2012 06 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Andrius Navickas. Seimo rinkimams artėjant. LLS ir drungnas lietuviškas liberalizmas

Tęsiame straipsnių ciklą apie Lietuvos partijas ir jų situaciją, artėjant Seimo rinkimams. Jau esame įdėmiau pažvelgę į Tėvynės sąjungą- Lietuvos krikščionis demokratus ir Liberalų ir centro sąjungą, šįsyk siūlome tekstą apie dar vieną dabartinės valdančiosios koalicijos narę – Lietuvos liberalų sąjūdį.

Šiuo metu Lietuvoje yra bent trys politinės jėgos, kurios save sieja su liberalia politine tradicija, tačiau būtent Liberalų sąjūdis yra pasiryžęs atstovauti „grynajam“ liberalizmui, o ne kokiam ideologiniam kokteiliui su liberalių idėjų prieskoniu. LLS atrasime daugiausia žmonių, kurie dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais kūrė Liberalų sąjungą ir jaučiasi tęsiantys jos tradiciją, nors tokiu pavadinimu politinė organizacija nebeegzistuoja. Kita vertus, „lietuviškasis politinis liberalizmas“ nuo pat įsitvirtinimo pokomunistinėje Lietuvoje turi didelį trūkumą – daug labiau rūpinasi ne žmogaus orumu, bet turtu, ekonominis liberalizmas akivaizdžiai vyrauja prieš kultūrinį. Taip pat ir šiandien LLS atstovai aršiausiai kovoja dėl galingų verslo struktūrų „laisvės“ veikti be apribojimų, o ne dėl turto ir galios apsaugos neturinčių piliečių pažeistų teisių.

Liberalai nuo 2008 Seimo rinkimų iki dabar

Skelbiant rinkimų rezultatus 2008 metais, LLS nariams teko gerokai nerimauti. Kaip įprasta, pradžioje gaunami rezultatai iš mažųjų rinkimų apygardų, o čia liberalų pozicijos paprastai silpnos. Kilo rimtų nuogąstavimų, ar LLS apskritai pereis rinkimų barjerą, tačiau Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rezultatai iš esmės pakeitė situaciją ir paaiškėjo, kad už LLS rinkimuose balsavo 5,73 rinkėjų, ir ši partija Seime turės mažiausiai 5 vietas. Gana optimistiškai atrodė ir situacija vienmandatėse apygardose, kur praktiškai visi lyderiai pateko į antrąjį turą. Po poros savaičių vykęs balsavimas vienmandatėse apygardose Seimo nario mandatą suteikė dar šešiems liberalams: Eligijui Masiuliui, Vytautui Grubliauskui, Kęstučiui Glaveckui, Gintarui Steponavičiui, Audriui Endzinui ir Algiui Kašėtai. Visa tai užtikrino solidžią Liberalų frakciją Seime ir galimybę dalyvauti valdančiojoje koalicijoje.

Beje, Liberalų sąjūdžio frakcija Seime galima vadinti viena stabiliausių. Ją paliko Vytautas Grubliauskas, nusprendęs pasirinkti Klaipėdos mero pareigas, o papildė liberalcentristus palikęs Arminas Lydeka ir „prisikėlėlis“ Laimonas Dinius.

2011 metų Seimo rinkimuose LLS gavo daugiau nei 6 nuošimčius visų mandatų, tačiau, palyginti su Seimo rinkimais, neteko 8 tūkstančių žmonių paramos. Taip pat itin skaudi buvo partijos nesėkmė Vilniuje, kur liberalai nebeturi nė vienos vietos miesto Taryboje, taip pat silpnai LLS pasirodė ir Kaune. Liberalai savo pozicijas išlaikė tik viename iš trijų savo bastionų – Klaipėdoje.

Valdančiojoje koalicijoje liberalams atiteko švietimo ir mokslo, susisiekimo bei teisingumo ministrų postai. FNTT skandalo įkarštyje į Liberalų sąjūdžio gretas perėjo ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas su visa ministerija. Liberalų sąjūdžio ministrų veiklą vertinti nėra paprasta. Mažiausiai kritikos strėlių kliuvo susisiekimo ministrui ir partijos pirmininkui E. Masiuliui. Tiesa, bent man dideliu šaukštu deguto išlieka šio liberalų entuziastingas bendravimas su Kinija ir liūdnų asociacijų keliančio „Saulės“ traukinio sutiktuvės.

