2012 06 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Daiva Ausėnaitė. Tušti lozungai apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę

Šie metai Europos Komisijos yra paskelbti vyresnio amžiaus žmonių socialinio aktyvumo metais. Socialinis aktyvumas, vertinant sveikatos aspektu, tiesiogiai susijęs su žmogaus gyvenimo kokybe. Tačiau šis žodžių junginys Lietuvoje dar yra sunkiai suvokiamas ir netgi sveikatos politikos formuotojų ignoruojamas.

Pasensime visi

Pasaulinė Sveikatos Organizacija žmogaus amžių klasifikuoja taip: nuo 60 iki 74 metų yra pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų – senas žmogus, per 90 metų – ilgaamžis. Lietuvos medikų nuomone, tokio amžiaus žmonės dažniausiai serga  Alzheimerio, Parkinsono, onkologinėmis ligomis.

„Dažniausiai šiame etape žmonės stengiasi pamilti savo senstantį kūną, susigyventi su atėjusiomis ligomis ar esamų ligų paūmėjimais, visais kitais fiziniais pokyčiais, kai jie jau nėra jauni, gražūs, energingi. Tenka išmokti naujų socialinių vaidmenų – būti pensininku, seneliu, močiute, būti niekam nereikalingam, būti našliu, vienišu žmogumi. Pats sunkiausias vaidmuo – būti ligotu žmogumi. Susitaikymas su šia būsena yra sudėtingas dalykas, neretas palūžta. Tenka išsiugdyti nuostatą ir mirties atžvilgiu. Vieni atkreipia dėmesį į religiją, kiti kaip tik skuba nuveikti kuo daugiau, ko nespėjo. Yra keletas psichologinių teorijų, kurios atspindi senatvę. Dažniausiai taikoma išsipareigojimo teorija, kai pasitraukiama iš aktyvios veiklos, kai nuleidžiamos rankos, kai dėmesys nukreipiamas tik į save, savo sveikatą, kaip išgyventi iš mažos pensijos, kaip įpirkti vaistus, o gal net išlaikyti iš pensijos artimuosius. O dar reikia tapti įdomiam pačiam sau – tai pagrindinis senatvės uždavinys“, – sako Psichikos slaugytojų asociacijos pirmininkė Daiva Žukauskienė.

Senėjimo stiliai

Literatūroje randami net 8 senėjimo stiliai.

•    Reorganizatoriai. Jie išėję į pensiją keičia gyvenamąją vietą, imasi naujos kardinaliai skirtingos veiklos. Lietuvoje tokių mažai.

•    Adiktyvus senėjimas, kai susitelkiama į vieną reikšmingą veiklą, imama gilintis į sodą, rankdarbius, retas rašo knygas, užsiima intelektualia veikla.

•    Išsipareigojantys. Jie atsisako veiklos.

•    Konservatyvūs. Jie nieko nekeičia, ignoruoja senatvinius pokyčius, išlieka jaunatviški, energingi, bendrauja, buriasi į klubus.

•    Pykstantys. Tai Lietuvai būdingas stilius. Dar prieš pensiją pykstama dėl mažų pensijų, nenusisekusio gyvenimo ir t. t.

•    Reikalaujantys saugumo ir priežiūros. Jie iš savo artimųjų tiesiog reikalauja perdėto dėmesio.

•    Apatiški. Tai dar vadinama supamojo krėslo sindromu, tokiems senoliams niekas nerūpi.

•    Chaotiški. Jiems senatvė yra stresas, krizė, todėl blaškosi, sėja aplink save chaosą.

Alzheimeris, Parkinsonas ar vėžys?

Medikai sako, kad, perkopus 60 metų, žmogui tenka didelė rizika susirgti dažniausiomis šiame amžiuje ligomis – Alzheimeriu, Parkinsonu arba onkologine liga.

Paskutiniai duomenys skelbia, kad per artimiausius metus sergančiųjų Alzheimerio liga turėtų padvigubėti. XXI a. tai gali būti viena svarbiausių sveikatos, socialinių ir ekonominių problemų. Jau dabar Lietuvoje yra apie 30 000 sergančiųjų šia liga.

