Savaitės pokalbis. Eric Fourneret. Eutanazija: nėra „gerų“ ir „blogų“, yra kenčiantis žmogus

Vis netyla diskusijos, ar eutanazija – tai nusikaltimas, ar teisė pasirinkti? Ar tai užuojauta žmogaus kančiai, pagalbos nesulaukusio ir į skausmo bei baimės kampą įsprausto žmogaus veiksmas, ar žmogžudystė? Apie eutanazijos keliamas diskusijas kalbamės su filosofijos mokslų daktaru Ericu Fourneret, Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu praėjusią savaitę viešėjusiu Vilniuje vykstančio „Vasaros dvelksmo“ renginyje.

Ar galima vienareikšmiškai nuspręsti: ar eutanazija – tai užuojauta kenčiančiam žmogui, ar žmogžudystė? Ar tai teisė pasirinkti, ar nusikaltimas?

Manau, kad prieš skirstant, ar tai yra žmogžudystė, ar ne, reikia pripažinti, kad tai daroma iš užuojautos. Kai vykdomas nusikaltimas, siekiama tam tikrų tikslų – apiplėšti ar šiaip naudos sau, o kai kalbame apie eutanaziją, net jei ji neteisėta, ji atliekama visų pirma tam, kad būtų palengvinta žmogaus kančia. Galime būti prieš ar už eutanaziją, bet negalime paneigti, kad tie, kurie atlieka eutanaziją, tai daro iš užuojautos. Kaip rašiau savo knygoje, čia nėra gerų ar blogų, yra žmogus, kuriam skauda, ir būtent juo pirmiausia reikia domėtis.

Tačiau kai kuriais atvejais nauda gali būti palengvinti savo situaciją, atsiradusi pagunda padėti iškeliauti žmogui, kuris jaučiasi nereikalingas ar artimiesiems atrodo kaip našta.

Būtent dėl to ir pabrėžiau, kad nėra gerų ir blogų, ir kai kalbu apie kenčiančius žmones, kalbu ne tik apie sergantį žmogų, kalbu ir apie jo artimuosius, kurie juo rūpinasi, prisiima visą atsakomybę už sergantį ar neįgalų žmogų. Ir dėl to rašiau, kad artimieji gyvena tarsi ne savo, o kažkieno kito gyvenimą; ir kai tėtis ar mama pasisako už eutanaziją, jie galvoja ir apie sergantį savo vaiką, ir apie save pačius.

Ar iš tiesų mirtis yra vienintelė išeitis tam, kuriam sunku gyventi? Tačiau turbūt lengviau pagreitinti paciento mirtį, tikint, kad taip gerbiamas jo orumas, nei būti šalia, įsipareigojant su savo laiku, rūpinantis. Gal per mažai dėmesio skiriama sunkiai sergančiam žmogui, nebenorima prisiimti atsakomybės, papildomų rūpesčių? Gal tai visos mūsų šių laikų visuomenės problema?

Tai tikrai labai teisingas pasakymas. Manau, kad mes apie eutanaziją pradedame galvoti pernelyg anksti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar kitose šalyse, kurios legalizavo eutanaziją, kaip Olandija ar Belgija, galbūt tai reiškia, kad parama, kitokia pagalba nėra pakankamo lygio, ir dėl to dažnai renkamasi eutanazija. Pvz., 2008–2009 Belgijoje eutanazija atlikta 1200 žmonių, o 600 iš jų nebuvo pasiūlyta gultis į paliatyvinės priežiūros palatas. Aišku, nereikia galvoti kad paliatyvinė priežiūra išsprendžia visas problemas, kiekvienu atveju yra ribos, tačiau noriu pabrėžti, kad eutanazija renkamasi per daug dažnai ir nepakankamai dažnai pasiūloma priežiūra.

Tačiau kodėl paliatyvi slauga ar skausmo klinikos, kurios galėtų būti alternatyva eutanazijai, nėra labai populiarios? Galbūt jos paskatintų žmones labiau apsispręsti už gyvenimą, kad ir su skausmu, su kančia, o ne už eutanaziją? Kokia paliatyvios slaugos situacija Prancūzijoje?

