2012 07 16

Kitos knygos

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Ana Politkovskaja. Laisvė ar mirtis? Kartais tai yra vienas ir tas pat

Portretas.
Žurnalistė Ana Politkovskaja. TASS nuotrauka

2006 m. spalį nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja (1958–2006) šiandien tapo tikra XXI a. ikona, simbolizuojanti tiesų žodį ir bekompromisę laikyseną prievartos, žudynių bei karų pasaulyje.

Pradėjusi rašyti Rusijos valdžiai itin nepatogiomis Čečėnijos karo temomis, ji nepabūgo valstybės grasinimų ir pilietiškai drąsiais straipsniais toliau plėšė melo šydą nuogrobuoniškos Putino Rusijos, prisidengusios karo prieš te­rorizmą mitu. Rašė tol, kol jos nepakirto samdyto žudiko kulka…

Neseniai leidykla „Kitos knygos“ išleido Anos Politkovskojos knygą „Tik tiesa, nieko daugiau“, kurioje surinkti geriausi ir aktualiausi A. Politkovskajos straipsniai, 1999–2006 m. publikuoti laikraštyje „Novaja gazeta“. Šiose publikacijose žurnalistė preciziškai užfiksavo itin žiaurų civilių Čečėnijos gyventojų kankinimą ir žudynes, drąsiai aprašė įkaitais paimtų „Nord-West“ miuziklo žiūrovų dramą bei ne mažiau žiauresnę įkaitų tragediją Beslane. Daug dėmesio savo rašiniuose skirdama valdžios korupcijai ir savivalei, žurnalistė pelnė daugybę apdovanojimų už svarų indėlį į tiriamąją žurnalistiką bei kovą už žmogaus teises.

Skelbiame ištrauką iš Anos Politkovskojos knygos „Tik tiesa, nieko daugiau“.

Čečėnijos karas buvo pradėtas iš naujo 1999 metais kaip atsakas į čečėnų įvykdytą kaimyninio Dagestano užpuolimą ir namų sprogdinimus Rusijos miestuose, per kuriuos žuvo daugiau kaip 300 žmonių. Plačiai paplitusi nuomonė, kad tai surežisavo pati Rusijos vyriausybė, vadinasi, ji yra atsakinga už savo piliečių žudynes dėl politinių motyvų. Buvęs FST direktorius Vladimiras Putinas, pasinaudodamas antičečėniškos isterijos banga, 2000 metais per prezidento rinkimus atėjo į valdžią kaip būsimas tautos gelbėtojas. Ana Politkovskaja be kompromisų rašo apie karą ir jo žiaurumus.

2000 m. kovo 27 d.

Tai yra nežmoniški pasakojimai. Kalbama, kad patikimumo dėlei juos reikėtų padalyti iš kokio nors skaičiaus (10, 100, 200?). Kad ir kaip dalytum – vis tiek bus klaiku.

Ant nesuprantamos paskirties betoninių darinių, užtiestų pilkomis antklodėmis ,,nuo JTO“, susikūprinę ir susirietę sėdi vaikinas ir mergina. Mes mėginame kalbėti apie ateitį. Aš – apie perspektyvą, apie principinius dalykus, apie tai, kas svarbiausia: ,,Kas toliau? Ką rengiatės veikti gyvenime?“

Jie – tiktai apie konkrečius, šios dienos reikalus: ,,Rytoj eisime į kalnus čeremšos (meškinio česnako). Daugiau nėra ko valgyti.“

Aš vėl – apie geresnę dalią, apie svajones, apie žmogiškai suprantamus dalykus: ,,O gėlės kalnuose jau žydi?“

– Ten yra bombų. Nesusprogusių. Ir daugybė kareivių, – pasigirsta neskubus ir bejausmis atsakymas, o už šių žodžių lyg vėliava plazdena neapykanta.

