2012 06 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Seimo rinkimams artėjant. Andrius Navickas. Liberalcentristai – kai nežinai kur eini, negali paklysti?

Tęsiame tekstų ciklą apie Lietuvos politines partijas ir jų galimybes rudenį vyksiančiose Seimo rinkimuose. Šįsyk tekstas apie Lietuvos liberalų ir centro sąjungą.

Prieš kurį laiką Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas bendrapartiečiams pareiškė, jog realu tikėtis per artėjančius Seimo rinkimus gauti kas dešimto balsuoti atėjusio žmogaus balsą, taip pat esą ir LiCS kandidatai vienmandatėse turi labai neblogas perspektyvas nugalėti konkurencinėje kovoje.

Jei toks scenarijus pasitvirtintų, liberalcentristai trečią kadenciją iš eilės galėtų būti sudėtine valdančiosios koalicijos dalimi. To Lietuvoje nėra dar pavykę pasiekti nė vienai politinei jėgai. Dar nuostabiau, kad, nepaisydami dalyvavimo tiek socialdemokratų, tiek Tėvynės sąjungos formuojamoje koalicijoje, LiCS atstovai lengva ranka žeria kritiką tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems ir tvirtina siūlantys “trečiąjį kelią”.

Pasak A. Čapliko, liberalcentristų viltys siejamos su trimis dalykais. Pirmiausia – didelė dalis žmonių nori realių permainų ir aiškaus valstybės raidos kelio, nenukrypstančio pernelyg į kraštutinumus. Antra, LiCS turi visa būrį patyrusių profesionalų, kurie gerai išmano lietuviškos politikos „virtuvę“, yra užgrūdinti politinėse kovose. Na, o bene daugiausia vilčių teikia, kad skandalo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos metu susiformavo LiCS ir Dalios Grybauskaitės aljansas. Liberalcentristai linkę tikėtis, jog Prezidentė ir rinkimų kampanijos metu demonstruos prielankumą ir tai gausins LiCS simpatikų gretas.

Prieš ketverius metus ir dabar

LiCS pirmininkas A. Čaplikas

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Liberalų ir centro sąjunga yra bene sparčiausiai mutuojanti politinė organizacija Lietuvoje. Nuo to laiko, kai Liberalų sąjunga, Centro partija ir Modernieji krikščionys demokratai paskelbė apie susijungimą į vieną politinį darinį, nutekėjo jau daug vandens, keitėsi lyderiai, politiniai šūkiai ir programa. Jau prieš praėjusius rinkimus liberalcentristams teko konkuruoti su buvusiais kolegomis, sukūrusiais Liberalų sąjūdį. Skirtingai nei laukta, 2008 metų Seimo rinkimai netapo arbitru, kuri politinė partija Lietuvoje taps liberalizmo vėliavnešiu – Liberalų sąjūdis surinko kiek daugiau rinkėjų balsų, tačiau į Seimą prasibrovė ir liberalcentristai. Tiesa, abi šios politinės jėgos pritraukė tik kiek daugiau rėmėjų nei reikalauja rinkimų kartelė.

Primenu, kad 2008 metais liberalcentristai surinko 5,34 nuošimčius balsų. Taip pat sugebėjo nugalėti keliose vienmandatėse, per kurias į Seimą pateko J. Liesys, R. Šukys, A. Melianas. Tai leido anuometiniam liberalcentristų pirmininkui Artūrui Zuokui, kuris, tiesa, skaudžiai pralaimėjo Senamiesčio vienmandatėje Mantui Adomėnui, jaustis gana tvirtai ir iš partnerių valdančiojoje koalicijoje pareikalauti vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų postų, taip pat Seimo pirmininko pavaduotojo posto.

Per pastaruosius ketverius metus liberalcentristams teko spręsti sudėtingas vidines problemas. Jų gretas paliko lyderis Artūras Zuokas ir jo šalininkai, sukūrę savo politinę organizaciją TAIP. A. Zuokas sugebėjo suduoti triuškinamą smūgį savo buvusiems kolegoms per Savivaldos rinkimus. Gana tvirtas pozicijas turėję Vilniuje liberalcentristai apskritai nepateko į miesto Tarybą.