Pasak medicinos mokslų daktaro Arūno Vaitkevičiaus, ypač svarbu Alzheimerio ligą pastebėti ir diagnozuoti esant ankstyvoms jos stadijoms, kai kognityvinės funkcijos pažeidimai yra dar nedideli ir medikamentai gali sumažinti demencijos progresavimą bei užtikrinti stabilius socialinius įgūdžius, padedančius pacientams ir jų artimiesiems kuo ilgiau išlikti jiems įprastoje aplinkoje. „Gaila, bet vis dar gajus įsitikinimas, kad visi sutrikimai gali būti nurašyti senatvei, kad tai yra normalu. Dėl to ši liga dažnai yra neatpažįstama tiek pacientų, tiek jų artimųjų, tiek šeimos gydytojų”, – sako med. dr. Arūnas Vaitkevičius.

Anot pranešimą seminare „Vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė“ skaičiusios VUL Santariškių klinikų Nervų ligų skyriaus ir Konsultacijų poliklinikos specializuoto Parkinsono ligos kabineto gydytojos neurologės Neringos Tutlienės, Parkinsono ligos paplitimas įvairiais duomenimis yra nuo 100 iki 200 atvejų 100 000 gyventojų per 60 metų, ir 0,5 atvejai 100 000 gyventojų, jaunesnių nei 40 m. Tai vadinamoji ankstyvoji Parkinsono liga.

Pavertus kitais skaičiais, daugiau kaip 65 metų serga iki 2 proc. gyventojų, o per 85 metų – daugiau nei 3 proc. 2011 m. pasaulyje buvo 9,3 mln. sergančiųjų šia liga, Europoje – daugiau nei 1 mln., Lietuvoje – apie 11 000. Ir tai tik oficialiai diagnozuoti atvejai, nediagnozuotų yra taip pat labai daug. Vien Vilniuje yra apie 1200 šia liga sergančių pacientų. Gerėjant diagnostikai ir ilgėjant gyvenimo trukmei, Pasaulinė Sveikatos Organizacija prognozuoja, jog 2030 m. sergančiųjų Parkinsono liga turėtų daugiau nei padvigubėti.

Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos pirmininkas Gediminas Žižys savo asmenine gyvenimo istorija įrodė, kad net po sunkios diagnozės galima būti socialiai aktyviam. „Jau dešimt metų praėjo nuo mano akistatos su vėžiu. Vyrai po tokios diagnozės patiria daug psichologinių sunkumų, jau nekalbant apie tai, kad sveikatos sutrikimai (erekcijos sutrikimai, šlapimo nelaikymas) smarkiai prisideda prie pasitikėjimo savimi sumažėjimo“, – sako G. Žižys.

Senyvo amžiaus ir sergančio žmogaus gyvenimo kokybė – tai kol kas ne Lietuvos valdžios prioritetas. Sveikatos žurnalistų asociacijos surengtame seminare „Vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė“ kalbėjęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ryšių su visuomene specialistas Giedrius Sudikas sakė, kad tai yra nepatogios temos, kurios šiuo metu patogiai nutylimos. Nors ir buvo kviesti, tačiau į diskusiją apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę neatvyko nei Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Valstybinės ligonių kasos atstovai.

Liga, įkalinanti bute

„Visuomenėje 10 proc. žmonių susiduria su šlapimo nelaikymo problema: viena iš 4 moterų, ir vienas iš 10 vyrų. Būtent ji tampa pačia didžiausia kliūtimi vyresnio amžiaus, lėtinėmis ligomis sergančiam žmogui išeiti iš namų, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. Nors tai net nėra diagnozė, tačiau šis sveikatos sutrikimas daro didžiausią nuostolį žmogui ir visai visuomenei“, – sako VšĮ „Inkontinencijos centras“ vadovė Jurga Misevičienė.

Sergantieji Alzheimerio liga labai dažnai susiduria su šlapinimosi problemomis. Tai centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimas, kuris pasireiškia šlapinimo nelaikymu. Pirmiausia žmogus nebesuvokia tų impulsų, kurie ateina iš šlapimo pūslės, kad ji prisipildė, kad jau laikas eiti į tualetą, ką mes visi suprantame. Kita problema būna surasti tualetą, dažnai į jį įėjus nebežinoma, kaip juo naudotis, ką ten reikia daryti. Galų gale sunkioje ligos stadijoje apskritai nebesuvokiama, kad tai reikalinga.