Jie – brolis ir sesuo. Aštuoniolikos ir dvidešimties metų. Aslanbekas ir Rezeda. Pirmojo karo metu buvo paaugliai, per antrąjį – užsigrūdino. Rezeda dar kartais slapčia nusišypso, o Aslanbekas niūrus kaip purvinas betonas aplink. Abu prasėdėjo rūsiuose visus bombardavimus ir apšaudymus. Iki pat vasario 5 dienos – tą dieną įvyko jų asmeninės dramos finalas: tėvą, 1946 metais gimusį Salmaną Bišajevą, Grozno miesto Kislovodsko gatvės 3 namo kieme, Aldų kaimo (Černorečijės rajonas) „valymo“ metu žvėriškai nužudė federalai. Nužudė ir išvilko kūną. Tik po trylikos paieškų dienų vyresnioji Aslanbeko ir Rezedos sesuo 30-metė Larisa surado brangius palaikus. Ji nugramdė Salmano smegenis nuo sienos į ryšulėlį, kad galėtų palaidoti. Tada visi kartu išėjo į Ingušiją. Dabar jų būstas – vadinamasis ,,Karjeras“ Karabulako miesto pakraštyje. Čia savo dienas baigia statybinių medžiagų gamykla, iš jos ankstesnio klestėjimo liko tik daugybė pusiau sugriautų mūrinių ūkinės paskirties ,,maišų“. Viename iš šių betoninių džiunglių boksų ir apsigyveno Aslanbekas su Rezeda. Šalimais gyvena dar 30 žmonių, iš jų 23 – vaikai ir jaunimas. Dauguma – 22, 20, 17, 16, 15 metų amžiaus… Savo landynę jie vadina diskoteka, bet tai tik pokštas: ten nėra nei muzikos, nei šokių. Svečius pasitinka dviaukščiai gultai, o ant jų sėdintys jaunuoliai ir merginos – 23 poros jaunų, bet užgesusių akių ir nuleistų rankų. Pas Aslanbeką ir Rezedą visi nusigavo vedini tolimų giminystės ryšių ir bendro ,,intereso“ – išgyveno „valymus“, kurių metu buvo sušaudyti jų tėvai, seneliai, broliai, seserys, tetos…

– Apie ką jūs paprastai čia kalbatės?

– Kiauras dienas – apie tai, ką ir kaip nužudė, kur surastas kieno kapas. Siaubas, – atsako 17-metė Fatima Doldajeva, Grozno 2-osios gimnazijos 1999 metų laidos aukso medalininkė. Fatima sako gryną tiesą. Nuo šių kalbų į vakarą pradedi kraustytis iš proto: mirtis – pagrindinė pokalbių tema visose Čečėnijos ir Ingušijos pabėgėlių stovyklose.

Moters galva su raudona skarele

Sultanas Šuaipovas atvažiavo į Ingušijos oro uostą ,,Mag“ ankstyvą rytą, nors jam visi kartojo, kad pastangos bus bevaisės. Bet Sultanas patikėjo radiju, kuris pranešė, jog į Ingušiją trumpam užsuks eilinė Europos Sąjungos delegacija. Jis nusprendė: tiesiai prie trapo jis privalo viską papasakoti užjaučiantiems užsieniečiams.

Sultanas gyveno Grozne visą karą ir saugojo savo namus. Jis atrodo kaip sukriošęs senis, nors jam tik 45-eri. Žila galva nevalingai trūkčioja, nervinis tikas timpčioja akių vokus, kūnas periodiškai tampomas konvulsijų. Sultanas labai serga – vasario 20 dieną jam teko keliose gatvėse (savojoje ir kaimyninėse) rasti 51 lavoną, 21 iš jų palaidoti (kiek pakako jėgų), prieš laidodamas jis užšifravo kiekvieną atskiru numeriu, o 30 kūnų, neturėdamas jėgų kitaip palaidoti, suguldė į automobilių serviso duobę Trečiojoje Linijoje.

Visus 51 žmogų Naujosios Katajamos mikrorajone žvėriškai nužudė operacijos, vadinamos ,,valymu“, metu. Naktį iš 19-os į 20-ą. Dauguma žuvusiųjų – Sultano kaimynai ir draugai. Kalbama, kad ten siautėjo įžymioji 205-oji brigada. Keršijo už praeito karo aukas. Vasario 19 dieną į Penktąją Liniją, gimtąją Sultano gatvę, atėjo kareiviai ir pasakė iš rūsių išėjusiems gyventojams: ,,Greičiau dinkite iš čia. Tie, kurie ateina po mūsų, jus visus išpjaus.“

