2012 06 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Vytis Mackevičius. Atsakymas A. Navicko straipsniui apie Liberalų sąjūdį

Šis tekstas – tai reakcija į A. Navicko tekstą.

Sužinojau, kad nors liberalai žmonės yra neblogi, bet labiau rūpinasi turtingaisiais, o „skestančiųjų“ gelbėjimą jie palieka pačių „skestančiųjų“ reikalu. Sužinojau, kad liberalų ministrai dirbo iš principo neblogai, tačiau kiekvienas jų pridarė tokių klaidų, kurios bendrą jų ministravimo laikotarpį palieka greičiau su minuso, nei su pliuso ženklu. Sužinojau, kad nors ir nelabai tragiškame Liberalų sąjūdžio rinkimų sąraše visgi nėra pakankamai „kultūrinio liberalizmo“ atstovų. Taip pat sužinojau, kad ateinančiame Seime liberalus gal būt ir matysime, bet jų ten bus tikrai mažiau, nei dabar.

Drįstu nesutikti su kiekvienu iš šių teiginių.

Taip, esu liberalių įsitikinimų ir taip, esu Liberalų sąjūdžio narys. Tačiau nesutinku su autoriumi visų pirma todėl, kad pateikta analizė man pasirodė gan paviršutiniška, tiesa keičiama senomis liberalų oponentų sukurtomis melagingomis klišėmis, nuveikti darbai vertinami pagal labai subjektyvią skalę, o rinkimų rezultatai prognozuojami darant aritmetines klaidas. Kitaip sakant, skaitant susidarė įspūdis, kad visų pirma pagal asmeninius autoriaus įsitikinimus ir norus buvo parašytos išvados, o jau vėliau jos pagrįstos „analize“.

Kalbėsiu savo vardu, bet tikiuosi, kad panašiai mąsto ir mano partiečiai.

Pradėkim nuo rūpybos turtingaisiais.

Turtingieji turtingais tapo skirtingais būdais, kaip ir vargšai – vargšais. Dėl to, skirtingiesiems turtingiesiems reikalinga skirtinga valstybės politika turtams išsaugoti ir gausinti. Vieniems gal būt labiausiai reikia sąžiningos konkurencinės aplinkos ir galimybės dirbti ir užsidirbti. Kitiems būtina visomis tiesomis ir netiesomis gauti valstybinius ar europnius užsakymus. Treti pageidautų, kad prokurorai pro pirštus žiūrėtų. Ir taip toliau. Atstovauti visiems turtingiems neįmanoma, nes jų interesai per daug skirtingi.

Taip, yra partijos, kurios atstovauja tam tikriems konkretiems turtingiesiems. Pagal sprendimus savivaldybės taryboje matome, kad nauja žvaigždė „TAIP“ atstovauja seniems savininkams rubikonams. Praeituose rinkimuose sužibėjęs vienkartukas „TAIP ir NE“ buvo sugalvotas , sukurtas ir finansuotas bankrutavusio nacionalinio vežėjo savininko. Visi žinom kas atstovauja Viktorui, nors nesam įsitikinę, kam atstovauja pats Viktoras. Sąrašą, deja, galima tęsti.

Šiame kontekste nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir šiandien partijos branduolį sudarantys liberalai nėra atstovaujantys kažkokios konkrečios užsienio valstybės, verslo grupuotės ar lyderio interesus.

Taip, tradicinis liberalų rinkėjas – sąžiningai savo pragyvenimui uždirbantis žmogus, turintis galvą ant pečių ir besijaučiantis savo valstybės šeimininku, o ne jos vergu. Ir taip, tokie žmonės dažniau tampa turtingesni, nei originalių minčių ir užsispyrimo dirbti neturintys. Politinės partijos savo darbais siekia didinti elektoratą, tad liberalai siekia, kad tokių sąžiningai dirbančių ir užsidirbančių Lietuvoje būtų kaip galima daugiau. Ar teko susimąstyti, kokia politika yra pati naudingiausia partijoms, kurios deklaruoja, kad atstovauja išskirtinai varginguosius? Kaip manote, patekusios į valdžią šios partijos yra labiau suinteresuotos savo rinkėjų kiekio mažėjimu ar didėjimu?

