Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Benediktas XVI. Kam reikalingas krikštas?

Pirmadienio vakarą, kaip praneša Vatikano radijas, dalyvaujant popiežiui Benediktui XVI, Romos vyskupijos katedroje – Laterano Šv. Jono bazilikoje – prasidėjo kasmetinis Romos vyskupijos sielovadinis suvažiavimas. Tris dienas trunkančio suvažiavimo tema: „Eikite ir padarykite mano mokiniais, krikštydami ir mokydami. Atraskime Krikšto grožį“. Šių, jau kelinti metai reguliariai rengiamų sielovadinių suvažiavimų metu, aptariami vyskupijoje vykdytos sielovados rezultatai ir rengiama programa ateičiai.

Ką reiškia krikštas tikinčiojo gyvenime? Kodėl reikia šio sakramento? Klausė Popiežius pradėdamas gana ilgą, apie pusę valandos ekspromtu sakytą kalbą.

Pirmą atsakymą mums pateikia jau patys žodžiai, kuriuos Jėzus nurodė kaip krikšto formulę: „Vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Krikštas mus panardina Dievo Trejybėje – Dievo vardas tampa mūsų vardu, o mes tampame jo liudytojais. Būti pakrikštytam, reiškia – būti suvienytam su Dievu. Nuo pat krikšto akimirkos Dievas yra su mumis; jis jau nebe tolimas; jis yra čia pat ir į jo buvimą turime nuolatos atsižvelgti; tai jo dėka mes esam krikščionys.

Krikštas susieja bendrystės ir solidarumo saitais su visu Kristaus Kūnu.

Be to, krikštu būdami suvienyti su Dievu, mes tuo pačiu esame suvienyti ir su kitais žmonėmis, mūsų broliais. Krikštas nesuteikiamas atskirai nuo bendruomenės, jis nėra skirtas tik „man vienam“, bet krikštu žmogus suvienijamas su kitais žmonėmis, krikštas susieja bendrystės ir solidarumo saitais su visu Kristaus Kūnu.

Taip pat ir krikšto sakramento apeigos mus padeda suprasti kas iš tiesų yra krikštas, – kalbėjo popiežius Benediktas. Jose svarbiausi du elementai – žodis ir vanduo. Vanduo yra naujos gyvybės simbolis. Žodžiai krikšto apeigose – atsižadėjimai, pažadai, invokacijos byloja kaip krikštas keičia mūsų gyvenimo kelią.

Ypač svarbūs krikšto apeigose tariami atsižadėjimo žodžiai. Atsižadėjimas piktosios dvasios vilionių reiškia tam tikro gyvenimo būdo atsižadėjimą, tokio gyvenimo, kuriame svarbu ne tiesa, bet išorinis įvaizdis, efektas, įspūdis, kurie dėdamiesi tiesa iš tikrųjų žudo žmogų. Gėrio nesiekianti kultūra, kuri dangstosi moralizmo kauke, iš tiesų nieko nekuria, o tik griauna. Šiai kultūrai, kurioje melas dangstosi tiesos sakymo kauke; šiai kultūrai, kuri siekia materialinės gerovės ir atmeta Dievą, mes tariame „ne“, mes jos atsižadame.

Atsižadėti nuodėmės, kad galėtume gyventi Dievo vaikų laisvėje, kartu reiškia, – sakė popiežius Benediktas, – kad nuodėmė yra rimtas dalykas, o ne koks nors senamadiškas juokingas žodis. Nuodėmė tai neteisingai suvokiama laisvė, tai laisvė gyventi be Dievo. Šitaip ji, deja, šiandien dažnai suvokiama.

Nuodėmė tai neteisingai suvokiama laisvė.

O juk Dievas mus myli; jis dėl mūsų tapo silpnas ir pažeidžiamas. Mes jį žeidžiame savo nuodėmėmis. Nuodėmė tai sprendimai prieštaraujantys tikrajai mūsų laisvei.

Galiausiai, atsižadėdami Piktosios Dvasios, mes tariame „taip“ Dievui ir „ne“ blogio galiai, kuri norėtų, kad mes patys būtume šio pasaulio dievai. Krikšto apeigų metu taip pat išpažįstamas tikėjimas. Tai ne tik paprasta formulė, bet dialogas, Dievo įsiterpimas į mūsų gyvenimą. Jei sutinkame, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo kelias, jei ryžtamės eiti jo keliu, mes tuo pačiu sutinkame, kad jis būtų ir mūsų tiesa.

Savo kalbą Romos vyskupijos sielovadininkams ir visos tikinčiųjų bendruomenės atstovams Popiežius užbaigė trumpu pasvarstymu ar prasminga krikštyti vaikus. Ar nebūtų geriau grįžti prie pirmykštės praktikos teikti krikštą tik suaugusiems katechumenams? Ar galima jau nuo vaikystės primesti žmogui religiją?

Pasak Popiežiaus, jau pat faktas, kad keliami tokie klausimai, išduoda, kad tikėjimas mums nereiškia naujo gyvenimo, tikrojo gyvenimo, kad į tikėjimą mes žiūrime tik kaip į vieną iš galimų pasirinkimų. Bet juk gyvybė mums duodama kaip dovana. Niekas mūsų neklausia: „ar nori gyventi?“. Tad ir krikštas, kuris yra Dievo gerumo garantija ir tikro prasmingo gyvenimo pradžia turėtų būti suvokiamas kaip dovana ir malonė. Esame dėkingi Dievui už šią malonę ir prašome jėgų, kad jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti „taip“ Dievui. Toks yra tikras, geras gyvenimas.