– Kareiviai išvyko, – pasakoja Sultanas, – o mes, kaimynai, iš jų pasijuokėme: gudruoliai! Nori, kad mes pabėgtume ir jiems būtų patogiau plėšti mūsų namus! Po kareivių atėjo greitojo reagavimo padalinys – labai padorūs vaikinai, ir vėl nieko neįvyko. Mes atsipalaidavome. Košmaras prasidėjo artėjant nakčiai. Temstant į mūsų gatves atvyko dar kažkokių federalų. Vieną pirmųjų nušovė kaimyną Seitą Selimą iš Dunojaus skersgatvio, jam buvo maždaug 50 metų, – už tai, kad paklausė kareivio, kokiai kariuomenės rūšiai priklauso. Kai laidojome Seit Selimą jo namo kieme, vėl atvyko tie patys federalai. Paklausė: ,,Nuo ko jis mirė?“ Paklausė kaip tik tas, kuris nušovė. Mes atsakėme: ,,Skeveldra.“ Laidojome Seitą Selimą ryte ir jau žinojom: jeigu pasakysime tiesą, mus sušaudys. O tas, kuris nušovė Seitą Selimą, nusikvatojo išgirdęs mūsų melą, – jam, jaunam vaikinui, buvo malonu, kad mes, seniai, jo bijome.

Bet grįžkime į sutemų laiką. Iš namo Nr. 36 į Penktąją Liniją pasitikti federalų staiga išėjo 74 metų Saidas Zubajevas, o kareiviai privertė jį ,,šokti“ – šaudė automatais į žemę prie kojų, taip versdami jį šokčioti vengiant kulkų. Senis pavargo – jį nušovė. Ir šlovė Alachui! Saidas nesužinojo, ką padarė jo šeimai.

Sultanas nutyla, vis aukščiau lošia galvą. Jis nenori, kad išdavikės ašaros nutekėtų per skruostus: niekas neturi pamatyti jo silpnumo. Sultanas kresteli galvą – sugena ašaras atgal, į raukšlėtus paakius, ir tęsia:

– Apie 9 valandą vakaro išlaužęs vartus į Zubajevų kiemą įsiveržė šarvuotis. Operatyviai ir be nereikalingų žodžių kareiviai išvedė iš namų ir išrikiavo prie laiptelių 64-erių Zainab, senuko žmoną. Jų dukrą, 45-erių Maliką, rusų milicijos pulkininko žmoną. Mažąją aštuonmetę Malikos dukrelę Aminą. 40-metę Saido ir Zainab dukrą Mariet. 44 metų Saido sūnėną Saidachmedovą. 35 metų Saido ir Zainab sūnų Ruslaną. Jo nėščią žmoną Luizą. Jų aštuonmetę dukrą Elizą. Kelios kulkosvaidžių šūvių serijos – ir visi mirę, guli prie tėvų namo. Štai taip šiame pasaulyje neliko nė vieno iš Zubajevų, išskyrus Inesą – keturiolikmetę Ruslano dukrelę. Ją, labai dailią mergaitę, prieš sušaudymą kariškiai įžvalgiai nuvedė į šalį, o paskui kažkur nusitempė.

– Mes labai uoliai ieškojome Inesos, bet ji tarsi išgaravo, – pasakoja Sultanas, – manome, kad ją išprievartavo ir užkasė. Kitaip būtų grįžusi laidoti savo artimųjų. Kartu su Zubajevais tą naktį žuvo ir 55-osios mokyklos direktorius Idrisas – jį iš pradžių ilgai mušė daužydami į sieną, sulaužė jam visus kaulus, o tada kontroliniu šūviu į galvą pribaigė. Kitame name radome greta gulinčias 84 metų rusę senučiukę ir jos 35-metę dukrą Larisą, Grozne žinomą advokatę, – abi išprievartautos ir nušautos. Kieme tįsojo 42 metų Čečėnijos valstybinio universiteto profesoriaus fiziko Adlano Akajevo lavonas su kankinimų žymėmis. 47 metų Damilchanui Achmadovui nukirto ne tik galvą, bet ir rankas. Skiriamasis baudžiamosios operacijos Naujosios Katajamos gyvenvietėje požymis – daugeliui nukirstos galvos. Aš mačiau kelias kruvinas trinkas malkoms kapoti. Pavyzdžiui, Šefskajos gatvėje stovėjo tokia trinka, į ją buvo įkirstas kirvis ir padėta – moters galva su raudona skarele, o šalimais, ant žemės, begalvis kūnas, bet vyro. Dar radau nukirsdintą begalvį man nepažįstamos moters kūną, jos pilvas buvo perpjautas ir į jį įkišta galva. Jos galva? Kieno nors kito galva?