Manau, jog paliatyvinė priežiūra yra nepaprastai brangi, ir jos atveju reikia daug daugiau laiko negu slaugant kitus ligonius. Pvz., kai gydytojas slaugo vieną žmogų, kuriam reikia paliatyvinės priežiūros, tuo metu jis galėtų slaugyti tris ar keturis įprastus pacientus. Taigi problema, kad reikia daug pinigų, laiko, ir dėl to dažniau renkamasi eutanazija. Aš nenoriu pagrįsti tokio sprendimo, tiesiog konstatuoju faktus ir apgailestauju, kad neskiriama pakankamai lėšų. Didžiulė problema yra ta, jog sveikatos priežiūros ištekliai riboti, dėl to susiduriame tiek su etikos, tiek su ekonomikos iššūkiais. Manau, kad šiuo metu nė viena visuomenė nėra išsprendusi šių problemų.

Tad šiuo atveju būtų galima pasakyti, kad vartotojiška visuomenė pasirenka pigesnį variantą – eutanaziją – taupydama lėšas? Tačiau kas jai suteikė teisę nuspręsti, kieno gyvenimas yra pakankamai kokybiškas gyventi ir kieno ne, kas nustato tokius kriterijus?

Kalbant apie eutanazijos šalininkus, jie ją grindžia žmogaus teise rinktis, sakydami, jog kiekvienas žmogus pats gali nuspręsti, kada jam gyvenimas nevertas toliau gyventi. Eutanazijos priešininkai teigia, kad gyvenimas iš principo yra vertybė, ir kol egzistuos žmogus, tol egzistuos ir ši vertybė. Taigi yra susipriešinusios dvi skirtingos pozicijos, prieš ir už, ir tokiu būdu atsiduriame aklavietėje.

Šiuo atveju siūlyčiau rinktis kitą kelią, nesirenkant tradicinės opozicijos tarp už ir prieš, nes, kaip sakiau, nėra gerų ir blogų. Mano manymu, reikėtų atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį, tačiau čia vėl susiduriame su ekonominiu aspektu, nes tam reikia daug laiko ir daug lėšų.

Galėtume analizuoti kiekvieną atvejį atskirai, tačiau kiekviena visuomenė pasirenka tam tikrą kryptį, gaires. Pvz., Belgijoje pasirinktas vienas kelias, Prancūzijoje – bent kol kas – kitas, skiriama daugiau dėmesio paliatyvinei slaugai, nors, reikia pripažinti, kad dar tikrai mažai. Taigi kiekviena visuomenė priima savo sprendimą, valstybių vadovai nutaria, kokia bus valstybių kryptis, o visuomenės nariai tik tokiam sprendimui pritaria arba ne.

Olandijoje, kurioje įteisinta eutanazija, susiformavusi kultūra, propaguojanti orią mirtį. Tačiau tokia visuomenė ilgainiui ima vengti bet kokio skausmo, o natūrali mirtis jai ima atrodyti kaip per ilgai užsitęsęs išėjimas. Tad siekis įteisinti eutanaziją – gal ir noras išstumti skausmą bei paskatinti mirtį bijant jos, nesugebant jos priimti ir stengiantis apie ją negalvoti?

Tai labai svarbus, sudėtingas klausimas, ir tai, galima sakyti, yra eutanazijos šalininkų silpnoji vieta. Aišku, kai kalbame apie skausmą, visuomet reikėtų įvertinti, ar tikrai tas skausmas toks didelis, kad reikėtų pasirinkti eutanaziją. Iš principo eutanazija neišsprendžia problemos, tiesiog problema dingsta, nes nebėra paties žmogaus, tada ir skausmo nelieka, o tada nelieka ir problemos.

Eutanazija tikrai nėra veiksmingas būdas kovoti su skausmu, nes tokiu atveju nebėra pažeidžiamo žmogaus, bet pažeidžiamumas išlieka, jo problema neišsprendžiama. Tokiu atveju galima rinktis kitus būdus, kaip kovoti su skausmu – paliatyvinė priežiūra, skausmo klinikos ar kraštutiniu atveju – nuskausminamieji. Kalbėdamas apie nuskausminamuosius, turiu omenyje tokią priežiūrą, kai pacientas nuo vaistų praranda sąmonę, tai reiškia, kad jis nugrimzta į gilią komą ir praranda ryšį su aplinka. Tokiu būdu žmogus nebūna sunaikintas, bet tai nereiškia, jog etikos problemos išspręstos, nes kyla klausimas, ar toks gyvenimas, kai nėra ryšio su aplinka, tikrai yra vertas gyventi.

