2012 06 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rimantas Vanagas atsako į Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Rimantas Vanagas (g. 1948 m. spalio 10 d. Pesliuose, Anykščių rajonas) – vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų. Poetas, prozininkas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas. 1966 m. baigė  Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1971 m. – Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Dirbo jaunimui skirtų žurnalų „Jaunimo gretos“, „Moksleivis“ redakcijose, o 1981–1988 m. pastarojo buvo ir  vyriausiasis redaktorius. 1989–1997 m. – kelių leidinių darbuotoju. 1997 m. grįžo į Anykščius.  Gimtinėje triūsė įvairių  leidinių redakcijose, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje,  Anykščių kultūros centre. Pirmasis Lietuvoje rašytojas, atvirai prabilęs apie holokaustą.  Be to, aktyvus visuomenininkas, iniciatyvus Pasaulio anykštėnų bendrijos narys. Daug keliavęs, daug sutikęs ir daug klausinėjęs. Labai myli savo kraštą, todėl  pagrindinę kūrybos dalį skiria anykštėnų  likimams  papasakoti. Draugiškas, paprastas. Anykštėnų anykštėnas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Buvo labai paprasta. Gimiau ir augau rašytojų krašte, ant Šventosios kranto. A. Baranausko klėtelę mačiau pro savo virtuvės langą, o pro kambario langą – A. Vienuolį-Žukauską, pėdinantį „Puntuko brolio“ ar Karalienės liūno link. Kad rašysiu ir aš, bent man buvo aišku kaip dukart du! Buvau literatas, rašinėjau į laikraščius – už honorarus nusipirkau išsvajotąjį kirvuką („tomahauką“), fotoparatą, dviratį. Tiesa, mokykloje dar traukė kelionės, galvojau apie geologiją, ichtiologiją (vaikystė prabėgo su meškere rankoje…), bet nesisekė nei matematika, nei kiti tikslieji mokslai. Tad kai atėjo metas studijuoti, buvo likę du variantai: žurnalistika arba lituanistika. Laimėjo pastaroji, nes tada į žurnalistiką nepriimdavo be „gamybinio stažo“, o aš jo neturėjau. Po pirmo kurso supratau, kad lituanistikos mokslai rimtesni, todėl joje ir likau. 

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Man autoritetai tie, kurie žino, supranta, sugeba daugiau už mane, o tokių labai daug… Pirmasis „kietas“ lietuvių literatūros mokytojas, be abejo, buvo J. Biliūno vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) lituanistas Vaclovas Bražėnas. Iki šiol prisimenu jo pamoką apie Balzaką, jis sugebėjo taip sudominti Šekspyru, kad per savaitę perpliekiau visus jo raštus… Lietuvių literatūroj neprilygstamas man Kristijonas Donelaitis. Jo žodis sodrus kaip žemė, jis rašė vedamas tėviškos meilės ir pareigos šviesinti tautiečių protus ir širdis. Tai puikus pavyzdys rašytojo, kuriančio ne dėl pinigų, ne dėl garbės, o iš dvasinės, pilietinės būtinybės.  Iš užsieniečių žaviuosi E. M. Remarku, G. Grinu, V. Sarojanu, Č. Aitmatovu. Kol skaitau, jie paprasčiausiai geri rašytojai, bet kai perskaitau – lieku sukrėstas ir ilgai prisimenu herojus, detales.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Gal pasakysiu pernelyg patetiškai, bet man už bet kokį orkestrą, operą ar knygą nuostabesnis paukščiuko čiulbesys, medžių ošimas ir tyla, vandens čiurlenimas. Kai žvejoju, niekad per daug nesidairau, bet upę ar ežerą jaučiu lyg savo kūno dalį. Matyt, esu gamtos vaikas? Negalėčiau nuneigti, jog idėjų, netikėtų asociacijų sukelia ir įdomūs paveikslai, spektakliai,  gera muzika. Bet, kaip sakiau, pirmenybę mano „dūšia“ kažkodėl atiduoda tiesioginiams aplinkos pojūčiams.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Apie 20 metų dirbau jaunimo spaudoje, auginau tris vaikus… Bet galiu atvirai prisipažinti, kad dabartinio jaunimo gerai nepažįstu. O kiek pažįstu, mane stebina kraštutinumai: vieni vunderkindiškai gabūs ir jautrūs, kiti – absoliučiai nesmalsūs ir domisi tik uždarbiu, pramogom… Man rodos, nūnai populiari filsosofija (?), jog kiekvienas pirmiausia turi rūpintis savimi, yra žiauriai vienpusė – ir veda į dvasinę aklavietę, aukštesnių tikslų, idealų neturėjimą. Su šiais bruožais siečiau emigraciją, gimtosios kalbos atsižadėjimą. Beje, Lietuvą palieka dalis kartos, gimusios ir užaugusios jau laisvėj, – kuo tai paaiškinti? Nebent tuo, kad laisvės vėjo dvelksmas saldus ir svaigus, bet kur nuplauksi be kompaso, be kelrodės žvaigždės?..

