Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Nick Donnelly. Gyvenimas su kančia

„Man buvo suteikta malonė pažinti šv. Pet­ro žodžių tiesą: „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Ne, tuo nenoriu pasakyti, kad mano liga stebuklingai išnyko, tiesiog Kristaus žaizdos pradėjo keisti mano kančios patirtį.“ – knygos įžangoje pasakoja jos autorius Nikas Donelis.

Skaitytojams siūlome ištrauką iš naujos „Katalikų pasaulio leidinių“ knygos Gyvenimas su liga ir kančia. Katalikiškas vilties ir išgijimo kelias“, kuri skirta skirta visiems, kurie savo gyvenime yra susidūrę su kančia, ilgalaikiu sveikatos sutrikimu, negalia, sielvartu, depresija, nerimu.

Knygoje kalbama apie kiekvieno žmogaus gyvenimo orumą ir vertę − tai atsakas triukšmingai reiškiamai nuomonei, kuria peršamos lengvos išeitys, įskaitant net ir savižudybę kitiems padedant. Asmeninė patirtis paskatino autorių parašyti šią knygelę, kurioje skaitytojas ras praktinių patarimų, apmąstymų ir maldų, padedančių įprasminti savo kentėjimus ir su viltimi kurti gyvenimą, kupiną ne vien tik kančios.

Nikas Donelis yra Lankasterio vyskupijos diakonas ir pats kenčia dėl lėtinės ligos.

Kančios poveikis

Esu kaip vanduo ant žemės išlietas, išnarstyti visi mano kaulai; mano širdis lyg vaškas ištirpus krūtinėje. Išdžiūvusi mano gerklė lyg molio šukė, prie gomurio limpa mano liežuvis; tu guldai mane į mirties dulkes (Ps 22, 15−16).

Kada nors gyvenime kančia aplanko kiek­vieną. Kaip rašė poetas Henris Longfelou (Henry Longfellow): „Juk kartais žemę turi merkt lietus, ir kelios dienos būna niūrios, darganotos.“

Tačiau yra žmonių, kurių kančia tarsi kasdienė nepaliaujama liūtis permerkia kiekvieną gyvenimo minutę, praninka visur. Kitus užklupęs sielvartas panašesnis į nusiaubiantį uraganą, išraunantį viską su šaknimis ir visam laikui pakeičiantį gyvenimo peizažą. Taip pat yra tokių, kuriems tenka ištverti ir staigią katastrofą, ir nuolatinę kančią.

Chroniška kančia galime laikyti nuolatinę prastą sveikatos būklę: tiek fizinę − sukeltą kūno ligų, genetinio paveldėjimo, nelaimingų atsitikimų, negalios, žalingų įpročių, tiek psichinę − stiprius nuotaikos svyravimus, depresiją, neurozes, fobijas. Žodis „chroniškas“ reiškia „ilgalaikis“.

Susirgus lėtine liga, nė vienas mano gyvenimo aspektas neliko jos nepaliestas − nei tarpusavio santykiai, nei darbas ar laisvalaikio veikla, nei malda ar sakramentų priėmimas, netgi tokie paprasti dalykai kaip maitinimasis ir miegas.


Kančia izoliuoja

Vargstant dėl nuolatinės ligos, vienas sunkiausių dalykų yra ištverti ilgus laikotarpius, kai būnate atskirtas nuo normalaus gyvenimo, nes negalite išeiti iš namų. Tuomet atrodo, kad pasaulis sukasi toliau, o jūsų gyvenimas tarsi sustojo. Dažnai, kai nepajėgiu dirbti ar džiaugtis įprastais gyvenimo malonumais, mano pasaulis susitraukia − sumažėja iki mano namų, kartais tik miegamojo ir vonios, dydžio. Be išorinių akstinų − darbo santykių, ėjimo į bažnyčią ar apsikeitimo paprasčiausiais draugystės ženklais − labai lengva pasijusti atskirtam nuo gyvenimo.