Pasak VšI „Inkocentras“ vadovės Jurgos Misevičienės, bėdos dėl šlapinimosi sukelia ne tik psichologinių, bet ir daugelį medicinių problemų: tai odos sudirginimas, pragulos, padidėjęs šlapimo takų infekcijų pavojus, griuvimai, lūžiai paslydus ant šlapimo balos, miego sutrikimai. Daugelis pacientų yra vyresnio amžiaus, labai dažnai jų gaunamos pensijos neužtenka oriam gyvenimui – slaugos priemonės sergantiesiems Alzheimerio, Parkinso liga ar po onkologinių operacijų nekompensuojamos. „Galbūt dėl šio sveikatos sutrikimo mūsų senjorai sėdi namuose, jie gėdijasi nuo jų sklindančio kvapo. Tačiau dėl nedidelės pensijos jie negali įsigyti reikiamo sauskelnių kiekio, kad galėtų nevaržomai bendrauti, išeiti iš namų”, – sako Jurga Misevičienė.

Švedijos Getenburgo universiteto profesorius, gydytojas ginekologas Ianas Milsomas tarptautiniame Globaliame inkontinencijos forume (jis vyko Kopenhagoje balandžio 23–25 d.) atkreipė dėmesį į tai, kad šlapimo nelaikymas vyresniame amžiuje tampa viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių žmonėms išlikti socialiai aktyviems.   

Peteris Wintlevas-Jensenas, Europos komisijos Informacinės visuomenės susivienijimo vadovas, pabrėžė, kad jei vyresnio amžiaus žmogaus kognityvinės funkcijos yra sumažėjusios, jis nelaiko šlapimo, tas žmogus nėra besmegenis. „Jie irgi jaučia gėdą, nevisavertiškumo jausmus. Nelaikantysis šlapimo nė minutę apie tai nepamiršta. Tuo tarpu, pavyzdžiui, sergantysis diabetu, jei jis gerai prižiūrimas, gali pamiršti savo ligą“, – sakė Peteris Wintlevas-Jensenas. Jis pabrėžė, kad šiuolaikinė visuomenė turi prisiimti atsakomybę ir daugiau dėmesio skirti trims senėjimo sukeltoms sveikatos problemoms – tai Alzheimeris, traumatizmas ir šlapimo nelaikymas.

Šlapimo nelaikymas prasideda… vaikystėje

Europos Komisijos metų tema puikiai derėjo Kopenhagoje vykusiame Globaliame inkontinencijos seminare. Čia susirinkę viso pasaulio medikai – ginekologai, urologai – pažvelgė į šlapimo nelaikymo problemą iš viso žmogaus gyvenimo perspektyvos.

Frankfurto urologijos kabineto gydytoja urologė Daniela Marschall-Kehrel pateikė tyrimus, kurie įrodo, jog šlapimo nelaikantieji vaikystėje dažniau tokių bėdų turi senatvėje. Klaidingai manoma, jog šlapimo nelaikymas yra tik vyresnio amžiaus žmonių problema.

Globaliame inkontinencijos forume susirinkusiems savo istoriją pasakojo pensinio amžiaus sulaukusi Lora. Jos vaikystės prisiminimai daugeliui pasirodė labai skaudūs. „Mano tėvai buvo prekybininkai. Man tekdavo valandų valandas gulėti po prekystaliu. Tada buvo sunkūs laikai, karas, tėvams reikėjo daug dirbti, kad galėtume išlikti. Aš dažnai nesulaikydavau šlapimo. Už tai mama mane mušdavo pagaliu ir uždarydavo kambaryje. Tėvai neieškojo priežasčių, kodėl aš taip skiriuosi nuo kitų vaikų. Tik kai mokiausi universitete, nusprendžiau kreiptis į gydytojus“, – sakė Lora.

Kartu su studentais ji kuria filmą apie šlapimo nelaikymo problemas. „Pamenu, kaip egzaminų metu labai užsinorėjau šlapintis ir žinodama, kad negaliu ilgai kentėti, bėgau tualeto link, tačiau nespėjau ir apsišlapinau ant laiptų. Tuo metu pro šalį ėjusi moteris viską matė. Jaučiausi siaubingai.  Dabar man labai norisi pakeisti žmonių požiūrį. Todėl apie tai drąsiai kalbu“, – pasakojo Lora.
Šiuo metu ji slaugo savo 95-erių metų mamą. Ji turi ir prižiūrinčio asmens patirties. Lora sako, kad prižiūrėti šlapimo nelaikantį žmogų ne mažiau sudėtinga, nei pačiam kentėti nuo šlapimo nelaikymo.

Rūpi ir slaugančiųjų gyvenimo kokybė

„Inkontinencijos problema yra nematoma. Ir tie, kurie rūpinasi vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie nelaiko šlapimo, jie taip pat lieka nematomi įvairioms institucijoms“, – sakė Robertas Andersonas, Airijos fondo, besirūpinančio vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybe, atstovas. Jis pristatė tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kaip jaučiasi slaugantys asmenys.

