2012 05 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Jūratė Sučylaitė. Karas su savais

Teksto autorė yra gydytoja psichiatrė.

Supriešinta mūsų visuomenė. Požiūriai:

Mergaitė yra vienintelė tiesioginė tėvo Drąsiaus Kedžio turto paveldėtoja. Nepatvirtintais duomenimis, jam galėjo priklausyti nekilnojamasis turtas ne tik Klonio gatvėje, bet ir Lietuvos pajūryje.

——–

Vaikas yra uždarytas pastate, sutrikdyta jo teisė lankyti mokyklą, dvasiškai vystytis. Didelė tikimybė, kad jis sistemiškai nuteikinėjamas prieš artimiausią žmogų, tai yra motiną. Ir tai daro ne tik tie žmonės, kurie su ja gyvena, artimas ratas turi teisę įeiti į tą namą ir su vaiku bendrauti, ir galima spėlioti, kokie ten pokalbiai vyksta. Tai kvalifikuotina kaip labai stipri emocinė arba psichologinė prievarta – tai, kas vyksta dabar prieš vaiką. Būtina tai stabdyti“, – tvirtina vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

Algirdas Igorius, LTV „Savaitė“, www.lrt.lt  2012 m. balandžio 29 d.
————-

Labiausiai liūdina, kad, sprendžiant mergaitės likimą, nebuvo paisoma teismo sprendimo ir Prezidentės raginimo vengti prievartos. Tebėra neatsakyta į rimtus klausimus, ar motina dalyvavo  nusikaltimuose prieš mergaitę.

——–
Deja, suprantamas didžiulis žmonių nusivylimas ne tik teisėtvarkos organais, bet ir savo Valstybe. Apgailėtina, kad skaudi šeimos tragedija tampa politinių rietenų, stiprėjančių prieš artėjančius rinkimus, eskaluojama tema. Susipriešinimas plinta visuomenėje, įtraukiami net kunigai, kurie turi ypač sergėtis politinių jėgų manipuliacijų, vengti – net ir netiesiogiai – palaikyti destruktyvias nuotaikas.

Iš  Vyskupų konferencijos pirmininko kreipimosi 2012 gegužės 25 d.

Nesilankiau Klonio gatvėje, nebuvau paprašyta įvertinti Garliavos tragediją psichologiniu aspektu. Turėjau galimybę tik stebėti televizijos laidas ar skaityti straipsnius spaudoje. Viso to užtenka, kad suvokčiau situacijos tragiškumą. Suluošintas Mergaitės gyvenimas, supriešinta Lietuva.

Yra nemažai  žmonių, nuoširdžiai įsitikinusių, kad Neringos Venckienės namuose Mergaitės gyvenimas buvo praverstas pragaru: ji negalėjo lankyti mokyklos, buvo atskirta nuo vienmečių, negalėjo vystytis bendraamžių būryje. N. Venckienė ir ją palaikantys žmonės ėmėsi tokios taktikos, nuoširdžiai norėdami apginti Mergaitę nuo galimos tolesnės seksualinės prievartos ir išsaugoti ją kaip tiesos liudininkę. Išsaugojimo galimybė buvo siejama su Mergaitės neperdavimu motinai. Buvo sukurta situacija, patvirtinanti N. Venckienės šalininkų moralinį teisumą ir skatinanti nevykdyti teismo sprendimo. Visa tai tęsėsi košmariškai ilgai, o visos tos situacijos galėjo nebūti, jei pirmiau būtų buvusi išnagrinėta pedofilijos byla ir paneigti ar patvirtinti įtarimai, kad L. Stankūnaitės bute tvirkinta jos dukra, jei byloje būtų padėtas taškas.

Dabar vis dažniau išgirstama, kad N.Venckienė padarė žalą Mergaitės psichikos vystymuisi, ja manipuliavo. Per visą košmariškai ilgai besitęsiančią istoriją visuomenė nebuvo informuota apie N. Venckienės psichologinį smurtą prieš vaiką, tik apie jos pastangas išsaugoti Mergaitę. Visi žinojo ir žino, kad mokyklos nelankymas, socialinė izoliacija yra blogis. Šiuo atveju galvota, kad nelankymas mokyklos padės apsaugoti nuo Mergaitę nuo dar didesnio blogio.

