Aldona Ruseckaitė: „Kūryba – tai šuolis iš lovos, kirbantis kirminiukas arba…“

Esate Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Kas iš Jums gerai žinomo klasiko Raštų persismelkė į Jūsų pačios kūrybą?

O ne, maironiškasis stilius manęs neveikia, niekada panašiai neeiliavau. Mėgstu dar ir dar kartą Poeto eilėraščius paskaityti, bet tik dėl to, kad rasčiau naujų prasmių.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma visa lietuvių literatūra – čia galima daug literatūrinių „ligų“ prisirinkti. Man patinka Šatrijos Ragana, G.Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir dar daug klasikų ir neklasikų… Nemažai esu tyrinėjusi Vytauto Mačernio kūrybą,  23-ejų metų poeto eilėraščiai man gana artimi. Net jo laiškų citatos įsidėmėtinos. Bet kai darbe susiduri su tokia daugybe rašytojų, literatūros srovių, stilių, kūryboje norisi pabėgti nuo visko, sukurti bent vieną eilutę visai savo, – nors rašytojai juokauja, kad visos amerikos jau atrastos, viskas iki mūsų parašyta, galima tik originaliai kartotis…

Dar grįšiu prie Maironio. Man įdomus poeto gyvenimas – pakankamai dramatiškas ir sudėtingas. Tad iš jo, kaip asmenybės, esu nemažai ką įsikirtusi. Kartais net kasdienybėje prisimenu kokį Maironio poelgį, pritaikau jo citatą ar net rusišką anekdotą…

Jūsų kūryba įvairiapusė: rašote eilėraščius, apysakas, noveles, romanus. Kas paskatina vieną kartą sukurti lyrikos kūrinį, o kitą – skirti kūrybines jėgas jau prozai?

Dabar, kai prisimenu savo moksleivišką pradžių pradžią, taip ir tuomet rašinėjau: daugiausia eilėraščius, bet kartu ir trumpas noveles, net bandžiau recenzuoti knygas, kūrybą siųsdavau į gimtojo Prienų rajono laikraštį.

Kokius žodžius ir jų srautus norisi tuo ar kitu metu vartoti? Žinoma, turi daug įtakos gyvenimo sūkuriai – ką išgyveni, kaip jautiesi, ką žodžiais nori atverti?.. Ryškiausias pavyzdys iš mano kūrybos – lyrikos knyga „Angelų prieglauda“. Nežinau, kas man buvo tais metais užėję, bet aš per keturias vasaros atostogų savaites niekur iš namų nekėliau kojos, tik nesustodama rašiau ir rašiau ilgus eilėraščius, man lyg kokios virvelės tie žodžiai iš vidaus vyniojosi, niekaip negalėjau sustabdyti. Taip nesijaučiau nė su viena knyga. Recenzentai mane kritikavo už daugžodžiavimą, bet buvo visai kitaip… Kai dabar tą knygą paimu – pati stebiuosi. Man reikėjo iš savęs išlieti žodžių upes, pasakyti viską, kas tuomet labai rūpėjo…

Eilėraštį smagu užrašyti, pagauti nuotaiką, pasikankinti, palikti, sugrįžti. O proza – kalbos ir minčių sunkiasvorė, ji lenda tuomet, kai subręsta tema, su kuria jau privalai gyventi, nes ji tavęs nepaleis. Tada pasislepi ilgame kūrinyje, įklimpsti, sapnuoji,  šoki naktį iš lovos užrašyti fragmentą, o dieną būni išsiblaškiusi ir taip įnikusi į siužetą, jog vietoje sviesto nusiperki adatų…

Tikriausiai kiekvieno rašytojo kūrybos procesas yra savitas. Kaip kuriate savąjį pasaulį?

Muziejinis darbas pagrobia didžiąją dalį laiko. Prie balto popieriaus lapo galiu atsisėsti ir parašyti eilėraštį, jeigu jis kaip kirminiukas kažkur kirba arba galvon įsikala kokia viena eilutė. Tokią pirmąją eilutę labai vertino poetas Bernardas Brazdžionis, teigdamas, jog ji esanti nuo Dievo…