Trečioji išeitis, kuri yra tarsi kompromisas ir neprieštarauja paliatyvinės priežiūros principui, skatina žmones susitaikyti su mirtimi. Sociologai kalba apie mirties socializavimą. Tai reiškia, jog mirtis nebėra tabu, žmonės turi išmokti priimti mirtį ir tai, kad kitas žmogus palieka šį pasaulį. Būtent tai ir sudėtingiausia padaryti.

Plėtojant šį būdą, ką galima dar padaryti, jei šiuolaikinė visuomenė nepajėgi suteikti prasmės skausmui, ir joje nebelieka vietos ir laiko gailesčiui, artimo meilei, pareigai?

Iš tiesų nežinau, ką reikėtų daryti. Reikėtų gal geriau parengti sveikatos sektoriaus darbuotojus. Štai pavyzdys. Būsimieji medikai mokosi 12–15 metų, bet mirties problematikai kasmet skiriama tik valanda. Ir rūpintis jų parengimu ne tik tam, kad jie geriau padėtų pasirengti išeinančiajam, bet ir jį supantiems žmonėms, kad visiems būtų lengviau. Kalbant apie mūsų visuomenę, deja, šiuo metu ji yra ultraindividuali, liberali ir remiasi tokiomis vertybėmis kaip nepriklausomybė, našumas, grožis; deja, šios vertybės visiškai neatitinka to, kas vyksta, kai žmogus ruošiasi palikti šį pasaulį: kai kalbame apie visišką priklausomybę, žmogus nėra našus, estetiškai, deja, taip pat jis nėra labai patrauklus. Taigi reikėtų galvoti apie visuomenės požiūrio pasikeitimą. Jis keičiasi, tačiau kartais jis pasikeičia į neigiamą pusę.

Kita vertus, teko girdėti atvejų, kai Olandijoje sunkiai susirgę žmonės gydytis vyksta į kaimynines šalis, nes bijo būti numarinti „oriai“.

Taip, iš tiesų. Kas gi vyksta Olandijoje ir Belgijoje: ten sukviečiama komisija, kuri turi ištirti, ar eutanazija buvo atlikta pagrįstai. Bet tai aiškinamasi po to, kai eutanazija buvo atlikta. Tad jeigu įvyko klaida, žmogaus jau nebeprikelsi. Ir čia situacija labai keista, nes žmogus turi ne pagrįsti norą mirti, o pagrįsti norą gyventi. Tad suprantama, kad tie olandai ir belgai, kurie bijo tokio sprendimo ir nori gyventi, turi išvykti į kitą šalį, nes eutanazija šiuo metu jau vykdoma tiesiog mechaniškai.

Taip visuomenė tarsi bando „atsikratyti“ tokių žmonių, kurių gyvenimo kokybė nėra pakankamai aukšta, kad jie būtų naudingi visuomenei?

Bent jau toks yra eutanazijos priešininkų argumentas, jie teigia, jog visuomenė, pasirinkdama eutanaziją, neatlieka pareigų žmogui. Kita vertus, reikėtų pagalvoti ir apie tuos žmones, kurie negali pasirinkti eutanazijos, nes neturi galimybių. Kaip minėjau, nėra gerų ar blogų, tie žmonės, kurie renkasi eutanaziją nelegaliai, jie yra taip pat labai sunkioje padėtyje, ir nereikėtų skirstyti taip griežtai į už ir prieš, nes visi – tiek šalininkai, tiek priešininkai – siekia vieno dalyko, kad žmogus galėtų numirti ramiai, bet nesutaria dėl kito dalyko – kas yra rami mirtis.

Tada ir medikai nebegali suteikti atsakymo, kokia būtų ta rami, normali mirtis? Žmogaus gyvenimo pabaiga patikėta medikams, o jų pareiga – rūpintis paciento gerove nuo senų laikų, tačiau čia atsiranda interpretacijos, kas yra gera pacientui.