Ką daro žmonės rytais po pogromų? Vasario 20 dieną išlikę gyvi vyrai atplėšė skiaučių nuo žuvusiųjų drabužių ir pririšo prie medžių, po kuriais juos palaidojo, šakų. Kodėl? Kad vėliau, kada nors po karo, žmonės galėtų rasti artimųjų kapus. Dabar Naujosios Katajamos gyvenvietėje, lyg pateisindami keistoką japonizuotą pavadinimą, auga daugybė skiautelėmis nukabinėtų medžių. Japonijoje pina įvairiaspalves juosteles ir jas kabina ant šakų – kaip ženklą, kad kažką myli ir prisimena.

– Na bet kodėl jūs laiku neišėjote iš Grozno? Nepersikėlėte į Ingušiją? Jūs? Taip pat ir Zubajevai? Ir profesorius Akajevas? Ir Idrisas? Ir advokatė Larisa? Visi kiti, kurių dabar jau nėra?

Sultano atsakymas pritrenkiantis: ,,Apšaudymų metu rūsiuose dažnai apie tai kalbėjomės. Labai tikėjome, kad generolai sako tiesą: ateis kariuomenė, gyvenimas susitvarkys. Todėl tikėjomės geresnės ateities, saugojome namus, norėjome pirmieji įsidarbinti po išlaisvinimo…“

Jie mumis tikėjo! Jie mumis pasitikėjo! Už tai mes juos nužudėme! Štai kaip išėjo.

Sultanas nuėjo sušilti į oro uosto pastatą – jokia Europos Sąjungos delegacija neatskrido, o iš lėktuvo išlipę svarbūs valdininkai iš Maskvos sėdo į prie pat trapo privažiavusius automobilius ir nurūko. Niekas Sultano neišklausė. ,,Tikriausiai reikėjo apsipilti benzinu, kad atkreiptų į mane dėmesį“, – rimtai pasakė jis ir susikūprinęs nukiūtino šalin. Vienišas, senas čečėnas, palaidojęs 21 lavoną ir neįstengęs palaidoti dar trisdešimties. Jo galva vis labiau kretėjo ir nedavė ramybės rankoms – kas kelios minutės Sultanas gaudė krintančią kepurę.

Sušaudytas pasas

 – Kaip aš dabar grįšiu per postus į Čečėniją?! Pamatę tokį pasą, federalai tikrai supras, kad mane kažkas pašovė ir būtinai areštuos. O jeigu papasakosiu tiesą, mane paprasčiausiai sušaudys, – pabėgėlė groznietė Chedi Machauri kalba vos ištardama žodžius ir su pertraukomis, bet kviečia visus, kurie ją girdi, pažvelgti į jos raudonąją knygelę. Vaizdelis iš tikrųjų neįprastas: jos pasas peršautas ir per dvi skylutes galima žiūrėti į pasaulį. Iš antrojo peršauto dokumento puslapio į jus žvelgia įdomi jauna gruzinė, tokių subtilių veido bruožų ir slėpiningų akių, kad nėra jėgų perkelti žvilgsnį nuo fotografijos į dabartinį originalą priešais.

Chedi verkia – ji viską supranta. Ji įsitikinusi, kad tai – galas, ji niekuomet nenusigaus iki Grozno. Ji bijo uniformuotų žmonių.

Chedi istorija paprasta ir baisi. Visą karą ji kartu su savo penkiais vaikais išgyveno Ingušijoje, Nesterovskajos kaime po svetimu stogu. Kai per televizorių pranešė, jog Groznas išlaisvintas, ji nusprendė nuvykti ten ir apžiūrėti savo namus Pugačiovo gatvėje. Norėjo išsiaiškinti, ar jau galima sugrįžti namo. Chedi išvyko kartu su drauge, savo kaimyne ir Grozne, ir Nesterovskajos kaime – ruse Larisa Džabrailova, keturių vaikų motina. Pakeliui prie jų prisidėjo ir pažįstama čečėnė Nura, keliaujanti į miestą tuo pačiu tikslu. Iki Chedi namo Nr. 201 nusigavo tik kitą dieną ir ten rado tiktai plikas sienas. Nuėjo apžiūrėti Larisos ikikarinio būsto. Čia atsitiko tai, ko šiandien labiausiai bijo Čečėnijos gyventojai: trijulė užtiko marodieriaujančius kariškius. Kareiviai krovė ant šarvuočio čiužinius, kėdes, pledus. Netikėtai iš skersgatvio išnirusios moterys susidūrė su grobikais akis į akį.

