2012 07 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Andrius Navickas. Seimo rinkimams artėjant. Trečiosios Respublikos „ereliai“ ar dar viena politinės galios mylėtojų bendrija?

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ galimybes rudenį vyksiančiose Seimo rinkimuose prognozuoti ypač sunku. Šiuo metu įvairios gyventojų apklausos šiai partijai žada trečiąją vietą, užleidžiant į priekį LSDP ir „darbiečius“. Net jei rinkimai taip ir pasibaigtų, kiltų daug klausimų, ar „tvarkiečiai“ ir toliau snūduriuos opozicijoje ar taps valdančiosios koalicijos dalimi.

Tarsi yra pasiektas preliminarus sutarimas, jog po rinkimų valdžią sutiktų dalintis „darbiečiai“, LSDP ir „tvarkiečiai“, tačiau balsavimas dėl naujos atominės elektrinės statybos sukėlė įtampą tarp šių politinių jėgų. Jų pozicijos išsiskyrė, balsuojant dėl Konstitucijos pataisos, patikslinančios teisinį šeimos apibrėžimą, skiriasi programinės nuostatos daugelyje sričių.

Taip pat nepamirškime ir to, kad ne tik Algirdui Butkevičiui ir Viktorui Uspakichui, tačiau ir praktiškai bet kuriam kitam politikui lengviau tartis su Valentinu Mazuroniu ar jo sūnumi nei su Rolandu Paksu. Netikiu, jog kam nors, išskyrus patį R. Paksą ir jo ištikimiausius bendražygius, norisi, kad jis trečią kartą taptų premjeru.

Kitas dalykas – kol kas tegalime spėlioti, kokią dalį „tvarkiečių“ rinkėjų nuvilios kitos, radikalių permainų reikalaujančios politinės jėgos. Pavyzdžiui, tautininkai, kurie kur kas garsiau nei „tvarkiečiai“ kalba apie tautinės tapatybės puoselėjimą, ar Neringos Venckienės buriama politinė jėga, skelbianti kovą esą korumpuotai ir neteisingai politinei sistemai.

Netikiu, jog „tvarkiečiai“ gali apskritai nepatekti į Seimą. Tačiau tikrai nenustebčiau, jei ši partija gautų gerokai mažiau balsų, nei šiuo metu prognozuoja sociologiniai tyrimai.

Prognozės ir viltys

Po mano ankstesnių svarstymų apie Lietuvos politines partijas sulaukiau keisto nepasitenkinimo, jog vienai ar kitai esą labai nesimpatiškai partijai prognozuoju sėkmę rinkimuose. Noriu pabrėžti, kad šiomis apžvalgomis nesiekiu pateikti vizijos, koks turėtų būti idealus Seimas. Tai, kad labai kritiškai vertinu, pavyzdžiui, liberalcentristus, nereiškia, kad rudenį nebus kelių procentų žmonių, kurie balsuos būtent už juos. Nematau racionalių motyvų, kodėl būtų galima tikėti LSDP atstovų pažadais, man kelia daug nuogąstavimų „darbiečių“ politinė veikla, apgailestauju, jog Tėvynės sąjungoje esama savidestruktyvių tendencijų, tačiau tai nereiškia, jog šios partijos šiuo metu neturi geresnių galimybių nei kitos būti atstovaujamos būsimajame Seime.

Šiose apžvalgose dalinuosi pastebėjimais apie politines jėgas, kurios siekia patekti į Seimą, rudeniop ketinu įdėmiau pažvelgti taip pat į situaciją vienmandatėse apygardose. Žinau, kad partijų, apie kurias rašau, atstovams, mano pozicija atrodo pernelyg kritiška. Kita vertus, ne kartą girdėjau ir priešingą pastabą, jog pernelyg švelniai ir atsargiai atveriu įsisenėjusias Lietuvos partijų ydas. Labai norėčiau, kad per ateinančius Seimo rinkimus mums tektų rinktis tarp „gero“ ir „dar geresnio“, tačiau bent kol kas, atrodo, jog ir vėl teks gerokai pasukti galvą, kas yra „mažiausias blogis“.