 Aš tikiu teisingumu. Man atrodo, kad iš principo yra TEISINGA, kad protingas ir darbštus išsilavinęs žmogus yra turtingesnis, nei kvailas ir tingus nemokša. Nemanau, kad tokia teisingumo sąvoka yra turtingųjų interesų atstovavimas. Prisiminus garsią pasakėčią, yra TEISINGA, kad visą vasarą dirbusi skruzdelė, žiemą turi šiltus namus ir maisto atsargų, o visą vasarą savo malonumui smuikeliu atgrojęs žiogas jų neturi. 

Aš tikiu teisingumu, nes tikiu žmogumi – tiek kiekvieno iš mūsų sugebėjimu priimti sprendimus, tiek pajėgumu numatyti jų pasekmes ir prisiimti atsakomybę. Aš tikiu, kad sąmoningas suaugęs žmogus yra pajėgus nuspręsti išgerti jam po darbo tris bokalus alaus su draugais ar ne. Ir tikiu, kad žmogus priimdamas šį sprendimą taip pat supranta, kad pasirinkęs alų jis kartu pasirenka ir palikti mieste automobilį, o namo grįžti, pvz., su taksi. Mano akyse yra TEISINGA, kad neišleidęs pinigų alui bei taksi ir grįžęs namo savo automobiliu yra turtingesnis už tą, kuris gėrė ir grįžo su taksi. Kalbu apie turtą – nemoralizuoju, nesmerkiu, tiesiog konstatuoju. Nelaikau savęs atstovaujančio turtingiesiems, jeigu nepritariu siūlymui paimti pinigų iš negėrusio ir kompensuoti dalį išlaidų važiavusiam su taksi, nes mat pirmasis po praėjusio vakaro tapo turtingesnis.

Tai kaip su skęstančiųjų gelbėjimu?

Esu humaniškas ir tikiu, kad privalau pasirūpinti tais, kurie patys to padaryti negali. Taip pat dėl moralumo ir užuojatos esu nuomonės, kad suklydusiam žiogui skruzdelė turėtų pagelbėti žiemą. Su sąlyga, kad tai nėra penkta žiema paeiliui, kai liūdną veidą nutaisęs žiogas prisistato pas skruzdę prie slenksčio. Net ir tada žiogas nevertas mirties iš alkio ir šalčio, bet ypatingų patogumų jam taip pat tikėtis neverta.

Priešingai nei mėgsta teigti politiniai oponentai, mano įsitikinimu liberalai yra labiausiai socialiai orientuota partija.

Juk svarbu ne kiek pinigų „socialinėms reikmėms“ numatoma biudžete, o kam juos naudojame ir, svarbiausia, kokie rezultatai pasiekiami juos išleidžiant. Socialiai orientuota yra ne ta partija, kuri siūlo didinti biudžeto eilutę „socialinėms reikmėms“, o ta, kuri siūlo, kaip pagerinti socialiai remtinų asmenų gyvenimą. Dažnai šie du dalykai ne tik, kad nesutampa, bet kartais vienas kitam net prieštarauja: didinat skiriamas lėšas, o ne efektyvinant jų panaudojimą, yra ne realiai kovojama su skurdu, o tik sudaroma šios kovos imitacija.

Dabartinė socialinės rūpybos sistema atrodo taip: įsivaizduokite, kad yra keturi  ištroškę žmonės. Vienas nepagydomai serga ir negali paeiti. Antras sloguoja. Trečias apsimeta sergančiu. Tad darbingas ir aktyvus yra tik ketvirtas, kuris gauna vienas eiti prie šaltinio ir visiems parnešti vandens.  Kad ir kiek tas vienas temptų, visiems jo parnešamo vandens pakanka tik gyvybei palaikyti, o ne normaliai troškulį patenkinti. Be to, kuo sunkiau jis neša, tuo daugiau vandens jam reikia išgerti pačiam, taip didinant šios paslaugos suteikimo sanaudas. Liberalai siūlo imtis gydyti sloguojantį, demaskuoti tinginį ir vandens neįgaliam parnešti eiti tryse. Tokiu būdu tas, kuriam labiausiai reikia, vandens gaus ne tik lūpoms suvilgyti, o tiek, kiek pajėgs išgerti. Be to, kai vandenį vienam neš tryse, darbo sanaudos bus ženkliai mažesnės, nei kai vienas neša visiems.

