2012 07 15

Ramūnas Čičelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Danutė, Joana ir Aldona Vaičiulaitytės. Kvėpuojantys žodžiai

Danutė Vaičiulaitytė, Aldona Vaičiulaitytė ir Laura Sintija Černiauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Prieš kelias savaites jau devintą kartą Rašytojų klube įteikta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Šiais metais ji teko Laurai Sintijai Černiauskaitei, apdovanojimą gavusiai iš Antano Vaičiulaičio dukrų. Su jomis, esančiomis jau kitapus Atlanto, apie jų Tėvelio literatūrą, atminimą, Amerikos lietuvių kultūrinio gyvenimo istoriją ir dabarties realijas susirašinėjo Ramūnas Čičelis.

Papasakokite, kaip kilo mintis įsteigti Jūsų Tėvelio, rašytojo Antano Vaičiulaičio, vardo premiją? Ar tai Jo valia? Gal skiriate premiją pagal tai, kiek laureatas tęsia Jūsų Tėvelio pradėtą estetinės literatūros kelią?

Mūsų šeimai rūpi įamžinti Tėvelio, Antano Vaičiulaičio, kūrybą ir atmintį. Mes pagerbiame ne tik Tėvelį, bet ir mūsų Mamą, Joaną Abramikaitę-Vaičiulaitienę. Mūsų Mama įsteigė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją 1994 m., po Tėvelio mirties, padedama profesoriaus Alberto Zalatoriaus. Ir Mama, ir profesorius ypatingai siekė paremti lietuvių novelistus. Jos žodžiais, tikslas buvo toks: „Noriu, kad per kūrybinį procesą ateinančių rašytojų ryšys su Antanu Vaičiulaičiu tęstųsi ir būtų išlaikytas nenutrūkstamas ryšys su Lietuva“. Premija skiriama geriausiai novelei, per pastaruosius metus paskelbtai „Metų“ žurnale ir išrinktai autoritetingos komisijos. Šiemet birželio 21 d. Rašytojų klube įteikėme devintąją Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją. Jau devyni rašytojai sudaro laureatų grupę, todėl tikimės, kad jie visi tęsia mūsų Tėvelio pradėtą estetinės literatūros kelią. Premija teikiama kas dvejus metus. Tai trunka jau dvidešimt metų. 2014 metais dešimtąją premiją galvojame įteikti su iškilminga programa ir suruošti leidinį su visomis novelėmis, kurios laimėjo premiją, ir laureatų ta proga pasakytomis kalbomis.

Šią vasarą į Lietuvą atvykau kartu su seserimi Aldona Vaičiulaityte DeBold. Nors išbuvome tik savaitę, turėjome daug tikslų. Mūsų sesuo Joana Vaičiulaitytė–Buivienė sekė mūsų darbus iš Baltimorės. Vilniuje dalyvavome literatūrinės premijos renginyje, o Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame saugomas beveik visas mūsų Tėvelio archyvas, dalyvavome renginyje, skirtame Tėvelio dvidešimtosioms mirties metinėms. Siekdamos, kad Tėvelio rašytas žodis būtų gyvas, – jo tėviškėje, Vilkaviškyje, kartu su savivaldybe įsteigėme ir jau šeštus metus apdovanojame jaunus kūrėjus, kurie rašo kūrinius, piešia Antano Vaičiulaičio kūrybos temomis.

Kokius jausmus išgyvenote, kai pirmąkart teikėte literatūrinę premiją?

Pirmąją premiją įteikė mūsų Mama. Be abejo, mes, seserys, jaudinomės ir džiaugiamės, kad taip gražiai bus pagerbtas kiekvienas rašytojas, siekiantis, kaip ir mūsų Tėvelis, ne tik lietuviško žodžio tikslumo, bet ir formos elegancijos. Džiaugiamės, toliau tęsdamos tai, ką mūsų Mama mums nurodė. Gera girdėti, kad Tėvelio kūryba teikia kitiems įkvėpimą kurti ir kad mes galime juos paremti. Mes labai dėkingos visiems, kurie veikė ir veikia kartu su mumis, rūpinasi Antano Vaičiulaičio kūryba ir atmintimi. Prisimename tuos, kurie nušvietė kelią, ypatingai Albertą Zalatorių, Vytautą Kubilių ir Juozą Aputį. O dabar veikiame kartu su dr. Virginija Paplauskiene ir Maironio muziejumi, profesoriumi Vytautu Martinkumi ir Rašytojų sąjunga, „Metų“ redakcija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriumi, jo direktoriumi Antanu Žilinsku ir Vilkaviškio krašto muziejumi, Vilija Giliene ir Vilkaviškio rajono savivaldybės viešiąja biblioteka, ir kitais.  Be šių žmonių mes neturėtumėme nei rodyklių, nei bendražygių.