Politinių organizacijų Lietuvoje gerokai per daug. Deja, tariama gausa nereiškia tikrų politinių alternatyvų egzistavimo. Daugiausia Lietuvos politinės organizacijos tarpusavyje skiriasi ne savita vertybine pozicija, bet specifine retorika. Dauguma politinių organizacijų labiau primena gaujas, suburtas „atamano“, o ne nuoseklią programą siūlančias partijas.

Pavyzdžiui, įsiskaičius į „tvarkiečių“ politinę programą, jų siūlymus, akivaizdu, jog tai dar vienas politinio choro, skelbiančio, kad mokesčių turėtume mokėti mažiau, o valstybės parama įvairioms gyvenimo sritims turi radikaliai augti, nariai. Dar viena partija, skelbianti, jog viskas yra blogai, ir svarbiausia to priežastis – tai, kad ne jie yra valdžioje.

Labiau tvarką nei laisvę mėgstantys liberalai

Partija „Tvarka ir teisingumas“ šį pavasarį atšventė savo dešimtmečio sukaktį. 2002 metų kovo 9 dieną Akademiniame dramos teatre, Vilniuje, įvyko steigiamasis Liberalų demokratų partijos kongresas, Jis tik patvirtino tai, ką prieš porą mėnesių buvo nusprendę 18 naujos politinės jėgos signatarų.

Liberaldemokratų pirmininkas Rolandas Paksas 2003 metų vasarį buvo inauguruotas Lietuvos Respublikos prezidentu ir atrodė, jog atėjo šios partijos politinio triumfo era. Tačiau ji tęsėsi neilgai – 2003 m. spalio 30 dieną prasidėjo vienas didžiausių politinių skandalų pokomunistinėje Lietuvoje, kai tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus įteikė Generalinei prokuratūrai pažymą, kurioje teigiama, kad iškilo rimta grėsmė nacionaliniam saugumui, nes prezidentas Rolandas Paksas yra veikiamas nusikalstamų struktūrų.

2004 metų balandžio 6 dieną pirmą kartą pokario Europos istorijoje prezidentas per apkaltą buvo pašalintas iš pareigų. Jam taip pat neribotam laikui uždrausta užimti bet kokias pareigas, kuriose reikėtų prisiekti valstybei.

Atrodė, kad liberaldemokratams suduotas mirtinas smūgis. Partija, kurta kaip palaikymo komanda vienam asmeniui, atsidūrė ties išnykimo riba, tačiau išliko. Sąžininga būtų pripažinti, kad kuriam laikui iš R. Pakso lyderystės naštą perėmęs Valentinas Mazuronis įrodė esąs tvirtesnis politikas nei nušalintasis prezidentas. Nors R. Paksas išliko neformalus partijos „bosas“, tačiau V. Mazuronis tapo tuo žmogumi, kuris sugebėjo sutelkti sutrikusius partiečius.

Susitelkti padėjo ir mitas apie sąmokslą prieš prezidentą, kurį aktyviai platino R. Pakso aplinka. Pasak šio mito, jaunas ir veržlus R. Paksas metė iššūkį sustabarėjusiai ir korumpuotai sistemai. Politinis elitas sukūrė gudrų planą, kaip nuversti jiems grėsmę keliantį prezidentą, ir jį įgyvendino.

Nuo pat lietuviškųjų liberaldemokratų atsiradimo būta daug klausimų dėl jų santykio su liberalizmu. Viena vertus, didžioji dalis šios partijos narių buvo žmonės, pasitraukę kartu su R. Paksu iš Liberalų sąjungos. Kita vertus, R. Pakso ir jo pasekėjų retorikoje bei politinio veikimo stiliuje buvo daugiau panašumų su kontroversiška Vladimiro Žirinovskio vadovaujama Liberaldemokratų partija (apie kurią sakoma, jog ji nei liberali, nei demokratiška), nei su kuria nors vakarietiško liberalizmo atmaina.

