Laiškai iš kaimo. Kodėl Panama jiems buvo graži?

Birželio 4-oji

Vasarą reikia skaityti vaikiškas knygas – gali būti, kad pamatysi grožį ten, kur iki šiol nieko nematei. Kodėl Meškiukui ir Tigriukui toji netikra Panama pasirodė graži? Gražu yra tai, kas paprasta ir aišku. To pasakojimo siužetas tikrai yra paprastas: truputį paklaidžioję keliauninkai sugrįžta prie savo upelio, pamato kuklią savo pirkelę – ir viskas čia jiems pasirodo labai gražu. Jie ir tiltelį paremontuoja, dar nežinodami, kad čia jų tiltelis. Matyt, gerumas ir grožis dažnai būna šalia.

Kai skaitome etnografų ir tautosakininkų užrašytas poringes apie senuosius Nemuno krašto skerdžius, sunkiai patikime, kad ta lenkta triūba buvo ne dėl gražumo – paprastos, bet skirtingos melodijos girdėjosi lyg komandos. Suprato tas melodingas komandas ir karvės, ir piemenys, ir šeimininkės… Tylų birželio vakarą ataidinti šienpjovių daina taip pat buvo ir graži, ir svarbi. Todėl, kad girdisi labai toli, ir visi aplinkiniai kaimai jau žino: štai tie prie Skroblaus jau pradėjo šianapjūtę, o ko mes dar laukiam… Čia jau galima prisiminti ir iš toli ataidinčius pasakojimus apie Afrikos tautelių būgnus, kuriais irgi buvo perduodama kokia nors reikšminga žinia, tik reikėjo mokėti klausytis. O bažnyčių varpai? Buvo Lietuvoje tokios aukštumos (ar galėjo jos dingti?), nuo kurių sekmadieniais girdėjosi keturių bažnyčių varpai. Viskas labai paprasta ir gražu. Ir jokių investicijų, jokios vadybos.

Bet kai į natūralų kraštovaizdį šiandien su savo režisuotomis programomis išeina muzikantai, poetai ir artistai, matome ir girdime kažkokį tikro grožio ir įtartino kičo koliažą. Keistai susigretina gerumas ir blogumas. Aišku tik tiek, kad labai gerai ir natūraliai jau nebegali būti. Gal tik vieną vienintelį kartą teko girdėti gerai skambantį Tomo Vaisietos balsą Subartonyse. („Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarp jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis…“) Netrukdė tada nei vėjas, nei medžių šlamesys, nei minia žmonių. Tik vieną kartą taip buvo. Man, žinoma, gali kas nors įrodyti, kad perkusininkų ir aludarių šventė ant piliakalnio taip pat yra gerai. Bet nepatikėsiu.

Nuo tokio „gerumo“ kartais neapsaugo ir sakrali vieta. Net ir bažnyčios viduje suorganizuotas koncertas gali būti labai prastas, nes muzikantas ar deklamuotojas atsistoja ne į tą vietą. Girdisi disonansas arba nieko nesigirdi. Gali būti, kad visi tie muzikiniai vasaros „maratonai“ yra laikina mada, ir nereikia labai pykti. Bet juk šitaip yra uzurpuojami natūralūs gamtos ir kaimo garsai. Kas yra svarbiau? Tuos naujus muzikinių dėžučių klyksmus labai sustiprina vanduo, ežero krante galima visą naktį girdėti kokį nelemtą perkusininką, ir tai jau atrodo panašu į pranašaujamą Apokalipsę, tuo tarpu naktį savo keleliu grįžtantis kaimynas, jausmingai traukiantis vis tą pačią dainelę, nuteikia raminamai. Tokios dainelės nebijo net naktiniai paukščiai.

