Kūrybai skirtas laikas – ypač brangus

Vilniaus senamiestyje, jaukioje Pranciškonų gatvelėje, prieš metus įsikūrusi dviejų perspektyvių jaunosios kartos dailininkių Rūtos Eidukaitytės ir Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos studija-galerija „RA“ paskutiniu metu vis dažniau transformuojama iš kūrybinių dirbtuvių į parodų galeriją. Į „Apžvalgos“ akiratį ši galerija pakliuvo dar šių metų kovą, kai vyko jaunosios lietuvių grafikų kartos atstovės Ugnės Žilytės naujausių kūrinių, iliustracijų parodos atidarymas ir estų rašytojo Hugo Aderio knygos „Tėvas po lova“ pristatymas.

Apie tai jau rašėme savo interneto tinklalapyje www.apzvalga.eu. Na, o šį balandį apsilankėme galerijos „RA“ vienų metukų gimtadienio šventėje, kuri sutapo su įvairių lietuvių dailininkų miniatiūrų parodos „Spiečius“ atidarymu. Pabendravę su renginio dalyviais, apžiūrėję parodą, kurią sudaro beveik 150 miniatiūrų, sutarėme su šios meno erdvės šeimininkėmis susitikti dar kartą ir pakalbėti apie meną, galerijų veiklą ir meninės kasdienybės subtilybes. Aistė ir Rūta mielai sutiko pasidalyti patirtimi, įspūdžiais ir svajonėmis. Tad kviečiame „Apžvalgos“ skaitytojus pasinerti į meno ir dailės galerijų pasaulį.

Aistė G. Černiūtė: Ši galerija buvo mūsų svajonė.

Rūta Eidukaitytė: Prieš atidarydamos galeriją „RA“ buvome įsikūrusios Užupyje, konservų fabriko patalpose, kuriose daug menininkų nuomojasi studijas, bet tai buvo labai drėgna, šalta, atoki ir uždara vieta, taigi pradėjome ieškotis vietos savo naujoms dirbtuvėms. Žinoma, norėjosi, kad pro šalį eidami užsuktų žmonės, kuriems įdomu pamatyti, užsisakyti ir įsigyti mūsų kūrybos darbų, tad sugalvojome rengti parodėles.

Aistė: Šiemet jau planuojamos šešios parodos – jos bus kaip „injekcijos“ mūsų atviroms dirbtuvėms.

Ar dabartinei miniatiūrų parodai skelbėte konkursą? Kokiu principu vyko meno kūrinių atranka?

Aistė: Kvietėme visus kolegas, draugus, kurie mus palaiko, gerai pažįsta, su kuriais esame dalyvavę pleneruose. Norėjome kartu surengti gimtadienio šventę ir parodą. Geriausia paroda tokioje mini galerijoje – miniatiūrų. Beje, įdomus sutapimas, kad šiemet mes tapome iliustracijų galerija: miniatiūros pavadinimas reiškia knygų iliustraciją, prieš tai surengėme Ugnės Žilytės iliustracijų parodą ir Vido Poškaus „Paveiksliukus ir iliustracijas“, o po dabartinės miniatiūrų parodos vėl rengiame iliustracijų parodą. Pasaulyje vyksta tarptautinės miniatiūrų parodos ir tai šiuo metu yra labai gyvybingas reiškinys. Labai gerai lietuvių dailininkų kūrybą pažįstanti ir apie juos ilgą laiką rašanti Lilija Valatkienė, užsukusi į dabartinę mūsų galerijos miniatiūrų parodą, man pasakė: Tu gali net nesakyti, kas paveiksliukų autoriai, aš atpažįstu – susimažinęs Arvydas Kašauskas, susimažinęs Marius Mindaugas Danys… Braižą, stilių atpažįsta, bet viskas sumažinta… Iš tiesų įsivaizduokite Roko Beržiūno darbus, kuriuos jis padaro milžiniško formato, užimančius pusę sienos… Atrodo ištisi žvaigždynai…

Rūta: Jis tapo su šluota, ne teptukais, pila vandenį iš kibirų, švirkštais taško.

Aistė: Labai įdomu stebėti patį procesą.