Tad natūralu, kad 2008 metais partija atsisakė apeliacijos į liberaliąją demokratiją ir patvirtino dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ pavadinimą. Verta atkreipti dėmesį, kad, kalbėdami apie potencialius politinius partnerius, „tvarkiečiai“ paprastai nemini Liberalų sąjūdžio ar liberalcentristų, bet mieliau bendrauja su LSDP, Kazimieros Prunskienės pasekėjais ar „darbiečiais“.

 Komunistas, liberalas, patriotas – kas toliau?

 „Tvarkiečiai“ prieš dešimtmetį susibūrė kaip politinio palaikymo komanda Rolandui Paksui. Nors po pastarojo apkaltos „tvarkiečiai“ įrodė, kad nėra vien tik vieno žmogaus partija, tačiau jų vertinimas absoliučiai daugumai žmonių tiesiogiai priklauso nuo požiūrio į R. Paksą.

Inžinierius, lakūnas R. Paksas, skelbdamas savo biografijos faktus, atkakliai „pamiršta“, kad jo politinė karjera prasidėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijoje. Sutinku, kad jis tikrai ne vienintelis šios partijos narys, aktyviai veikiantis pokomunistinės Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau narystė TSKP sunkiai dera su nepalaužiamo, tvirtus principus turinčio žmogaus įvaizdžiu, kurį puoselėja R. Paksas ir jo aplinka. Taip pat ir tolesni R. Pakso politiniai viražai liudija veikiau apie didelį valdžios troškimą, o ne apie tvirtą vertybinį stuburą.

1992 metais R. Paksas metasi į verslą ir vadovauja savo įkurtai verslo įmonei. Iki pat 1997 metų, kai jis Tėvynės sąjungos sąraše išrenkamas Vilniaus miesto tarybos nariu ir netrukus pirmą kartą tampa sostinės meru.

Visos kadencijos jis neišbūna, nes 1999 metų birželį palypėja dar vienu politinės karjeros laipteliu ir tampa devintosios Vyriausybės premjeru. Primenu, kad jis pakeitė Gediminą Vagnorių, kovos tarp Tėvynės sąjungos ir prezidento Valdo Adamkus įkarštyje. Beje, anuomet V. Adamkaus komanda ragino liberalus į premjero postą siūlyti Eugenijų Gentvilą, tačiau jie atsisakė, nes manė, jog racionaliau nesivelti į politinių aistrų sūkurį. Tai atvėrė kelią R. Paksui ne tik į Vyriausybės vadovus, bet ir į Vytauto Landsbergio įpėdinio Tėvynės sąjungoje vietą.

Tiesa, jau po kelių mėnesių R. Paksas viešai pasakė žymiąją kalbą, kuri akimirksniu jį padarė populiariausiu Lietuvos politiku. Jis pareiškė, kad atsistatydina, protestuodamas prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą amerikiečių firmai „Williams International“. Šis žingsnis reiškė ir radikalų santykių nutraukimą su Tėvynės sąjunga.

Tai, kad „Mažeikių naftos“ praradimas – tiksliau, šio pardavimo sąlygos, kelia daug abejonių, ar tai buvo tikrai Lietuvos valstybei naudingiausias sprendimas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad R. Paksas, kaip Vyriausybės, kuri derėjosi su amerikiečių kompanija, vadovas, deja, nesugebėjo – dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių – pasiekti geresnių sąlygų Lietuvai. Kitas svarbus dalykas – jo garsioji kalba neužkirto kelio sandoriui. Jis paprasčiausiai „nusiplovė rankas“ ir susirinko politinius kozirius, kurie jam netrukus leido antrą kartą tapti Vilniaus miesto meru. Vėlgi tik trumpam, nes netrukus vyko Seimo rinkimai, kuriuose jis vadovavo Liberalų sąjungos sąrašui ir netrukus tapo vienuoliktosios Vyriausybės premjeru.

„Naujosios politikos“ koalicija buvo trumpalaikė, Tai lėmė tiek dirbtinis jos suformavimas, tiek sunkiai suderinamos vienvaldžiais lyderiais norinčių būti politikų ambicijos. Socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas nusprendė, kad Algirdo Brazausko vadovaujamų socialdemokratų draugija jam ir jo partijai malonesnė. Netrukus R. Paksas , o paskui jį ir jo simpatikai pasitraukė iš Liberalų sąjungos ir pradėjo kurti Liberalų demokratų partiją.

