Mindaugas Radušis. Šeimos politikos vizijos: iš studentų lūpų – politikams į ausį?

Su Klaipėdos universiteto studentais šeimos psichologijos seminarų ciklą užbaigėme improvizuota užduotimi. Trumpam įsitraukę į Seimo narių vaidmenį, pamėginome suformuluoti svarbiausias šeimos politikos gaires. Nekėlėme sau tikslo sukurti baigtą projektą, tad gimę pasiūlymai aprėpė labai įvairias su šeimos gyvenimu susijusias sritis.

Vienų idėjų įgyvendinimas praktikoje greičiausiai kainuotų gana nemažus pinigus, o kitos iš pirmo žvilgsnio atrodo santykinai „pigios“. Tačiau be kelias Seimo kadencijas peraugančios politinės valios paramos tikriausiai ilgai netvertų net ir geriausias kainos bei kokybės požiūriu sumanymas. (Beje, labai gaila, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime prie kitų strateginių valstybės tikslų nepriskyrė ir nuoseklios šeimos politikos.)

Tad, skaitytojų dėmesiui pateikdami savo kuklaus darbo vaisius, nuoširdžiai viliamės, kad dalį jų politikai jau įtraukė į savo rinkimų programų sąrašus. O jeigu dar ne, mielai dalinamės jais su visais, kurie norėtų prisidėti prie šeimos pozicijų mūsų šalyje sutvirtinimo.

Pateikdamas studentų pasiūlytas iniciatyvas, ties kiekviena trumpai apibūdinsiu susiklosčiusią dabartinę situaciją, dėl kurios konkrečios idėjos įgyvendinimas būtų svarbus ir reikalingas.

– Valstybė turėtų įvardyti, kad jos pagrindas yra darni, iš viešo vyro ir moters įsipareigojimo vienas kitam kilusi šeima, kuri visomis išgalėmis rūpinasi savo nariais (vaikais ir senstančiais žmonėmis). Valstybė remia ir kitas šeimas, neleidžia jų menkinti ar kaip nors kitaip diskriminuoti.

Dabartinė situacija: iki šiol vengta aiškiai įvardyti, kad tiek suaugusiems, tiek mažamečiams šeimos nariams yra palankiausia darni, vyro ir moters santuoka pagrįsta šeima. Tokia šeima yra neabejotinai stipriausia visuomenės ląstelė. Jai nereikia ypatingos paramos iš šalies, tačiau pati gerokai prisideda prie visuomenės gerovės ir jos ateities užtikrinimo.

– Valstybė galėtų prisidėti prie teigiamo šeimos įvaizdžio puoselėjimo, veiksmingiau išnaudodama ne tik LRT, bet ir kitas žiniasklaidos bei visuomenės švietimo galimybes. Svarbu, kad dažniau matytume nepriekaištingai savo funkcijas atliekančių šeimų pavyzdį.

Dabartinė situacija: dažnai tenka susidurti su nevienareikšmišku požiūriu į šeimą. Pateiksiu pavyzdį iš neseniai praėjusios Tėvo dienos. Ta proga vieno žurnalo žurnalistas prakalbino du visuomenėje žinomus tėčius. Abu ne tik garsūs savo profesiniais laimėjimais, bet ir turi po tris vaikus. Bendravimas su jais atrodo esąs labai darnus, tad galima tuo tik džiaugtis. Tačiau lyg tarp kitko paminėtas faktas, kad abu vyrai gyvena antrose santuokose, o vyresniosios atžalos yra iš pirmųjų santuokų. Klausimas žurnalistui: ar Tėvo dienos proga buvo taip sunku atrasti bent vieną tėvą, kuris augintų vaikus, gimusius iš vienos santuokos? O dabar skyrybos pateikiamos ne tik kaip gyvenimo norma, bet ir netrukdo sulaukti kiek nepelnyto dėmesio (juk geroji tėvystės patirtis neabejotinai susipina ir su gerais sutuoktinių tarpusavio santykiais).

– Valstybė turėtų skatinti jaunus žmones kurti šeimas, pasitelkdama ne tik propagandos ruporus, bet ir materialias priemones. Verta įgyvendinti tokias paramos jaunai šeimai programas kaip pagalba įsigyjant būstą, kvalifikacijos kėlimas ir pan.

Dabartinė situacija: nemaža dalis mano kartos žmonių išvažiavo iš Lietuvos tikėdamiesi susitaupyti būstui, bet po to „užsikabino“ užsieniuose ir tapo emigrantais. Pasiūlydama lengvatines būsto įsigijimo sąlygas, valstybė iš karto nušautų du zuikius: paskatintų žmones tuoktis (t. y. įsipareigoti vienas kitam) ir pristabdytų emigraciją (būsto įsigijimas susijęs su didesniu sėslumu). Jei manote, kad nemoralu ekonominiu jauku vilioti į santuoką, apsižvalgykite aplink ir įsitikinsite, jog jauni žmonės renkasi gyvenimą kartu be įsipareigojimų irgi ne vien iš idealistinių paskatų (tarkime, daugelis ne santuokoje gyvenančių porų pripažįsta, kad taip gyventi finansiškai apsimoka labiau nei po vieną).

– Valstybė galėtų parengti ir įgyvendinti pasirengimo civilinei santuokai programą (analogišką Katalikų Bažnyčios rengiamiems sužadėtinių mokymams).

