2012 06 19

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Jaunojo lituanisto laiškas abiturientams: ar lietuvių filologija vertinga šiandien?

Saulius Vasiliauskas. Tomo Razmaus nuotrauka

Sveiki, mieli abiturientai, šiuo metu varginami egzaminų ir kitokių mokyklos baigimą lydinčių malonumų. Esu jaunasis lituanistas, vakar, prieš eidamas miegoti, prisiminęs sunkius stojimo, ateities kelio pasirinkimo momentus ir sumanęs Jums savo specialybę pristatyti. Parašiau nedidelį, viliuosi paprastą ir lengvai suprantamą laišką, kuris galėtų praversti galvojantiems apie lituanistikos studijas, o galbūt padėtų ir tiems, kurie, mąstydami apie tokio pobūdžio studijas, susiduria su neigiama tėvų, draugų ar žiniasklaidos peršama nuomone. Tebūnie šis laiškas tai mano subjektyvus atsakymas į klausimą „Ar lietuvių filologija vertinga šiandien“.

Iš tiesų nelengva apibūdinti specialybę, kai baigiamąjį keturis metus trukusių studijų darbą apsigynei prieš keletą dienų. Ginimų metu kiekvienam studentui davė po popieriaus lapą, kuriame reikėjo įvertinti studijų kokybę ir apibūdinti numanomas karjeros perspektyvas. Pasiėmęs rašiklį ir bandydamas susikoncentruoti į klausimus, bylojančius keturių metų studijų pabaigą, šypsojausi. Paradoksalu, dar prieš keturis metus, būdamas dvyliktoje klasėje, kurios finišo tiesiojoje esate Jūs, dvejojau ir nežinojau, koks bus tolesnis jauno žmogaus gyvenimo kelias. Sekėsi ir matematika, ir fizika, ir chemija, ir lietuvių kalba, kuri, suprantama, tuo metu atrodė pati nepraktiškiausia.

Prisimenu, turėjau ryžtingą lietuvių kalbos mokytoją, kiekvienos pamokos metu įvairiais metodais bandančią įrodyti, kad kalba ir literatūra gali būti ne tik įdomu, bet ir gyvybiškai svarbu. Pradėjęs daugiau skaityti, o vėliau ir šį tą rašyti, ėmiau justi tai, ką šiandien paprastai vadinu prasme. Žinoma, daugelis jūsų galėtumėte iš manęs juoktis, badyti pirštais, vadinti kvailiu – jūsų vertinimas būtų vykęs, tik jame, drįstu teigti, trūktų atsakingesnio žvilgsnio.

Sužinojęs stojimų rezultatus ir tai, jog teks studijuoti lietuvių filologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, žinoma, nuliūdau, nes žiniasklaidos veikiama visuomenė man įkyriai kartojo tris dalykus: 1. Baigęs šią specialybę nesusirasi darbo. 2. Vilniaus pedagoginis universitetas yra prasta aukštoji mokykla. 3. Lietuvių filologija — nevyriška specialybė.

Suprantama, dabar nepradėsiu girti universiteto ir studijų, nes tai Jums pasirodytų dirbtina, surežisuota, užsakyta ar pan. Tiesiog pasidalinsiu keletu faktų ir atsiminimų.

Atvėręs Lituanistikos fakulteto auditorijų duris ir klausydamas pirmųjų paskaitų, pripažinsiu, dar tvirtai nebuvau įsitikinęs, ar pasirinkau teisingai. Pažintys su dėstytojais po truputį atvėrė trumparegyste sirgusias jauno žmogaus akis.

Pirmame kurse, kartu su kolegomis, įsteigėme jaunųjų kūrėjų draugiją „Literatų arka“, kuri netrukus apjungė ne tik fakulteto, bet ir kitų fakultetų, universitetų jaunuosius kūrėjus. Susitikimų metu skaitėme kūrybą, diskutavome, mokėmės ir dalintis, ir pagrįstai kritikuoti. Vėliau pradėjome leisti laikraštį „Žosmė“, kuris, mūsų nuomone, pristatė lituanisto gyvenimą ir jame slypinčias paslaptis. Šį laikraštį, beje, dalinome Vilniaus universitetuose, neretai jis aplankydavo vieną ar kitą Lietuvos gimnaziją. Fakultete susikūrusi draugija laikui bėgant virto „Literatūros refleksų“ sambūriu, kuris ir šiandien veikia, o jo narių susitikimai vyksta Lietuvos rašytojų sąjungoje. Aš, jaunas studentas, vos atvykęs į Vilnių ėmiau lankyti teatrus, vaikščioti į koncertus, domėtis įvairias kultūros renginiais (vėliau juos ir organizuoti), kurių mano nedideliame mieste stigo. Klausiate, „kas iš to“? Atsakyti nelengva, nes tiksliai nežinau, kokiais matavimo vienetais Jūs šiandien skaičiuojate savo gyvenimo vertę. Tiesa, net jei tai būtų pinigai, norėčiau paminėti, jog aktyviai dalyvaudamas kultūros sūkuryje gaudavau įvairias stipendijas, susilaukdavau įvairių darbo pasiūlymų ir finansiškai nesijaučiau priklausomas nuo šeimos kapitalo. Vis tik, turiu pripažinti, ne pinigai tuo metu, o ir dabar atrodė svarbiausia. Tuos keturis studijų Lituanistikos fakultete metus bandžiau suvokti, kas man svarbu, ir mokiausi gyventi savarankiškai.

Jei reiktų trumpai pristatyti studijų programą, tai norėčiau išryškinti jos turinyje įrašytų dėstomų dalykų įvairovę: per keturis metus čia mokiausi ne tik kalbos ir literatūros, bet prisiliečiau ir prie istorijos, lotynų, latvių, anglų kalbų, psichologijos, filosofijos, netgi švietimo ekonomikos. Dalis šių ir kitų į programą įtrauktų dalykų, šiandien tvirtai žinau, ne tik svarbūs, bet ir akivaizdžiai reikalingi norint tapti ne marionete, o tvirtą nuomonę turinčiu žmogumi – asmenybe.

Studijuodamas ir bendraudamas su studijas kitur (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) baigusiais bičiuliais padariau išvadą, jog šiandien nėra tokios specialybės, kuri garantuotų laimingą ateitį. Ją savo aktyvumu ir ryžtu turėsite susikurti patys. O jeigu klaustumėte, ką Jums patarčiau –nebūčiau originalus – siūlyčiau rinktis tai, kas jums įdomu ir kam jaučiate turį talentą.

Be abejo, tiems, kurie nori gyventi turiningai ir nenuobodžiai, siūlau pagalvoti dėl galimybės studijuoti Lietuvių filologiją. Šiandien, bakalauro studijas pabaigęs, galiu tik pasufleruoti, jog ši specialybė tebėra viena iš svarbiausių.

Jaunasis filologas,

Saulius Vasiliauskas