2012 06 22

bernardinai.lt

Lietuvos architektų rūmai

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Martynas Mankus. Skaitant architektūros ženklus Lietuvoje

Šio straipsnio tikslas – išryškinti architektūros komunikacinius aspektus ir apžvelgti pastangas suteikti visuomenei galimybę „perskaityti“ jos idėjas. „Medija yra pranešimas“, beveik prieš 50 metų teigė M. McLuhanas, medijos forma įtvirtinta pranešime ir medija įtakoja pranešimo suvokimą. Architektūroje viena akivaizdžiausių priemonių ištransliuoti savo idėjas yra metaforų, referencijų ir ikonografijos naudojimas, ir čia aiškiai juntama klasikinės postmodernizmo „dvigubo kodavimo“ sąvokos įtaka.

R. Venturi „antis“ ir „dekoruota pastogė“ – iliustracija, dažnai cituojama postmodernistinėms metaforoms pagrįsti

Dauguma praktikuojančių architektų pasaulyje ir Lietuvoje, kuriems dabar virš 40 metų, linkę prisiminti postmodernizmo architektūrą iš neigiamos pusės. To priežastis – tariamas postmodernizmo kaip stiliaus idėjų devalvavimas. Labiausiai tai susiję su šio termino siejimu su neoistorizmo (amerikietiškoje literatūroje vadinamu PoMo) samprata. Postmodernizmas tiesiogiai kaltinamas neskoningumo ir kičo suklestėjimu, istorinių ir populiariosios kultūros citatų hiperbolizavimu. Be abejo, tokių pavyzdžių yra daugiau negu pakankamai, ir istorinės formos bei pop estetika postmodernizmo architektūrai yra labai  svarbios.

Tačiau pats termino „postmodernizmas“ apibrėžimas kur kas platesnis. Tarp kitų  pagrindinių termino bruožų architektūros teoretikai įvardinakontekstualizmą, vietos ypatybių išryškinimą, metaforų ir simbolių naudojimą. Šie bruožai šiuolaikinėje architektūroje aktualumo niekada neprarado ir yra ypač išplėtoti.

Lietuviškas R. Venturi instrumentų variantas

Vienas svarbiausių bruožų, skiriantis postmodernizmą nuo modernizmo, yra jo pabrėžtinas „populizmas“ ir kontakto su suvokėju užmezgimas. Literatūroje (U. Eco) ir architektūroje (Ch. Jencksas) tam apibrėžti nukaltos dvigubo kodavimo sąvokos. „Postmodernus statinys (…) tuo pačiu metu bando prabilti bent į du gyventojų sluoksnius: į architektus – nedidelę suinteresuotą mažumą, kuriai rūpi specifinės architektūros problemos, ir į plačiąją visuomenę bei vietos gyventojus, kuriems svarbus patogumas ir tradicinė statyba bei gyvensena“ (Дженкс, Ч. А 1985). Postmodernios architektūros bruožų turintys pastatai akivaizdžiai siekia būti „perskaitomi“, tuo pačiu metu referuodami, kad šis „perskaitymas“ priklauso ir tiesiogiai nuo suvokėjo.

Amerikiečių teoretikas ir architektas Robertas Venturi knygoje, tapusioje postmodernizmo architektūros manifestu, „Mokantis iš Las Vegas“ (kartu su D. Scott-Brown ir Ch. Izenouru, 1972 m.) siūlė architektūrai pabrėžti ne modernistinę erdvę ir struktūrą, o postmodernų ženklų ir simbolių skaitymą. Ten pirmąkart paminimi ir R. Venturi nukalti terminai „dekoruota pastogė“ (decorated shed) ir „antis“ (duck), kur „dekoruota pastogė“ reiškia elementarų statinį su jo turinį signifikuojančiais ženklais/ reklamomis (simbolinis ženklas, reprezentacija per paviršių), o „antis“ – statinį, kurio formos įprasmina jo funkciją (ikonografinis ženklas, reprezentacija per formą). 