Buvo išsiaiškinta, kad neįgalų žmogų, nelaikantį šlapimo, prižiūrintys asmenys patys turi psichologinių problemų, jie mažiau laiko gali skirti sau,  patiria sveikatos problemų (dažnai jiems skauda nugarą dėl artimo žmogaus kilnojimo).
„Žmonės rūpinasi artimaisiais, nepaisydami to, kad tai gadina jų pačių gyvenimo kokybę. Medikai, socialiniai darbuotojai ir valstybės tarnautojai turi suvokti svarbą to darbo, kurį daro artimieji. Prižiūrinčiam žmogui kartais reikia poilsio, todėl turėtų būti sukurtos struktūros, kurios leistų kažkam, esant reikalui, perimti tą nesibaigiantį priežiūros darbą“, – sakė Robertas Andersonas.

Italijos socialinės gerontologijos specialistas Giovanni Lamura įvertino artimųjų priežiūrą finansiškai. Jis sakė, kad jei valstybės apsiimtų kompensuoti tą neįgalių žmonių priežiūrą, kuri šiuo metu yra nematoma ir neapmokestinama, valstybės tokios finansinės naštos nepakeltų. „Kartų solidarumas, apie kurį šiemet turime galvoti, – labai susijęs su artimųjų priežiūros tema. Kalbama, kad šeimos priežiūra jau nėra tokia veiksminga, nes vis dažniau jaunimas palieka namus ir keliauja į kitas šalis. Tačiau vis dar išlieka daugybė žmonių, kurie slaugo savo artimuosius, ir jie tai priežiūrai ir slaugai skiria 80 proc. savo laiko“, – sakė G. Lamura.

Ar įmanoma gyventi kokybiškai?

Geriausiai į klausimą, ar įmanoma nelaikančiajam šlapimo gyventi kokybiškai, atsakė kita pacientė, kuri Globaliame inkontinencijos forume pasakojo savo istoriją. 46-erių metų Tara yra danė. Dėl įgimtos nervų sistemos ligos Tara nuo mažų dienų nelaikė šlapimo. „Aš nesirinkau šlapimo nelaikymo. Turiu teisę į medicininę pagalbą ir turiu teisę būti visaverčiu visuomenės nariu. Šlapimo nelaikymas vienu metu buvo mane įkalinęs namuose. Bet aš pasakiau sau, kad noriu dirbti, noriu išlaikyti butą, kuriame gyvenu. Noriu išeiti į gatvę, turėti draugų. Aš nekeliu triukšmo, kai einu prašyti man reikiamų šlapimą sugeriančių gaminių. Be jų aš neturėčiau savo buto, negalėčiau dirbti, negalėčiau išeiti iš namų. Tada mano gyvenimas prarastų prasmę. Todėl aš dėkoju tiems, kurie man suteikia sauskelnių“, – šypsojosi moteris.

Su irigacinio preparato pagalba ji tuštinasi kas tris dienas. Tara sako, kad netrunka ilgiau nei pasidažyti lūpas. Moteris dirba lauke ir iki artimiausio tualeto jai reikia eiti 15 minučių. „Aš išmokau su tuo gyventi. Kas iš pradžių atrodo neįmanoma, virsta įmanoma, kai kalbame apie savo gyvenimą. Aš nenoriu, kad mano šlapimo nelaikymas gadintų man gyvenimą“, – sakė moteris.     

Švedijos Getenburgo universiteto profesorius, gydytojas ginekologas Ianas Milsomas pristatė tyrimą, kuris parodė, kad jei šlapimo nelaikymu serganti moteris nežino, kur jos kelyje bus tualetas, ji paprasčiausiai neina iš namų. „Pacientai tyliai kenčia. Kalbėdami apie gyvenimo kokybę, mes kalbam apie daugelį dalykų – tai ir psichologinė žmogaus savijauta, ir jo socialinis aktyvumas, santykiai šeimoje, su artimaisiais, profesinis gyvenimas, seksualumas ir fizinė būsena. Jei žmogus nelaiko šlapimo, pažeidžiami visi šie punktai, todėl apie šį sveikatos sutrikimą būtina kalbėti. Reikia ieškoti būdų, kaip pagelbėti tokiam žmogui, kuo labiau atkuriant jo gyvenimo kokybę“, – sakė profesorius.