Teisingumo ministras R. Šimašius tvirtina, kad pritaria kiekvienam D. Grybauskaitės metinio pranešimo žodžiui.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Taip pat ir kalbant apie teisingumo ministro R. Šimašiaus veiklą visada bus primenamas jo vadovaujamos ministerijos neleistinas aplaidumas, per kurį Baltarusijos opozicijos veikėjas atsidūrė kalėjime. Turime pripažinti, jog R. Šimašius daugiau nei buvę ministrai padarė, normalizuodamas situaciją įkalinimo įstaigose bei stengdamasis didinti skaidrumą bei piliečių įtraukimą įstatymų leidybos srityje. Kita vertus, kritiškai vertinu kiek skubotas Teisingumo ministerijos pastangas reglamentuoti partnerystę, kol dar trūksta aiškumo dėl šeimos apibrėžimo Lietuvos teisėje. Taip pat gerokai nuvylė ir ministro pasyvumas, reaguojant į šturmą Garliavoje. Sutinku, kad teisingumo ministrui nedera ginčyti teismų sprendimų, tačiau kaip tik tai turėjo jį paskatinti reaguoti į tai, kad gegužės 17 dieną buvo įvykdyta tik viena dalis teismo sprendimo ir numota ranka į kitą.

Švietimo ir mokslo ministrui išbandymų ir ktirikos per visą kadenciją tikrai netrūko.

Zenekos nuotrauka

Dar sudėtingiau vertinti švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus veiklą. Galima pasidžiaugti, kad ministras buvo veiklus ir gana nuoseklus, daugiausia dėmesio skirdamas aukštojo mokslo sistemos pertvarkai. Tačiau turime pripažinti ir tai, kad požiūris į aukštąjį mokslą, kaip išskirtinai į savito verslo sritį, yra ribotas, ir šio ribotumo padarinius matome. Ypač apmaudu, kad tokioje svarbioje švietimo srityje susipriešinimas tik didėjo. Šiandien absoliuti dauguma prie aukštojo mokslo reformos ištakų buvusių specialistų griežtai kritikuoja reformos eigą ir vadina ją pernelyg technokratine. Būtų galima teigti, kad politikai, kuriems tenka įgyvendinti radikalias reformas, retai kada būna populiarūs, tačiau, jei pažvelgsime į daugumą kitų Europos Sąjungos valstybių, tai pamatysime, kad švietimo sferą kuruojantys politikai paprastai yra vieni populiariausių. Lietuvoje taip tikrai nėra ir nekelia abejonių, jog per rinkimų kampaniją liberalams teks veikiau gintis nuo kritikos nei maudytis švietimo sistemos pertvarkos šlovės spinduliuose.

Kultūros ministras A. Gelūnas į politiką formaliai buvo deleguotas Tautos prisikėlimo partijos, kuri vėliau įsiliejo į liberalcentristų sąjungą. Nors LiCS pirmininkas Algis Čaplikas išsakė daug karčių žodžių A. Gelūnui, pastarojo perėjimas pas LLS turėtų būti vertinamas ne kaip bailus bėgimas, bet veikiau kaip drąsus apsisprendimas, suteikęs šansą išlikti Vyriausybei ir po liberalcentristų pasitraukimo, kuris atrodė neišvengiamas. Tiesa, po sunkiai protu suvokiamo A. Kubiliaus ir A. Čapliko susitaikymo Prezidentūroje valdančioji koalicija išliko tokia, kokia buvo, o A. Gelūno perėjimas iš vienos partijos į kitą atrodo kiek fantasmagoriškai. Tuo labiau, jog kokių nors personalinių ar programinių pertvarkų šioje ministerijoje, kiek suprantu, neįvyko.

Dabartinis kultūros ministras neabejotinai lenkia kolegas iškalba, tačiau jam sunkiai sekasi įgyvendinti ambicingą kultūros politikos pertvarkos programą.

Zenekos nuotrauka

A. Gelūnas solidžiai papildo margaspalvę LLS komandą. Kita vertus, labai tikėtina, kad esminės ir negrįžtamos permainos kultūros politikoje, apie kurias entuziastingai kalba kultūros ministras, gali taip ir likti kalbomis arba planais, kuriuos po rinkimų atėjusi naujoji valdančioji dauguma gali radikaliai pakoreguoti. Per rinkimų kampaniją veikiausiai jau liberalams teks aiškintis dėl vis brangstančio Valdovų rūmų projekto ir įtarimų, kiek skaidriai vyko Operos ir baleto teatro remontas. Vis dėlto ministro autoritetą, mano įsitikinimu, labiausiai aptirpdė keistas pareiškimas, kuris viešumoje buvo interpretuotas kaip ministro pastangos drausti kultūrininkams reikšti savo pilietinę poziciją Garliavoje.