Iš tiesų mediko pareiga rūpinti paciento gerove, tačiau, žvelgiant į kiekvieną situaciją, reikia labai atsargiai vertinti, kad nepadarytum daugiau žalos nei gėrio. Kitaip tariant, gydytojas neturėtų bandyti užkirsti kelią mirčiai, kai mirtis jau ateina. Prancūzijoje už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, kai bandoma išlaikyti ligonį gyvą, nors nėra jokių vilčių, kad jis atsigaus. Kai leidžiami įvairūs vaistai, naudojami prietaisai, siekiant bet kuria kaina išlaikyti gyvybę, šalutinis poveikis labai neigiamas, nors mirtis juk yra labai natūralus dalykas. Nenoriu pasisakyti, kad aš pasisakau už eutanaziją, tik paminėti, jog medikai turi mokėti leisti žmogui išeiti, kai jau ateina laikas. Tai liečia tiek medikus, tiek šeimą – tokį sprendimą priimti visuomet sunku, niekada nebus tinkamo momento mirti. Pvz., Belgijoje ir Olandijoje gydytojų, atliekančių eutanaziją, paprašius paaiškinti, kodėl jie ją atlieka, reakcija būna labai neigiama. Atrodo, lyg jie jaustų gėdą ir bandytų apsisaugoti nuo tokių klausimų ir svarstymų, kurie jiems nepatogūs. Iš tiesų, jei jie jaučia gėdą, vadinasi, giliai širdyje jie nepritaria eutanazijai, dėl to jaučiasi labai blogai.

Išties kai kur susiduriama su praktika, kai aparatais stengiamasi palaikyti gyvybę bet kuria kaina, nors akivaizdu, jog nėra prognozių, kad žmogus atsigaus; niekas nenori priimti tokio sprendimo ir atsakomybės. Žinome ir apie tokį prieštaringą atvejį Italijoje kaip Eluanos Englaro, kurios tėvas prašė leisti numirti jai „natūralia mirtimi“, o leidimą atjungti aparatus jis gavo po 17 metų.

Iš tiesų labai sunku nuspręsti, ar mes, atjungdami aparatus, palaikančius žmogaus gyvybę, žmogų numariname, ar leidžiame jam numirti. Prancūzijoje 2005 m. buvo priimtas įstatymas, kuriuo remdamiesi medikai turi teisę atjungti aparatus, ir už tai nėra baudžiamosios atsakomybės. Taigi šiuo įstatymu lyg ir buvo padaryta skirtis tarp leidimo numirti atjungiant aparatus ir eutanazijos, numarinimo. Tačiau vėlgi medicinos sektoriuje dirbantys žmonės jaučiasi blogai, nes kažkas turi atjungti aparatą – tai turi būti kažkieno veiksmas. Taigi, eutanazija kelia egzistencinių klausimų, ir į juos negalima atsakyti priimant įstatymus. JAV nutiko panašus atvejis kaip Italijoje, kur buvo kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, prašant leidimo atjungti dirbtinio kvėpavimo palaikymo aparatūrą. Bet kai ji buvo atjungta, pacientė ir toliau kvėpavo.

Taigi niekada nėra aiškaus atsakymo, ką daryti. Dėl to ir negalima sakyti, kad eutanazija ir jos įteisinimas išsprendžia šią problemą, nes egzistencinių klausimų neįmanoma išspręsti įstatymais. Ir tikėjimas, jog galima rasti kažkokį atsakymą, kuris būtų tinkamas visiems, yra tik iliuzija.

Kalbant apie eutanaziją negalima nepaminėti ypač svarbaus akcento – vertybių, tiek moralinių, tiek sociokultūrinių, kurios padeda nulemti žmogaus požiūrį į ją. Eutanazijos šalininkai bando paveikti viešąją nuomonę, apeliuodami į vertybinį pagrindą, manipuliuodami jautriais atvejais ir taip siekdami sukelti žmonių gailestį, kad eutanazija būtų įteisinta.

