2012 06 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kas yra tie duobkasiai?

Gegužės 7-oji 

Pražydo alyvos, sučiulbo lakštingalos, bet staiga atšalo. Atrodo, kad nelaukta oro permaina negerai veikia ir žmonių nuotaikas. Sėdi prie parduotuvės Parnarauskis, žiūri į tuščią alaus butelį, niūriai mąsto ir, pakilęs nuo suolelio, sako:

– Eisiu namo, man šiandien labai nesiseka.

Aš bandau sugrąžinti jį prie pavasario rūpesčių, tai ir klausiu:

– Ar jūsų miške dar dygsta bobausiai?

– Bobausiai tai ne, mes jų nerenkam, bet aš jau kazlėkų kepiau, su spirguciais labai gardūs jauni kazlėkai.

Išeina iš parduotuvės gabus žvejys Galinių Algis ir šitaip įvertina keistą naujieną:

– Tu, Parnarauski, meluoji. Tu gali ką tai pameluoti, bet žinok saiką, dar lepeškų niekas nerado, o jis, matai, kazlėkus kepa.

– Tu, Galini, pacian galan gyveni ir manęs nepamokysi, geriau eik lydekų klebonui gaudyti, sako, šiemet gerai kimba lydekos. O jei netiki, gali ateiti, aš tau duosiu keptuvę pauostyti – da kvepia kazlėkais.

Šitokie draugiški kaimynų pasižodžiavimai – ne naujiena. Bet melo čia tikrai yra, nes visi sako, kad šį pavasarį Nemune visai nekimba lydekos. O išdygęs kazlėkas dabar irgi būtų sensacija. Mano patirtis sako, kad šiose apylinkėse pirmieji grybai, žinoma, po bobausių yra rudieji ausūniai, jie kaip tik dabar ir dygsta – tokie lengvi trapūs dubenėliai, tarsi ir valgomi, bet ketvirtosios kategorijos. Paskui, žemuogėms nokstant, kartais jau pasirodo lepeškos, ir tik tada – kazlėkai… Galvoju, kaip čia man įkišti savo trigrašį ir bent kiek sušvelninti ginčą, bet atsiranda Gintaras ir šitaip paaiškina:

– Jei Parnarauskis nieko neapgaus, tai diena jam pražuvusi. O dabar, pamatysi, visi darbai eis kaip kazlėkų prisivalgius.

Taip ir prasideda antrasis pavasario mėnuo. Dar kelios savaitės ir tikrai, ko gero, sulauksime pirmųjų gerų grybų. 

Gegužės 13-oji 

Kai prie Krūčiaus, senų juodalksnių pavėsyje, sužydi gauruotosios vaisginos ir geltonžiedžiai šalmučiai, prasideda nepaprastas visų augalų vešėjimas. Iki ilgiausios vasaros dienos, iki tos laukiamos Rasos šventės dar penkios savaitės, Gamtoje dar stebėsime daug svarbių metamorfozių, bet pabandykime gegužės vidury suskaičiuoti žydinčias augalų rūšis, ir teks padaryti nelauktą išvadą: pats veržliausias, pats spalvingiausias periodas yra dabar. Dar žydi žieminių veislių obelys ir kaštonai, dar baltuoja ryškiausios pavasario gėlės – lieknosios plukės, dar geltonuoja raktažolės ir laibeniai, bet kokios ryškios dabar visos gudobelės, kaip sidabriškai iš tolo šviečia stumbražolės ir gardunytės. Ir aronijos pražydo, ir šermukšniai, ir rojaus obelaitės, ir pakalnutės. Kaulenių žydėjimas neryškus, bet kaip čia dūzgia bitės ir kamanės. O ir raugerškiai jau žydi, ir triskiautės lanksvos, kurias dzūkai meiliai vadina jonukais. 