Jeigu realiai, o ne deklaratyviai padėsime laikinai negalintiems užsidirbti susirasti darbą, jeigu nustosime mokėti tiems, kas puikiai susitvarko ir be papildomų išmokų, jeigu socialinės rūpybos sistema pagaliau pradės rūpintis socialiai remtinais žmonėmis, o ne savimi, gal būt paaiškės, kad ne tik pakanka esamų pinigų garbingam gyvenimui užtikrinti tiems, kuriems iš tikrųjų reikia, bet gal dar ir dirbančiųjų įmokas sumažinti galime.

Liberalų siūlomos socialinės politikos esmė – nustoti deklaruoti rūpybą gyvenimo nuskriaustaisiais ir pagaliau jais pradėti rūpintis. Skirti pinigus ten, kur to reikia ir sutaupyti ten, kur galima. Socialinė atskirtis privalo tirpti ne mažinant sažiningai įgytą turtingųjų turtą, o didinat vargingųjų gerovę. Tai pasiekiama ne atimant ir padalinant, o pridedant ir padauginant. Galintys dirbti ir norintys sočiai gyventi privalo dirbti. Tik negalinčiais dirbti privalu pasirūpinti. Ir taip, kad pakaktų oriam padoraus žmogaus gyvenimui, o ne egzistavimui badmiriaujant. Kai dėl pasenusios santechnikos trečdalis srovės bėga pro dušo žarnos šoną, reikia ne stipriau atsukti vandenį, o atnaujinti santechniką ir sumažinti srovę.

Tačiau labai dažnai nepriteklių jaučia žmonės, kurie šioje situacijoje atsidūrė dėl savo sąmoningų sprendimų. Jie sąmoningai rinkosi konkrečią profesiją, gyvenamąją vietą, šeimą ar, pasinaudojant ankstesniu pavyzdžiu, nueiti į barą su draugais. Dabar jie susiduria su šių sprendimų pasekmėmis. Taip, aš suprantu, kad keitėsi santvarkos ir tai, kas atrodė perspektyvu tada, nelabai reikalinga dabar. Taip, aš suprantu, kad individualiais atvejais žmonės priimdavo tokius sprendimus, nes pasirinkimo galimybės buvo ypatingai ribotos.  Taip, aš suprantu, kad prisitaikymas prie pakitusių, o tiksliau prie nuolat besikeičiančių gyvenimo sąlygų reikalauja pastangų ir toli gražu nevisada yra lengvas ir komfortiškas.

Tačiau turime suvokti aiškią ribą. Yra dalis žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių ir mes, visuomenė, privalome užtikrinti jų orų gerbūvį. Ir yra dalis žmonių, kurie sunkiose sąlygose atsidūrė dėl ankstesnių savo sprendimų. Padėkime ir jiems atsistoti ant kojų. Bet padėkime atSIstoti, ne pastatykime ant kojų. Turime matyti žmogaus valią ir pastangas, o ne vien ištiestą reikalaujančių ranką. Žiogui penktą vasarą paeiliui pragrojus smuiku – iš humanizmo neleiskime jam sušalti ir mirti badu, bet jokio gerbūvio jam skolingi nesam. Toks „socialinis teisingumas“ tėra bandymas gyventi kito sąskaita.

Dėl nuveiktų darbų. Vienam stiklinė pustuštė, o kitam – pusiau pilna. Vienas tą pačią situaciją vertina teigiamai, kitas – neigiamai. Jeigu ne tik mali liežuviu, bet ir priimi sprendimus, greičiausiai visada atsiras tokie, kurie norės prieštarauti arba bent pabumbėti.

Štai ponas Navickas mato, kad pagal visas apklausas Eligijus Masiulis laikomas efektyviausiai dirbančiu šios Vyriausybės ministru. Mato visų jo vadovaujamai ministerijai pavaldžių valstybės įmonių rekordinius ekonominius rodiklius. Mato pasiekimus, kurie tik sapnavosi buvusiems susisiekimo ministrams, įskaitant vieną dabartinį opozicijos lyderių. Bet ponas Navickas siūlo, kad šio ministro darbą vistiek privalome vertinti nelabai teigiamai, nes jo pastangomis per Lietuvą gabenami sparčiausiai pasaulyje besivystančios Kinijos ekonomikos kroviniai.

O man atrodo, kad daugumai Lietuvos piliečių  yra svarbiau šimtai milijonų litų į Lietuvos biudžetą, vėliau išleidžiami toms pačioms socialinėms reikmėms, nei nevykęs traukinio pavadinimas. Gal būt klystu.