Iš pradžių istorinės citatos sėkmingai harmonizuodavo pastatų „įstatymą“ sudėtingoje istorinėje aplinkoje, taip pat referuodavo į „amžinąsias vertybes“: ilgaamžiškumą, pastovumą, solidumą.

M. Žilinsko galerija Kaune (arch. E. Miliūnas, S. Juškys, K.Kisielius), 1981-1989

Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, postmodernizmo architektūros bruožų, visų pirma kontekstualumo ir istorinių elementų panaudojimo, ėmė rastis kartu su vėlyvojo modernizmo ieškojimais. Tuometiniame sociokultūriniame kontekste apie ironijos ar metaforos naudojimą negalėjo būti nė kalbos, tačiau kontekstui jautri architektūra visai išnykusi niekada nebuvo. 

Tačiau architektūroje, kaip ir filosofijoje, kalba ilgainiui išsigimsta. Kas iš pradžių atrodė nauja, ilgainiui pareikalavo stiliaus išmanymo. Istorinės referencijos architektūroje, o ypač jos interjeruose, pagimdė begalę kičo. Postmodernusis pliuralizmas virto „tinka

Bankas „Hermis“ (dab. SEB bankas) (arch. K. Pempė, G. Ramunis), 1995

viskas“, o įvairovė – stilių kratiniu.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje istoristinės architektūros tendencijos Lietuvoje sutvirtėjo miestų istorinėse dalyse, jautrioje senamiesčių aplinkoje, kur dėl savo „saugumo“ praktiškai virto dominuojančiu stiliumi. Kitais atvejais istoristinis aspektas architektūroje susilpnėjo, tačiau kito postmodernizmo bruožo – metaforos kaip komunikacinės priemonės – naudojimas išliko ir patobulėjo. XX a. pab. – XXI a. pradžios architektūroje simboliai, aliuzijos ir referencijos ėmė skleistis ypač ryškiai. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad žemiau

Referencija – Atėnų Akropolis

minimų pavyzdžių autoriai nebūtinai vadintini postmodernistais. Tai tik parodo, kaip postmodernizmo bruožai integravosi į šiuolaikinę architektūrą.

Postmodernioji paradigma reikalavo, kad architektūros naratyvas būtų intelektualiai koduotas. Ikonografinė reprezentacija šiuolaikinių architektų buvo atrasta kaip komunikacinis instrumentas, padedantis perteikti projekto idėjas bei pasiekti platesnius visuomenės sluoksnius, ir tapo prekės ženklu arba „brandu“, reikalingu klientams ir visuomenės informavimo priemonėms. Suvokta kaip svarbu architektūrinį projektą pristatyti vienu tiksliu vaizdiniu: referencija, inspiracija, pavyzdžiu, – taip apibendrinant neretai ypač sudėtingus ir sofistikuotus statinius. Kuriant viešus objektus, kuriems visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys ypač didelis, o įvaizdžio adekvatumas yra lemiamas, tiksliai parinkta referencija yra veik neišvengiama.

 „Arka“ (turima omenyje Nojaus arka, R. Erskine‘o biurų pastatas Londone), „sparnai“ (S. Calatravos Milvokio Meno muziejus), „agurkas“ (N.Fosterio biurų pastatas Londone) ar net Mercedes ženklas (UNStudio Mercedes Benz muziejus Štutgarte) ir kiti panašūs pasaulinės architektūros pavyzdžiai ima naudoti savo referencijas be kabučių, aliuzija tampa statinio vardu ir prekės ženklu

Kablys, skulptorius M. Navakas, 1994

Kalbą apie metaforiškus pastatus Lietuvoje galima būtų pradėti ne nuo architektų, o nuo skulptoriaus Mindaugo Navako ir jo „Vilniaus sąsiuvinių“, kuriuose turbūt pirmąkart ironiškai pabrėžiamos pastatų savybės. 1988 m. ciklo koliažuose masyvios skulptūros viešosiose erdvėse buvo sugretintos su pastatais. Menamai atpažįstamų formų skulptūra „parazitavo“ statinius, juos kontrastingai išryškindama ir pabrėždama jų mastelį. Vėliau atsiradus galimybei, vienas projektų buvusiuose Geležinkelininkų rūmuose buvo įgyvendintas. „Geležinis kablys“ virto bendriniu (sub)kultūros centro pavadinimu, arba tiesiog „kabliu“.