Neužmirškime ir alyvų, juk ir kasmetinis Poezijos pavasaris prasideda alyvoms žydint. Ne, nėra šitaip tą virsmo dieną – birželio 24-ąją. Rene Dekartas sakė, kad teisinga yra tai, kas akivaizdu. Akivaizdžiausia dabar yra tai, kad nuėjęs tik pusę kilometro Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus pakrantėmis galiu surašyti tiek žydinčių augalų rūšių, kiek jų tikrai nebus per Rasos šventę. Žiedų dabar dar neslepia nei vešlūs žolynai, nei šiųmečiai krūmų ūgliai. Ryškiai geltoni šalmučiai šviečia tarp žaliuojančių garšvų ir gurgždžių, o gudobelių žiedynų dar neužstoja vilkūgliai. Dabar pastebima toji pusiausvyra, kurios nepamatysi vasarą, net ir medžių habitusas dabar kur kas ryškesnis. Jauni vasaros ūgliai dažnai iškraipo rūšiai būdingą figūrą, atsiranda konkuruojančios viršūnės, ir tada sodininkas vėl galanda sekatorių. Bet prancūzų poetas Žakas Delilis (Jacoues Delilie) nepaprastai gražioje poemoje „Sodai“ (šią poemą seniai jau reikėjo išversti į lietuvių kalbą) rašo,kad  negalima vasarą karpyti nei medžių, nei krūmų, nes šviežios liaunos šakutės labiausiai atsiliepia į vėjo dvelkimą, ir tas mirgėjimas yra didžiausias  grožis. Ne žiedai, ne vaisiai, o nuo karščio mirgantis oras ir judančių lapų šnarėjimas – štai kas yra vasara.

Galima surasti ir daugiau argumentų, kodėl augalų vešėjimo šventę reikia švęsti pavasariui baigiantis, o ne vasarą. Bet ir taip aišku, kad mūsų geografinėje platumoje tas įsivaizduojamas augalijos  virsmas yra priderintas prie astronominės datos, ir nieko čia jau nepakeisi. Tą dieną ir naktį net ir dilgėlė darosi stebuklinga, nors ne tiktai gurmanai žino, kad geriausia ji būna šviežia. O jonažolės per Jonines dažniausiai irgi dar nežydi, raudonėliai, kuriuos dzūkai ypač vertina, pradeda žydėti tik liepos pradžioje. Ir vis tiek tautosaka sako, kad visi žolynai labiausiai pamačni yra tada, kai surenki juos per Rasos šventę. Toks yra tikėjimas. O žinojimas yra kitoks: beveik visi žolynai vaistams renkami tada, kai žydi, gi gydančios šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. 

Gegužės 20-oji 

Artėja šienapjūtė. Kadaise tai buvo sunkus darbas. Bet kiek gražių prisiminimų užrašyta būtent apie tą varginančią šienapjūtę. Sodiečiai vis dėlto mokėjo palengvinti pačius sunkiausius ūkio darbus, stengėsi išvengti monotonijos. Todėl atsirado talkos ir visokios kooperacijos. Bet ir vienas šienpjovys buvo kūrybiškas, Profesorius Viktoras Ruokis prisimena, kaip jo charakterį ugdė šienapjūtė tėviškėje, Švenčionių krašte: „Pasiekus aną juodalksnį bus pusė pradalgės, o dabar artimiausias tikslas – lomoje išsikerojęs žilvičio krūmas. Taip mąstė šienpjovys, ir čia jis pastebėjo dar vieną dalyką – daug lengviau, kai judesius derini su kvėpavimu. Užsimojant, tai yra dalgį atmetant dešinėn, reikia giliai įkvėpti, o kertant žolę – iškvėpti.“ (Cituojama iš: V. Danilevičius, A. Motuzas, Profesorius Viktoras Ruokis, Vilnius, Mokslas, 1982.)

Ne tik būsimieji profesoriai žinojo, kaip paįvairinti sunkų darbą. Štai skaitau Vasilijaus Belovo apybraižų ciklą „Darna“ ir stebiuosi nepaprastu autoriaus įžvalgumu – kiekvienas menkiausias daiktas turi ir savo paskirtį, ir savo vardą. Ir dabartiniai žodynai ne visus tuos vardus parodo. O juk ir rašant reikėjo kantrybės, tokios pat, kaip ir linus raunant.

Tokius žodžius galima buvo išgirsti tiktai Šiaurės Rusijos kaime, ir tokias detales pastebėti tiktai kartu su sodiečiais dirbant. Piemenukas, kuriam irgi užduotas nemažas baras, pavargsta beraudamas tuos šiurkščius, kietus linus, jau labai nori bėgti namo, jau ir alkanas, bet saulė dar aukštokai, tai jis meta tolyn savo kepurę ir taip drąsinasi: rausiu, kol kepurę surasiu.