Kita vertus, šiandien LIberalų ir centro sąjungos frakcija Seime net gausesnė nei kadencijos pradžioje – ją sudaro 12 parlamentarų. Priežastis paprasta – liberalcentristams pavyko po savo sparneliu priglausti praėjusių Seimo rinkimų išsišokėlių, Tautos prisikėlimo partijos, likučius. Nors „prisikėlėliai“ per rinkimus buvo gavę net 15 nuošimčių rinkėjų balsų, tačiau jie pešėsi, skaldėsi ir sugebėjo visiškai iššvaistyti žmonių pasitikėjimą. Susijungimas su „prisikėlėliais“ liberalcentristams padėjo perimti savo žinion Aplinkos ir Kultūros ministerijas. Tiesa, šį pavasarį Kultūros ministeriją jie prarado kartu su ministru Arūnu Gelūnu. Tačiau 3 ministrų ir Seimo vicepirmininko postas 12 parlamentarų frakcijai tikrai geras rezultatas. Veikiausiai todėl visos kalbos apie pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos taip ir liko kalbomis.

Tačiau, nepaisant liberalcentristų lyderio A. Čapliko savęs ir kolegų drąsinimo, sociologinės apklausos Liberalų ir centro sąjungai nežada nieko gero. Įvairios apklausos rodo, kad jie gali tikėtis nuo 1 iki 3 nuošimčių balsų, o tai reikštų, kad daugiamandatėje apygardoje liktų it musę kandę. Tai paskatino A. Čapliką prieš kurį laiką vėl kreiptis į Liberalų sąjūdžio vadovybę, raginant bendradarbiauti per Seimo rinkimus. Racionalus siūlymas, nes grėsmę neperkopti rinkimų barjero jaučia ir liberalsąjūdiečiai. Tačiau labai neaišku, ar LiCS ir Liberalų sąjūdžio susijungimas kartu sujungtų ir šių partijų rinkėjus. Nelengva būtų praeities nuoskaudas pamiršti ir politikams. Tuo labiau, kad per pastaruosius ketverius metus LiCS ir LS pozicijos ne kartą gerokai išsiskyrė.

Grįžkime prie A. Čapliko įvardytų LiCS politinių kozirių: ar tikrai jie gali garantuoti šiai partijai sėkmę per rinkimus?

Trečiasis kelias į..?

Visi žinome lietuvišką patarlę, kai du pešasi, trečias laimi. Kiek suprantu, ji įkvėpė ir liberalcentristus prabilti apie nuo blaškymosi tarp socialdemokratų ir konservatorių pavargusią Lietuvą bei tai, jog atėjo metas eiti „trečiuoju keliu“. Apie tai, kad, kaip jau minėjau, liberalcentristai mielai blaškėsi keičiantis Vyriausybėms, idant liktų valdžioje, jie linkę nutylėti. Maža to, „Trečiojo kelio manifeste“ tvirtinama: „Vardan stabilumo ir klestėjimo Lietuvoje Liberalų ir centro sąjunga dirbo kartu ir su kairiaisiais, ir su dešiniaisiais, tačiau ideologiniai skirtumai neleido mums realizuoti visų savo siekių gerinant gyvenimo kokybę.“ Šiuo atveju nelabai aišku, apie kokį stabilumą ir klestėjimą kalbama, ir kaip prie jo praktiškai prisidėjo liberalcentristai.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar Aplinkos, Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos gali būti vadinamos kitokios, „trečiojo kelio“ politikos modeliais? Liberalcentristai tvirtina, kad tik jų dėka sumažintos vaistų kainos, įvykdyta administracinė reforma, užkirstas kelias visuotiniam nekilnojamojo turto mokesčiui. Tačiau išaugę emigracijos srautai, didėjančios socialinės įtampos ir prieštaros visuomenėje esą čia jau ne jų bėdos.

„Trečiojo kelio manifeste“ siūloma mažinti mokesčius ir kartu žadama, jog senatvės pensijos sudarys bent pusę vidutinio atlyginimo. Čia išsakomas rūpinimasis jaunimu ir kaimo gyventojais, smulkiu ir vidutiniu verslu, tačiau kartu siūlomos priemonės, kurios palankios pirmiausia turtingiesiems. Perskaičius manifestą, sunku nesutikti su signataro Romualdo Ozolo, apie trečiojo kelio poreikį prabilusio dar prieš du dešimtmečius, vertinimu, jog pagrindinė liberalcentristų žinia – leiskite valdyti mums, ir viskas bus gerai. Nuoseklios valstybės ir visuomenės pertvarkos programos liberalcentristai nesiūlo ir akivaizdžiai labiausiai tikisi, kad už juos turėtų balsuoti prakutę verslininkai ir po finansinės krizės po truputį atsigaunantys didmiesčių gyventojai.