Būna staigių posūkių… Pamenu, gražiai baltą žiemą važiavome į gilų kaimą, į šermenis. Laukų  migloje su automobiliu paklydome, paežerėje, didžiuliame sode, įklimpome į pusnis. Ir staiga užsidegiau – kokios gražios žiemą obelys, kaip susiraizgiusios jų šakos, kokia nuostabi juodai balta grafika! Keletą dieną nepaliko įspūdis, o dar žiūriu – po Maironio sodą vaikštinėja senės varnos. Tiesiog degiau parašyti ciklą apie visa tai – žiema, sniegas, obelys, varnos… Gal tokį atvejį galėčiau vadinti įkvėpimu. Šiaip aš pirmiausia turiu pagauti savyje jutimą, kažkokius bent menkus impulsus, vidaus kirbesį. Po to turiu suprasti, kas manęs šaukiasi, kas kirba… Savo reikalavimus kelia dvasinis kūnas, ką ten jam skauda, ko jis nori. Kai viską jau suprantu, tuomet ir pradedu. Nesėdu prie balto popieriaus lapo, jeigu galvoje nėra minties, o širdyje emocijos, niekada taip neprievartauju savęs, verčiau skaitau gerą knygą. Beje, iš manęs juokiasi, kad puikiai moku į savo kūrybą įpinti kitų rašytojų citatas – tikrai, man tas ryšys patinka, tuomet jaučiu kitus lyg artimųjų būrį…

Kaip minėjau, nesėdu rašyti, jeigu neturiu pagrindinės temos, idėjos. Bet ant lapelių veikėjų charakteristikų neužsirašinėju, man įdomiau juos kurti paties rašymo metu. Kai kūriau romaną „Marios vandens“, keliavau po Graikiją. Viduryje kelionės ėmė mušti į galvą, jog viena romano moteris irgi trokšta į Graikiją, ji netgi man įrodė kodėl… Taip ir įvyko: kai grįžau – sėdau rašyti ir išleidau ją… O apysaką „Sidabro sodai“ jau kone buvau pabaigusi, kai staiga vieną naktį ar iš sapno, ar iš tamsos išniro paslaptinga moteris, rusė, o rytą suprantau, kad man dar reikia Anos Achmatovos gyvenimo legendos…

Knygos pabaiga ateina staiga – viskas, daugiau nenoriu rašyti nė eilutės. Žinoma, su stambiąja proza kiek kitaip, čia juk reikia logikos, bet irgi ištinka momentas – išsekau, gana, taškas! Nieko negaliu rašyti tuomet, kai knygą leidžiu. Kol jos nepalaikau rankose, kūrybinės mintys būna atsitraukusios. Mano knygos egoistės, jos nemėgsta tarp savęs giminiuotis, reikalauja viso dėmesio. Ir baigusi vieną knygą, kurį laiką nežinau, kokia sprogs mintis tolesniam kūrybos tekėjimui. Kartais atrodo, jog daugiau nė žodžio neparašysiu. O tie kūriniai, kuriuos lengvabūdiškai planuoju, kad parašysiu, taip ir lieka nė nepradėti.

Ar galima teigti, kad Jūsų gyvenimas yra ir nuolatinis ruošimasis kūrybai? Pasakojimai – tai Jūsų pačios patirti ir kažkada matyti gyvenimo epizodai?

Ne, nei savo darbo aplinkos, nei kasdienybės į kūrybą neįsileidžiu. Tai susiliečiantys pasauliai, bet persipina mažai. Tačiau esu parašiusi keletą satyrinių apsakymų, kuriuose mano personažai – iš gyvenimo, tik nepasakyčiau, kad konkretūs prototipai; sulipdyti iš daug bruožų ir dar mano pagražinti. Patinka stebėti juokingus dalykus – mėgstu humorą. O kūryboje, deja, dažnai esu per liūdna… Prozoje vengiu pažįstamų žmonių paveikslų, daug įdomiau sugalvoti pačiai, laisvai kurti. Štai išėjo romanas „Marios vandens“… Kiek po to prisilinksminau, kai bendraklasiai ar šiaip pažįstami save rado, atpažino, o pagrindinės veikėjos mylimąjį man asmeniškai priskyrė… Betgi viskas ten buvo išgalvota, viskas, išskyrus pačią epochą,  jos įvykius, detales. Tad šiuo atveju laikas buvo mano pačios patirtas, išgyventas, atmintyje fiksuotas, tačiau kas tame laike vyko – išmonė. Kai rašau prozą, mane veda pati idėja, charakteriai ir siužetas nėra svarbiausia.