Chedi, Larisą ir Nurą, žinoma, suėmė. Joms užrišo akis. Užlaipino ant šarvuočio, kažkur vežė. Paskui nulaipino ir įsakė eiti pirmyn susikibus rankomis. Netrukus liepė nusiimti raiščius nuo akių. Moterys pamatė, kad stovi kažkokio namo griuvėsių vidury priešais sieną – ir viską suprato. Pirmąją nušovė Larisą. Jai buvo 47, ji mirė iškart, nesikankindama. Prieš mirtį Larisa labai prašė kareivių pasigailėti, šaukė: ,,Aš esu rusė, kilusi iš pamaskvės! Mes nieko nematėme! Niekam nesakysime!“ Čečėnę Nurą nužudė antrą. Ji taip pat maldavo: ,,Vaikinai! Man tik 43 metai! Aš turiu tris sūnus! Tokius kaip jūs!“

– Aš buvau trečia, – baigia pasakoti savo istoriją Chedi. – Į mane nukreipė automatą, ir viskas pasibaigė. Atsipeikėjau nuo stipraus skausmo. Tik vėliau supratau, kas atsitiko. Į mane šaudė, likau gyva, bet netekau sąmonės, o kareiviai, matyt, nepatikrino, ar aš miriau. Mūsų kūnus jie suguldė kartu, užmetė šalimais besivoliojantį čiužinį ir jį padegė. Norėjo sudeginti kūnus ir taip paslėpti visus pėdsakus. Tada aš ir atsipeikėjau – nuo aštraus skausmo. Ugnis laižė mano koją. Kareivių jau nebuvo, iššliaužiau iš po čiužinio, ilgai gulėjau, o tada vis dėlto nutariau šliaužti. Mane, netekusią sąmonės gatvėje, paėmė dvi čečėnės, ėjusios melžti karvių. Atsipeikėjau rūsyje. Ten buvo ir daugiau sužeistųjų, kažkokie žmonės pasamdė autobusą ir išsiuntė mus į Ingušiją.

Su apšaudyta moterimi susitikome Sunžos rajono 1-ojoje ligoninėje (Ordžonikidzės kaime Čečėnijos ir Ingušijos pasienyje). Chedi dabar labai blogai jaučiasi. Ji iš dalies paralyžiuota – kulkos perskrodė visą kūną, ją kankina peršautos nugaros skausmas, kliudytos nervų galūnės, viršutinė kūno dalis nejudri, ji nejaučia rankų, medicininė prognozė kol kas neaiški.

– Už ką? – klausia motiną slauganti 13 metų vyresnioji Chedi dukrelė. – Ji juk tokia gera ir švelni. Ji tik labai norėjo grįžti į namus.

Įėjusi medicinos seselė pradėjo tvarstyti sužeistąją Chedi. Visas jos pilvas – sukrešusio kraujo triušenos. Tai ir yra ,,paso pėdsakai“. Chedi neprisimena, kaip visa įvyko, – po sušaudymo ji buvo be sąmonės, bet mano, kad pabaigoj kareiviai šaudė jai į pilvą. Būtent toje vietoje kabojo rankinė su pasu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aldų košmaras

Pats laikas sugrįžti į ,,Karjerą“, pas Aslanbeką ir Rezedą. Vėl sėdime kartu su jais ant betoninių liejinių, ir jaunuolis pasakoja, kaip Aldų kaime siautėjo kariškiai. Ne tik žudė, bet ir tyčiojosi. Jo tėvui išrovė visus auksinius dantis kartu su sveikaisiais, o jų kaimynei, senolei Rakjat, perplėšė burną iki ausų, nes nesugebėjo išplėšti protezo.

Rezeda pradeda piešti jų gatvės Alduose ir baudėjų judėjimo schemą. ,,Štai mūsų namas, – sako Rezeda, – o štai čia kaimyno pensininko Sultano Temirovo. Jam, dar gyvam, kontraktininkai nupjovė galvą ir ją išsivežė. Mums jie paaiškino: paprastai pasiima galvą, jeigu įtaria nukentėjusįjį turint giminystės ryšių su čečėnų smogikais. Mūsų Temirovo brolis buvo paskutinio, ikikarinio Čečėnijos parlamento pirmininkas. Todėl Sultano lavoną numetė šunims. Vėliau, kai federalai nuėjo į kitus namus, kaimynai atėmė iš sulaukėjusių šunų kairę koją ir paslėpsnius – juos ir palaidojo.