Dabartinė situacija: valstybė visai nesirūpina, kad jaunus žmones pasiektų žinios apie santuoką ir gyvenimą šeimoje. Tai ypač svarbu šiame pereinamajame periode, kai dažnas jaunuolis savo aplinkoje neturi teigiamos santuokos pavyzdžio, o daugelis visuomenės peršamų elgsenos modelių prieštarauja tiek paties žmogaus, tiek visuomenės gerovei.

– Valstybės lygmeniu su šeimos psichologijos pagrindais vyresniųjų klasių mokiniai būtų supažindinami dar mokyklose.

Dabartinė situacija: moksleiviai neturi ne tik žinių apie šeimos gyvenimą, bet ir nuo mažens persmelkiami netinkamų nuostatų. Jie itin imlūs žiniasklaidos peršamiems „laisvo ir linksmo“ gyvenimo įvaizdžiams bei atitinkamo elgesio modeliams, dažnai neturėdami jokios galimybės teisingai pasirinkti, nes negirdėjo apie kitokias alternatyvas.

– Skyrybų atveju kiekvienai sutuoktinių porai būtų privalomos psichologo konsultacijos. Jeigu pora nerodo jokio noro susitaikyti, už suteiktas konsultacijas susimokėtų ji pati, o jei deda pastangas išlikti kartu – santuokinės terapijos išlaidas padengtų valstybė.

Dabartinė situacija: šiuo metu einama atvirkštine kryptimi – daroma viskas, kad tik sutuoktiniai galėtų kuo greičiau ir paprasčiau išsiskirti (ypač kai šeimoje dar nėra vaikų). Jei vyras ir žmona nutartų ieškoti santuokinės terapijos, jos kaštai būtų pakeliami tikrai ne kiekvienai šeimai.

– Valstybė skatintų suaugusius šeimos narius dirbti ir uždirbti pragyvenimui. Socialines išmokas keistų mokesčių dirbantiesiems lengvatos.

Dabartinė situacija: šeimos dažnai priverstos jaustis visuomenės išlaikytinėmis, atsiduria prašytojų vaidmenyje, kai reikia pagrįsti socialines pašalpas. Pažįstu tokių, kurie sukandę dantis sukasi, kaip išmano, bet nestoja į bendrą prašytojų iš valstybės kišenės eilę. Daugelis tėvų nori uždirbti, o ne gauti pašalpas. Tad mokestinėmis lengvatomis perteikta valstybės parama skatintų auginti vaikus nesibaidant darbo. Tokiu būdu būtų atkurtas ir socialinis teisingumas. Tarkime, suskaičiuokite, kiek PVM (pridėtinės vertės mokesčių) nuo savo kasdienio būtiniausių prekių krepšelio sumoka daugiavaikė šeima, palyginti su mažesnėmis šeimomis.

– Valstybė remtų motinystę, sudarydama moterims lanksčias galimybes iki 3 metų pačioms auginti savo vaikus be būtinybės visiškai pasitraukti iš darbo rinkos, nes būtų galima dirbti pagal pasirinktą darbo grafiką, daliniu krūviu ar namuose įrengtoje darbo vietoje.

Dabartinė situacija: ilgiau nei metus su vaiku namuose užsibuvusi moteris rizikuoja savo profesine karjera. Tad moterys atidėlioja vaikų gimdymą, o pagimdžiusios atsiduria situacijoje, kai priverstos aukoti arba savo profesinę ateitį, arba savo vaiko psichologinę gerovę, o šių dalykų suderinimas prilygsta nemenkam žygdarbiui arba labai brangiai kainuoja.

– Tėvystės įgūdžių ugdymo programos taikomos šalies mastu, darbdaviai įpareigojami tėvus išleisti į tokius mokymus darbo metu.

Dabartinė situacija: nors įvairios tėvystės mokyklos vis labiau populiarėja, tačiau jos dar netapo masiniu reiškiniu. Jų poreikį atspindi tiek vaikų psichologinės būsenos tyrimai, tiek suaugusiųjų santykis su jaunąja karta.

– Valstybės remtų vaikų užimtumo programas. Šeimos būtų skatinamos turiningai leisti laisvalaikį su savo vaikais.

Dabartinė situacija: valstybei menkai terūpi, kur šią ir kitas vasaras praleis mažieji jos piliečiai. O kartais tereikia visai nedaug. Štai neseniai klaipėdiečiai mielai traukdavo į Latvijos uostamiestį Ventspilį, nes ten buvo sukurta šeimoms su vaikais patraukli aplinka (parkai, žaidimų aikštelės ir pan.). Laimė, Klaipėdos savivaldybė pasekė gražiu kaimynų pavyzdžiu ir panašias aikšteles įrengė ir mūsų mieste (tik tėvai vis pakeiksnoja klerkus, parinkusius aikštelių dangai tokius tepius akmenukus, kad vaikų drabužėliai po sąlyčio su jais turi iš karto keliauti į skalbyklę).

Baigdamas studentų pasiūlytų iniciatyvų pristatymą dar kartą išreikšiu savo viltį, jog bent dalis jų bus įtraukta į politikų darbotvarkę. Prie to smarkiai galime prisidėti ir mes, būsimo Seimo rinkėjai. Tad atidžiai gilinkimės į politinių jėgų siūlomas programas, ir tebūnie šeimų problemoms skiriamas dėmesys lemtingas mūsų apsisprendimui, už ką balsuoti.