2012 06 01

Andrius Jakučiūnas

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Jakučiūnas. Poezijos pavasaris. Ar jau laikas dėti riebų pliusą?

Zenekos nuotrauka

Paskutinį gegužės sekmadienį Vilniuje baigėsi 48-asis Poezijos pavasaris, poetinio žodžio kūrėjus ir gerbėjus pakvietęs į daugiau negu 120 renginių. Be abejo, didžioji jų dalis vyko ne Vilniuje, o kai kurie ir ne Lietuvoje (poetai lankė Airijos, Šveicarijos, Kaliningrado lietuvių bendruomenes), todėl bendrą įspūdį susidaryti tikrai nelengva (ir turbūt neįmanoma), tačiau tai, kas dėjosi sostinėje, paliko nemenką įspūdį ir, be abejo, įrodė, kiek daug gali laimėti poezijos šventė, kai prie jos prisideda patys kūrėjai – nemažai vakarų surengta būtent jų iniciatyva. Renginių būta kone kiekvieną dieną (milžiniškas skirtumas, jei lygintume su ankstesniais kartais), ir nors prie rimties festivalio metu įpratusiems vilniečiams tai galėjo pasirodyti neįprasta, jų aktyvumas leidžia įtarti, kad mintis organizuoti daugiau renginių sostinėje pasiteisino. Na, salės gal ir nebuvo artipilnės, – vargu ar toks reiškinys šiais laikais apskritai įmanomas, – tačiau lankytojų būta, ir, reikia pasakyti, daugiau, negu tikėtasi siūlant festivalio rengėjams naujas idėjas.

Vienas tokių sumanymų (jį galima būtų vertinti kaip rizikingą) – skaitymų ciklas „Duetai+“, kurio tikslas – atskirai pristatyti įdomesnius festivalio svečius sostinės publikai. (Iki šiol vienas bendras svečių vakaras rengiamas Europos parke – į jį vykti, deja, nepasivargina tik patys uoliausi poezijos mėgėjai; kita vertus, bandymų prijaukinti šiuos skaitymus Rašytojų sąjungos salėje būta, tačiau žiūrovų vis tiek stigdavo). Šiemet vyko du vakarai, kuriuose, dalyvaujant vietiniams poetams, išvertusiems eiles į lietuvių kalbą, savo kūrybą pristatė svečias iš Vengrijos Peteris Kantoras (su Gyčiu Norvilu), Vokietijos poetai Michaelis Augustinas ir Suajata Bhatt (su Antanu A. Jonynu). Trečiasis vakaras, tiesa, jau be „Duetų“ etiketės, kuriame prisistatė šveicaras Pedro Lenzas ir ukrainietis Dmytro Lazutkinas, vyko kaip įžanga į laisvuosius skaitymus bare „Bix“. Visuose trijuose renginiuose publikos nestigo, o vokiečio ir indės dueto paklausyti susirinko beveik pilna salė, todėl norėtųsi tikėti, kad renginių ciklas ir kitąmet nebus užmirštas.

Labai sėkmingu drįsčiau vadinti ir kitą pasaulio poezijai skirtą renginį, gegužės 18-ąją vykusį knygyne „Mint Vinetu“. Tiesa, pasaulio poezijai čia atstovavo ne autoriai, o vertėjai: Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas, Vytautas Dekšnys, Laima Kreivytė. Beje, renginys ne tik sutraukė gausų būrį klausytojų, bet ir davė dingstį rašytojams kuždėtis, kad gal jau laikas, išvertus šitiek geros užsienio poezijos, pradėti mąstyti apie periodinį almanachą.

Visai jaukiai nuteikė pernykščio atidarymo metu įgyvendinta, regis, pirmininkui kilusi idėja surengti mirusiesiems skirtą vakarą, juolab kad jo metu išvengta tokiais atvejais beveik privalomos pompastikos – poetai tiesiog skaitė mirusių kolegų tekstus. Turbūt labai simboliška, kad šiame vakare skambėjo didelio lietuvių literatūros bičiulio, latvių poeto Peterio Bruverio eilės, jas skaitė Vladas Braziūnas.