Tačiau nepamirškime, kad apie save kaip „trečią kelią“ kalba ir Darbo partija, Liberalų sąjūdis ar net „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai. LiCS nebus paprasta įrodyti, kad jie „trečiausi“. Kitas dalykas – „trečiojo kelio“ idėja šiandien Vakarų pasaulyje jau nėra tokia populiari kaip prieš keliolika metų. Štai ir rusų disidentas A. Piontkovskis prieš kurį laiką parašė knygą „Trečiasis kelias į vergovę“, kuriame „putinizmą“ pavadino trečiuoju keliu greta nacizmo ir bolševizmo.

Profesionalų komanda?

Tai, kad liberalcentristus galima vadinti patyrusiais „vilkais“ Lietuvos politiniame gyvenime, nekelia abejonių. Kitas klausimas – kiek tai privalumas, kiek trūkumas, atsižvelgiant į tai, jog sąvoka „politika“ per pastaruosius dvidešimt metų labai daug kam tapo keiksmažodžiu?

Liberalcentristų pirmininkas A. Čaplikas turi solidžią darbo įvairiose pareigose patirtį, nebijo TV kamerų, gerai išmano politinio gyvenimo subtilybes. Kita vertus, kaip ir jo bičiuliui bei pavaduotojui Vytautui Bogušiui, jam lengviau veikti šešėlyje ir iš ten laidyti kritikos strėles nei vesti paskui save žmones. A. Čapliko kandumu ir gebėjimu kirsti oponentams į skaudžias vietas galėjome įsitikinti per FNTT skandalą ar Garliavos įvykius, tačiau, deja, matėme ir tai, kaip į šio politiko vadovaujamą Sveikatos apsaugos ministeriją įsimetė korupcijos virusas.

Virš eksministro R. Palaičio galvos telkėsi sunkūs įtarimų debesys, tačiau, kaip jau įprasta Lietuvoje, visų dėmesys nukrypo į kitus dalykus.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Taip pat ir buvusiam vidaus reikalų ministrui R. Palaičiui, kuris šiuo metu yra LiCS generalinis sekretorius, nelabai tinka kovotojo už teisingumą ir prieš korupciją įvaizdis, kurį jis bando kurti savo rašiniais. Šio politiko praeityje labai daug neatsakytų klausimų. Panašu, jog jam pavyks išvengti teisinės atsakomybės, tačiau vargu ar jis tikrai suteiks politinio svorio liberalcentristų sąrašui rinkimuose. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kovotoją už eutanazijos įteisinimą A. Burbą ar pramogų verslo atstovų – Valinskų – porą.

Rimtu sąrašo sustiprinimu, pasak A. Čapliko, turėtų būti vienas iš Tėvynės sąjungos kūrėjų, buvęs VSD vadovas, inicijavęs kovą prieš R. Paksą, Mečys Laurinkus. Pastaruoju laikotarpiu šis politikas labiausiai reiškėsi, kaip „Lietuvos ryto“ komentatorius, dalyvavo LTV laidose ir yra gerai pažįstamas daugeliui Lietuvos žmonių. Tiesa, neturėtume pamiršti, kad per Savivaldos rinkimus jis buvo vadinamas Krikščionių partijos gelbėtoju, vadovavo jos sąrašui Vilniuje ir patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ar šio politiko praeities šlovė bus reanimuota LiCS? Nelabai tuo tikiu. Mano galva, M. Laurinkui labiau reikia bet kurios partijos, kuri galėtų padėti jam patekti į Seimą, nei kuriai nors partijai reikia M. Laurinkaus indėlio. Tik labai neaišku, ar ir šįsyk M. Laurinkaus kandidatavimas nesibaigs visiška nesėkme.

M. Laurinkus, regis, jau atleido Prezidentei už ultimatumą pasitraukti iš ambasadoriaus pareigų.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Neteko matyti LiCS sąrašo 2012 metų Seimo rinkimuose projekto. Galbūt jiems pavyko prisivilioti ir keletą gerai visuomenėje žinomų naujokų, tačiau iš tos informacijos, su kuria galima susipažinti šios partijos oficialiame puslapyje internete ar spaudos pranešimuose, panašu, jog LiCS kandidatų sąrašas neturėtų kuo nors nustebinti. „Profesionalų komandos“ argumentas per Seimo rinkimus gali suveikti visai kitaip, nei A. Čaplikas viliasi.

            Prezidentės kariauna?