Šiais metais premiją paskyrėte prozininkei Laurai Sintijai Černiauskaitei už novelę „Nekaltutis“. Gal galite pasidalyti šio kūrinio skaitymo patirtimi? Juk minėta novelė turbūt artima romanui „Valentina“? Kaip paaiškintumėte tai, kad Jūsų Tėvelis buvo itin jautrus savo kūriniuose rašydamas apie moterų pasaulėvoką?

Ši ypatinga novelė „Nekaltutis“ išsiskyrė iš visų kitų meistriškumu. Be to, giliai priminė Antano Vaičiulaičio kūrybos bruožus: pasaulėjautos jautrumą ir žmogiškumą, odisėją apie savęs paieškas, meilę ir jausmus, spindinčias gamtos refleksijas ir stilingą kalbą. Pasakojama apie  moteriškas temas, bet novelės moteris nėra tragiška, kaip „Valentinoje“ arba „Šiaurietėje“ – ji  išsigelbėja. Tai – XXI amžiaus ypatybė: moteris valdo savo likimą. Novelė primena ir kitą Antano Vaičiulaičio kūrybos bruožą, kurį taikliai yra apibūdinęs Juozas Aputis: „Žmogus taip dažnai turi suklupti, suklupęs bandyti atsikelti ir vėl sakyti, kad gyvenimas yra gražus“. „Nekaltutį“ su „Valentina“ sunkoka būtų gretinti, nes pernelyg skiriasi meilės, moteriškumo, dvasinio gilumo mąsteliai.  Tėvelis gerbė moteris ir žiūrėjo į jas idealiai. Jo jautrumas, gerumas  ir kantrumas leido suprasti moteris, jų gyvenimo sprendimus ir jas užjausti. Aišku, mes norime paremti Tėvelio kūrybos vertybes, bet turime atsižvelgti į mūsų laikų situacijas, kad kūryba ir idėjos būtų gyvos, realios dabar.

Jūsų Tėvelis buvo katalikiškos krypties rašytojas? Ar šios vertybės svarbios ir Jums?

Tėvelio kūryboje ryškus krikščioniškų vertybių spektras: meilė artimui, meilė Tėvynei, meilė Dievui. Savo novelėse, apsakymuose, legendose, padavimuose, pasakose piešė gyvenimo nuskriaustųjų paveikslus ir dažnai išreiškė krikščionišką pasaulėžiūrą. Mes augome ir brendome katalikiškoje šeimoje. Krikščioniškos vertybės buvo skiepijamos nuo pirmų gyvenimo dienų. Taip pat ir vėliau savo šeimose stengėmės ugdyti katalikiškas vertybes. Lietuvybė mums visuomet buvo surišta su katalikybe, tradicine tikyba. Lankėme katalikų amerikonų mokyklas, lituanistines mokyklas, lietuviškas pamaldas, lietuviškas stovyklas, kurias vedė Nekaltosios Mergelės Marijos vienuolės Putname, Connecticute, vėliau Neringoje, Vermonte, priklausėme Ateitininkų ir Lietuvių skautų organizacijoms. Mūsų vaikai irgi lankė lietuviškas ir katalikiškas mokyklas, stovyklas. Aš dirbu katalikų Seton Hall Universitete, o sesuo Joana jau dvidešimt metų dirba mokytoja katalikų pradinėje ir vidurinėje mokykloje. Vašingtone kas mėnesį ir Baltimorėje kas savaitę laikomos lietuviškos pamaldos, kur ir mes dalyvaujame.

Jūsų Tėvelis redagavo „Aidus“. Turbūt iš arti matėte, kuo gyveno to laikmečio Amerikos lietuvių kultūrinė spauda? Ar galima būtų lyginti Lietuvos kultūrinę spaudą su ano laikmečio išeivijos periodika? Kokie panašumai ir skirtumai labiausiai išryškėtų?

Antanas Vaičiulaitis buvo ne tik rašytojas, diplomatas, dėstytojas, bet ir įvairių leidinių redaktorius ir bendradarbis. Redagavo ir bendradarbiavo „Studentų žodyje“, „Amerikoje“, „Drauge“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Ilgiausiai redagavo žurnalą „Aidai“. Tai vienas svarbiausių kultūros, literatūros ir meno žurnalų, leistų Amerikoje, o dabar perkeltas ir leidžiamas Lietuvoje.

