Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Mar­ce­li­no Ira­gui. Naujoji aušra

Birželio 30 – liepos 7 d. basieji karmelitai kviečia visus besidominčius Karmelio dvasingumu į rekolekcijas, kurios vyks Jono Pauliaus II-ojo svečių namuose Šiluvoje. Rekolekcijas ves Marcelino Iragui Redín OCD. Šia proga „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido naują tėvo Marcelino OCD knygą Naujoji aušra. Sąmonės nubudimas, kuri ką tik pasirodė knygynuose. Pirmoji šio autoriaus knyga Išgydyk mane, Viešpatie. Jėzus gydo šiandien išleista 2010 metais.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome naujosios knygos įvadą, kurį parašė kar­me­li­tas Filipas B. Unzalu.

Šios kny­gos es­mę au­to­rius at­sklei­džia jau dvie­jo­se jos pa­va­di­ni­mo ei­lu­tė­se Nau­jo­ji aušra ir Są­mo­nės nu­bu­di­mas. Auš­ra yra na­tū­ra­lus gam­tos reiš­ki­nys – gam­ta rū­pes­tin­gai at­sklei­džia tam­sios nak­ties skrais­tę. Ta­čiau kar­tu šia­me žo­dy­je sly­pi ir pui­ki me­ta­fo­ra, iš­reiš­kian­ti mū­sų pa­čių su­si­kur­tus tei­gia­mus lū­kes­čius. Šie lū­kes­čiai, at­si­ra­dę dėl tam tik­rų veiks­mų, ku­riuos le­mia tei­gia­mos mū­sų švie­saus gy­ve­ni­mo pa­tir­tys, lei­džia mums iš­trūk­ti iš tam­sių lyg nak­tis sie­los gel­mių.

Taip nu­tin­ka ta­da, kai mū­sų są­mo­nė pa­ga­liau nu­bun­da. Iš tik­rų­jų kiek­vie­nas tu­ri­me są­mo­nę, ta­čiau ji ga­li bū­ti ap­im­ta le­tar­go, kie­tai mie­go­ti, bū­ti ne­bud­ri ir vi­siš­kai ne­si­steng­ti pa­veik­ti tik­ro­sios mū­sų gy­ve­ni­mo es­mės. O kai mū­sų są­mo­nė ga­liau­siai nu­bun­da, mes tar­si iš nau­jo su­si­lie­ja­me su kū­ry­bi­niu Die­vo vei­ki­mu ir tai aiš­kiai pa­jun­ta­me. Taip nu­tin­ka to­dėl, kad Die­vas nie­ka­da ne­si­liau­ja sten­gę­sis dėl mū­sų pa­sau­lio, Jis ne­si­liau­ja jo kū­ręs ir to­bu­li­nęs. Pa­sau­lį Die­vas at­nau­ji­na nuo­la­tos. O ir pats pa­sau­lis vis dar ne­pa­liau­ja sie­kęs trokš­ta­mos pil­nat­vės. Bū­tent tuo me­tu, kai mū­sų są­mo­nė nu­bun­da ir pa­jun­ta Die­vo vei­ki­mą, mu­my­se įvyks­ta žo­džiais sun­kiai nu­sa­ko­mas nuo­sta­bus po­ky­tis, tam tik­ras per­kei­ti­mas, ku­ris pa­vei­kia mū­sų ge­bė­ji­mą ma­ty­ti ir veik­ti da­bar­ty­je, jaus­ti glau­dų ry­šį su pra­ei­ti­mi, at­ei­ti­mi, su mus su­pan­čiais žmo­nė­mis, gam­ta ir ga­liau­siai su pa­čiu Die­vu.

Pa­grin­di­nis šios kny­gos tiks­las yra kuo aiš­kiau ap­ra­šy­ti šį pro­ce­są ir pa­teik­ti tam tik­rų tai­syk­lių, pa­ta­ri­mų, kaip rei­kė­tų vi­sa tai įgy­ven­din­ti prak­tiš­kai, kaip su­ge­bė­ti tai įsi­są­mo­nin­ti čia ir da­bar. Šia kny­ga taip pat sie­kia­ma pa­dė­ti ženg­ti dar vie­ną žings­nį link vil­ties, ku­pi­nos džiu­ge­sio ir lai­mės, link vi­sos žmo­ni­jos vil­ties, ku­ri kas­kart bū­tų vis di­des­nė ir tvir­tes­nė. Ženg­ti žings­nį link nau­jų­jų Sek­mi­nių, ku­rios rem­tų­si lai­min­gų­jų mis­ti­kų ti­kė­ji­mo ku­pi­no­mis aki­mis re­gė­ta ir iš­gy­ven­ta re­a­ly­be. To­kia re­a­ly­be, ku­rią jiems pa­vy­ko at­skleis­ti pa­kė­lus gy­ve­ni­mo pa­slap­ties gel­mes sle­pian­tį šy­dą.