Be to, nuolat negaluojant ir kenčiant skausmus, dėmesys natūraliai nukrypsta į vidinius pojūčius, mintis gali lengvai užvaldyti apmaudas, įvairios baimės ir abejonės.

Maža to, patyriau, kad dauguma sveikų žmonių nesupranta, ką reiškia gyventi sergant lėtine liga ar nuolat būti prastos savijautos. Kai susergate, iš pradžių jie būna atidūs ir rūpestingi. Tačiau jei laikui bėgant jums nepagerėja, po kelių mėnesių daugelis nustoja skambinti. Nuolatinė kančia nuobodi. Be to, ji primena apie mirtingumą ir gyvenimo vargus. Visai nestebina, kad dauguma žmonių vengia apie juos galvoti.

Supratau, kad atskirtumo jausmas padidėja ir dėl to, jog mūsų visuomenėje į ilgalaikes sunkias būkles žiūrima kritiškai. Daugelis žmonių vis dažniau daro klaidą − apie gyvenimo kokybę sprendžia iš veiksmų nepriklausomybės, neribotos pasirinkimo laisvės, fiziškai aktyvaus gyvenimo būdo ir jaunatviškos išvaizdos.

Deja, mūsų laikais labai paplitęs nekantrumas, netgi nepakantumas bet kokios formos priklausomybei, ribotumui, negaliai ir senat­vei. Tuo pasireiškia šiuolaikinei visuomenei būdingas neišvengiamų dalykų − kančios, senėjimo ir mirties − neigimas.

Nuolat sunkiai kenčiant, lengva pasiduoti tokios nuomonės spaudimui. Galime pajusti, kad esame nevykėliai, nereikalingi, o blogiausiu atveju − našta visuomenei.

Metams bėgant, pamažu ėmiau vertinti savo atskirtumą nuo visuomenės. Užuot pagautas šiuolaikinio gyvenimo skubos, buvau nuo jo atskirtas ir mokiausi gyventi kentėdamas, prisimindamas savo mirtingumą. Tai man padėjo susitelkti į svarbiausius gyvenimo dalykus.

Panašiai kaip dykuma, ligonio kambarys gali tapti atšiauria vieta, kur gyvenimas apnuoginamas iki pačių esmingiausių dalykų. Patyriau, kad kęsdami nuolatinę kančią susiduriame su esminiu egzistencijos klausimu − turime apsispręsti, ar patikėsime Dievui vesti mus per gyvenimą, ar atmesime Dievo planą, kaltinsime Jį dėl mūsų vargų ir keiksnosime gyvenimą, laikydami jį beprasmiu ir neturinčiu tikslo. Ilgalaikė kančia atskleidžia žmogaus širdį, leidžia pasireikšti tam, kas mumyse geriausia ar blogiausia.

Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti (KBK, 1501). 

Kančia gniuždo

Jausti save kaip asmenybę ir savo vietą visuomenėje daugumai žmonių padeda darbas. Kalbėdamiesi žmonės dažnai klausia: „Ką veiki?“, „Kaip sekasi darbas?“

Buvo metas, kai šie klausimai man kėlė baimę. Jaučiausi sugniuždytas, kai tekdavo atsakyti: „Negaliu dirbti dėl ligos.“

Supratau, kad vienas sunkiausių dalykų nuolatiniam ligoniui yra priverstinis neaktyvumas dėl skausmo, energijos neturėjimo ar kitų negalios požymių.

Daugelis užaugame svajodami apie ateitį: užsibrėžiame kopti karjeros laiptais, planuojame vesti, turėti šeimą. Norime, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas, svarbus, tačiau dėl ilgalaikės ligos tampame įkalinti savo kūno ir minčių!

Buvo metas, kai nekenčiau savo kūno dėl to, kad negaliu jo valdyti. Nors ir labai norėčiau ką nors nuveikti, nesveikuodamas ar kęsdamas skausmą tiesiog negaliu kada panorėjęs išeiti iš namų, eiti į darbą, aplankyti draugų ar giminaičių, dalyvauti svarbiuose įvykiuose − vestuvėse, krikštynose ar laidotuvėse. Neįmanoma apsakyti, kokį tai kelia nusivylimą ir apmaudą!