Talkinant profesionaliems viešųjų ryšių specialistams, R. Paksas gudriai kovojo su politiniais oponentais. Atrodė, kad jis neturi galimybių įveikti populiarų prezidentą Valdą Adamkų, tačiau R. Pakso rinkimų štabas negailėjo pinigų rinkimų agitacijai, buvo griebtasi ir „juodųjų technologijų“, pavyzdžiui, per bulvarinę žiniasklaidą paskelbta, kad bankrutuos vienas iš didžiausių Lietuvos bankų, ir visi indėlininkai patirs nuostolių – nebent prezidentu būtų išrinktas R. Paksas, kuris esą vienintelis gali užkirsti kelią nelaimei.

 Dar kartą apie „paksogeitą“

 Tiek pats R. Paksas, tiek jo artimiausia aplinka paksogeitą vertino kaip sąmokslą ir kerštą prezidentui, norėjusiam reformuoti ydingą politinę sistemą. Tiesa, dauguma R. Pakso vykdytų reformų tebuvo pastangos telkti politinę galią savo rankose. Veikiau galima kalbėti apie iki šiol nepaaiškintą artimą ryšį su verslininku Jurijumi Borisovu, kuriam neteisėtai buvo suteikta LR pilietybė, kuris netgi buvo paskirtas visuomeniniu patarėju ir pagarsėjo pavadindamas prezidentą „politiniu lavonu“.

Taip pat verta prisiminti ir tai, kad R. Paksas intensyviai naudojosi viešųjų ryšių specialistų ir psichologų iš Rusijos paslaugomis bei itin pasitikėjo gruzinų žiniuonės Lenos Lolišvili patarimais. Į viešumą net buvo patekusi informacija, kuri, kiek pamenu, nebuvo paneigta, kad L. Lolišvili aktyviai dalyvavo, atrenkant R. Pakso komandą, įkraudavo vandenį ir vis kartojo R. Paksui, kad niekas jo neįveiks, ir jam garantuota dar bent viena kadencija.

Vienas iš kaltinimų R. Paksui buvo ir tai, jog jis nėra vienodai teisingas visiems, bet proteguoja jam artimų asmenų turtinius interesus. Taip pat ir R. Pakso „sparnuotos frazės”, kurios labiau derėjo subankrutavusio cirko klounui nei prezidentui.

R. Pakso priešininkai apie apkaltą kalbėjo, kaip apie labai svarbų politinį apsivalymą, kuris esą atvers naują Lietuvos politinio gyvenimo puslapį. Deja, ir šiuo atveju tenka tik apgailestauti, kad tik tuščiu pažadu liko politinio elito įsipareigojimas panaikinti vis augančią nelygybę tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, mažinti socialinę nelygybę visuomenėje bei griežtai kontroliuoti, kad valdžia būti lygiai teisinga visiems piliečiams. Netrukus įsitikinome, kad R. Pakso kritikai neretai patys nesibodi elgtis taip, už ką griežtai kritikavo R. Paksą,

Kita vertus, tai, kad didelės dalies politinių aktyvistų, kovojusių už apkaltą, motyvai nebuvo tyri, jokiu būdu nereiškia, kad R. Paksas tebuvo nekalta auka. Tiksliausia būtų sakyti, kad jis nebuvo nei Robinas Hudas, paskelbęs karą neteisingai sistemai, nei demonas, kurio politinis išvarymas išgydė sistemą. R. Paksas buvo sudėtinė politinės sistemos dalis. Suprantu jo pasipiktinimą, kodėl jo politinės nuodėmės buvo smerkiamos, o kitų nutylimos. Tačiau tai, kad politinių gaujų kare silpnesnis pralaimi, tikrai nėra pagrindas apie jį kalbėti kaip apie šventąjį ar teisuolį. Jis tėra vienas iš ydingos sistemos elementų.

R. Paksas nenurimo ir po apkaltos bei apskundė ją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Skundo esmė: esą Lietuva jam negarantavo nešališko ir sąžiningo teismo, o neterminuotas draudimas užimti pareigas, kur reikalinga duoti priesaiką valstybei, esą pažeidžia jo pamatines teises.