Pa­grin­di­nį sa­vo tiks­lą au­to­rius for­mu­luo­ja taip: „Ši pa­ly­gin­ti ne­su­dė­tin­ga kny­ga pa­ra­šy­ta vi­lian­tis Die­vo ma­lo­nės, kad ją skai­tan­tiems tie­sos ir lais­vės ieš­ko­to­jams ji kaip nors pa­dės. Ji ski­ria­ma tiems, ku­rie no­ri su­lau­žy­ti vi­sus žmo­gaus pro­to su­kur­tus gy­ve­ni­mo mo­de­lius; užuot žmo­nes pa­da­rę sa­vo pro­to sa­vi­nin­kais, šie mo­de­liai juos pa­ver­čia tik ak­lais sa­vo pro­to ver­gais. Kny­ga tiems, ku­rie tu­ri drą­sos at­pa­žin­ti gy­ve­ni­mą val­dan­tį ne­tik­rą­jį „aš“, ar­ba ego, ir yra pa­si­ry­žę iš­trūk­ti iš to ne­tik­ro­jo „aš“, ar­ba ego, val­džios. Tiems, ku­rie ieš­ko bū­dų ap­švies­ti sa­vo są­mo­nės gel­mes Tie­sos Dva­sia. Tiems, ku­rie ieš­ko vi­so to ir dar dau­giau ne ko­kio­je nors to­li­mo­je at­ei­ty­je, bet bū­tent čia ir da­bar. Są­mo­nė vi­sa­da nu­bun­da tik čia ir da­bar.

Ta­čiau ši už­duo­tis nė­ra leng­va. La­bai svar­bu, „kad Iš­min­ties ir Ap­reiš­ki­mo dva­sia ap­švies­tų mū­sų šir­dis ir mes su­ge­bė­tu­me ją iš­vys­ti“. Šv. Kry­žiaus Jo­nas mus mo­ko: „Vi­sa tai, ką ge­ba su­vok­ti mū­sų pro­tas, yra la­bai to­li­ma ir la­bai ski­ria­si nuo Die­vo. Kad pa­siek­tu­me Die­vą, pir­miau­sia tu­ri­me ne su­pras­ti, o no­rė­ti su­pras­ti, tu­ri­me akis ne at­merk­ti, bet už­merk­ti, nes tik ta­da mus pa­sieks die­viš­ka­sis spin­du­lys. Su­si­tel­ki­mas, ku­ris lei­džia mums aiš­kiau su­vok­ti iš pa­čių dan­gaus to­ly­bių Die­vo mums siun­čia­mus sig­na­lus, va­di­na­mas mis­ti­ne te­olo­gi­ja – slap­tą­ja Die­vo iš­min­ti­mi. Slap­to­ji, nes to­kia ji bū­na net ir ją pri­iman­čiam su­si­tel­ku­siam pro­tui. To­dėl ši iš­min­tis dar va­di­na­ma spin­du­liu mig­lo­se. Kuo iš to­liau Die­vo sig­na­lai mus pa­sie­kia, tuo sun­kiau mums juos su­vok­ti“ (Ko­pi­mas į Kar­me­lio kal­ną, kn. 2, sk. 8, [6]).