Ponas Navickas mato, kad teisingumo ministro iniciatyva panaikinta ar supaprastinta šimtai ilgus metus galiojusių bereikalingų, berazumių ar net kenksmingų teisinių procedūrų ir taisyklių. Jis mato, kad ministrui pagaliau pavyko pradėti taip ilgai lauktą, tiek ilgai aptarinėtą teisėsaugos reformą, galinčią (tikėkimės) užtikrinti sistemos skaidrumą ir pakelti ja pasitikėjimą bent iki padorumo ribos. Jis mato, kad vietoj ankstesnio ministro praktikuotos atskirų provincijos notarų medžioklės iš pasalų, šis ministras darbo laiką leidžia dirbdamas ir pasiekdamas aiškiai suvokiamus, lengvai įvertinamus  ir piliečiams naudingus rezultatus. Bet ponas Navickas visą Remigijaus Šimašiaus ministravimą taip pat vertina nelabai gerai, nes jis, neva, nepakankamai pasipriešino vidaus reikalų ministerijai pavaldžių struktūrų veiksmams Garliavoje.

O aš tikiu, kad daugumai Lietuvos piliečių pagarba Konstitucijai ir įstatymams yra svarbesnė, nei minios „teisingumas“. Ypač, kai daliai minios noras kovoti už „teisybę“ akivaizdžiai paūmėja per pilnatį. Gal būt klystu.

Negailima strėlių Gintarui Steponavičiui. Ne, ponas Navickas pritaria, kad egzistavusi aukštojo mokslo sistema studentus vertė arba mokytis (o vėliau ir dirbti) užsienyje, arba baigus studijas keliauti persikvalifikuoti į darbo biržą. Bet reformuoti sistemą reikėjo kitaip. Nelabai žinia kaip, bet tikrai kitaip. Nes kas gi čia gaunasi – valstybė užsimojo ne tik, kaip anksčiau, pinigus mokslo šventovėms dalinti, bet ir pareikalauti, kad už juos būtų kažkokie ten studentai mokomi. Ir daugiau pinigų skirti tiems, kas geriau ir daugiau tų studentų parengia. Įsivaizduojat kokia nesamonė? Turtingesnis būtų ne tas profesorius, kurį kiti profesoriai labiau gerbia, o tas, kuris, atsiprašant, kažkokius ten studentus rengia.

O aš tikiu, kad daugumai Lietuvos piliečių atrodo, jog universitetai visų pirma turėtų mokyti studentus, o mokesčių mokėtojų pinigus naudoti racionaliai ir taupiai. Žiū, taip gal būt paaiškėtų, kad ir dabar skiriamų milijardų pakanka ir studentams, ir mokslinio tyrimo programoms, ir tarptautiniam bendradarbiavimui, ir laboratorijoms, ir bibliotekoms, ir viskam, ko iš tikrųjų reikia. Gal būt klystu.

Ministras Gėlūnas kritikuotas mažiausiai, nes lyg ir liberalai su jo ministravimu nedaug susiję, lyg ir ministro nelabai yra už ką kritikuoti. Apsiribota konstatavimu, kad jam būnant ministru Lietuvos nacionalinė gėda – Valdovų rūmai – tebebuvo. Ponas Navickas nesiūlo rūmų griauti bei nesiūlo skirti pinigų darbams pabaigti. Jam tiesiog nepatinka visa ši su rūmais susijusi situacija. Turiu prisipažinti, man irgi. Žinoma, kaip nuoširdus ir nuoseklus šio projekto kritikas nuo pat pirmųjų dienų, nematau kokių nors jo sąsajų su liberalais, bet pritariu – situacija nemaloni. Ponas Navickas kibti į atlapus ir nepuola. Tik teigia, kad prieš rinkimus greičiausiai sulauksime dėl šių rūmų kritikos. Matyt iš socialdemokratų.

Pasak p. Navicko, paskelbtas rinkimų sąrašas yra neblogas, bet ir negeras. Per daug politikų, per mažai kultūrinio liberalizmo atstovų, intelektualų.

Iš politiko tikiuosi, kad jis bus sąžiningas, padorus, nuoseklus, sveiko proto, aiškiai dėstantis mintis, garbingas, drąsus bei taip, protingas ir išsilavinęs. Jeigu prie visų minėtų savybių politikas bus ne šiaip protingas ir išsilavinęs, o labai protingas ir ypatingai gerai išsilavinęs, tai tiesiog nuostabu. Bet intelektualas nebūtinai automatiškai yra geras politikas. Norėtumėt, kad jums atstovautų labai protingas, bet mažiau padorus politikas? Ypatingai gerai išsilavinęs, bet nelabai sąžiningas?