Antrus metus vykstantys buvusių ir esamų VU Filologijos fakulteto literatų skaitymai „Ant laktos“ (gegužės 17 d.) šiemet iš tikrųjų vyko K. Donelaičio skaitykloje – nes lijo. Beje, lietus (gal ir Garliavos įvykiai) tikriausiai atbaidė ir vieną kitą klausytoją, nes salėje dar buvo likę šiek tiek vietos, tačiau nesutrukdė veikti Domanto Razausko paskolintai garso aparatūrai, na, o dalyviams – paskaityti, ką yra parašę. Persistengti, tiesa, nebuvo galima – vėliau vakare reikėjo tapti klausytojais Poezijos pavasario laureato Eugenijaus Ališankos renginyje.

Per jaunųjų skaitymus kavinėje „Coffee Inn“ neveikė mikrofonas, bet jo, kaip vėliau paaiškėjo, nė nereikėjo, nors su mikrofonu skaitovai pavyzdingai elgėsi lyg su veikiančiu. Toks absurdo teatrėlis, – žaismingumą dar labiau pabrėžė kavos aparatų ošimas, pūškavimas bei vedėjų Aušros Kaziliūnaitės ir Viktorijos Vosyliūtės sprendimas kviesti skaitovus burtų keliu, – sukūrė išties gerą atmosferą, o nelabai kokybiški tekstai (tokių čia, be abejo, irgi pasitaikė) savaip reabilitavosi, jų autoriams nesugebėjus jų perskaityti deramai garsiai.

Tuo metu iš pažiūros sklandžiai vykęs jaunųjų poetų kūrybos ir dainuojamosios poezijos vakaras „Sueiliuotas pavasaris“ Rašytojų klube baigėsi skandalu. Nei gerai veikiantys mikrofonai, nei vedėjų (Tomas Taškauskas ir Deimantė Daugintytė) pastangos gerai atlikti savo priedermes neapsaugojo renginio nuo nepasitenkinimo, kuris tvokstelėjo laimėtoju tapus Tomui Norkaičiui.

Poezijos pavasario naujiena – popietė Vilniaus žydiškajai kultūrai atminti „Psalmynas iš geležies ir molio“ buvusios didžiosios sinagogos vietoje (dab. Vytės Nemunėlio pradinė mokykla) praėjo sklandžiai ir kone be priekaištų, nors klausytojų, tiesa, galėjo būti ir daugiau. Renginyje dalyvavę rašytojai Kęstutis Navakas, Markas Zingeris, Mindaugas Kvietkauskas, Laurynas Katkus, Sergejus Kanovičius ir t. t. dalijosi įžvalgomis, skaitė žydų poetų eiles (taip pat ir jidiš kalba), Sara Poisson priminė Jozefą Brodskį ir Alfonsą Bukontą, Laurynas Katkus – Kazį Borutą. Susirinkusiesiems muzikavo Arkadijus Gotesmanas (mušamieji) ir Borisas Kirzneris (smuikas).

Tradiciniai vakariniai skaitymai ,,Užupio“ kavinėje niekuo pernelyg nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Neformali kavinės atmosfera ir ne itin daug skaitovų – taip galima trumpai apibūdinti visą veiksmą. Praeityje, kai po šio renginio vykdavo naktiniai skaitymai, jis pulsuodavo laukimu ir, drįsčiau teigti, kvepėdavo dar išgersimu alkoholiu, dabar ši meniška netvarka šiek tiek įkyri. Neapleidžia jausmas, kad skaitymai Užupyje savo jau atgyveno – kaip ir naktiniai, kurių po nelabai sėkmingo šių metų gaivinimo turbūt jau niekas nesiryš rengti.

Gaila, bet baigiamasis vakaras M. K. Sarbievijaus kiemelyje turbūt išlieka pats beviltiškiausias Poezijos pavasario renginys. Regis, ir muzika gera, ir vedėjai puikūs, ir dėmesys paskirstytas proporcingai, o vis tiek – per ilgas, per nerangus, neįtikinantis… Tiesą kalbant, kaži ko čia turbūt ir nepadarysi, bet gal šaus kam nors geniali mintis? Kaip tik jos ir trūksta, kad būtų galima įsivaizduojamame festivalio metraštyje padėti didelį, riebų pliusą.

 Poetus klausinėja Andrius JAKUČIŪNAS:

Kaip sekasi nešioti laureato vainiką?