Liudininkai mano, kad per valymą Alduose žuvo daugiau kaip šimtas žmonių – kol kas tikslesnių duomenų nėra. Ypač nukentėjo tie, kurie buvo Voronežo ir Matašo Mazajevo gatvėse. (Mataša Mazajevas – šiame kaime gimęs ir užaugęs Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungos didvyris.) Toks pasirinkimas atsitiktinis: didvyrio vardo gatvė – pirmoji įėjus į Aldus.

Rezeda tęsia įsivaizduojamą kelionę po namus: ,,Praėjome mūsų namą. Bobutės Rakjat namus. Sultano Temirovo. Toliau – Chaidarovų namai. Ten sušaudė tėvą ir sūnų – Gulą ir Vachą. Seniui buvo daugiau kaip 80 metų. Su jais kartu gyveno nejaunas Avalu Sugaipovas, pas jį gyveno bėglių. Mes nesuspėjome įsiminti jų vardų, bet tai buvo du vyrai, moteris ir penkiametė dukrytė. Visus suaugusius sudegino ugniasvaidžiu, taip pat motiną dukros akivaizdoje. Prieš egzekuciją kareiviai davė mažylei kondensuoto pieno skardinę ir pasakė: ,,Eik, pasivaikščiok.“ Mergaitei tikriausiai pasimaišė protas. Voronežo gatvėje, 120 name, gyveno Musajevai. Sušaudė senąjį Jakubą, jo sūnų Umarą, sūnėnus Jusupą, Abdrachmaną ir Suleimaną. Gyvą paliko tiktai šeimininką – senį Chasaną. Jį laikė visos Černorečijės seniūnu. Vis dėlto senuką paliko gyvą ne šiaip sau: kojų spyriais federalai nužudytųjų Musajevų kūnus sugrūdo į krūvą, liepė seniui atsigulti skersai ant jų ir nesijudinti. Po to iš automato plykstelėjo į jį, sužeidė ir pasakė, kad, jeigu atsistos, – bus nužudytas. Pastovėjo, parūkė – Chasanas nejudėjo. Nuėjo patenkinti. Aš negaliu daugiau pasakoti!“

Rezeda išbėga į gatvę. Aslanbekas nušliaužia per gultus į kampą, nusisuka, toliau kalba jų vyriausioji sesuo Larisa. Ji pasakoja apie dalykus, kurie psichiškai sveiko žmogaus protu nesuvokiami. Apie tai, kad medžiai jų gatvėje dabar ,,papuošti“ beformėmis kruvinomis dėmėmis, nes prie jų šaudydavo žmones. ,,Bet kamienų nenuplausi! Aš pati niekuomet negalėsiu ten grįžti – negaliu gyventi greta tų medžių, prie kurių nužudė žmones, kuriuos pažinojau ir mylėjau. Kai mes išvažiavome iš Aldų, matėme: likę gyvi vyrai verkė kaip moterys, o jaunuolių barzdos pražilo. Ingušijoje per televizorių pamačiau reportažą apie valymą Alduose. Parodė snaiperę, lyg ir čečėnę, kuri šaudė į federalus iš Aldų namų, todėl ir valymas buvęs toks žiaurus. Aš net aiktelėjau: tai buvo Černorečijėje visiems žinoma alkoholikė Tania Rudoji. Beje, rusė. Jau dveji metai jos rankos taip drebėjo, jog vargiai šaukštą galėdavo išlaikyti – mes ją pamaitindavome karts nuo karto. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Tania Rudoji – viso Aldų košmaro pateisinimas?“

Nuo gultų nušoko kokių septynerių metų berniukas. Jis atkišo iš medžio išdrožtą automatą ir riktelėjo: ,,Tu – rusė?“ Suaugusieji jį sudraudė, bet jis šūktelėjo: ,,Tu fašistė!“

Kaukaze vykstantis karas nuo galvos iki kojų apdrėbė purvu visą tautą. Ar jau pradėjote svarstyti, kaip visa tai nusiprausime? Kiek prireiks laiko? Prisiminkite, Vokietija pusę amžiaus plėšė nuo savęs tautinės gėdos draiskanas. Visus tuos metus vaikai žaidė karą šaudydami į vokiečius, o suaugusieji juos tik skatindavo! Ir štai dabar mes tapome vokiečiais? Per kiek laiko čečėnų vaikai liausis žaisti karą, kuriame pats blogiausias berniukas vaidins rusą?