Kas prieš pusmetį galėjo įsivaizduoti, jog Arūnas Valinskas, nesirinkdamas žodžių kritikavęs Prezidentę, netrukus taps karštu jos šalininku? Kita vertus, sunku buvo įsivaizduoti ir situaciją, kai premjeras pareikalauja ministrą atsistatydinti, o šis jam prieš nosį suraito virtualią špygą ir pareiškia, kad klausys tik Prezidentės. Dar įdomiau, kai D. Grybauskaitė, iki tol ne kartą pakartojusi, jog pasitiki ir palaiko A. Kubiliaus politiką, staiga pratrūksta pykčiu ir tampa vienos iš partijų vėliava.

Nesinori kartoti epitetų, kuriuos Prezidentei skyrė A. Valinskas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

A. Čaplikas, kalbėdamas apie jo vadovaujamos partijos perspektyvas, pabrėžė, kad daug tikisi iš populiariausios visuomenėje politikės – Prezidentės – prielankumo liberalcentristams. Iš tiesų bent jau Rusijoje prezidento sąsajos su „Vieningąja Rusija“ garantuoja šiai dominavimą parlamente. Kiek ši taisyklė galioja Lietuvoje?

Verta pabrėžti ir tai, kad D. Grybauskaitė, nors per FNTT skandalą  akivaizdžiai palaikė R. Palaitį, nebūtinai reiškia, jog ir rinkimų kampanijos metu ji kokiu nors būdu reikš simpatijas LiCS. Neabejoju, jei tik Prezidentė pajus, kad tokia politinė sąjunga jai nenaudinga ir net tirpdo reitingus, dabartiniai politiniai favoritai bus pakeisti kitais – pavyzdžiui, socialdemokratais ar net darbiečiais.

Nors buvo politikos apžvalgininkų, kurie tvirtino, jog LiCS per FNTT skandalą auginosi „politinius raumenis“, apklausų rezultatai rodo ką kita. Gerokai padaugėjo žmonių, kurie neigiamai vertina šios partijos ir jos lyderių veiklą. Tai gali skaudžiai atsiliepti rinkimuose vienmandatėse apygardose. Vargu ar partijos populiarumą padidino ir kandi jos lyderio pozicija Garliavos įvykių metu. A. Čaplikas kategoriškai kritikavo visus, kurie nepritarė teismo nutarčiai atiduoti mergaitę mamai, bei tvirtino, jog reikia visomis turimomis priemonėmis užkirsti kelią politiniam chaosui. Pastarąjį A. Čaplikas suvokia kaip įvairius šiuo metu vykstančius protestus.

Prezidentė, kitaip nei A. Čaplikas, stengiasi laviruoti ir neužimti kategoriškos pozicijos, nors, akivaizdu, nesibaigiantys protestai S. Daukanto aikštėje ją labai erzina. Tačiau, mano įsitikinimu, ji puikiai supranta, kad LiCS geriausiu atveju yra jos atskirų politinių operacijų vykdytojai, bet ne politinė kariauna, galinti jai pridėti politinio svorio. Taigi, A. Čapliko viltys ir šiuo aspektu gali būti bergždžios.

            Subjektyvi prognozė

 Kiekvienoje Lietuvos partijoje yra išmintingų žmonių, nuoširdžiai norinčių darbuotis, kuriant teisingesnę valstybę. Dažnai apima gailestis, jog tie žmonės pateko ne į tą politinę komandą, kurioje galėtų atsiskleisti. Pažįstu ne vieną liberalcentristą, kurį į politiką atvedė ne asmeniniai interesai, galios siekis, bet noras kovoti su įvairiomis negerovėmis. Tačiau, prisipažįstu: ypač po FNTT skandalo sunkiai randu ką nors gero pasakyti apie pačią LiCS. Mano požiūriu, šios partijos vadovybės veiksmai sukompromitavo šią politinę organizaciją, ir būtų gaila, kad kartu būtų sukompromituota ir „trečiojo kelio“ idėja.

Nuotrauka: flickr.com

Skirtingai nei A. Čaplikas, netikiu, jog LiCS pavyks perkopti rinkimų barjerą daugiamandatėje apygardoje. Labiau tikėtina, kad pavyks nugalėti vienoje ar dvejose vienmandatėse apygardose. Spėju, jog jau po šių Seimo rinkimų nemaža dalis liberalcentristų išsivaikščios po kitas politines organizacijas. Mano požiūriu, šiuo metu minusų LiCS turi kur kas daugiau nei pliusų, ir šios politinės organizacijos sunykimas po Seimo rinkimų būtų menkas praradimas Lietuvos politinei sistemai ir atvertų geresnių galimybių kitoms „centristinėms“ politinėms jėgoms.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.