Birželio 9-oji

Jau skraido maži jerubiukai. Netyčia užklupau visą jerubių šeimyną saulėtoje Riešutmedžio aikštelėje, šalia „Anatolijaus“ išverstų pušų. Pakilo visi staiga, ore mažyliai atrodė lyg pilki žaisliniai kamuoliukai, lengvai purpsintys tarp šaltekšnių ir ievų šakų. Senoji jerubė pradėjo išgąstingai kvarkti krūmuose, o vaikai, neklausydami pavojaus garsų, nulėkė virš tvenkinėlio, ir buvo baisu, kad nenukristų į vandenį, nes jie nemoka plaukti…

Pavasarį kasdien matydavau dvi jerubes Vaikšnoro Ravo aukštupy, čia jos net nepakildavo mane pajutusios, slėpėsi bėgiodamos lyg vištos, o jeigu užtikdavau senmiškyje, tai kildavo aukštyn charakteringai parpdamos. Bet vieną sykį išbaidžiau skaudžiai rudą paukštį, kuris pakilo labai staiga ir be parpimo, ir nulėkė tiesiai tiesiai lyg raketa. Tai buvo slanka, kažkokia paklydusi viena slanka. Tas staigus, išgąstingas paukščio kilimas atrodė lyg ne gamtos reiškinys, ir tik po penkių minučių supratau, kad čia niekas kitas negalėjo būti, tiktai slanka. Bet ir dabar pulkelis pakilusių jerubiukų mane taip sutrikdė, jog pamiršau juos net suskaičiuoti. Aišku, kad daug. Ir nė vienas i tvenkinėlį nenukrito. Bet reikia atsiminti, kad atslenka čia ir lapė, ir puslaukinis katinas. Pamoka kuriam nors paukšteliui gali būti lemtinga.

Be pavadinimo. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)

Birželio 10-oji

Pievose ir pamiškėse – pulkai varnėnų. Jau paaugo jaunikliai, patys susiranda maisto ir skraido jau gerai. Šiemet jiems labai nepavyko – iš inkilų ir uoksų išlėkė birželio pirmąją, o visą tą dieną smarkiai lijo. Triukšmas buvo didžiulis, atrodė, kad prapuls mažyliai. Kažkiek jų tikriausiai ir prapuolė, bet čia jau yra toji natūrali atranka, kurios mes kartais linkę nematyti, kai žmonių sukurtus moralės dėsnius nejučia perkeliame į gamtą.

Suaugę varnėnai savo vaikus kiekvienais metais išvadina iš gūžtų pirmosiomis birželio dienomis, nesižvalgydami į dangų. Tai yra instinktas, atsiradęs evoliucijos kelyje, ir jis, tas instinktas, yra teisingas: būtent dabar pievose atsiranda daug minkštų vikšrų. Varnėniukai inkile smarkiai auga, ir tėvai nebespėja jų šerti, būtina mokyti savarankiškumo. Tas mokymas irgi yra įdomus: gegužės vidury galima stebėti, kaip stropiai varnėnai nudaužo grambuolių chitininius antsparnius, tik tada neša į gūžtą ir deda į pražiotus nasrus, o jau vėliau meta pro angą kiečiausią vabalą ir nežiūri, kas bus. O kai jau reikia išlėkti iš gūžtos, vaikai tyčia palaikomi alkani. Tokią paukščių pedagogiką nesunku pamatyti…

O pirmąją laisvės dieną varnėnų vaikai čirpia labiausiai, vis išsižiodami ir reikalaudami peno. Ir aišku, kad toks šaukimas yra žūtbūtinis, egzistencinis: tas, kuris bus tylus, – prapuls. Visai kitaip yra žmonių bendruomenėje, čia rėkimas kyla iš dyko buvimo, iš pramogos, nes visi pirmaeiliai poreikiai jau patenkinti. Kai dainininkas, neturintis balso, stengiasi kažką perrėkti, kartais atrodo, kad jį kas su durimis bus privėręs ir nebeišleidžia, taigi vaizdas irgi tarsi žūtbūtinis. Bet tai yra apgaulė, „viešieji ryšiai“. Dar keistesnis būna šitoks vaizdelis: atlekia blizguliuojanti mašinikė, sustoja prie parduotuvės, burliungis pusvyris perka alų, o iš mašinos sklinda rėksmas, nes durelės atidarytos, ir radijas tyčia pagarsintas. Tegu visi aplinkui girdi, kokia tranki (rusiška arba angliška) to vyruko muzika. O jisai geria alų plačiai išsižergęs, ir darosi panašus į gorilų būrio vadą, kuris jėgą demonstruoja mušdamas kumščiu sau į krūtinę ir baisiai staugdamas.