Architektūriniame kontekste architektas E. Miliūnas paskutiniame XX a. dešimtmetyje parengė keletą bažnyčių projektų, kuriuose buvo naudojamos metaforos, įprasminančios kulto pastato semantiką. Šiaulių Šv. Jėzaus širdies katalikų bažnyčios projekte (1989) pastato planui buvo parinkta dvigubo kryžiaus forma, o Kauno Šilainių bažnyčios (1991) centriniu įvaizdžiu tapo „atvertos durys“, didžiulė įstrižai nuo pagrindinio tūrio pasukta monumentali stela – pagrindinis įėjimas į modernistinės estetikos statinį, motyvas, pasikartojęs ir kituose autoriaus darbuose. 

Šiaulių bažnyčia (arch. E. Miliūnas), 1989. Dvigubo kryžiaus planas, ąžuolų giraitė, skulptūra pagrindiniame fasade referuoja į „bažnyčios statybą ant uolos“

Kitas to paties autoriaus darbas – Samarkando miesto regeneracijos konkursas. Jo įvaizdžiui architektas pasirinko uzbekišką ornamentą, kurio kontūrai formavo naujo urbanistinio audinio stuburą. Šiuo atveju įvaizdis ir organizuojanti struktūra buvo sąmoningai apjungtos kaip apgalvota projekto strategija.

Vienas sėkmingiausių lietuviškos architektūros pasirodymų tarptautiniame kontekste – projektas Cut („Pjūvis“) Stokholmo viešosios bibliotekos pastato išplėtimui (arch. PALEKO ARCH STUDIJA), kuriam taip pat sėkmingai panaudotas ikonografinis pjūvio įvaizdis. Jis pakankamai nutolęs nuo paraidinės Venturi „anties“ ir suabstraktintas, tačiau metaforiškasis lygmuo aiškiai suvokiamas. Pastato kompozicija atitinka modernistinius kanonus, o bendras įvaizdis (priestatas talpintas greta esančio kalno „pjūvyje“, kuriama erdvė, o ne pastatas, taip išryškinant G. Asplundo bibliotekos tūrį) atliepia postmodernistinius mėginimus užmegzti dialogą su aplinka ir suvokėjais. Nors konkurso žiuri pažymėjo, kad „projekto didžiausias idėjinis privalumas – giliai įpjautas pagrindinis įėjimas – yra ir didžiausias jo funkcinis trūkumas“, bendras stiprus įvaizdis, sukuriantis visiškai naują kontekstą, pasirodė vykęs sprendimas.

Stokholmo viešosios bibliotekos pastato išplėtimo konkursinis projektas (arch. PALEKO ARCH STUDIJA), 2007

Kiti ryškesni ikonografiniu požiūriu Rolando Paleko kolektyvo darbai: LNK televizijos studijų pastatas (su A. Palekiene, G.Čaikausku) ir Victoria biurų pastatas Vilniuje (su  A. Baldišiūte, R. Bėčiumi), atitinkamai „periskopas“ ir „sąvaržėlė“ dėl aiškaus įvaizdžio susilaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio ir įvertinimo.