Turėčiau pasakyti, kad sunku lyginti išeivių ir anuometinės Lietuvos periodinę spaudą. Išeivijoje rūpėjo išlaikyti lietuvių žodį, lietuvių kultūrą. Labai skirtingi laikai ir spaudos tikslai. Išeiviai daug darė dėl Lietuvos nepriklausomybės idėjos, išsivadavimo. Kultūra buvo tokių svajonių ir veiklos pagrindas. Amerikoje išeivių rašytojai buvo patekę į daugiasluoksnę kultūrinę aplinką. Tačiau ir tokiomis sąlygomis buvo kuriamas lietuvių teatras, opera, saugoma ir puoselėjama lietuviška spauda. Joje buvo siekiama priminti lietuvos klasikus: Donelaitį, Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną… Žurnaluose buvo spausdinami ir geriausių Europos ir Amerikos rašytojų verstiniai kūriniai, filosofiniai straipsniai, publikacijos politinėmis ir istorinėmis temomis. Lietuvoje, aš manau, nebuvo pavojaus prarasti lietuvių kultūrą: gyvavo teatras, kinas, knygų leidyba. Nenoriu kalbėti apie ideologinius momentus. Lietuvoje veikė ir tebeveikia Kultūros ir Švietimo ministerijos, kurios skatino ir skatina plėtoti lietuvybę. Per Sąjūdį ir tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos kultūrinė spauda daug ką buvo perėmusi iš išeivijos spaudos. Laisvės, sąžinės ir kitų dorinių vertybių klausimas buvo visiems svarbus. Šiandien Lietuvai svarbūs kiti dalykai. Manau, kad mažėja tautinių vertybių ilgesys ir noras dėl jų gyventi, aukotis. Nusveria kiti, materialūs, ekonominiai interesai.

Amerikoje lietuvybės išlaikymas priklausė nuo pačių išeivių – kiekvienas intelektualas ar paprastas žmogus, kuris buvo neabejingas savo Tėvynei, laisvalaikį skirdavo tam, kad padėtų išsaugoti ir išlaikyti lietuviškas tradicijas, kultūrą.

Apibūdinkite šiandienos Amerikos lietuvių literatų ryšius su Lietuvoje kuriama literatūra. Ar daug skaitote dabar Lietuvoje leidžiamos literatūros? Kokias pastebite tendencijas?

Jau Sąjūdžio metais Tėvelis ir kiti egzodo rašytojai pajuto daugiau laisvės Lietuvoje: jų kūryba buvo pradėta skaityti, viešai palankiai vertinta, leistos knygos. Po Nepriklausomybės atkūrimo, aišku, padėtis labai pasikeitė: Lietuvoje buvo leidžiama daug egzodo autorių knygų, jas visi skaitė, apie jas daug kalbėta ir rašyta. Šiandien, atrodo, vėl pradėta daugiau vertinti Lietuvoje kuriančius poetus ir prozininkus, ypač jaunuosius. Matyt, tai yra normalu. Juk jau užaugo nauja karta, kuri negyveno „prie sovietų“. Ar Amerikoje skaitoma naujausia lietuvių literatūra?   Aišku, skaitoma, tik sunku pasakyti, kiek tų skaitytojų. Dabar skaityti galima ne tik popierines knygas, bet ir internete publikuojamus tekstus. Gerai, kad „Metuose“  ir „Literatūroje ir mene“ skelbiami kūriniai gali būti surandami internete. Kas nori, perskaito. Mūsų karta labai vertino literatūrą, o šiandien atvykusieji į Ameriką gal linksta prie kitų vertybių – daugiau mėgsta muziką ar dailę…

Lietuvoje leidžiamų knygų ne taip dažnai gauname. Esu kitos srities specialistė, todėl tikrai negaliu kalbėti apie visus literatus ir negaliu išryškinti sąsajų ir skirtumų tarp kuriančiųjų Lietuvoje ir išeivijoje. Galiu tik numanyti, kad Amerikoje gyvenančių ir kuriančių gretos retėja. Deja, Amerikoje gimusių jaunuolių pomėgiai ir prioritetai jau kiti. Yra keletas dabartinių Amerikos lietuvių rašytojų, kurių knygos neseniai išleistos angliškai. Perskaitę Daivos Markelytės „White Field Black Sheep“ – autobiografiją apie pirmos kartos Amerikos lietuvės jaunystę augant Cicero, Illinois, – matome daug panašumų su savo gyvenimais. Kitos rašytojos, Rūta Šepetys „Between Shades of Gray“ ir Laima Vince, kuri neseniai išleido „The Snake in the Vodka Bottle“  ir „Lenin`s Head on a Platter“, yra autorės, kurių knygas įdomu skaityti.

Jūs ir Jūsų seserys esate premijos mecenatės. Kaip vertinate literatūros mecenavimo padėtį Amerikos lietuvių literatų bendruomenėje?