Vasilijus Belovas įtikinamai parodo, kad ne kas kitas, o šitokie piemenukai ir sukūrė garsųjį Petro Pirmojo laivyną – mums dabar sunku įsivaizduoti, kiek virvių reikėjo buriniams laivams. Atrodo, kad suvyti virvę irgi nelengva užduotis, bet šiauriečiai rusai tokį monotonišką darbą pavertė teatru: visi kaimo vyrai veja vieną dviejų šimtų metrų ilgumo virvę, per visą sodžiaus gatvę.

Sumanumo ir koordinacijos reikia daugiau nei vejant vienam su mažais kebekliais, bet nuobodulio čia tikrai nėra. O kaip smagu paskui tą ilgiausią virvę pasidalinti… Salyklai užmerktus rugius (šiauriečiai alų tikrai daro iš rugių, ne iš miežių) didžiuliame kubile gerai išmaišyti irgi nelengvas darbas, betgi tas menturis, su kuriuo maišoma, vadinamas „vesiolka“ – taigi jau iš anksto linksmina tave šitas paprastas darbo įrankis, nesvarbu, kad sunku… Vasilijus Belovas, aprašydamas visus senojo rusų kaimo darbus, ne vieną kartą pabrėžia, kad sodiečiai visiškai nežinojo, kas yra nuobodulys. Nebuvo tokios valandėlės, kad kaimo žmogus nebežinotų, ką jam dabar reikia daryti.

Atsikelti rytą labai anksti irgi nebuvo joks žygdarbis. O sugrįžtant į šienapjūtę prie Nemuno, atrodo, kad nebuvo nieko įspūdingesnio už tą ritmišką ir lengvą dalgio šliuožimą per rasotą žolę. Žinoma, dalgis buvo tikrai lengvas ir aštrus, o ne tas dūšvelkis, kokius dabar pardavinėja mūsų parduotuvėse. Ir seniau pasitaikydavo vienas kitas prastas dalgis, tai tokius sodiečiai mesdavo į dilgėlyną, kad rūdys jį paplonintų. Jeigu ir po to jis nepagerėdavo, pirkdavo naują. Tas žodis dūšvelkis nelabai lietuviškas, bet tikslaus sinonimo nerasime – su tokiu dalgiu šienaujant tikrai yra dūšia iš kūno velkama. Baltarusijoje, kaip rašo etnologas Vykintas Vaitkevičius, skobtinis luotas buvo vadinamas dušegubka, nes juo plaukdamas galėjai greitai apsiversti ir nuskęsti. 

Gegužės 23-oji 

Prie Vaikšnoro Ravo pražydo upelinė veronika. Ir užgrojo upinis žiogelis. Šio mažo pilko paukštelio giesmė – lyg žiogo čirpimas. Kai kas pirmą kartą tą zirzenimą išgirdęs nelabai patiki, kad šitaip muzikuoja paukštis. Monotoniška upinio žiogelio daina man primena baltalūpius šoklius, kuriems esu specialiai padaręs smėlio takelius šliaužiančiųjų čiobrelių buveinėse. Ten jie dažniausiai ir šokinėja. Vieną lietingą dieną rodžiau svečiams šį šoklių pakilimo taką, ir šį tą pasakojau apie keistą jų gyvenimo būdą. Nė vieno šoklio nepastebėjom, tokią dieną jie slepiasi urveliuose. Užtat toliau, juodalksnyne, matėme didžiuosius šliužus, o ir varlės tokiu oru buvo labai aktyvios. Praėjo gal pusvalandis, ir vienas moksleivis sugalvojo paklausti, ar tie baltalūpiai šokliai yra kokie peliukai? Matyt, neatidžiai klausėsi, kai buvome prie tų „peliukų“ tako… Tokie klausimai , tegu ir nelogiški, vis dėlto parodo mūsų Gamtos turtingumą. Labiausiai mus ir stebina labai įvairus vabzdžių pasaulis. Kas matė, pavyzdžiui, iš arti kokį maitvabalį.? Arba dar tiksliau – kas yra tas duobkasys tyrinėtojas? Tie duobkasiai (kai kurie netgi gražūs, geltonai dryžuoti) dirba kaip ir žmonės – kasa duobes. Jei ant miško keliuko netikėtai pamatysit negyvą, bet judantį pelėną, žinokit, kad dirba duobkasiai. Jų nematyti, dirba pasislėpę, iš apačios kasa. Po dešimties minučių tas pelėnas jau palaidotas, ir niekas jo mėsos iš duobkasio neatims.