Mes matome daug laidų per TV, kuriose dalyvauja vaikai ir yra kalbinami. Niekas nedengia jų veidų, kaip jie kalba apie tai, ką veikia laisvalaikiu, kokią muziką mėgsta ir t.t. Jie turi teisę į savo nuomonę. Šios Mergaitės atveju viskas kitaip. Jei kažkas ją pakalbintų ir parodytų ją viešai, išgirstume, kad tai politikavimas, vaiko įtraukimas į suaugusiųjų debatus, vaiko teisių pažeidimas. Visuomenė buvo supažindinta su Mergaitės laišku MAMAI, bet niekas nieko nežino apie jos žaidimus, pomėgius, svajones apie ateitį, ką ji pati galvoja apie savo gyvenimą – kitokį, negu kitų vaikų. Jei tai būtų žinoma, nebūtų galimybės Lietuvos žmonėms susipriešinti svarstant, ar N. Venckienė naudojo psichologinį smurtą prieš Mergaitę.

Televizijos laidoje buvo parodyta, kaip N. Venckienės aplinkoje  suaugusieji žaidžia su Mergaite, kaip ją sūpuoja. Vaikų psichoterapeutas Juškėnas tai pavadino prievarta. Jis teisus, atkreipęs dėmesį, kad nufilmuotoje medžiagoje matome ne vaiko įtrauktus į žaidimą suaugusiuosius, o suaugusiųjų žaidimą, kuriame jie susireikšmina sūpuodami vaiką. Suaugusieji sugeba persistengti, dažnai kalta ne bloga valia, o nežinojimas. Vienas iš kažkokio konteksto ištrauktas fragmentas neleidžia daryti didelių apibendrinimų. Jei specialistai pastebėjo N. Venckienės nederamą elgesį su vaiku, tai kaip jie sprendė problemą, kokiais metodais mėgino sustabdyti blogį?  Visuomenė neturi informacijos apie vaiko teisių apsaugos ir kitų tarnybų nuoširdų darbą su Mergaite, jos aplinkos žmonėmis, žiniasklaidoje pateikta informacija tik apie karą su N. Venckiene. Kariavimas su vaikui reikšmingais žmonėmis, jų žeminimas taip pat yra žala vaikui. Ar mūsų tarnybos, besirūpinančios vaiko gerove, sugeba tik kariauti ir visai nemoka kurti normalios gyvenimo aplinkos, ar yra neįvaldžiusios dialogo paieškos meno konfliktinėse situacijose, ar jos yra prievartaujamos klanų, nesugeba priešintis? Šios informacijos žinojimas būtų neleidęs susipriešinti žmonėms. Civilizuotoje valstybėje psichologinė pagalba (įskaitant asmenybės terapiją) būtų buvusi teikiama visiems nukentėjusiems: N. Venckienei, Mergaitei, L. Stankūnaitei ir t.t. Mes kariaujame su savais, ir kenčiame visi.

Žmogus pajėgus atsilaikyti, kol traumuojanti jėga yra ne didesnė už žmogaus egzistencijos galimybių ribas. Kai asmens dvasinė tapatybė, tai yra savojo Aš esu suvokimas, pakankamai tvirtas, yra daugiau galimybių išlikti sunkiausiose situacijose. Išsiaiškindami pasaulį, jungdami į visumą skirtingus savo pačių gyvenimo įvykius, atsakydami sau, KAS AŠ ESU, mes kuriame savo dvasinę  tapatybę. Daugelį žmonių išgąsdino Mergaitės elgesio pasikeitimas. Siaubas, klyksmas, pasipiktinimas, kad policija išveda senelius prievartinės jos perdavimo motinai operacijos metu, ir puiki nuotaika po prievartos akto, lyg nieko nebūtų įvykę. Daugeliui žmonių atrodo, jog tai yra nenatūrali būsena, kad Mergaitė atskirų savo patirties epizodų yra nepajėgi sujungti į vientisą SAVO gyvenimą.

Kai mačiau Mergaitę, nufilmuotą automobilyje, pastebėjau jos suglebimą. Be to, ji man priminė jaunesnio amžiaus vaiką, kokių ketverių metų mergaitę. Atskirų patirties epizodų išnykimas iš mūsų sąmonės gali būti traumos ar medikamentinio poveikio rezultatas. Tai visada palieka neigiamų pasekmių asmenybės vystymuisi.

Noras turėti savo triušiuką, noras rūpintis ir į tą triušiuką ar triušiukų šeimynėlę sutelkti  dėmesį yra intuityviai atrastas pozityvus išgyvenimo būdas, bet tikėtina, jog šis Mergaitės noras signalizuoja mums, kad ant jos pečių užgriuvusi gyvenimo našta yra jai per sunki.

Įstatymų ir moralės supriešinimas, nusisukimas nuo žmogaus esmės visada yra tragedija, o viešumo stoka veda tautą į tamsą, nežinią ir karą su savais.