Poezijos pavasario laureatas Eugenijus ALIŠANKA:

Atslūgus festivalio potvyniui galvoju: kiek žmonių Lietuvoje žino, kad Poezijos pavasario laureato premija turi ir tikrinį vardą – kad tai yra Maironio premija. Uodžiu kambaryje tvyrantį laureato vainiko kvapą, kuris toks pažįstamas – lygiai taip kvepia mano tėvo rištos vantos. Ąžuolinės vantos. Netrukus ta pynė iškeliaus į Zabariją, kur atsiduria visi mano trofėjai, diplomai, kelionių suvenyrai. Ji dar ilgai primins man tą džiaugsmą, susipynusį su jauduliu, tą saulėtą dieną Kaune, kai abiem rankom nerangiai bandžiau apkabinti didžiulį stangrų vainiką skęsdamas jame, kad galėčiau atsiversti savąją „Jeigu“, ir kaip man tai sunkiai sekėsi. Vainiką, kuris netikėtai priminė gelbėjimo ratą. Išplaukiau.

 Kas Poezijos pavasaryje paliko didžiausią įspūdį?

Zigmo Gėlės premijos laureatė Ilzė BUTKUTĖ:

Žmonės, žmonės ir dar kartą žmonės. Poezijos pavasaris man buvo puiki proga išlįsti iš interneto ir gyvai sutikti tuos, kurie skaito poeziją ir net savotiškai ja serga (gerąja prasme). Ypač šviesų įspūdį paliko Naisiai – ten Zigmo Gėlės premijos teikimas yra tokia šventė, kad nebuvusiajam sunku apsakyti. Gimnazistai su mokytoja pagal mano eilėraščius net meninių instaliacijų buvo prikūrę – ėmiau ir susigraudinau… Tą pačią dieną Šiauliuose, Frenkelio vilos parke, vyko kitas įdomus renginys – ne tokie linksmi, tačiau labai elegantiški skaitymai: fontanas, saulėlydis, tarsi būtume persikėlę į XX a. pradžią. Po kelių dienų visai netikėtai, tačiau labai linksmai išvykau į Sintautus, P. Vaičaičio gimtinę, – su Donatu Petrošiumi bei Arvydu Vidžiūnu buvome eilėraščių vertinimo komisijoje. Taip pat labai šaunūs atrodė festivalio svečiai užsieniečiai – regis, susirinko kaip reta stiprūs, įdomūs, skirtingi kūrėjai.

Kokie tavo įspūdžiai pasibaigus Poezijos pavasario festivaliui?

Vienas almanacho sudarytojų Marius BUROKAS:

Man šis festivalis pasirodė gyvesnis ir nuoširdesnis: daugiau privačių, pavienių iniciatyvų „iš šono“, viskas margiau, daugiau šurmulio. Labai smagus dalykas – paskiri užsieniečių skaitymai, gali netrukdomas pasiklausyti svečių, kurie paprastai paskęsta didesniuose renginiuose ir neatsiskleidžia taip, kaip turėtų. Tikrai pasiteisina ir poetų važiavimas į svečias šalis, kuriose esama lietuvių bendruomenių: gal žmonių ten susirenka nedaug, bet poezija jiems padeda palaikyti ryšį su paliktais namais. Tikiuosi, vakaru žydų kultūrai atminti pradėta Vilniuje gyvavusių ir tebegyvuojančių tautų literatūrų pagerbimo tradicija tęsis ir kitąmet. Juk reikia prasikrapštyti akis ir prisiminti, kad Vilniuje kūrė ir kuria ne vien lietuviai. Lieka tikėtis, kad PP ne plėsis ir pompastiškės, o skaidysis ir įvairės, kad pradėta kryptis bus išlaikyta. Na ir, žinoma, nors pirmasis naujai permąstyto PP almanacho blynas labai neprisvilo, tobulinti jį reikėtų. Džiugu, kad šiemet visas almanacho tiražas buvo tiesiog nušluotas.

Ar esate patenkintas pasibaigusiu festivaliu?

LRS pirmininkas Antanas A. JONYNAS:

Manau, labai sėkmingai pavyko tradicinį festivalį papildyti naujais renginiais ir sukurti intrigą. Džiugu, kad pastebime vis daugiau jaunų žmonių – tai liudija, kad Poezijos pavasaris neatsilieka nuo laiko, yra aktualus, prasmingas. Tiesą kalbant, esu laimingas, jog pavyksta vis iš naujo pakurstyti susidomėjimą poezija – juk toks ir yra mūsų, kaip festivalio organizatorių, uždavinys. Kaip tikrai didelį pasiekimą įvertinčiau mūsų pačių išleistą „Poezijos pavasario“ almanachą, beje, jau išgraibstytą skaitytojų. Apie tai anksčiau nedrįsdavome ir svajoti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.