Rūta: Rokas rengia tapybos vakarėlius: susirenka draugų kompanija, ištiesiamos didžiulės drobės, visi taškosi dažais… Tad jis nenorėjo tapyti mažų paveiksliukų, sakė, kad net nedalyvaus, bet visgi nutapė.

Aistė: Jūratė Mitalienė iš Utenos į miniatiūras sutalpino savo mamos siuvinėtų staltiesių ir servetėlių motyvus. Šį kūrinių ciklą ji nutapė kaip atminimą savo mamai.

Rūta: Galite pamatyti tapytojos ir scenografės Giedrės Riškutės, įprastai tapančios didelio formato abstrakcijas, paveikslus.

Kokie įspūdžiai ir nuotaikos aplankė per šį pirmąjį galerijos gimtadienį?

Rūta: Nuotaika labai gera! Pati šventė buvo labai graži. Atėjo daug draugų. Kita vertus, smagu, kad galerija išsilaikė, kad jau metai prabėgo. Nors kai kurie mūsų draugai menininkai, kolegos, kurie čia užsuka gana dažnai, sako, kad mes čia įsikūrusios jau šimtą metų, čia visą laiką ir buvome…

Aistė: Tikrai klausia, ar jau antrus, trečius metus mes čia…

[Tuo metu į galeriją užsuka A. G. Černiūtės šeima – dukra ir vyras, dailėtyrininkas, dailininkas Vidas Poškus, kuris paprašytas taip pat pakomentavo savo parodai nutapytas miniatiūras].

Vidas Poškus: Mano paveiksluose nėra bendros temos, tiesiog yra pasakojamos istorijos, papildančios viena kitą. Kadangi konkrečios temos ir nebuvo duota, tapiau tai, kas man buvo aktualu. O aktualu vieną dieną gali būti vienas dalykas, kitą – kitas. Nors piešinėliai yra skirtingi, išsirutuliojo kažkokia grandinėlė.

Aistė: Pakomentuok, pavyzdžiui, paveikslą, kuriame pavaizduota moteris su ilga nosimi!

Vidas: Tai paveikslas pagal Kanuto Rusecko, XIX a. lietuvių tapybos klasiko, darbą. Sugalvojau nutapyti tokią seriją – imti žinomų ar nežinomų ankstesnių laikotarpių dailininkų piešinius, eskizus, kurie nebuvo realizuoti (pagal juos nebuvo nutapyti paveikslai), ir jais pasinaudodamas įkūnyti šiuos sumanymus tapyboje. Paveiksle vaizduojama moteris – antikinis personažas Kumų Sibilė. Nenorėdamas, kad paveikslas būtų tik K. Rusecko piešinio nuspalvinimas, piešinį papildžiau ilga nosimi. Be to, per du šimtus metų tapyboje yra daug kas pasikeitę, todėl norėjosi įlieti savų elementų, atributų. Kitas darbas, kuriame vaizduojama mergaitė tautiniais drabužiais su rutuliukais, atsirado iš XX a. pr. atviruko, kuris yra istorinis, antikvarinis, o aš norėjau jį aktualizuoti, todėl pripiešiau Mažosios Lietuvos vėliavos spalvomis – žaliai, baltai ir raudonai – nuspalvintų rutuliukų. Norėjosi šį, mane įkvėpusį motyvą ištraukti iš muziejinės gūdumos.

Trečiame paveiksle – Marija Magdalietė su kaukole, kuri paprastai būna Adomo kaukolė, bet aš vietoj šios sumaniau pavaizduoti Barboros Radvilaitės kaukolę, kurios atkastų palaikų kontrastas man padarė įspūdį – likę tik gražiosios moters supuvę kaulai, kaukolė ir ant jos dar auksinė karūna uždėta. Atrodo, nesuderinamų dalykų – laiko ir grožio – derinys. Pamaniau, kodėl gi Marija Magdalietė negalėtų būti pavaizduota ir su Radvilaitės kaukole. Kraštinis paveikslas taip pat Magdalietė, tik modelis – šių dienų mergaitė, o kaukolė – iš mezolitiniame palaidojime Žemaitijoje rasto žynio palaikų. Pavaizdavau Mariją Magdalietę ne su pirmojo žmogaus, Adomo, o su pirmojo Lietuvos žmogaus kaukole.