Taip, iš tiesų eutanazijos šalininkai dažniausiai remiasi jausmais, emocijomis, o priešininkai bando pagrįsti savo poziciją racionaliais argumentais. Visai neseniai dalyvavau laidoje, kurioje diskutavau su eutanazijos šalininku. Kai jis kalbėjo, atrodė, lyg jis skaitytų savo dienoraštį. Bet kai klausimas toks rimtas ir yra kalbama apie žmogaus gyvybę, negalima remtis tik emocijomis. Kita vertus, negalima remtis tik racionaliais argumentais, nes tokiu atveju, kaip minėjau, būtų bandoma pacientą bet kuria kaina išlaikyti gyvą.

Diskusijos netyla, bet nė viena pusė nelinkusi nusileisti. Ir kadangi tai liečia egzistencinius dalykus, žmogaus gyvybės klausimą, kažin ar įmanoma rasti atsakymą? Koks galėtų būti lūžio taškas sprendžiant šį klausimą?

Įmanoma, bet tam reikės labai daug laiko, nes reikia pakeisti kiekvieno iš mūsų požiūrį: kaip mes žvelgiame į neįgaliuosius, į žmones, gulinčius mirties patale. Reikia pakeisti neigiamą požiūrį į šiuos dalykus, o tam reikės nepaprastai daug laiko. Įdomu, kad eutanazijos problema kyla Vakarų išsivysčiusios pramonės šalyse. Kitose visuomenėse, komunitarianistinėse, pavyzdžiui, Magrebo šalyse, situacija kitokia – visa visuomenė rūpinasi tais žmonėmis, kurie kenčia, nes tos visuomenės remiasi svarbia vertybe, mokančia, kad negalima apleisti pažeidžiamiausio žmogaus, kuriam kiekvienas turi padėti. Tad šiose visuomenėse eutanazijos problema tiesiog nekyla.

Čia yra ir kitas niuansas, kiek prieštaraujantis tam, ką neseniai sakiau. Kodėl kalbame apie eutanaziją išsivysčiusiose šalyse – nes jos turi medicininę techniką, kuri leidžia žmogui padėti ir jį išlaikyti gyvenime. Viena vertus, mūsų individualistinėms visuomenėms visų pirma reikia atkurti tikrą ryšį tarp individų – aš kalbu apie tikrą asmeninį santykį, o ne tokį, koks yra facebooke, kai iš tikrųjų mes nieko nepažįstame, ir to ryšio nėra. Kita vertus, reikia mokyti medicinos personalą užleisti vietą mirčiai, nesinaudoti technika, kai mirtis jau yra šalia.

Tačiau ar įmanoma pakeisti visuomenę, kuri, siekdama laimės, naudos, malonumo, pamatines vertybes ir Dievą nustumia į visuomenės pakraštį, nebeturi laiko rūpintis kitu? Ar ne per toli nueita?

Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad visuomenės raida yra teigiama tada, kai visuomenė tampa civilizuotesnė. Taigi jei mes atkurtume ryšį tarp žmonių, mes taip pabrėžtume humanizmo svarbą. Ir reikia nepamiršti, kad gydytojai nėra paprasti technikai, jie taip pat yra piliečiai, žmonės, taigi svarbu akcentuoti humanizmą. Tokiu atveju tai būtų žingsnis į priekį, nes žingsniu atgal būtų galima pavadinti tą grožio, produktyvumo, vartotojiškumo siekimą, kuris skatina visiškai nesidomėti kitais ir juos atmesti.

Iš tiesų manau, jog dabartinei vartotojiškai, individualistinei visuomenei greitai ateis galas, o ją pakeis daug empatiškesnė, solidaresnė visuomenė, kur pagalba žmogui nereikš eutanazijos, bet asocijuosis su pagalba kenčiančiajam, buvimu su juo.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Dainytė

---

 Filosofijos mokslų daktaras Éricas Fourneret (Erikas Furnerè) dirba Paryžiaus Dekarto universiteto centre „Prasmė, etika ir visuomenė“ (CERSES), taip pat Ronos-Alpių regiono kancerologijos tinkle, kur tyrinėja etinius veiksmus kancerologijoje. Moksliniai interesai apima moralės filosofiją, technikos filosofiją, etines problemas, kurias kelia gyvenimo pabaiga, persodinimo operacijos, medicinos metodai, ypač keblūs ir delikatūs medicinos atvejai.