2011 metų sausio 6 d. EŽTT paskelbė, kad Lietuva pažeidė nušalintojo prezidento teises, uždrausdama jam neterminuotą laiką kandidatuoti į Seimą. R. Paksas suskubo paskelbti apie tai, kad yra išteisintas ir įrodė savo tiesą, tačiau realiai EŽTT niekaip nevertino R. Pakso kaltumo ar nekaltumo, tik konstatavo, jog jam skirta bausmė neatitinka šiandien taikomų žmogaus teisių apsaugos standartų.

Šį pavasarį LR Seimas priėmė įstatymų pataisą, atveriančią kelią R. Paksui, kuris šiuo metu visai maloniai leidžia laiką Europos Parlamente, duris sugrįžti į Seimą. Tiesa, rugpjūčio pabaigoje vyksiančiame specialiame Konstitucijos Teismo posėdyje bus galutinai išaiškinta, ar toks Seimo sprendimas neprieštarauja Lietuvos teisės normoms. Kita vertus, nemanau, jog KT sprendimas gali turėti didesnę įtaką „tvarkiečių“ sėkmei rinkimuose. Gal net galima sakyti, kad neigiamas KT sprendimas galėtų sustiprinti R. Pakso, kaip „politinės aukos“ įvaizdį.

 Trečioji „tvarkiečių“ Respublika

Noriu tikėti, kad „Tvarkos ir teisingumo“ rinkimų programos pavadinimas „Trečioji Respublika“ – neturi nieko bendro su neoficialiu hitlerinės Vokietijos pavadinimu – „Trečiasis Reichas“. Nors, kaip prisimename, R. Pakso įvaizdyje būta pretenzijų tapti tautos fiureriu: „tvarkiečių“ simbolikoje galima įžvelgti nacistų naudotų simbolių atspindžių, o liūdnai pagarsėjusi R. Pakso rėmėjų eisena su deglais buvo tiesioginė aliuzija į hitlerinės Vokietijos laikų politinius gestus.

Beje, „tvarkiečių“ rinkimų programa surašyta vengiant radikalių šūkių bei karingų deklaracijų. O pati programos įžanga gerokai sutrikdė: „Per dvidešimtmetį ypač išryškėjo tai, kad naujos ir vis naujesnės politinės partijos nesugeba transformuotis iš mėgėjiškų, pinigų įtakai pasiduodančių organizacijų į valstybės ir, svarbiausia, žmonių gerovę stiprinančius idėjų centrus. (…) Būtent neatsakingas partijų manipuliavimas rinkėjų pasitikėjimu, nuolaidžiavimas daugelio sąskaita sustiprėjusių ir ne visada sąžiningai besielgiančių turtingųjų interesams atvedė į tokią situaciją, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ėmė tragiškai sekti pasitikėjimo savo valstybe, atsidavimo jai, jos ateičiai, vilties ir gerumo rezervai, kuriuos paveldėjome iš savo tėvų, senelių ir prosenelių.“ Nuoširdžiai pritariu kiekvienam čia parašytam žodžiui. Trikdo tik tai, jog visa tai, kas pasakyta, itin tinka ir patiems „tvarkiečiams“, kažkada pretendavusiems būti politiniais gelbėtojais, besiblaškantiems partinėje sistemoje ir tikrai nespinduliuojančiais nei viltimi, nei gerumu.

Tik pritarti galiu ir kitam politinės situacijos įvertinimui, kuris paskelbtas „tvarkiečių“ programoje: „Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti: ne tik materialinio gyvenimo, bet ir per amžius susiformavusių ir Lietuvą valstybe pavertusių vertybių griovimu.“ Paradoksalu, kad toliau skaitome tik niūrų dabartinės situacijos, kurioje praktiškai nėra nieko gero, ir dar vienos revoliucijos (kuri, supraskime, nevargins žmonių, ar ne?) siūlymą.

Na gerai, galbūt viską galima paaiškinti tuo, kad programą rašė ne vienas žmogus, todėl joje ir regime keistų minties šuolių bei pritūpimų. Apmaudu tai, kad ir siūloma pertvarkos vizija nei nuosekli, nei baigta.