Penktasis darbas – pagal XIX a. nuotrauką tapytas jaunuolis, pavarde, kuri skamba gogoliškai, Podkliučnikovas. Tais laikais žmonės buvo fotografuojami rimtai, iškilmingai, reprezentatyviai, o aš sumaniau „patupdyti“ jam ant peties arktinę pelėdą.

Paskutiniame paveiksle „Gepardas tarp pirštų“ nutapytas miniatiūrinis objektas – vaikiškas žaislas, gepardas, tad išėjo miniatiūra miniatiūroje. Kadangi pagal savo išsiauklėjimą esu ne tapytojas, o dailėtyrininkas, istorijos, dailės kontekstas yra labai svarbus. Vaizdų antplūdis nuolat vartant knygeles veikia, todėl ir bandau tą medžiagą iškelti, padaryti tai, kas būtų įdomu ir man pačiam, ir kitiems.

[Vėl kreipiamės į galerijos šeimininkes.]

Kuo labiausiai džiaugiatės savo galerijoje?

Aistė: Visų pirma kiekviena turime po palangę, ant kurios, ką pasidedame, pavyzdžiui, dažus, jau niekas, atėjęs iš šalies, nepatrauks. Turime po savo kūrybinį kampelį. Kai būname dviese, atsiranda pasitarimo, pasitikslinimo galimybė. Kiekviena turime savo vidinį pasaulį ir kai, pradėjus dirbti, tapyti, atsiranda natūralus nepasitikėjimas savimi, abejonės, kad gal visai ne taip čia viskas turėtų būti, užtenka atsisukti vienai į kitą ir vos ne akimis paklausti. Įvyksta kontaktas, patarimas, kuris yra labai svarbus. Šiais laikais labai daug reiškia, kad šalia būtų žmogus, kuriuo gali pasitikėti mene, nes menininkai paprastai kiekvienas myli tik save, galvoja tik apie save ir į savo kūrybą žiūri labai jautriai. Kiekvienas nori būti pastebėtas, pamatytas, o mes pasakome viena kitai, gal tu čia perdažyk, gal pagalvok. Būna tokių pastabų ir galime pasidžiaugti, kad mokame viena kitai pasakyti neįskaudindamos.

Rūta: Svarbu, kad sugebame priimti tą kritiką, kuri nebūna bereikalinga, tik teisinga.

Aistė: Argi galima pasakyti, esą gerai padaryta, jei atrodo, kad galima dar kokios spalvos paieškoti… Kai pažįsti kūrėją, žinai, kad jo spalvos gaivios, švarios, o matai, kad iš greitumo atsirado koks nebūdingas potėpis… Taip būna, kai esi pripratęs prie savo darbo, ilgai jį tapai, tai tiesiog pats jau „nebematai“, nors žinai, kad tą spalvą galima dar labiau išskaidrinti, kad ji tiesiog šviestų ir „skambėtų“ visai kitaip.

Kai kurie žmonės sakė, kad susipyksime, prasidės konfliktai… Ačiū Dievui, galime pasidžiaugti, kad viskas, kas buvo, tai buvo patirtis, asmeninė kūryba, bendri sumanymai. Kiek kalbėjome su kitais, treji metai – galerijos bandomasis laikotarpis.

Rūta: Turime nuolatinių lankytojų, kurie ateina kartą per savaitę ar mėnesį patikrinti, ar atsirado kas nors naujo, kokios naujos parodos, kaip mums sekasi. Jiems rūpi, ar nebuvome išvažiavę į kokį plenerą. Arba yra išsirinkusių savo mėgstamą paveikslą, vis pasitikrinančių, ar jis dar kabo, ar dar nenupirktas.

Ar turėjote kokią nors pirminę vizija, prieš įkurdamos galeriją? Kokia paskui buvo realybė?

Aistė: Turėti savo atvirą dirbtuvę, kad pas mus visada galėtų užeiti žmonės.

Rūta: Kad būtų galima stebėti kūrybos procesą.

Aistė: Iš pradžių nebuvo lengva: tapai įsigilinusi ir staiga matai, kad koks vaikas prisispaudęs per langą stebi ir nesitraukia!