Vie­na di­džiau­sių kliū­čių pa­siek­ti slap­tą­ją Die­vo iš­min­tį, t. y. iš­vys­ti tą spin­du­lį mig­lo­se, yra mū­sų pa­čių pro­tas, ku­riam nie­ka­da ne­pa­vyks­ta pa­tek­ti į pa­čią pa­slap­ties es­mę. O taip yra to­dėl, kad mū­sų pro­tas nepa­si­kliau­ja mu­mis ir ne­ben­drau­ja su vi­sa­ga­liu Die­vu. Es­ti du bū­dai kal­bė­ti apie Die­vą. Vie­nas bū­das – kal­bė­ti va­do­vau­jan­tis pro­tu, kaip tai da­ry­tų te­olo­gas, apie Die­vą ga­lin­tis kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das. Ta­čiau tai, ką jis kal­bė­tų, ne­bū­tų pa­sa­ko­ji­mas apie pa­tį Die­vą, tai bū­tų tik te­olo­go pro­to kū­ri­nys, jo pa­ties vai­sius. O tai yra tas pat, kas kal­bė­ti apie obuo­lių sa­vy­bes jų ne­ra­ga­vus, net ne­ži­nant jų sko­nio. Ki­tas bū­das – kal­bė­ti apie Die­vą pa­si­tel­kiant pa­čio­je sie­los gel­mė­je už­gi­mu­sią pa­tir­tį. To­kią pa­tir­tį, ku­ri grin­džia sa­vo ži­no­ji­mą aki­vaiz­du­mu to, kuo ti­ki. Ir tas ži­no­ji­mas, ta pa­tir­tis iš tik­rų­jų ge­ba kur­ti, lei­džia pa­siek­ti Die­vą, jun­gia ir kei­čia.

Šia kny­ga sie­kia­ma pa­dė­ti žmo­gui gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­ris, žvel­giant iš am­ži­no­jo Die­vo per­spek­ty­vos, yra lai­ki­nas. Pa­dė­ti žmo­gui su­vok­ti sa­ve pa­tį, žvelg­ti į sa­ve ne kaip į nie­ko ver­tą ka­li­nį, bet kaip į tu­rin­tį pri­vi­le­gi­ją į be­ga­li­nius Die­vo tur­tus. Taip žmo­gui su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­si­jus­ti Die­vo pa­lai­min­tu kū­rė­ju, ku­rį val­do nuo­la­ti­nis pra­na­šu­mo sie­kis. Nes tik iš pa­čių žmo­gaus gel­mių at­si­ran­da stip­ry­bė, ska­ti­nan­ti jį iš­reikš­ti kon­kre­čią ir lai­ki­ną nau­jo­vę, ku­rią vi­sa­da at­nau­ji­na pa­čio­je žmo­gaus esy­bė­je ver­dan­tis gy­ve­ni­mas.

To­dėl Die­vo Ka­ra­lys­tė bus leng­viau su­pran­ta­ma kaip as­me­ni­nis ir ko­lek­ty­vi­nis gy­ve­ni­mo už­da­vi­nys, ku­rį at­lik­da­mas kiek­vie­nas in­di­vi­das įne­ša kon­kre­čių ir au­ten­tiš­kų sa­vo gy­ve­ni­mo lai­mė­ji­mų. O tie gy­ve­ni­miš­ki lai­mė­ji­mai už­gims­ta, kai in­di­vi­das, ban­dy­da­mas at­ras­ti sa­ve, po tru­pu­tį įgau­na ver­tin­gos pa­tir­ties. Tai­gi kiek­vie­nas žmo­gus ga­li už­dė­ti sa­vo as­me­ni­nę te­ono­mi­nės au­to­no­mi­jos žy­mę ir ta­py­ti is­to­ri­jos dro­bę, lau­žy­ti ste­re­o­ti­pi­nes for­mas, ypač tas, ku­rios sto­ko­ja au­ten­tiš­ku­mo.

O juk mes vi­si iš pri­gim­ties esa­me au­ten­tiš­ki. Die­vas mus pa­da­rė kū­rė­jais. Kur­ti – tai duo­ti gy­vy­bę kai kam be ga­lo ver­tin­gam, ta­čiau iki tol ne­eg­zis­ta­vu­siam. Mū­sų di­džio­ji kū­ry­ba pa­de­da pa­sau­ly­je įsi­vy­rau­ti svar­biau­siems gy­ve­ni­mo rams­čiams: tai­kai, tei­sin­gu­mui, mei­lei ir džiaugs­mui.