Po Antrojo pasaulinio karo, norint paskatinti kurti jaunesniuosius ir brandesnio amžiaus rašytojus, buvo steigiamos įvairios premijos: tai ir žurnalo „Aidai“, laikraščio „Draugas“ premijos, buvo įsteigta Lietuvių fronto bičiulių premija, Lietuvių fondo premija už geriausią kūrinį, Lietuvių bendruomenė apdovanodavo įvairius meno kolektyvus, taip pat Lietuvių rašytojų draugija JAV buvo įsteigusi įvairias premijas… Gyvenant svečioje šalyje yra sudėtinga išlaikyti senas geras tradicijas, nes, kaip minėjau,  kuriančiųjų gretos mąžta.

Amerikoje privatūs meno mecenatai yra dažnas reiškinys. Valstybė mažai ką remia. Lietuvių literatai buvo ir tebėra skatinami premijomis, kurias įsteigė Lietuvių rašytojų draugija, kitos kultūrinės  draugijos ir fondai, bet lėšas joms juk sukaupia privatūs asmenys. Man ir seserims dabar labai svarbu išsaugoti Tėvelio tėviškę Vilkaviškyje, dėl to šeima įkūrė Antano Vaičiulaičio Tėviškės labdaros ir paramos fondą.

Esate vieno iš Amerikos universitetų programų vedėja. Kokios tai patirtys? Ar matote šios srities neišnaudotų galimybių Lietuvoje?

Esu Katalikų studijų centro Seton Hall universitete programų vedėja. Planuojame ir vykdome seminarus, kursus, konferencijas, ruošiame leidinius, programas studentams, akademikams ir kitiems specialistams universitete ir visame pasaulyje. Kiekviename krašte yra specifinės darbo sąlygos ir vertybės, prie jų reikia prisiderinti, bet, aišku, mūsų stilius amerikoniškas: atvirumas, noras bendradarbiauti, užmegzti ir tęsti ryšius, kad kuo pastoviau ir ilgiau gyvuotų vertingi projektai, kad pasiektume kiek galima daugiau žmonių. Mano nuomone, Lietuvoje puikiai ir korektiškai organizuojamos panašios programos. Apskritai žmonės daugiau intelektualūs, bet jeigu būtų daugiau vienybės siekiant bendro tikslo, būtų idealu.

Koks yra Jūsų Tėvelis Jūsų atmintyje – šeimos žmogus, užsiėmęs diplomatas ar rašytojas? O gal visa kartu? Ar teko su Juo kalbėtis apie lietuvių literatūros ateitį? Kokie buvo jo lūkesčiai?

Šiemet mes minime Tėvelio mirties dvidešimtąsias metines, bet tai reiškia, kad minime jo gyvenimą. Ką reiškia gyventi su ypatingu žmogumi ir dėl tikslų, didesnių už save! Mes iš mažens pajutome, kad augome ypatingoje atmosferoje, mūsų namuose dažnai lankėsi lietuviai rašytojai, menininkai, diplomatiniai svečiai. Pajutome tėvų skausmą, atskirtį nuo tėvynės ir tėviškės, nuo brangiųjų žmonių, nepažinome nei savo senelių, nei giminių labai ilgai. Užaugome lietuvių bendruomenės veikloje, kovodami už Lietuvos Nepriklausomybę, džiaugėmės  kartu, kai Nepriklausomybė buvo atkurta. Tėvelis buvo „Amerikos balso“ Lietuvos skyriaus darbuotojas. Jisai visuomet dirbo, rašė savo kabinete ir skaitė nuolat, su knyga užmigdavo. Vis dėlto daugiausiai mes prisimename Tėvelį kaip šeimos žmogų, gerąją ir ramiąją mūsų šeimos sielą.   Paėmęs už rankos, išvedė mus ir po to kiekvieną anūkėlį parodyti gražų pasaulį ir stebėtis gamtos grožiu. Paskui supratome, kaip mes tinkame tame pasaulyje, kaip tas gerumas ir grožis atsiskleidžia darbuose, gamtoje, mene, rašytame žodyje ir kitame žmoguje. Mes galime rasti tą pasaulį jo kūryboje, tą dovaną, kurią jis paliko pasauliui, paliko ir mums, todėl mums lengviau gyventi. O šiuo metu esame sumaniusios išleisti tris naujus Tėvelio kūrybos leidinius, tai, matyt, jo kūryba tebegyvuoja….

Tėvelis rašė: „Aš laimingas būčiau, jei iš tų raštų, bent vienas – vienų vienintelis žodis nueitų į tolimąsias naujas gadynes. Tada man vaidentųsi, kad jis, tas žodis, ten žiburiuoja, kaip rasos lašelis pievoje, kai rytų saulė teka –ir to pakaktų mano širdies ramybei ir paguodai.“ Tikimės, kad jis ilsisi ramybėje kartu su mūsų Mama ir kad tas žodis spindi ir kvėpuoja.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.