Pakeli akis – vis tiek žiūri! Paskui pripratau. Pasaulyje yra daug tokių senamiesčio dirbtuvėlių.

Rūta: Mes net pasvajojame, kad ateityje čia galėtų būti menininkų gatvelė, nes be mūsų čia dar yra pora galerijų

Kuo Jūsų studija išsiskiria iš kitų? Gal jau atradote savo nišą? Ar apskritai siekiate tapti nišine parodų erdve?

Aistė: Ieškojome dirbtuvės, o galerija atsirado tik todėl, kad „įpūstų“ kitokio meno į mūsų gyvenimą. Norėjome bendrauti su kitais autoriais, kurių kūryba patinka. Įdomu, kas vyksta šalia.

Rūta: Tuo galerija „RA“ ir skiriasi nuo tiesiog galerijų, nes čia yra ir kūrybinės dirbtuvės.

Aistė: Tikslo nebuvome apsibrėžusios, nes svarbiausia buvo kurti pačioms. Čia yra kūrybinės dirbtuvės kartais, kuriam laikui – 2 savaitėms, mėnesiui – besitransformuojančios į galeriją. Šiemet tapome „iliustracijų galerija“. Sunku pasakyti, kokie bus kiti metai. Neseniai kalbėjomės apie galerijos pradžią su tapytoju Algiu Griškevičiumi, kuris mums davė patarimų ir sakė, kad iliustracijos niša nėra užpildyta. Nors mums šiemet taip tiesiog savaime, natūraliai išėjo.

Tai kokiems menininkams atvira galerija „RA“? Kaip jie čia pakliūva?

Rūta: Paprastai menininkai ateina patys.

Aistė: Labai daug kas nori, bet mes visada pagalvojame, kas iš tikro mums būtų įdomu. Turi mums pačioms patikti. Jei mums yra įdomu, tada – taip!

Rūta: Šešios parodos per metus ir taip yra daugoka, nes kitu laiku norime eksponuoti ir savo darbus, todėl reikia labai atsakingai pasirinkti menininkus, kurių kūrinius rodysime.

Kaip vertinate jaunosios kartos menininkų galimybes kurti Lietuvoje, rengti savo darbų parodas, būti išgirstiems?

Aistė: Baigęs Dailės akademiją, ne vienas pasijaučia tarsi likęs gatvėje su lagaminais. Kol būni akademijoje, dar jautiesi reikalingas kaip tapytojas. Sunku pasakyti, kodėl vieni susilaukia daugiau dėmesio, kiti ne tiek. Juk visų tapytojų kūryba kažkuo įdomi, turi savitą braižą. Negalėčiau pasakyti, kad sėkmę lemia ypatingas talentas, nes tapybos mokytis įstoja tik talentingi žmonės. Galbūt tai laimės dalykas.

Rūta: Labai daug tapytojų yra, daug baigia Dailės akademiją. Konkurencija tokia, kad sunku jaunam žmogui išsilaikyti, todėl dauguma dirba dizaino, kino, scenografijos srityse.

Aistė: Dauguma nebeįgyvendina savo svajonės tapyti, besimokant ta svajonė pajuosta, dūžta. Iš studijų telieka tik aukštasis išsilavinimas.

Ankstesniais laikais dailę, meną rinkdavosi studijuoti brandesni žmonės – po kariuomenės, matę gyvenimo. Prisimenu, kai mes tik baigusios mokyklą įstojome mokytis dailės, būdavo tiek daug laisvo laiko, ilgai svarstydavome, ką piešti. Dabar idėjos viena kitą veja, net užsirašinėju, kad nepamirščiau, bet tiesiog trūksta laiko.

Kaip pavyksta suderinti veiklą galerijoje su kūrybine veikla?

Rūta: Mes dirbame nenutrūkstamai, net ir tuo metu, kai vyksta parodos. Stovi molbertas, aplinkui dažai, bet mes pakomentuojame, pasikalbame su žmonėmis, kurie apsilanko, ir dirbame toliau. Surengti parodą reikia labai daug laiko. Labai gaila, kad nėra žmogaus, kuris galėtų užsiimti vadybiniu darbu.

Aistė: Mes ieškome tokio žmogaus.

