2012 07 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Bruno Franguelli SJ. Nesu čia svetimas

Buvo rami popietė. Lapai užklojo nuogą žemę. Nostalgiška nuotaika persmelkė mano sielą. Stebėjau įvairius krentančius vakaro šešėlius, užuodžiau ryškiausius aromatus, girdėjau vakarinį paukščių čiulbėjimą, tokį vieningą, lyg jie visi būtų draugai. Staiga suvokiau, ką reiškė žodžiai pirmuosiuose Biblijos puslapiuose: „Dievas matė, kad tai buvo gera.“

Daugybę kartų savęs klausiau: kodėl Dievas sutvėrė sutvėrė šį pasaulį? Kodėl Jis sukūrė mus? Prisimenu savo mokyklos laikus, kai iš polistirolo kūrėme modelius, kurie vėliau buvo eksponuojami koledže. Mano mama buvo puiki inžinierė, nupiešusi modeliui reikalingus gatvių, upių, parkų, bažnyčių ir pastatų brėžinius. O man buvo taip sunku vien tik iškirpti ir nudažyti tai, kas pažymėta.

Mažoms neįgudusioms rankoms buvo labai sudėtinga sulipdyti modelio kontūrus. Per savo kūrybinius bandymus daug medžiagų sugadinau. Tačiau mano mama buvo tikra menininkė ir žinojo, kad likusias dalis panaudosiu kitur. Galiausiai, kai viskas buvo baigta, džiaugsmui nebuvo ribų. Mūsų akys grožėjosi tuo, ką sukūrė mūsų pačių rankos. Pasigėrėjimo kupinas mano žvilgsnis perbėgo modelio gatvėmis, pilnomis miniatiūrinių automobilių. Aš kontroliavau visą Styrofoamo miesto gyvenimą. Buvo taip gera trumpai pažaisti Dievą. Vaizduotė nusinešė mane, ir žaisti su visais tais kūriniais buvo didžiausias malonumas.  

Negaliu patikėti, kad Dievas visa sukūrė tiesiog taip, kaip aš darbavausi ties modeliu. Teko sutikti nuomonių, teigiančių priešingus dalykus, nei aš maniau. Teko girdėti žodžių ir iš dvasininkų lūpų, kurie perkėlė visą šio gyvenimo džiaugsmą į kitą pasaulį. Jie tvirtino, jog šis pasaulis labai blogas, kad dėl džiaugsmų, kuriuos galime patirti čia, neteksime tikrojo – tobulo – džiaugsmo. Prisipažįstu, šie gąsdinantys žodžiai kėlė man nerimą. Buvau įstrigęs milžiniškoje kankinančio mąstymo mechanizme. Jei patikėsiu šiais žodžiais, imsiu pykti ant Dievo. Ar Dievas – tai tironas, kuris džiaugiasi mūsų kančiomis, ar kūrėjas – tai geras Dievas, bet toks silpnas, kad velnias mus gali taip lengvai perimti iš jo rankų į savąsias? Atleiskite, bet aš negaliu tikėti į tokį Dievą!

Tikiu į Dievą, kurį apreiškė Jėzus iš Nazareto. Jis sakė, kad Dievas aprengia lelijas, pamaitina padangių sparnuočius, kenčia su mumis ir džiaugiasi mūsų džiaugsmu. Tai Dievas, kurio šokis gali būti toks gražus! Jėzaus Kristaus Dievas neliaupsina kančios, tačiau ją priima su meile ir tik iš meilės. Jis myli pasaulį, štai kodėl jis siuntė savo Sūnų, kad jis išgelbėtų šį pasaulį. Jėzus atskleidė, kad šis pasaulis nėra viešbutis, tačiau nujaučiama Tikrovė, kuri jau prasidėjusi. Tai jis apreiškė, kad Dievo karalystė čia pat.

Aš siūlau kitokį maldos būdą: melstis atviromis akimis. Tai nėra naujas metodas, ar mano prasimanymas. Ši malda buvo sukurta Dievo, ir apie ją skaitome pačiuose pirmuose Biblijos puslapiuose: kai Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, jis neužsimerkė, tačiau tik dar labiau išplėtė akis apmąstydamas: jis MATĖ, kad visa buvo labai gera!

Šios mintys, kilusios man vieną popietę, prašėsi pasidalinamos. Kvapai ir aromatai, gėlių spalvos, vaisių skonis, paukščių balsai, meilės apraiškos, kurias aš dovanoju ir gaunu iš kitų, įtikina mane, jog pasaulis yra mano namai. Mane verčia šypsotis iš džiaugsmo mintis, kad Dievas neapnakvindino manęs viešbutyje, tačiau Jis sukūrė man namus, kuriuose gyvenu. Jei dangus išties yra kitur, aš tikiu, jog šis pasaulis – tai įėjimas į dangišką sodą. Ir jaučiu, kad nesu čia svetimas!

Vertė Dalia Žemaitytė