Birželio 22-oji

Vakar vakare, saulei jau nusileidus, atliuoksėjo į braškyną akmeninė kiaunė ir suvalgė kokias penkias raudonas braškes. Žiūrėjau pro langą ir stebėjausi: šitoks plėšrus, šitoks piktas žvėris maitinasi lyg taikus žolėdis gyvūnas. (Visi gamtininkai, iš arti stebėję kiaunes, sako, kad jų veido išraiška yra pikta, toks pat niaurus atrodo ir mangutas.) Bet šokčioja braškių lysvėje vis kažko bijodama, nuskynusi uogą, smulkiai kramto ir baugščiai dairosi aplink. Staiga liuokteli ir pasislepia lanksvų tankmėje, po minutės vėl ieško braškių. Vakaro prieblandoje žvėrelis atrodo visai nepiktas, o balta didelė dėmė pasmakrėje gražiai šviečia, ta dėmė ir pasako, kad čia yra ne miškinė, o akmeninė kiaunė…

Tai buvo vakar, o šiandien regiu, kaip Bitinų Balose traukia iš dumblo minkštus vandens lelijų šakniastiebius dvi gulbės, o šalia jų – keturi pilki gulbiukai, tyliai ziulenantys lyg žąsiukai. Tai svarbi naujiena, nes visi žvejai, čia gaudantys kuojas ir raudes, man sakė, kad šiemet Bitinų Balose gulbių nėra. Matyt, jų lizdas buvo aname krante, plačialapių švendrų tankmėse, todėl iki šiol niekas ir nematė. Gerai, kad slepiasi, ten ir lapė neprisėlins. Bet kodėl tie jau ūgtelėję mažyliai tiktai keturi?

O prie Krūčiaus, juodalksnių pavėsyje, pražydo plačialapis begalis. Ir atskrido puošnioji vaiva. Pasirodė ir mažieji juodmargiai, ne tokie puošnūs, bet irgi iš kilmingosios pleštekių šeimos. Gražuoliai šeiriai ir visokie perlinukai taip pat yra pleštekių šeimos, bet jie, kaip ir dauguma drugių, džiaugiasi saule, gi vaivos ir juodmargiai niekada nelekia į saulėtas pievas, todėl vaivadrugių pasirodymas, kai pavėsingame Krūčiaus slėnyje sužydi begaliai, gurgždžiai ir šventagaršvės, yra labai suprantamas ir dėsningas. Kai čia pražys neryškūs kanapiniai kemerai, atsiras ir admirolai, tamsiai melsvi drugiai su ryškiomis raudonomis juostomis. Taip ir lydi skubančią vasarą dideli ir maži, dieniniai ir naktiniai drugiai. Ne visus juos pažinsi iš karto, kartais ir spalvingas atlasas nepadeda, bet yra tokių, kurie atplasnoja lyg aiškūs bėgančio laiko orientyrai.

Puvočių kaime. Daugelis Leonardo Gutausko literatūrinių herojų gyvena aplinkiniuose Dzūkijos kaimuose. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Birželio 30-oji

Naujausioje Leonardo Gutausko knygoje „Šunų dainos“ irgi yra to gyvuliško rėkimo, apie kurį mes jau čia piktai pakalbėjome. Rėkia čia ir žmonės, ir gyvuliai, bet negali sakyti, kad ši stora trumpų novelių ir poringių knyga šaiposi iš Merkio krašto dzūkų gyvenimo. Tiesiog tas gyvenimas yra labai spalvingas ir margas. Tą skaudžią, nė kiek nepagražintą tikrovę dabar mes, rodos, vadinam magiškuoju realizmu, nedaug trūksta, kad tie dainuojantys šunys pakiltų į orą. Nes kalba jie labai teisingai.

Alegorijų „Šunų dainose“ yra daug, bet labiausiai jaudina trumpos ir graudžios dzūkiškos novelės, kurios tikriausiai yra taip sugalvotos, kad iš to graudumo atsirastų gerumas. O pats geriausias, pats romantiškiausias herojus yra tas vieną ranką praradęs dzūkas, kepantis svečio atneštas taparaites. Atrodo, jog jis nieko neturi, bet jam visko gana, jis net nepyksta, kad elektrikai už skolas atjungė elektrą, užsidega žibalinę lempą, ir šviesos gana.