Įvairios sociologinės apklausos Liberalų sąjūdžiui ramaus gyvenimo, laukiant Seimo rinkimų, nežada. Jei liberalams nepavyks mobilizuoti bent dalies politikai abejingų žmonių, paskatinti jaunimą dalyvauti rinkimuose, daugiamandatei apygardai keliamas barjeras gali būti neįveikiamas. Taip pat ir vienmandatėse apygardose galima tikėtis nebent 3–4 vietų. Didžiausiu konkurentu liberalams per rinkimus turėtų būti net ne Liberalų ir centro sąjunga, bet Artūro Zuoko vadovaujamas judėjimas TAIP, kuris per Savivaldos rinkimus Vilniuje perviliojo didelę dalį buvusių Liberalų sąjūdžio simpatikų.

 Drungnas lietuviškas liberalizmas

 Lietuvos liberalai tam tikrose srityse labai nuoseklūs. Pavyzdžiui, jie griežtai priešinasi į šeimą orientuotai socialinei politikai bei šeimos siejimui su vyro ir moters santuoka. Jie tvirtai kovoja prieš progresinius bei įvairius turto mokesčius. Taip pat jie įsitikinę, kad visos alkoholio prieinamumo ir patrauklumo mažinimo priemonės šiurkščiai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę daryti su savo gyvenimu, ką panorėjus. Deja, Lietuvos liberalų angažavimasis ginti žmogaus teises kiek konjunktūrinis. Liberalai griežtai pasisako už homoseksualių asmenų teises, bet abejingai tyli, kai susidorojama su žmonėmis, kurie pabandė kovoti su korumpuotos sistemos slibinu. Bandymus riboti alkoholio reklamą liberalai vadina „Talibano siautėjimu“, tačiau nepasiūlo, kaip gelbėtis iš vis klampesnės socialinės sistemos skolų pelkės. Tiksliau, vienintelis Lietuvos liberalų atsakymas – skęstančiųjų gelbėjimas – tai pačių skęstančiųjų reikalas. Turtingam verslininkui toks posakis skamba logiškai. Tikiu, kad pamenate pasakojimą, kai pas vieną karalienę atėjo žmonės skųstis, kad nebeturi duonos, o ji nustebusi atsakė: „Na ir kas, tada valgykite pyragą.“ Tačiau žmonėms, nepatenkantiems į elitą, liberalai atrodo ateiviai iš kitos planetos, kurie nieko nesupranta apie kasdienį gyvenimą.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Beje, ar jums teko girdėti, kaip LLS lyderiai drąsiai kovojo ar kovoja prieš žmogaus orumo paniekinimą, kai buvo tyčiojamasi iš Lietuvos žydų, kai dabar tyčiojamasi iš žmonių, kurie protestuoja prieš gegužės 17 dienos šturmą? Ar kurį nors liberalą, išskyrus formaliai šiai partijai nepriklausantį Leonidą Donskį, domina „teroriste Nr.1“ paverstos E. Kusaitės teisės? Taip pat visiškai neaiški LLS pozicija buvo ir skandalo dėl informacijos apie planus likviduoti „Snoro“ banką nutekinimo ir nuo to prasidėjusio FNTT skandalo. E. Masiulis siūlė kuo greičiau Tėvynės sąjungai ir liberalcentristams išsiaiškinti santykius ir susitaikyti. Tarsi būtų pešamasi dėl žaislų, o ne dėl nepaprastai svarbaus visai valstybei dalyko.

Nuvylė ir liberalų Dalios Kuodytės bei Algio Kašėtos puolimas prieš Valstybės saugomų teritorijų sistemą. Jis dar kartą patvirtino įtarimą, kad LLS visada mieliau palaiko vieną ar kitą galingą interesų grupę, bet ne viešąjį interesą. Taip pat ir liberalas Gediminas Navaitis per šią kadenciją labiausiai įsiminė išradingumu leisdamas kanceliarinėms reikmėms skirtas lėšas ir originaliais pasiaiškinimais.