Nuolat kamuojamam prastos savijautos vienas blogiausių dalykų yra pajusti, kad nebevaldote savęs ir gyvenimas neturi prasmės. Sakoma, kad gamta nemėgsta tuštumos, tam tikru aspektu tai tinka ir ilgalaikei kančiai. Kai nepajėgdami valdyti savo gyvenimo susiduriame su jo beprasmybe, mėginame jį kontroliuoti jėga ir primesti jam prasmę. Tačiau tokia kontrolė ir prasmė dažnai būna negatyvi − kaltiname save, gydytojus ar net Dievą.

Šios negatyvios, destruktyvios nuostatos apimti, galime imti ristis žemyn: ėmus ką nors kaltinti, visa mūsų sugniuždyta ir įkalinta energija virsta priekaištais, pykčiu ir įniršiu. Kaip ir visos emocijos, šie tūžmingi jausmai ieško būdų prasiveržti arba kritikuojant save ir nekenčiant savęs, arba užsipuolant tuos, kurie mus supa, paprastai pačius artimiausius žmones.

Gyventi nuolat kamuojamam ligos sunku, tačiau užvaldžius negatyvioms mintims gyvenimas gali tapti visiškai nepakenčiamas ir mums, ir šalia esantiems.

Nenuostabu, kad kai kurie beviltiškoje situacijoje atsidūrę žmonės bando užsimiršti vartodami alkoholį, narkotikus. Tačiau šių dalykų teikiamas palengvėjimas − tik iliuzija. Jie dar labiau pablogina padėtį, nes žmogus pasijunta negalįs savęs kontroliuoti ir patiria gyvenimo beprasmybę. Be to, jie kenkia kūnui ir dvasiai, o šie ir taip jau yra silpni ir pažeidžiami.

Daugelį metų nuolat būdamas prastos sveikatos, supratau, kad geriausia stengtis gyventi laikantis ribų, kurias primetė liga. Vadinasi, reikia žinoti, ką galite daryti, o ko − ne. Turite suvokti, kad jūsų energija, kurią skiriate darbui ir kitai veiklai, yra ribota. Prieš ką nors veikiant ir po to svarbu gerai pailsėti, kad jūsų būklė nepablogėtų ir neatkristumėte. Man kartais sunku laikytis šios taisyklės: apimtas entuziazmo pamirštu atsargumą, nors tai ir neprotinga.

Kitas būdas ištverti nuolatinę sunkią būk­lę yra mokytis prisitaikyti prie situacijos ir stengtis apribojimus paversti galimybėmis. Pavyzdžiui, pasinaudodamas tuo, kad turiu laiko ir galiu pabūti vienumoje, ėmiau gilinti žinias apie save ir tikėjimą, stengiausi geriau jį suprasti. Radau būdų savo įžvalgoms išreikš­ti − ėmiau kurti skulptūras ir rašyti. Tai suteikė mano gyvenimui naują prasmę ir tikslą.

Tačiau būna dienų, kai smarkiai skauda arba savijauta tokia prasta, kad neturiu energijos ką nors veikti, tik guliu lovoje ir laukiu, kol pagerės.

Kai mane nuolat kamavo skausmai ir ištisus mėnesius negalavau, neturėjau kito pasirinkimo, kaip atsitraukti į savo saugius namus, ilsėtis ir leisti kūnui sveikti. Kenčiantiems ilgalaikę sunkią būklę kyla dar viena problema − visai suprantamas nenoras vėl grįžti į nejaukią pasaulio sumaištį. Galime net nepastebėti, kaip mūsų namai iš prieglobsčio taps kalėjimu.

