2012 06 10

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Švč. Kristaus kūnas ir kraujas (Devintinės), Mk 14, 12-16. 22-26

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

Kiti skaitiniai: Iš 24, 3-8; Ps 116; Žyd 9, 11-15


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys mus veda į Velykų vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, mums dovanodamas pats save – savo Kūną ir Kraują, iš mūsų tikisi tikėjimu grindžiamo tęsinio, tai yra, kad Jam viską – savo gyvenimą, reikalus, rūpesčius ir džiaugsmus atiduotume ir (aukštutiniame kambaryje), drauge su Juo Eucharistiją švęsdami, Jo žodžio prasmės ir Jo artumos (Komuniją priimdami) ieškotume.

Aukštutinis kambarys – tai ne vien tam tikra vieta (tarsi bažnyčios patalpa), bet tai – ir kiekvieno žmogaus širdies slaptuma (1 Pt 3, 4), į kurią ateina eucharistinis Jėzus, mus nepalyginti labiau suprantantis ir mylintis nei mes patys save pajėgiame suprasti, priimti ir teisingai mylėti. Kaip Mortos sesuo Marija, taip ir mums pirmiausia reikia į Jėzų įsiklausyti – priimti Jo žodį (ypač kai jis skelbiamas per kiekvieną šv. Mišių žodžio liturgiją), o tada jau tinkamiau pasirengsime su savuoju Viešpačiu susijungti ir aukos liturgijoje.

Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, „kai tik per Mišias ištariami konsekracijos žodžiai, kai per aukojimo aktą Kristaus Kūnas ir Kraujas nužengia pas mus, tuomet ir mumyse meilė triumfuoja prieš neapykantą, o šventumas – prieš nuodėmę. Kiekviena švenčiama Eucharistija yra stipresnė už visą blogį visatoje; tai reiškia realų ir konkrečiai įvykdomą atpirkimą“.

Kai atveriame Jėzui savo širdies duris, idant Jis atėjęs pas mus vakarieniautų su mumis (čia turime omenyje ne tik šv. Mišių aukojimą, bet tai – ir nesibaigiantis mesijinės puotos šventimas drauge su Kristumi Danguje (Apr 3, 20), tuomet galime sakyti, jog šv. Mišiose sąmoningas tikinčiųjų dalyvavimas yra įžanga visos tos antgamtinių dalykų simfonijos, kurią mums bus lemta pilnai išvysti ir išgirsti, jei tiktai į Naująją Sandorą – Jėzaus Sandoros kraują, išlietą už visus ir kiekvieną žmogų stengiamės žvelgti Jo žvilgsniu ir atsiliepiame tokiais veiksmais, kurie pateisina Jo lūkesčius.

Didžioji vargšų mylėtoja Motina Teresė štai šitaip sykį kreipėsi į savo seseris: „Kaip artimo meilės misionierės mes esame pašauktos Jėzaus buvimą matyti duonos pavidalu ir paliesti Jį sulaužytuose vargšų kūnuose. Paimdamas duoną Jėzus kalbėjo: „Imkite ir valgykite, tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Pats save atiduodamas Jis kviečia mus Jo meilės galia augti, kad ir mes darytume tai, ką darė Jis.  Kristaus meilė duos mums jėgų ir privers už Jį atiduoti save. Leisk seserims ir žmonėms tave sunaikinti. Mes neturime teisės neatiduoti savo gyvybės kitiems, per kuriuos susitiksime su Kristumi… 

Jėzus dėl to virto duona, kad pasotintų mus, alkstančius Dievo. Pasvarstyk Dievo nuolankumą: Jis padarė save alkstantį, kad savo dievišką alkį pasotintų mūsų meile, mūsų tarnyste. Melskimės, kad liktume ištikimos. Melskimės už savo vargšus, kad ir jie alktų Dievo“.  

Eucharistijos šventime visada pirmiau esti Žodžio liturgija ir tik paskui – Aukos. Tik tada, kai mes paskelbtą Dievo žodį maldingai apmąstome, mums auga tikėjimas, kurio dėka mes priimame Viešpatį Jėzų Komunijoje stengdamiesi vis labiau gręžtis nuo savo valios ir persiimti Jo mintimis, žodžiais ir kasdieniais poelgiais, idant vis laisviau ir išradingiau galėtume tarnauti Jam, kuris kaskart mums duoda daugiau šviesos Jį pastebėti kituose žmonėse ir – malonę mylėti juos kaip Jis. 

Bernardinai.lt