Neturiu priežasčių abejonėms, kad pono Navicko išvardinti šviesuliai išties galėtų tapti neblogais politikais ir džiaugčiausi, jei jie būtų mano partijoje. Bet teisės aktų kūryba – įvairių savybių reikalaujantis darbas. Visai nebūtinai kiekvienas, kad ir gerai išsilavinęs bei turintis aukštą intelekto koeficientą tą darbą atliks puikiai. Be to, visai nebūtinai tas intelektualas, kuris gal ir atliktų jį puikiai, labai norės šį nevisad malonų darbą dirbti. Abejoju, kad buvimas ar nebuvimas liberalų rinkimų sąraše kaip nors ypatingai teigiamai ar neigiamai charakterizuotų kurį nors iš įvardintų asmenų. Bet ir nemanau, kad sąrašą peikti verta dėl to, kad įstatymus kurti siūlom profesionaliems politikams, teisininkams, ekonomistams, o ne pvz., filologams ar literatūrologams, kurie nei dabar politika užsiima, nei apie ją svajoja.

Ir apie būsimą atstovavimą Seime. Esu liberalu veik porą dešimtmečių. Per tą laiką nebuvo rinkimų, prieš kuriuos neišgirsčiau, ypač iš konservatyvios stovyklos, kad nors liberalai ir sąžiningi, padorūs bei patikimi, balsuoti už juos neverta, nes jie į Seimą nepateks, o jūsų (dešniojo) balsas bus išmestas lauk.

Žinoma, kaip viskas susiklostys, pamatysime po pusmečio. Ar vilniečiai norės, kad dabartinis meras juos paliktų dėl Seimo? Ar stiprūs libcentro regioniniai skyriai šoks į politinę užmarštį paskui centrinę partijos vadovybę? Ar konservatoriai pakeis lyderį prieš rinkimus? Ar visi svarstę apie balsavimą už socdemus, Rolandą ar Viktorą tikrai nori ŠIŲ trijų partijų koalicijos? Pažiūrėsim, linksmybės tik prasideda.

Tiesa, ponas Navickas prognozes teikia neatsižvelgdamas į šias nedidelias paklaidas. Skaičiukai gimsta vadovaujantis šiandieniniais partijų reitingais. Tebūnie. Nežiūrint į tai, kad iki šiol Lietuvoje jie visada stipriai keisdavosi per pusmetį prieš rinkimus, preziumuokime, kad Seimas atrodys taip, kaip prognozuojama dabar. Tokiu atveju Liberalų sąjūdis gaus jiems šiandien žadamus šešis procentus. Bet ponas Navickas užsimiršdamas (nesinori tikėti, kad tyčia) kiek manipuliuoja skaičiais: tai procentai nuo visų registruotų rinkėjų. Mandatai gi dalinami procentaliai nuo tų, kurie atėjo į rinkimus. Jei jau remiamės šios dienos prognozėmis, balsuoti ateis du trečdaliai. Tokiu būdu rinkimams įvykus šiandien, Liberalų sąjūdis gautų dešimt procentų mandatų.

Pergalės vienmandatėse apygardose visada sunkiai prognozuojamos. Nebursiu iš kavos tirčių, bet birželio mėnesio viduryje nematau gerų priežasčių, kodėl (šiai dienai) surinkdami daugiau balsų nei praeituose rinkimuose kaip partija, turėtume pagrįstai tikėtis ypatingai prastesnio vienmandatininkų pasirodymo.

Nežiūrint į tai, ką mums bando įpiršti kai kurios žiniasklaidos priemonės, jau ne kartą ir ne du įsitikinau, kad Lietuvos piliečiai, nors dažnai ir pavargę, nusivylę ar pikti, yra sveiko proto tauta. Mėgstame pabumbėti, pasiguosti ir pasipiktinti. Bet mesdami biuletenius į urnas sugebame geriau ar blogiau pelus atskirti nuo grūdų. Neabejoju, kad taip pat nutiks ir per šiuos rinkimus, o Liberalų sąjūdis džiaugsis gausesne frakcija, nei dabar.

Nemanau, kad klystu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.