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Labai greitai keičia, labai gerai keičia – ir labai blogai… Greitis, informacija padeda daug nuveikti, bet neleidžia sustoti, atsipalaidoti, o tai reiškia – susimąstyti, ką ir vardan ko viską darome? Mes nebejaučiam sistemos, harmonijos, o tiesiog sukamės savo asmeninėmis „trajektorijomis“, atsimušinėdami vieni į kitus ir tuo sukeldami dar didesnį chaosą… Kita problema: kol į internetą bus įsileidžiami anonimai, tol doram žmogui jame nebus nei pagarbos, nei ramybės… Numanau, kodėl naujųjų technologijų (šiuokart omeny turiu internetą) šeimininkai leidžia nuolat žeminti bet kokį autoritetą, tačiau kodėl mes patys leidžiamės būti žeminami? Juk, rimtai pagalvojus, taip nesunku būtų išmesti visas tas vulgarybes, psichologinį smurtą, beraščių ar piktavalių žmonių rašliavą, – kodėl to nedarome?   Socialiniais tinklais nesinaudoju – tiesiog neturiu tam nei laiko, nei poreikio. Randu kitų būdų reikalingai informacijai gauti, savo pozicijai išreikšti.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Kiekviena gyvybės rūšis ir forma kaunasi dėl išlikimo… Net menkiausias vabalėlis – didžiulės sistemos, mikrokosmoso dalis, tai ką bekalbėti apie žmogų? Reikia ir būtina taikytis prie besikeičiančių aplinkybių, tačiau tautybės, kalbos, papročių atsisakymas, mano galva, tolygus savižudybei,  išdavystei. Globalizacija – tik „didiesiems“ parankus žaidimas. Lyg ir negirdėjau, kad britai, prancūzai ar vokiečiai pro pirštus žiūrėtų į savo piliečių nutautėjimą, priešingai – jie daro viską, kad mažesnių tautų gyventojai patys, savo noru atvyktų pas juos ir virstų britais, prancūzais ar vokiečiais… Sava valstybė – tai gimtoji gamta, namų sienos ir židinys, sava potencija, nuomonė, sava šeima ir savi siekimai, džiaugsmai, – nesuprantu, kodėl aš turėčiau norėti, kad mano vaikus ar vaikaičius „prarytų“ svetima kultūra ar religija? Ištikimybė Lietuvai – ne deklaracija, o darbas, jei reikia – kančia savo tėvynės labui.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Bendravimas visuomet turi kokį nors tikslą, nors apie tai gal net nepagalvojam. Gražesni tikslai – gražesnis bendravimas. Man atrodo, kad ir koks artimas būtum, visuomet turi išlaikyti tam tikrą atstumą – t.y. pagarbą kitam, toleranciją kito nuomonei. Negalima pasitikėti nei draugu, nei partneriu, jei jis nesilaiko duoto žodžio, iš bendravimo siekia tik asmeninės naudos. Beje, man asmeniškai lengviau bendrauti su žmogumi, turinčiu humoro jausmą.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Labai dažnai prisimenu tokį epizodą. Prisiklausęs pionierių vadovės, parėjau namo ir sakau mamai: reikia nukabinti šventųjų paveikslus, nes jie rodo tik tamsumą, atsilikimą. Mano mama nebuvo davatka, be to, niekada nemačiau jos verkiančios, tačiau tuokart jos akyse sužvilgo ašaros. Supratau užgavęs labai jautrią stygą, įskaudinęs mylimiausią žmogų, ir man to pakako, kad visą gyvenimą jausčiau kaltę. 

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Net mirdamas žmogus turi pasirinkimo laisvę – ar mirti oriai, ar apgailėtinai. Kiekvieną akimirką ką nors pasirenkame: ką valgysime, kur eisime, su kuo sutiksime. Kaip iš eilučių ar puslapių susiklosto knygos, veikalai, traktatai, taip iš mažų pasirinkimų gimsta dideli siekiai, drąsūs užmojai. Sunkiausia save įveikti mažuose pasirinkimuose!

Gamtos harmonija akivaizdi, ją ardome nebent mes, žmonės… Kita vertus, naivoka būtų ją idealizuoti – nematyti, jog visa, kas žemėje nors kiek gyva, susiję su kitomis rūšimis gyvybiniais ryšiais: nebus to – nebus ir ano. Todėl kai kas sako, jog gamta be galo žiauri. Aš manyčiau kitaip: žiauru tada, kai žudoma, naikinama be prasmės, iš įgeidžio ar malonumo,  tačiau jeigu iš natūralios būtinybės, jei tai nulemta gamtos dėsnių – gal per daug nesikrimskim? Kur jau kur, o gamtoje, iš esmės žiūrint, atsitiktinumų nebūna. 

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Gyvenime patyriau nemažai išbandymų, kritiškų, pavojingų akimirkų. Tai, kad dar tebevaikštau šia žeme, rašau šias eilutes, perša mintį, jog kažkas mane lyg ir saugo, laukia, kol atliksiu man skirtą misiją… Negaliu nepacituoti labai patikusio vieno žydų poeto eilėraščio: „Yra danguje ranka, kuri viską užrašo…“

Nors mano karta buvo auklėta ateizmo dvasia, man gražu, kai žmogus kuo nors tiki. Ir negaliu nepripažinti: taip, buvo akimirkų, kuriomis karštai meldžiausi. Tik ligi šiol nesuvokiu, kokios tai buvo akimirkos: silpnumo – ar stiprumo? Proto, dvasios užtemimo – ar dangiško nušvitimo?..