Tik tuomet, kai supratau negalįs pats sau padėti ir reikėjo, kad kas nors išvaduotų mane iš kalėjimu virtusio kūno, iš tikrųjų suvokiau tiesą, kad Jėzus yra Išganytojas. Tik tuomet, kai beveik nebeturėjau jėgų ir jaučiau žūtbūtinį poreikį, išgirdau šiuos žodžius tarsi pirmą sykį.

Išties išlaisvina suvokimas, kad mūsų gyvenimo eiga priklauso ne vien nuo fizinių jėgų, sveikatos ir valios, bet ir nuo mūsų noro tikėti, kad Šventoji Dvasia atvers mums naujų galimybių ir ves teisingu keliu.

Nesupraskite manęs klaidingai. Kai suremia skausmai ar jaučiuosi labai negaluojąs, dažnai būna sunku pasikliauti Dievu, mano tikėjimas susvyruoja. Tačiau giliai širdyje jaučiu, kad tik šitaip pasikliaudamas galiu įveikti nuolatinę kančią.

Nuolat meldžiantis, priimant sakramentus ir apmąstant Šventąjį Raštą pamažu galima tapti jautriam ir imti jausti Šventosios Dvasios raginimus bei vadovavimą.

Kančia verčia mus jaustis pažemintais

Mes, nuolatiniai ligoniai, patiriame dar vie­ną sunkų dalyką − pasitaiko, kad netenkame asmens orumo ir kenčia mūsų savigarba. Pavyzdžiui, ligos simptomai gali kelti drovėjimąsi, medicininė apžiūra gali būti nemaloni. Man nebuvo lengva, tačiau susitaikiau su tuo, kad nemalonios procedūros tapo nuolatine gyvenimo dalimi. Prisitaikiau ir tapau nebe toks jautrus kaip pirmais metais.

Gali žeminti ir tai, kad gydytojams ir slaugytojams kaskart tenka atskleisti intymius savo gyvenimo aspektus. Visai to nenorėdami, jie gali atrodyti nejautrūs ir bejausmiai.

Vis dėlto kai kurie gydytojai ir slaugytojai su manimi elgėsi labai pagarbiai ir dėmesingai. Jie darė viską, kad padėtų įveikti ligą. Mokantis gyventi sergant lėtine liga, labai svarbu turėti suprantantį ir palaikantį šeimos (bendrosios praktikos) gydytoją bei gydytoją konsultantą. Man pavyko rasti rūpestingus medicinos specialistus; jie turėjo didelę reikšmę mano gyvenimo kokybei. Jeigu jūsų bend­rosios praktikos gydytojas arba gydytojas konsultantas nelinkęs jums padėti, apsvarstykite galimybę pereiti pas kitą specialistą.

Blogiausia būna, kai medikai elgiasi su pacientais kaip su bejausmiais daiktais. Geriausia, kai jie bendrauja su ligoniais kaip su gyvais žmonėmis, tokiais pat kaip ir jie.

Ilgalaikių sveikatos sutrikimų turinčius žmones žemina dar vienas dalykas − jie negali dirbti ir yra priklausomi nuo draudimo išmokų ir socialinio draudimo pašalpų. Draudimo bendrovių ir socialinio draudimo įstaigų darbuotojai iš pradžių būna įtarūs ir abejoja, nes į juos kreipiasi daug nesąžiningų žmonių. Tikrai sergančiam ligoniui toks išankstinis nusistatymas gali kelti didelį stresą.

Žmogų, kuris smarkiai negaluoja ir jaučiasi lengvai pažeidžiamas, nepaprastai žemina abejonės jo sąžiningumu ir dorumu, o pagrindinis tarnautojų tikslas − rasti priežastį nutraukti draudimo išmokų ar pašalpos mokėjimą.

Deja, skaudžiausias pažeminimas yra prarasti orumą, kai žmonės, kuriems patikime mumis rūpintis, − medikai ar socialinio draudimo įstaigų darbuotojai − būna šiurkštūs, nejautrūs ar ieško priekabių.