Visi maitvabalių genties vabalai slepiasi, nepamatysi jų ten, kur šokliai šokinėja. Bet štai einu sykį tokiu įtartinu lieptu, ir sutinku tuos getondryžius duobkasius – jie puotauja ant liepto, virš Krūčiaus srovės. Vaizdas tikrai keistas, bet nesunku atspėti, kas čia buvo: kažkoks paukštis skraidino varlę, o ši iškrito ir nusileido tiesiai ant apsamanojusio liepto. Kvapas greitai sušaukė duobkasius, o laidoti tai nėra kur, todėl graužia vietoje, skubėdami maitinasi, nes bet kurią minutę gali atsirasti koks konkurentas.

O virš Kreisos pievų sklando vapsvaėdis. Jo lizdas juodalksnyje prie Nemuno šiemet tuščias, šis taurus kumpasnapis paukštis kitur slepia savo gūžtą, bet medžioja vis tose pačiose Kreisos slėnio pievose: smėlėtame Koštano Ravo šlaite galima pamatyti išdraskytus žemėse gyvenančių kamanių lizdus. 

Gegužės 3-oji 

Viename kaime (negaliu rašyti to kaimo vardo) atsirado piktas elgeta, ir žmonės sako, kad susirenka jis per dieną gana daug. Nesigėdi prieiti prie bet kokios sustojusios mašinikės, o jeigu kas bando jį sugėdinti, tai atsikerta piktai ir net su grasinimais. Blogiausia, kad elgetauja jis ne duonai ir ne vaistams, kaip sako pats, o degtinei ir alui. Žmonės juokauja: einame teisingu demokratijos keliu, jei atgyja ir šis senas verslas.

Gali pasirodyti, kad moralas čia nereikalingas. Jei senatvėje žmogus prarado bet kokią savigarbą, tai auklėti jį jau vėlu. Bet pažiūrėkime, kaip šis senas verslas atrodė prieš pusę amžiaus. Elgetaujančios moterys atsilygindavo maldomis. O malda yra nusižeminimas ir pagarba. Elgetaujantys vyrai taip pat šnabždėjo poterius, bet kai kurie savo verslą derino su visokiomis keistenybėmis, kurias gal spalvingiausiai aprašė Leonardas Gutauskas „Vilko dantų karoliuose“. Vasarą iš atlaidų į atlaidus klajojantys pulkeliai pelnė sau ne tiktai duoną. Nepasakysi, kad visi jie elgėsi kukliai ir mandagiai, tačiau net ir jų aršumas galėjo atrodyti kaip tam tikra kūryba. Išgalvotos istorijos ir nelaimės, apsimestas luošumas ir kančia ilgai sėdint vienoje vietoje vis dėlto yra šiokia tokia veikla. Buvo ir tokių elgetautojų, kurie pasakodavo tikras istorijas, nešė naujienas iš kaimo į kaimą…

Tikrų elgetų kaimas nesmerkė, visi juos šelpė kaip galėjo. Tada tai buvo bendruomenės ir Bažnyčios prievolė, ne valstybės. Zigmas Navickas iš Gailiūnų kaimo pasakojo tokį atsitikimą. Užklydęs į Gailiūnus elgeta, apsinakvojęs vieno ūkininko daržinėje, o rytą šeimininkas jį radęs numirusį. Atėjęs tas ūkininkas į Liškiavą ir klausiąs, ar dvasiškas tėvelis Kazimieras Sederevičius palaidos tą varguolį dykai. Kunigas net supykęs: argi galima tokių dalykų klausti? Suprantama, kad ir duobkasiai dirbo be atlyginimo, ir moterys giedojo kaip visada, ir kunigas Kazimieras Sederevičius, anuo metu garsėjęs kaip labai kuklus ir asketiškas žmogus, meldėsi nuoširdžiai. Požiūris į elgetas senajame mūsų kaime buvo neatsiejamas nuo natūralaus bendruomeniškumo jausmo. Net liaudies patarlės apie tai kalba. Nežino viso šito niūrus ir piktas naujasis to kaimo elgeta.