 Su socialinio teisingumo vėliava

 „Tvarkiečiai“ siūlo tris svarbiausias gaires: socialinį teisingumą, tautinės savimonės ir patriotizmo stiprinimą bei tiesioginę demokratiją.

„Socialinis teisingumas – priemonė ir nuostata, iš principo keičianti iki šiol vyraujantį valdančiųjų požiūrį į žmogų kaip į šaltinį, iš kurio reikia išspausti kuo daugiau mokesčių. (…) Mūsų požiūris kitoks: valstybė buvo ir yra sukurta tam, kad bendromis jėgomis būtų sukurtas ir užtikrintas toks gyvenimo lygis, kuris leistų kiekvienam valstybės piliečiui jaustis oriai.“ Gražiai suformuluota. Jei pažvelgsime į bet kurios kitos politinės partijos programą, niekur neatrasime raginimų, jog valstybė neturi būti teisinga, neturi ginti silpniausiųjų, turi į piliečius žiūrėti tik kaip į mokesčių šaltinį. Visi politikai deklaruoja, jog yra pasiryžę dirbti visuomenės gerovei ir rūpintis žmogaus orumu. Esminiai skirtumai išryškėja, kai pradedame kalbėti apie turinį, kuris suteikiamas deklaratyviems principams, apie tai, kaip kilnių tikslų siekti dabartinėje situacijoje, turint būtent tokius išteklius.

Pavyzdžiui, „tvarkiečiai“ tvirtina, kad tuoj pat sieks padidinti minimalų darbo užmokestį iki 1800 litų. Neįsigilinus į tokio pasiūlymo esmę, skamba gražiai. Tačiau klausimas, ką daryti verslininkams, kurie dėl objektyvių priežasčių negali samdyti darbuotojų, kuriems privalu mokėti tokį minimumą. Paprasčiausias sprendimas – mažinti, kiek įmanoma, darbuotojų skaičių ir tegu praradusiems darbą valstybė moka pašalpas. O gal „tvarkiečiai“ yra pasiryžę taip pat kelis kartus didinti neapmokestinamą minimumą ir taip skatinti darbdavius mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams?

Šiuo atveju tektų atsakyti į vienintelį klausimą – kokiu būdu valstybė gali kompensuoti sumažėjusias dėl didinamo neapmokestinamo minimumo pajamas?

Galbūt nebloga idėja, kaip siūlo „tvarkiečiai“ įkurti Tautos banką, kuriame būtų laikomi visi valstybės ir savivaldybių finansai. Tačiau ir vėl nėra aišku, ar toks bankas iš tiesų „dėtų auksinius kiaušinius“ valstybės biudžetui, ar reikalautų investicijų, kurias tektų atitraukti iš kažkur kitur.

„Tvarkiečiai“ piktinasi, jog didėja emigracija, ir siūlo Seime steigti atskirą komitetą. Tačiau ar komitetai, komisija iš tiesų yra būdas spręsti sudėtingas problemas? Tuo labiau kad paradoksaliai skamba raginimai didinti parlamentarų darbų sritį, kartu reikalaujant dvigubai mažinti Seimo narių skaičių. Skaitant „tvarkiečių“ programą, atrodo, kad jie akivaizdžiai siūlo didinti Prezidento institucijos svorį, mažinant Seimą. Galbūt tai leistų šiek tiek sutaupyti, tačiau „tvarkiečiai“ programoje įvardija labai daug sričių, kur valstybės institucijos turėtų veikti kur kas aktyviau. Klausimas – kaip aktyvumo didinimas būtų derinimas su radikaliai mažėjančių darbuotojų skaičiumi?

Skaitydamas „tvarkiečių“ siūlymus neatradau aiškios socialinės politikos vizijos. Ar jie pasiryžę tęsti Tėvynės sąjungos iniciatyvą, jog šeimos stiprinimas yra veiksmingiausias raktas, sprendžiant socialinės politikos problemas? „Tvarkiečiai“ tarsi formaliai rėmė ir Konstitucijos pataisą, tikslinant šeimos apibrėžimą, tačiau nepamirškime, kad būtent jų atstovas Petras Gražulis, palikdamas Seimo salą, atsakingiausią akimirką, sujaukė pastangas patikslinti Konstituciją.