Rūta: Organizacinė veikla išblaško, nes nori kurti, turi idėjų, kurias net užsirašinėji, o reikia dirbti ne visada įdomų darbą kompiuteriu, telefonu ir pan.

Aistė: Atrodo, bėga gyvenimo laikas, o aš čia „kažkuo“ užsiiminėju. Turi būti labai disciplinuotas. Pašnekame su kitais rimtai dirbančiais menininkais, grandais – jų gyvenimas nėra toks laisvas: keliasi anksti, griežta dienotvarkė, planas, reikia ir pasivaikščioti, atitrūkti nuo kūrybos.

Kartais ateini pasikonsultuoti į kokią dirbtuvę ir sako: nepyk, bet jau praėjo tos 15 minučių, kurias buvau tau paskyręs, ir man reikia dirbti toliau! Reikia mokytis iš tokių pavyzdžių, nes laikas yra tikrai brangus, ypač skirtas kūrybai.

Rūta: Kartais žmonės sako, ką tu darai, jei tau nėra įkvėpimo? Jis ateina bedirbant. Turi dirbti, kaip ir kiekviename normaliame darbe.

Aistė: Legendos, kad aplanko mūza, yra tik humoras. Dabar gaila to studijų akademijoje metu neišnaudoto laiko, kai nesugalvodavome, ką sukurti.

Galerijos interneto svetainėje rašoma, kad galima įsigyti Jūsų darbų. Ar parodų lankytojai taip pat turi tokią galimybę?

Rūta: Taip, visada. Kiekvienas autorius įkainoja savo darbus, prieš juos demonstruodamas galerijoje.

Kuri paroda Jums pačioms buvo įsimintiniausia?

Aistė: Man – Vido Poškaus „Paveiksliukai ir iliustracijos“. Paroda, su kuria startavome. Galvojome, kad niekas neateis vien dėl to, kad buvo labai šalta, o prisirinko sausakimša galerija! Buvo smagu tai, kad užsilipęs ant kopėčių virš tų žmonių galvų autorius dar skaitė savo apsakymus, noveles.

Rūta: Visos savaip įdomios. Labai džiaugiausi ir Ugnės Žilytės paroda, nes vizualiai jos paveikslai labai derėjo galerijoje. Visomis džiaugiamės.

Vienoje iš parodų – jūsų minėtos Ugnės Žilytės – buvo pristatoma ir rašytojo Hugo Aderio knyga. Gal tokių renginių, bendradarbiaujant su kitų sričių menininkais, bus ir daugiau?

Aistė: Manome, kad knygai čia labai tinkama aplinka. Galvojame, kad tiktų daryti net literatūros skaitymus.

Rūta: Esame suplanavę dar vieną projektą, susijusį su knyga.

Ar galerija „RA“ yra išimtinai lietuvių dailininkų scena?

Aistė: Ne. Pernai buvo gruzinų autorius Murtazas Švelidze, o šiemet turėsime svečią iš Baltarusijos Pavelą Tatarnikovą.

Gal yra koks nors konkretus menininkas, kurio darbus čia norėtumėte pristatyti?

Rūta: Labai norėjome ir jau pasikvietėme grafikę iš Palangos Neringą Žukauskaitę. Rudenį bus galima pamatyti jos specialiai šiai erdvei sukurtus darbus.

Kokie Jūsų ateities planai, tikslai ir iššūkiai?

Rūta: Likti čia. Yra planų, kaip galerijai dalyvauti menų mugėse, prisistatyti pačioms kaip autorėms.

Aistė: Svarbiausia – kurti pačioms, kiekvienai asmeniškai. Žinoma, norisi ir ateityje kitų kūrėjų „injekcijų“ – po keletą parodų per metus.

Rūta: Norisi, kad žmonės atsimintų šitą vietą.

Aistė: Norisi, kad žmonės žinotų, kad čia jie ras būtent tokius darbus: Aistės „dažažmogius“, Rūtos vangogiškus besiplaikstančius potėpius. Darbus su gilesne mintimi, idėja, ne tik dekoracijas namams. Norisi, kad žmonės pamiltų tikrumą, tokį, kaip mes jį suprantame.

To Jums ir linkime pirmojo galerijos

„RA“ gimtadienio proga! 

Kalbino Bernarda Šklėriūtė