Liūdna, kad gyvenime pasitaiko žmonių, mėgstančių žiauriais ir niekingais būdais rodyti savo galią prieš tuos, kurie yra lengvai pažeidžiami ir priklausomi. Tokie žmonės gali elgtis nejautriai arba bauginti, siekdami nuslėpti kompetencijos trūkumą ar klaidas.

Nenuostabu, kad tokiose situacijose atsidūrusiems ligoniams sunku skųstis, nes būdami priklausomi nuo kitų globos jie bijo arba nenori įgyti „ramybės drumstėjų“ vardo. Be to, specialistai arba institucijos neretai eina išvien gindami skriaudėjus ir savo reputaciją.

Vis dėlto, jei darbuotojo elgesys yra jums užgaulus fiziškai ar emociškai, padedamam šeimos ir draugų būtina pateikti oficialų skundą.

Taip pat svarbu prašyti, kad mums būtų suteikta malonė atleisti tiems, kurie išduoda mūsų pasitikėjimą, antraip pykčiui ir kartėliui išeikvosime vertingą energiją, reikalingą mūsų protui ir kūnui gyti.

Jėzus visada yra su mumis

Kai žvelgiu į nukankinto Jėzaus figūrą ant kryžiaus, ji man kiekvieną kartą primena, kad tuomet, kai patiriu sunkumų dėl savo ligos ar žmonių, Jėzus yra čia pat, su manimi. Jausčiau tai ar ne, bet savo buvimo pažadu, pergalės prieš blogį pažadu, ir savo stebuklais (kurių didžiausias − prisikėlimas iš numirusių) Jėzus yra čia, kartu su manimi.

Kai giliai viduje žinote šią tiesą, jokia kančia ir joks žmogus negali iš jūsų atimti orumo ir savigarbos, kad ir kokie žeminantys būtų ligos požymiai, medicininės procedūros ar kitų asmenų elgesys.

Kančia suteikia ypatingą ryšį su Jėzumi, kurio neturime būdami stiprūs, sveiki ir pasitikėdami savo jėgomis.

Kaip tik todėl, mokydamasis gyventi su lėtine liga, atradau svarbų malonės ir prasmės šaltinį − Jėzaus žaizdų ir kančios apmąstymą. Patyriau, kad mąstymas apie Kristaus žaizdas gali perkeisti mūsų pačių kančios išgyvenimą.

Tamsioji ilgalaikės kankinančios būklės pusė

Ilgą laiką patiriamas atskirtumas, neviltis ir pažeminimas gali sukelti rimtų psichologinių ir dvasinių problemų, nuo kurių taps dar blogiau.

Vienas sunkiausių laikotarpių man buvo, kai nejutau Dievo buvimo, jaučiausi apleistas ir neapsaugotas. Turėjau kovoti su nevalingai apnikusiomis mintimis (jose mano tikėjimas atrodė kaip kvaila iliuzija) ir įsitikinimu, kad po mirties nėra jokio dangaus, tik sunaikinimas, amžiams atskirsiantis mane nuo tų, kuriuos myliu. Kai šios liūdnos mintys buvo itin stiprios, naktimis bijojau užmigti.

Valios pastangomis tęsiau įprastą kasdienę maldą, priiminėjau sakramentus; neradau paguodos, tik tamsą, jaučiausi paliktas ir apleistas. Tokia savijauta tęsėsi mėnesius. Kai ketinau pasiduoti ir atmesti savo tikėjimą, nepalaužiama viltimi man tapo šie šv. Petro žodžiai:

Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67−69).

Kai savo būseną aptariau su gydytoju, mano dvasios krizę jis tuoj pat palaikė reaktyviąja (psichogenine) depresija. Prisiminęs tą savijautą ir dabar nesu tikras, ar tai buvo depresija, ar tamsi naktis (pripažintas dvasinio gyvenimo etapas), ar ir viena, ir kita.