Štai kaip kalba tas dzūkas: „…ale man, ponuli, ir tep gerai, dar kad pagyventau metelius kitus, savo vožį paganytau su vožkom, sveciui užėjus taparaitių paragautau, tai man visko gana, su vienu ranku dzirbu, o inpratau ir atrodo, kad su abiem…“ O štai to svečio (gal autoriaus) mintijimas: „Kamaroj dvelkia pelėsiais, drėgme, senais drabužiais, bet miegas ant šieno prikimšto čiužinio, užsiklojus gūnia, toks saldus, toks vienintelis, su tais tylos garsais už lango, su upės čiurlenimu, su senio kosuliu už sienos, su pelės krebždesiu, toks gilus kaip lauko šulinys, ir tas sapnas – toks keistas, nepakartojamas, pasakiškas…“

Leonardas Gutauskas taip meiliai žvelgdamas į tą vienrankį dzūką, lyg ir tarp kitko pastebėdamas, kad ir lėkštės čia ne pirmo švarumo, nejučia darosi šiek tiek panašus į lietuviškos novelės meistrą Juozą Aputį, kuris, kalbėdamas apie savo dzūkiškas poringes, vis ragino skaitytojus suprasti tokią paprastą tiesą: tas britkumas kokioje nors varguolio skerdžiaus pirkioje yra įprastas ir labai savas… Taigi, ne britkumą reikia matyti tokiuose kūriniuose, o amžinumą. Juk tas dzūkas, taip rūpestingai kepantis taparaites („žemo ūgio, basas pasišiaušusiais plaukais senis“) yra amžinas. Jis niekada nebankrutuos, nes jam visko gana. Trumpa dzūkiška novelė „Serbenta“ taip pat yra tokio amžinumo, tokio mito atšvaitas: žmogus kartais nesupranta, už ko laikosi savo gyvenime, tas laikymasis yra tarsi paukščio instinktas, bet jis svarbus, jei galvojame apie to krašto išlikimą ir savitumą.

Knygoje „Šunų dainos“ – ne tiktai Dzūkija, bet visos tos novelės, kurias autoriui vienaip ar kitaip paporino Merkio krašto žmonės, yra ypatingos tuo, kad čia laikas iš tikrųjų yra kitaip matuojamas. Pabandyk, pavyzdžiui, surasti dabar tuos pirmųjų pokario metų Kauno priemiesčius, kuriuos taip vaizdingai aprašo Leonardas Gutauskas, ir smarkiai nusivilsi, nes nieko tokio nebeliko. O paklajok dabar Ūlos, Merkio ir Skroblaus pakrantėmis, tada pažvelk, ką savo dienoraštyje rašei apie šias vietas prieš 40 metų – ir nustebsi, kad tas atradimo ir laisvės jausmas yra labai panašus.

Todėl skaitydamas Leonardo Gutausko dzūkiškas noveles ir pajunti tą mitinį žmogaus amžinumą. Tai, beje, galima pajusti ir skaitant Vladą Dautartą: yra apsakymų, kuriuos skaitydamas aiškiai supranti, kad negali be pėdsako išnykti tas buvęs turtingas girios viensėdžio gyvenimas, jis išlieka kaip idėja, ir bėgantis laikas tos idėjos nesumenkina. Vladas Dautartas ėjo ir ėjo dzūkiškų upelių pakrantėmis, jis ypač mėgo rudens vakarus prie Merkio, kai tyla darosi ir mistinė, ir iškalbinga. Juozas Aputis ilgai gyveno Zervynose, prie Ūlos, ir tą gyvenimą taip pat paliudija kūriniai. Bijau suklysti spėliodamas, kiek jau metų Leonardas Gutauskas vasaroja Mardasave, prie Merkio, bet ir ši naujausioji knyga rodo, koks vaisingas yra šis vasarojimas… Gal šiek tiek ir dirbtinis yra šių trijų autorių palyginimas, bet ne kas kitas, o būtent Dzūkija juos taip suartina.