Abejonių ir kritikos sąrašą būtų galima tęsti. Viena iš didžiausių LLS nesėkmių, mano įsitikinimu, nesugebėjimas pritraukti kultūrinį liberalizmą išpažįstančių intelektualų, tokių kaip Egidijus Aleksandravičius, Mykolas Drunga, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Antanas Kulakauskas. Gal tuomet būtų išvengta absurdiškų šūkių apie „sveiko proto dešiniuosius“.

Europarlamentaras L. Donskis atvirai kritikuoja liberalų įgyvendinamą aukštojo mokslo reformą.

Zenekos nuotrauka

Per Europos Parlamento rinkimus liberalų sąrašą į viršų patraukė Leonido Donskio asmenybė. Atrodė, kad šio akademinio pasaulio atstovo ėjimas į politiką gali tapti tiltu tarp LLS ir liberalios pasaulėžiūros intelektualų. Tačiau tokios viltys nepasitvirtino, ir L. Donskis šiandien išlieka „balta varna“. Netikiu, kad jam dar kartą gali būti pasiūlyta vieta LLS sąraše Europos Parlamento rinkimuose. Susidaro įspūdis, kad L. Donskio balsas labiau erzina nei įkvepia LLS vadovybę.

Tad nereikia stebėtis, kad ir į šiuos Seimo rinkimus LLS žengia ne tiek galvodama apie politinio akiračio išplėtimą, kiek kartodama tą pačią mantrą: mažiau mokesčių, mažiau reguliavimo, deja, tai reiškia ir mažiau vertybių bei tvirtų principų.

 Puiki komanda gerai leisti laiką. Bet ar tikrai Seime?

 Peržiūrėjus LLS kandidatų sąrašą, kyla dvejopas jausmas. Viena vertus, sąraše tikrai daug simpatiškų žmonių. Džiaugiuosi, kad į politiką, regis, pasiryžęs sugrįžti Eugenijus Gentvilas, kurį labai gerbiu. Gražu sąraše matyti ir puikią šachmatininkę Viktoriją Čmilytę, taip pat išmintingas atrodo sprendimas įtraukti į sąrašą buvusį FNTT vadovą Vitalijų Gailių. Nebloga komanda, su kuria galima įdomiai praleisti laiką, pabendrauti.

V. Grubliauskas – ne tik Klaipėdos meras, bet ir puikus muzikantas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kita vertus, dabartinėje situacijoje, kai politikoje jaučiams didžiulis idėjų badas, sąraše pasigendu autoritetingų asmenybių, kurios sugeba derinti tvirtą vertybinį stuburą su kasdieniu politiniu veikimu, pasigendu didesnio intelektualinio potencialo išnaudojimo. Sąraše daug gabaus jaunimo, tačiau, vertinant realistiškai, net pagal optimistinį LLS scenarijų Seime bus 8–9 parlamentarai. Labai tikėtina, jog tai bus tie patys žmonės, kurie šiandien Seime neretai tarsi vėtrungės sukiojasi pagal įvairių grupių interesų vėją. Tad vilties, jog artimiausioje ateityje LLS bus ne tik malonūs vyrukai ir merginos, bet ir patikimi bei bendrojo gėrio sugebantys siekti politikai, labai maža.

Pesimistiškesnis (bet labiau tikėtinas) scenarijus – Seime liks 4–6 liberalai. Nesinorėtų, kad šios partijos atstovai visai nepatektų į parlamentą. Nepritariu didžiajai daliai LLS programinių siekių, tačiau, nepaisant to, esu įsitikinęs, jog LLS yra svarbus Lietuvos partinės sistemos elementas, turintis neblogą potencialą, jei tik viduje atras jėgų atsinaujinti ir nustos būti „Turto partija“.

Vienas didžiausių iššūkių Lietuvos liberalams šiandien – pasiūlyti tokią valstybės pertvarkymo viziją, kuri patrauktų dėmesį. Mantra „mažiau mokesčių, mažiau reguliavimo“ gali patraukti kelis nuošimčius rinkėjų. Būtina pasiūlyti ir kažką tokio, kas būtų naudinga ir svarbu ne tik LLS elitui, bet ir daugumai visuomenės narių. Pavyzdžiui, teisinės sistemos reformą ar tikrą savivaldą įteisinančią valstybės pertvarkos viziją. Tačiau vargu ar tam Lietuvos liberalai yra pasiruošę. Viena iš priežasčių – LLS elitas pamiršta, kad rinkimuose balsuos ne tik tie, kurie patenka į žurnalų „Žmonės“ ar „Stilius“ puslapius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.