Dan­gaus Ka­ra­lys­tė sly­pi mū­sų vi­sų esy­bė­je, ir ji ne­si­liau­ja ki­tu­si, ru­tu­lio­ju­sis ir to­bu­lė­ju­si. Šis pro­ce­sas vi­sa­da pa­klūs­ta mū­sų sie­los gel­mių šauks­mui, mal­dau­jan­čiam su­kur­ti nau­ją, ge­res­nį pa­sau­lį. Mū­sų pa­čių sie­la šau­kia­si mū­sų iš vi­daus ir pa­ti­ki mums pra­na­šiš­kų ga­lių. Pra­na­šiš­kų, kad pa­sau­liui liu­dy­tu­me tik tai, ką pa­ty­rė­me, o ne tai, ką iš­gir­do­me.

Ki­tas tei­gia­mas to­kios be var­go pa­tį Die­vą ir mis­ti­kos es­mę su­vo­kian­čios są­mo­nės pra­na­šu­mas – ji lei­džia nu­ties­ti ke­lią link to­kios žmo­nių ben­druo­me­nės, ku­ri bū­tų daug ma­žiau su­si­skal­džiu­si ir tar­pu­sa­vy­je taip ne­si­var­žy­tų. Ge­rai ži­no­me, kad pa­tir­tis mus vie­ni­ja, o api­brė­ži­mai, ku­riais sten­gia­ma­si tą pa­tir­tį api­bū­din­ti, mus ski­ria. Taip nu­tin­ka to­dėl, kad pir­muo­ju at­ve­ju su­ku­ria­mas tie­sio­gi­nis ry­šys su tik­ro­ve, o ant­ruo­ju – pa­tir­tis už­go­žia­ma dau­gy­bės są­vo­kų ir spė­lio­ji­mų, truk­dan­čių mums ras­ti ga­lu­ti­nį vie­ni­jan­tį ry­šį.

Tu­rint rei­ka­lin­gos pa­tir­ties, daug leng­viau su­si­tar­ti dėl ben­drų eti­nių veiks­mų. Mū­sų pa­sau­lio at­ei­tis la­bai pri­klau­so nuo ne­ei­li­nės, už są­mo­nės ri­bų esan­čios pa­tir­ties, ku­ri vie­ni­ja mus su­pan­čią tik­ro­vę ir lei­džia mums žvelg­ti vie­niems į ki­tus kaip į bro­lius, su­jung­tus ne­per­ski­ria­mais sai­tais, ne­ren­giant jo­kių var­žy­bų, jo­kių ne­rei­ka­lin­gų tar­pu­sa­vio rung­ty­nia­vi­mų. Tai­gi šio­je kny­go­je taip pat sie­kia­ma de­mas­kuo­ti kiek­vie­na­me žmo­gu­je sly­pin­tį ego, kad ga­lė­tu­me pa­siek­ti gry­no­sios są­mo­nės lyg­me­nį ir taip at­ras­ti vi­sa ko tik­ro­vės vie­ny­bę. Ga­li bū­ti, kad pa­si­nė­ręs į šią kny­gą skai­ty­to­jas pa­si­jus lyg pa­te­kęs į ne­pa­žįs­ta­mą, ne­su­vo­kia­mą pa­sau­lį, ta­čiau į tą pa­tį, ku­ria­me jis gy­ve­na. To­dėl la­bai svar­bu drą­sin­ti žmo­gų to­liau skai­ty­ti šią kny­gą, ne­nu­mes­ti jos į ša­lį. Pa­dė­ti jam su­vok­ti, jog tai, kam jis ry­žo­si, yra ne kas ki­ta, o įspū­din­ga ke­lio­nė link to, ko iki šiol jis nė­ra pa­ty­ręs. Svar­bu, kad skai­ty­to­jas jaus­tų sa­vy­je Ma­ča­do po­ezi­jos ei­lu­čių dva­sią: „Ke­liau­nin­ke, čia ke­lio nė­ra, ta­čiau jis at­si­ras tau ke­liau­jant.“ Ki­tais žo­džiais ta­riant, skai­ty­to­jas pri­va­lo klau­sy­ti sa­vo vi­di­nio bal­so, kai šis jam sa­ko ne­su­sto­ti su­si­dū­rus su tuo, kas ne­pa­žįs­ta­ma, ne­no­rė­ti vi­są lai­ką ke­liau­ti vien ki­tų pra­min­tais ke­liais, juk gy­ve­ni­mas yra nuo­la­ti­nis kū­ri­mas ir at­si­nau­ji­ni­mas. O pra­ei­tis – ir liks pra­ei­ti­mi. Kas va­kar dar ga­lio­jo, šian­dien ga­li tap­ti kliū­ti­mi. Kas bū­tų nu­ti­kę žmo­ni­jos rai­dai, jei ji bū­tų su­sto­ju­si vie­na­me iš pra­ei­ties eta­pų? Kas bū­tų nu­ti­kę krikš­čio­ny­bei, jei vis­kas bū­tų bu­vę aiš­ku nuo pat jos pra­džios? Mes ži­no­me, kad Šven­to­ji Dva­sia kiek­vie­ną aki­mir­ką ne­si­liau­ja mums liu­di­ju­si apie da­ly­kus, ku­rie iš­li­ko, nes kaž­ka­da ne­bu­vo pa­bi­jo­ta apie juos pra­bil­ti ar tie­siog jų iš­gy­ven­ti. Su­sto­ti – tai mir­ti. Jė­zus gy­ve­na ir nuo­lat ska­ti­na mus gy­ven­ti, kvie­čia ma­ty­ti kin­tan­čius lai­ko žen­klus. Šio­je kny­go­je au­to­rius da­li­ja­si ke­le­tu sa­vo idė­jų, iš­dės­ty­da­mas jas tam tik­ra lo­giš­ka tvar­ka. Idė­jas jis pa­tei­kė at­ski­ruo­se sky­riuo­se. Štai trum­pi jų ap­ra­šy­mai:

1. Au­to­rius api­bū­di­na da­bar­ti­nį vi­suo­ti­nio mū­sų su­pra­ti­mo ir įgy­tos pa­tir­ties ho­ri­zon­tą, į ku­rį pa­ten­ka dau­gu­ma Va­ka­rų pa­sau­lio kul­tū­rų.

2. Ap­mąs­ty­mus au­to­rius pra­de­da tei­gi­niu, kad dau­ge­lio žmo­nių, daž­niau­siai mies­tie­čių, gy­ve­ni­mo ho­ri­zon­tas yra ne kas ki­ta, o tik­ro­sios pa­slap­ties ne­pa­ži­ni­mas. Sten­gia­ma­si pa­ro­dy­ti, kaip svar­bu at­si­sa­ky­ti to­kio gy­ve­ni­mo bū­do, ku­ris re­mia­si vien pro­to ver­gys­te, truk­dan­čia at­si­skleis­ti tik­ra­jai mū­sų są­mo­nei.

3. Ap­ra­šęs da­bar­ti­nio mū­sų ho­ri­zon­to iš­ta­kas, au­to­rius sie­kia įvar­dy­ti tik­ra­jai ta­pa­ty­bei pa­siek­ti rei­ka­lin­gus veiks­mus. Pa­sak au­to­riaus, mū­sų ta­pa­ty­bė už­gož­ta pro­to ir tik pa­si­tel­kę ga­lin­gą są­mo­nės jė­gą ga­li­me ją at­ras­ti.

4. No­rė­da­mas pa­grįs­ti są­mo­nės nu­bu­di­ni­mo idė­ją, au­to­rius aiš­ki­na de­struk­ty­vią pro­to jė­gą. Šia­me sky­riu­je skai­ty­to­jui pa­de­da­ma su­vok­ti są­mo­nės nu­bu­di­mo idė­jos – pa­bu­din­ti nau­ją­jį ho­ri­zon­tą ir ne­ati­dė­lio­ti gy­ve­ni­mo – svar­bą. 

5. Jei­gu ku­ris nors iš skai­ty­to­jų vis dar abe­jo­tų, au­to­rius pa­si­stengs įti­kin­ti, jog at­si­kra­ty­ti pro­to val­džios ir leis­tis už­val­do­mam lais­vos są­mo­nės, tik­rai nė­ra ne­įma­no­mas už­da­vi­nys.

6. Šia­me sky­riu­je au­to­rius to­liau gi­li­na­si į pir­miau pri­sta­ty­tą idė­ją ir ko­men­tuo­ja tei­gia­mus as­pek­tus, at­si­ran­dan­čius ta­da, kai žmo­gui pa­ga­liau pa­vyks­ta pa­ska­tin­ti sa­vo nau­jo­sios są­mo­nės bū­se­nos rai­dą. Aiš­ki­na­ma kon­struk­ty­vio­ji pro­to ga­lia.