Kai kūriau trumpųjų novelių knygą „Vienišųjų vyninė“, norėjau aprašyti kuo daugiau moterų likimų, tuomet prisiminiau sutiktų moterų gyvenimus, panaudojau detales, fragmentus, nuotrupas, prisipažinsiu, net vieno rašytojo žmoną „nusavinau“  – dabar jie abu mirę… Ir užuomazga „Vienišųjų vyninės“ buvo netikėta. Nuvažiavau Rygon į komandiruotę pas vieną vertėją. Vėlyvas ruduo, juodame kanalo vandenyje plaukioja gulbės… Ta pora – vertėjas ir jo žmona – mane pribloškė, jų santykiai buvo be galo sudėtingi. Grįžusi ir parašiau pirmąją novelę tarsi apie vertėjo žmoną, o paskui atsiverė ir kitos …

Kūrybai reikia daug įvairių gyvenimo įspūdžių – ir gerų knygų, ir įdomių kelionių, ir gamtos, ir draugų, ir nuotykių. Ir aistros, ir skausmingos meilės, ir kančios, ir išdavystės – viską reikia patirti.

Kaip Jums pavyksta kurti skirtingus personažus, parodyti, kaip mąsto jie?

Klausimas yra sudėtingas. Ir atsakymai galėtų būti įvairūs. Vieni teigia, kad rašytojas visada savo kūrybą pervaro per save, savo sąmonę, kuria iš patirties, nuo savęs nenutoldamas, kiti teigia, jog rašytojas perteikia visiškai išgalvotus pasaulius. Vieni kritikuoja dienoraštinę poeziją, kiti tokią vertina. Įvairiai ir yra.

Rašydama negaliu išduoti savo asmeninio gyvenimo, bet kartais skaitytojams atrodo kitaip. Kai išleidau pirmąją eilėraščių knygelę „Liūdesys kaip sekmadienis“, jau buvau žinoma kaip muziejininkė. Ir mano pažįstami sunerimo – ar tikrai čia tavo knygelė, o kodėl tu tokia liūdna, tokios tavęs nepažįstame… O man atrodė, kad aš tiesiog perteikiu apibendrintą žmogišką patirtį, jausmus ir jutimus. Manau, rašytojas yra pajėgus užsidėti kaukę, suvaidinti, bet visa tai jis atlieka sąmoningai. Gal, kai jau nuo kūrybos išprotėjame, tuomet viskas dvejinasi ir trejinasi…

Kokie Jūsų santykiai su skaitytojais? Ar kurdama atsižvelgiate į jų pastabas?

Kūrybos procesas – paslaptingas ir individualus. Prie popieriaus lapo palinkusiam rašytojui niekas neturi teisės nurodinėti. Rašydama visai negalvoju apie skaitytoją, atvirkščiai – nuolat svarstau, ar dar verta leisti šitą knygą, kurią jau parašiau… Kai knyga pasirodo, tuomet ir skaitytojus prisimenu, džiaugiuosi, girdėdama jų mintis. Pieštuku į kiekvieną knygą esu prirašiusi išgirstų nuomonių, net ir neigiamų. Tačiau būtų ne tik drąsu, bet net įžūlu tikėtis, kad savo kūryba galėčiau ką nors skaitytojams įrodyti…  Bet ir skaitytojai įtakos kūrybai neturi. Juk labai dažnai kas nors pasako – o tu parašyk apie tą ar aną, sukurk šitos knygos antrąją dalį… Būna tokių pašnekesių, bet juos praleidi lyg vėją pro ausis. Tačiau yra viena išimtis: kai parašau knygą, dar visai žalią iš kompiuterio siunčiu paskaityti keletui bičiulių, kurie turi literatūrinę nuojautą, yra palankūs, atviri. Į jų pastabas įsiklausau ir kartais reaguoju.

Kaip apibūdintumėte kūrėjo laisvę?

Kūrėjo laisvė beribė rašančiojo sąmonėje, o ant popieriaus autorius turi save riboti tiek, kad nepažemintų, neįžeistų tautų, rasių, konkrečių žmonių, nepamintų dešimties Dievo įsakymų. Mūsų gyvenimui ir pasauliui yra nerašytų žmogiškumo taisyklių, kurios galioja vienodai visiems, nors menininkui leidžiama daug daugiau, bet irgi iki ribos…

O skaitytojas turi didžiulę laisvę knygų jūroje rinktis tik tą, kas jam patinka ir priimtina. Bet jeigu tarp rašytojo ir skaitytojo lieka kažkiek priešiškumo – manau, visai neblogas akstinas abiems pusėms pamąstyti…