Pozityviausias „tvarkiečių“ pasiūlymas, mano galva, yra priemonės, kurios galėtų padėti išsaugoti švietimo įstaigas kaimo vietovėse. „Tvarkiečiai“ tiksliai pabrėžia, kad mokyklos kaime atlieka kur kas daugiau nei vien švietimo įstaigos funkcijas ir, žvelgdami į jas tik per finansinių sąnaudų prizmę, mes pasmerkiame save sudėtingam ir labai brangiam mokyklų uždarymo socialinių padarinių šalinimui.

Tiesa, „tvarkiečiai“ ne visose srityse nuosekliai galvoja apie socialinius padarinius. Pavyzdžiui, Seime svarstant alkoholio prieinamumo ir patrauklumo mažinimo priemones, „tvarkiečiai“ entuziastingai palaikė alkoholio industrijos interesus. Šiuo atveju paprastas, į socialinių problemų pinkles patekęs Lietuvos žmogus, mūsų vaikų ateitis „tvarkiečiams“, regis, nelabai rūpėjo.

Keistokas „tvarkiečių“ patriotizmas

Pasak „tvarkiečių“, vėl laikas skelbti kultūrinį žygį, padėsiantį išsaugoti mūsų tautinį išskirtinumą ir dvasią. Šis žygis įsivaizduojamas kaip valstybės finansavimo šalies regionų stiprinimo programoms didinimas. Iš kur būtų imami pinigai? Tokio pobūdžio klausimai pernelyg sudėtingi Lietuvos politikams. Jie mėgsta būti kilnūs svetimų pinigų skirstytojai ir varžosi, kas kokią naują valstybės investiciją pasiūlys. Vieninteliu tokių varžytuvių pateisinimu galėtų būti tai, jog galbūt iš tiesų dabar daugybė biudžeto lėšų išvaistoma neracionaliai ir, sumažinus švaistūniškumą, atsiras pinigų svarbioms investicijoms. Tačiau ir šiuo atveju derėtų paaiškinti, kas vadintina investicijomis, o kas yra švaistūniškumas.

Pavyzdžiui, „tvarkiečiai“ yra įsitikinę, kad valstybė privalo inicijuoti kuo daugiau diskusijų istorijos temomis, ypač apie Lietuvą iki Mindaugo. Sunkiai įsivaizduoju, kaip tokios diskusijos realiai gali pasitarnauti stiprinant patriotiškumą ar tapatybę šiandien. Man tokie siūlymai veikiau primena eilinę pastangą priešinti „krikščionišką“ ir „ikikrikščionišką“ Lietuvą, pamirštant, kad patriotizmas Vakarų pasaulyje apskritai yra gana naujas reiškinys, atsiradęs tik Naujaisiais laikais. Taip pat lieka neaišku, kas šiandien, dirbant opozicijoje, trukdo inicijuoti įvairias diskusijas. Nepamenu, kad būtų buvę bandymų, kuriuos dabartinė valdančioji koalicija gniaužtų. Kitas keistas, dalykas – jau ne kartą minėtas „tvarkiečių“ bendradarbiavimas su „darbiečiais“ ir LSDP.

Dar prisiminkime, kad Lenkų rinkimų akcijos nariai darbuojasi “Tvarkos ir teisingumo” frakcijoje Seime ir telieka ironiškai konstatuoti, kad “tvarkiečiai”, taip rūpindamiesi patriotizmu, keistokus partnerius renkasi.