7–9.    Iš­dės­tęs vi­sus pir­mi­nius žings­nius, ku­riuos tu­ri ženg­ti mū­sų as­me­ny­bė, au­to­rius smul­kiau ap­ra­šo pa­grin­di­nius po­žy­mius, ku­rie at­si­ran­da su­si­for­ma­vus nau­ja­jai mū­sų są­mo­nės bū­se­nai. Šiuo­se sky­riuo­se au­to­rius sie­kia pa­aiš­kin­ti kiek­vie­no iš mū­sų vie­ny­bės ar­ba har­mo­ni­jos pa­tir­tį, vie­ny­bę su Die­vu, vie­ny­bę su vi­sa žmo­ni­ja.

10. Iki šiol au­to­rius vi­saip sten­gė­si pa­de­monst­ruo­ti tei­gia­mus nau­jo­sios są­mo­nės bū­se­nos as­pek­tus, o da­bar ima­si mums pa­aiš­kin­ti vi­siš­kai prie­šin­gą są­mo­nės bū­se­ną. To­kią, ku­riai bū­din­gas sie­kis gy­ven­ti ver­gau­jant sa­vo pa­ties ego užgai­doms.

11. Au­to­rius smul­kiau nag­ri­nė­ja tris nei­gia­mus to­kio mū­sų ego bruožus, pa­va­din­da­mas juos ego ink­vi­zi­to­riu­mi, ego nu­kryžiuo­tuo­ju ir ego iždi­nin­ku.

12. Tuo au­to­riaus ty­ri­mas dar ne­si­bai­gia. Mums svar­bu kuo ge­riau pažin­ti vi­sas sa­vo ego pu­ses. To­dėl au­to­rius nag­ri­nė­ja ki­tą ego bū­din­gą as­pek­tą – skun­dus ir de­jo­nes.

13. Au­to­rius su­pran­ta, kad rei­kia kuo iš­sa­miau pa­ro­dy­ti nei­gia­mą ego įta­ką, to­dėl ap­ra­šo blo­gą­ją ego sa­vy­bę – jam bū­din­gą są­sa­ją su tri­mis la­bai už­kre­čia­mo­mis mū­sų vi­suo­me­nės pro­ble­mo­mis: įtam­pa, de­jo­nė­mis ir kerš­tin­gu­mu.

14. Au­to­rius pa­tei­kia išsa­mes­nės in­for­ma­ci­jos apie mus val­dan­tį ego. Toks stip­rus po­rei­kis kuo nuo­dug­niau išana­li­zuo­ti žmo­gaus ego at­si­ran­da dėl to, kad jis jau yra ta­pęs nuo­la­ti­niu mū­sų gy­ve­ni­mo ben­dra­ke­lei­viu. La­bai svar­bu, kad ne­si­leis­tu­me jo ap­gau­na­mi. Su­pras­da­mi šią svar­bą su­vo­kia­me, kad net di­džiu­lės pa­stan­gos jį de­mas­kuo­ti ir iš­si­va­duo­ti nuo jo val­džios ga­li bū­ti ne­pa­kan­ka­mos. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties au­to­rius ima­si nag­ri­nė­ti mū­sų prie­rai­šu­mą ir aist­ras.

15. Ar­tė­ja­me prie pa­bai­gos. Čia au­to­rius mums pa­tei­kia ke­le­tą orien­ty­rų kal­bė­da­mas apie du as­pek­tus, le­mian­čius tin­ka­mą nu­bu­di­mą: svar­bą gy­ven­ti ne pra­ei­ty­je ar at­ei­ty­je, bet da­bar­ty­je ir svar­bą taip gy­ven­ti, lyg mū­sų gy­ve­ni­mas bū­tų mums do­va­no­ta pa­slap­tis.

16. Pas­ku­ti­nia­me sky­riu­je dė­me­sį au­to­rius su­tel­kia į svei­ki­mo pro­ble­mą, ku­ri la­bai daž­nai at­si­ran­da kaip pa­ki­tu­sio mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do pa­da­ri­nys, to­kio gy­ve­ni­mo bū­do, kai gy­ve­na­me iš es­mės rū­pin­da­mie­si tik­rą­ja sa­vo ta­pa­ty­be ir nuo­lat rem­da­mie­si ho­liz­mo prin­ci­pu.

Iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Ma­ri­ja Bo­gu­šy­tė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.