Kaip geriausias metų projektas visuomeninių pastatų kategorijoje parodoje Lietuvos architektūra 2005-2007 „Žvilgsnis į save“ buvo apdovanota Utenos A ir M. Miškinių viešoji biblioteka (arch. D. Trainauskas, D. Baliukevičius, V. Bakšienė). Jos prototipas – viena ant kitos sukrautos knygų stirta, pastatas aptaisytas horizontaliomis žaliuzėmis siekiant suteikti knygos puslapių įvaizdį. 

Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka (arch. D.Trainauskas, Baliukevičius,V.Bakšienė), 2004

Pastato identitetas kuriamas tiesiogiai įprasminant statinio funkciją.

Šie simboliai gali būti sukonstruoti specialiai, tačiau gali atsirasti ir nevalingai, taikantis prie konjunktūros, rezonuodami su kliento norais ar netikėtai išryškėdami vystant projektą. Pasaulinėje praktikoje žinomi pavyzdžiai, kaip Pekino Olimpinio stadiono projekto (arch. Herzog & de Meuron) metu viena iš autorių naudotų aliuzijų, klientui pritariant, virto „Paukščio lizdu“, arba Jokohamos terminalo autoriai (arch. FOA) ilgai negalėjo užsakovams Japonijoje paaiškinti sudėtingos savo projekto architektūros, kol iš pristatymą lydinčių skaidrių neišskyrė Hokusajaus „Bangos“ graviūros kopijos, tapusios raktu į

Idėjinis Utenos viešosios bibliotekos maketas

kultūrinių skirtumų sprendimą.

K ir D kompleksas Klaipėdoje (arch. ARCHES) galėtų būti lietuvišku ne visiškai intencionalios ikonografijos pavyzdžiu.

Urbanistiškai suplanuotas kaip dviejų „atplėštų“ dalių kompozicija ir savo semantika sietas su prekybos uosto kranais, viešojoje erdvėje kompleksas įvardintas raidėmis, menamai atitinkančias „Klaipėdos“ ir „Danės“ vietovardžius.

K ir D kompleksas Klaipėdoje (arch. ARCHES), 2007

Taip nevienareikšmiškai vertinamas objektas tapo sėkmingai „įvietintas“.

Ar ne paradoksalu, kad pati banaliausia „popsinė“ ikonografija įgali pagrįsti radikaliausius architektūros eksperimentus? 
Toks ikonografijos manifestavimas ir įtvirtinimas priveda prie, rinkodaros terminais, brendifikacijos (brand – prekės ženklas). Tai, be abejo, kelia architektūros „suprekinimo“ pavojų, tačiau prisiminkime, kad čia veikia postmodernusis dvigubas kodavimas, – aptartos tik matomos, „liaudiškos“ architektūros manifestacijos; vertinant profesiniu, „elitiniu“ lygmeniu, visi aukščiau

Verslo centras „1000“ Kaune (arch. R. Adomaitis ir kt.), 2008

minėti pastatai pasižymi aukšta architektūros kokybe. Ir tik nuo autorių, naudojančių dvigubą kalbą, priklauso, ką jie sako „elitui“.

XXI a. pradžioje išryškėjusi komunikacinė tendencija perteikti statinių architektūrą metaforomis ir įvaizdžiais daug kuo skolinga postmodernistiniam dvigubo kodavimo instrumentui. Šis bruožas dažnai pasitarnauja sėkmingam architektūros idėjų ir prasmių transliavimui visuomenei. 
 

Literatūra ir šaltiniai:

Jencks, Ch. 1982. Architecture today. New York : Abrams.
Lupeikis K., Mačiulis A.M. 2011. 4d architektūroje. Urbanistika ir architektūra 34(2); 151-160.
Mačiulis, A. 1996. Naujasis manierizmas. Archiforma 1996/2.
Stern, R.A.M. 1994. The Postmodern Continuum. Critical architecture and Contemporary culture, Oxford University Press.
Zaera-Polo, A. 2005. The Hokusai Wave. Volume No.3.
Дженкс, Ч. А 1985. Язык архитектуры постмодернизма. Москва: Стройиздат.