 Tiesioginės demokratijos paradoksai

 Sunku paneigti, kad šiandien atstovaujamosios demokratijos modelis susiduria su daugybe sunkumų. Tačiau vargu ar toks tariamai paprastas gydymas, kaip grįžimas prie tiesioginės demokratijos, šiuo atveju gali tikrai padėti. Prisiminkime, kad atstovaujamoji demokratija – tai pastanga išlaikyti demokratinių institucijų veiklą situacijoje, kai politinė bendruomenė labai didelė ir negali sutilpti pasitarti į vieną aikštę. Tikrai sutinku, kad būtina palengvinti piliečių dalyvavimą įstatymų leidyboje, stiprinti valdžios kontrolės svertus, supaprastinti referendumo rengimo taisykles – tą siūlo ne vieną Lietuvos politinė partija. Tačiau „tvarkiečiai“ kartu siūlo ir dalykus, kurie neturi nieko bendro su tiesioginės demokratijos stiprinimu, bet veikiau byloja apie „stiprios rankos“ ilgesį. Jie siūlo stiprinti Prezidento instituciją.

Sunku patikėti ir tuo, kad „tvarkiečiai“ iš tiesų nuoširdžiai nori išgirsti „žmogaus iš gatvės“ nuomonę, kai matome, jog jie liko abejingi Garliavos įvykių metu ir net prisidėjo prie paniekos „miniai“ skleidimo. Dar labiau „tvarkiečiai“ nustebino FNTT skandalo metu, kai vienareikšmiškai rėmė liberalcentristų ministrą ir VSD veiksmus. Vieninteliu įtikinamu paaiškinimu šiuo atveju yra spėjimai, kad VSD turi surinkusį medžiagą apie kai kurių „tvarkiečių“ veikėjų veiklą, kuri leistų juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn. To nedaroma, nes patogiau turėti „virvutę“, už kurios gali timptelėti vieną ar kitą politiką norima kryptimi. Galbūt tai tik gandai, tačiau kito paaiškinimo, kodėl yra tokia praraja tarp „tvarkiečių“ deklaratyvaus radikalumo ir realaus politinio pasyvumo, nežinau.

Jei iš tiesų R. Paksas galvoja apie tiesioginę demokratiją, tai vertėtų pradėti nuo radikalios savivaldos reformos, kuri būtų realiausias žingsnis decentralizacijos ir žmonių galių didinimo link. Deja, neteko girdėti, kad „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai priklausantys parlamentarai būtų bandę nuosekliai „pramušti“ tikrą Savivaldos reformą.

Visa R. Pakso politinė kariauna

„Tvarkiečių“ paskelbta komanda, kuri dalyvaus rinkimuose, nestebina. Į akis krenta nebent tai, kad žurnalistas Vytautas Matulevičius, ilgai ir nuosekliai gynęs R. Paksą, pasitraukė iš šios komandos ir prisijungė prie N. Venckienės šalininkų. Taip pat didelis klaustukas, ar Raseinių rajono meras R. Ačas apsispręs kandidatuoti į Seimą, atsisakydamas dabartinės įtakos rajone.

Nemanau, kad „tvarkiečiai“ gali tikėtis daug vietų vienmandatėse apygardose, Tiesa, V. Mazuronis, J. Veselka, dar keli „tvarkiečiai“ turi neblogų šansų įveikti konkurentus, tačiau vienmandatės tikrai nebus „Tvarkos ir teisingumo“ stipriąja vieta. Nors, kiek suprantu, partija pasiryžusi savo kandidatus kelti visose vienmandatėse apygardose. Tik pats R. Paksas, net jei jam bus leista kandidatuoti į Seimą, neketina grumtis vienmandatėje apygardoje. Tai tik dar kartą parodo, kad šis politikas nesijaučia tvirtai. Kiek suprantu, solidų europarlamentaro atlyginimą R. Paksas sutiktų keisti nebent į Seimo pirmininko ar premjero postus.

Mano įsitikinimu, R. Pakso svajonė trečią kartą atsisėti į premjero kėdę veikiausia ir liks svajonė, taip pat netikiu, kad jis turi savybių, kurios leistų jam gerai atlikti Seimo pirmininko funkcijas.

Pripažinkime, kad, nepaisant principingo kovotojo įvaizdžio, per visa politinę karjerą R. Paksas blaškėsi į įvairias puses, bandydamas bet kuria kaina išlikti politiniame elite. Jis neblogai išmoko atlikti tik vieną – aukos – vaidmenį – gal tegu ir toliau jį tobulina?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.