovos kelias, bet tikrai ne keliolika vietų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.