Ieškant pagalbos

Patiriant proto arba emocines kančias svarbu ieškoti pagalbos iš šalies. Pasijutęs kiek sveikesnis, išėjau trumpą kognityviosios ir elgesio terapijos kursą, trejus metus lankiausi pas dvasios vadovą. Tai man pagelbėjo, bet pačiai ligai, žinoma, jokio poveikio nedarė.

Ieškant kitų pagalbos, labai svarbu būti atsargiems. Tarp žmonių, siūlančių konsultacijas, gydymą ir alternatyvios medicinos priemones, gausu tokių, kurie finansiškai išnaudoja chroniškų ligonių neviltį, nepritaria katalikų tikėjimui, jo neišmano arba vaikosi galios prieš kitus. Tokie žmonės gali padaryti daugiau žalos negu naudos.

Jei įtariate, kad kenčiate nuo depresijos, geriausia kreiptis patarimo į savo bendrosios praktikos gydytoją. Jei kamuoja dvasinės prob­lemos, pasikalbėkite su parapijos kunigu, jis arba pats galės jums padėti, arba rekomenduos kitą dvasinio gyvenimo patirties turintį asmenį.

Popiežius Benediktas XVI pataria kiek­vienam turėti dvasios vadovą, kuris padėtų gilinti žinias apie save, sutvirtinti sąjungą su Viešpačiu ir gyvenime vadovautis Evangelijos pavyzdžiu:

Žengiant link Viešpaties, mums visada reikalingas vadovas, kokia nors dialogo forma; mes negalime padaryti to vien mąstydami patys. Ieškoti šio vadovo yra mūsų tikėjimo bažnytinės prigimties dalis (Popiežius Benediktas XVI, Trečiadienio audiencija, 2009 m. rugsėjo 16 d.).

Pagunda nusižudyti

Dar viena tamsi ilgalaikio kentėjimo pusė yra pagunda nusižudyti iš nevilties ir neapykantos sau. Nuolat kęsdami skausmus, kiekvieną dieną jausdamiesi ligoti ir nesveiki, galime lengvai pasiduoti savigriovos mintims.

Minčių nusižudyti kildavo net kai kuriems šventiesiems. Šv. Teresė Lizjietė prisipažino, kad dėl neišgydomos tuberkuliozės kęsdama smarkius skausmus keletą kartų jautė pagundą nusižudyti. Ji rašė: „Neturėdama tikėjimo, jokiu būdu nebūčiau ištvėrusi skausmų. Tiesiog stebiuosi, kad ateistai nesižudo dažniau!“

Labai liūdna, kad šią pagundą kaip protingą ir humanišką vis labiau skatina utilitarinė mūsų visuomenė, kantrybės ir drąsos kenčiant kančias nelaikanti vertybe. Nenuostabu, kad vis stiprėjant netolerantiškam visuomenės požiūriui į ligonius ir nuo kitų priklausomus žmones atsiranda raginančių legalizuoti sergančių neišgydomomis ar lėtinėmis ligomis savižudybę kitiems padedant. Bažnyčia yra tvirtai nusistačiusi prieš tokį požiūrį ir pagrįstai laiko jį rimta grėsme ligonių bei neįgaliųjų orumui ir gerovei, o kartu ir visai platesnei visuomenei.

Bažnyčia supranta, kad smarkiai sutrikusi psichologinė pusiausvyra, sielvartas, stipri laukiančių išmėginimų, kančios ar kankinimo baimė gali paskatinti žmogų mąstyti apie savižudybę (žr. KBK, 2282). Tačiau savižudybės jokiu būdu negalima pateisinti ir laikyti mums naudinga, nes šis veiksmas nukreiptas prieš meilę sau, jis paniekina meilę savo šeimai ir draugams, pagaliau, jis priešingas gyvojo Dievo meilei. Gyvenimo dovaną Jis patikėjo mums ne kaip savininkams, bet kaip prižiūrėtojams.

Jei pastebite, kad jūsų mintys liguistai sukasi apie savižudybės būdus ar planus, kaip ją įvykdyti, būtina pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite, taip pat su savo šeimos gydytoju ar slaugytoju.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė