2021 07 14

Sigita Kupscytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Bastilijos dieną – pasivaikščiojimas Prancūzijos revoliucijos pėdsakais

EPA nuotrauka

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2012 m. liepos 16 d.

Prancūzijoje Bastilijos diena – tai žmogaus teisių, laisvių, demokratinės visuomenės šventė. Prancūzijos revoliucija, įvykusi Švietimo epochos kontekste ir šalį sekinančio monarchinio valdymo kulminacijoje, pažymėjo reikšmingą momentą tiek šalies, tiek visos Europos istorijoje.

1880 metais liepos 14-oji buvo oficialiai paskelbta Prancūzijos nacionaline švente (Fête Nationale), dar kitaip vadinama Bastilijos diena. Pirmą kartą paminėta praėjus metams po karališkojo kalėjimo šturmo (1790 m.).

EPA nuotrauka

 

Paryžiaus istorinės vietos, susijusios su Prancūzijos revoliucijos įvykiais, traukia patirti tiesioginį erdvinį kontaktą. Tad šiomis dienomis besidomintiems šventės prigimtimi, verta prisiminti bent keletą vietų, kurios savo istorija liudija, kas vyko daugiau nei prieš du šimtus metų.

Turtų sala badaujančioje šalyje

Pirmasis stabtelėjimas tolimiausias – apie 20 km nuo Paryžiaus pietvakarių esantis mažas miestelis, puikiai visiems žinomas dėl čia esančio vieno didžiausių ir įspūdingiausių Europoje rūmų komplekso, kuriame laikinai gyveno paskutinė, pasmerkta giljotinai, Prancūzijos karališkoji pora Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė. Keliaujant rūmų link iš tolo šviečia aukso spalvos vartai ir didingai stūkso Karaliaus Saulės (Liudviko XIV) statula. Šis valdovas Liudviko XIII medžioklės rezidenciją pavertė milžiniškais Karaliaus Saulės vardo vertais rūmais, kurie tapo neįtikėtinos pompastikos, karališkojo gyvenimo prabangos ir didybės simboliu. Į Versalį persikėlė šalies valdžia ir visas karališkasis dvaras, iš viso rūmuose šurmuliavo apie 10 000 asmenų, įskaitant tarnus.

XVIII a. antroje pusėje mirus Liudvikui XV, 1774 metais karaliaus sostas atiteko Liudvikui XVI. Šalis buvo išsekusi po Septynerių metų karo, kai Prancūzija prarado dalį savo teritorijų, užleisdama jas Didžiajai Britanijai. Nepaisydamas sunkios Prancūzijos padėties, Liudvikas XVI, siekdamas atkeršyti už senelio (Liudviko XV) pralaimėjimą Septynerių metų kare, pasiuntė karinius dalinius į Ameriką, kurioje tuo metu vyko Nepriklausomybės kovos su D. Britanija (1775–1785). Prancūzijai šis karaliaus poelgis ir 2000 mln. livrų investicija buvo nepakeliama. Asmeninės valdovo ambicijos vedė šalį į bankrotą.

Versalis buvo turtų sala Prancūzijoje, kurioje karališkasis dvaras džiaugėsi gyvenimo malonumais, o šalis badavo, plėšikavo dėl gyvybiškais svarbaus duonos kąsnio. Pakilusios miltų, duonos kainos dar labiau komplikavo padėtį. Prasidėjo žlugimas. Karaliaus valdžia nepatenkintųjų gretos sparčiai didėjo. Jas sudarė ne tik labiausiai engiamas trečiasis luomas, vargingiausi sluoksniai, bet ir dalis elito, kurį palietė Apšvietos amžiaus idėjos.

Išvydus rūmų prabangą, plačiai prasiveria burnos, o sužinotos gyvenimo detalės tarp šių sienų neleidžia joms užsičiaupti. Versalio rūmai turėjo griežtas etiketo taisykles, kurios nurodė, kada ir kaip turi elgtis dvariškiai. Taisyklės apėmė gestus, kalbą, kurie turėjo būti taikomi atsižvelgiant į aplinkybes, asmenų titulus. Buvo nustatyta, kada ir kur asmuo gali atsisėsti: kada ant fotelio, kada ant kėdės. Buvo atliekamos specialios ceremonijos žadinant karalių ir karalienę, juos aprengiant, jiems pietaujant. Marija Antuanetė buvo įspūdinga figūra visoje Prancūzijos karališkoje istorijoje. Dėl savo aistros suknelėms, batams, papuošalams ir dėl šiai aistrai tenkinti skirtų išlaidų įgavo „Madam deficitas” pravardę.

EPA nuotrauka

Įvykęs Bastilijos šturmas ir revoliucinės nuotaikos, apėmusios Paryžių, nebeilgai leido karališkajai šeimai džiaugtis savo gyvenimu Versalio rūmuose. Praėjus porai mėnesių po šturmo, apie 20 tūkstančių minia paryžiečių apsupo Versalio rūmus. Karališka pora minios reikalavimu buvo priversta visam laikui atsisveikinti su savo turtų oaze ir vykti į Tiuirli rūmus Paryžiuje – mieste, kuris jiems tapo kalėjimu.

Versalio rūmai, netekę dalies savo turtų (paveikslai perkelti į Luvrą, baldai išvežti), buvo kuriam laikui palikti ilsėtis ramybėje.

Absoliutizmo simbolis

Bastilijos šturmo diena, kuriai suteikta išskirtinė reikšmė šalies istorijoje, natūraliai kelia norą apsilankyti ten, kur kadaise stovėjo garsusis kalėjimas. XIX a. pradžioje Bastilijos vieta buvo oficialiai paversta miesto aikšte, kurioje šiandien iškilęs 52 metrų aukščio monumentas (Colonne de Juillet), atidengtas valdant Liudvikui Pilypui 1840 metais, skirtas 1830-ųjų Liepos revoliucijai. Kolonos viršuje, ant paauksuoto gaublio, stovi nuogo berniuko statula, vienoje rankoje laikanti sutraukytas grandines, kitoje – deglą, ji simbolizuoja laisvės dvasią (Génie de la Liberté ).

Bastilijos vaidmuo Prancūzijos revoliucijos kontekste labai simbolinis, pergalė užimant kalėjimą solidarizavo žmones, nors jame buvo rasti ir išlaisvinti vos septyni kaliniai. Įvykis, kuris buvo tarsi kumščio trenksmas į karališkąjį stalą, prieštaraujant prieš tokią tvarką ir gyvenimą, pažymėjo Prancūzijos revoliucijos pradžią.

Bastilija – XIV amžiuje pastatyta 22 metrų aukščio tvirtovė Paryžiaus rytinėje dalyje. Ji skirta gynybai nuo anglų antpuolio per Šimtametį karą. 1417 metais tvirtovė virto karališkuoju kalėjimu, kuriame buvo laikomi politiniai kaliniai. Žmonių akyse ji tapo monarchijos simboliu.

Liudvikas XVI po 175 metų pertraukos dėl kritinės šalies situacijos buvo priverstas 1789-ųjų pavasarį sušaukti patariamąjį organą – Generalinius luomus. Trečiojo luomo atstovai reikalavo kur kas daugiau nei finansinės reformos, bandant gelbėti šalies padėtį. Jie reikalavo lygių teisių. Karalius nesėkmingai bandė užkirsti kelią Generalinių luomų susirinkimams. Tačiau pastarieji, pasivadinę Steigiamuoju susirinkimu, rinkosi be karaliaus pritarimo ir deklaravo savo tikslą – konstituciją. 1789 metų liepos pradžioje karalius sutelkė apie 30 tūkstančių karių armiją aplink Paryžių. Tai išgąsdino miestiečius, revoliucijos šalininkus. Šie ėmė ginkluotis. 1789-ųjų liepos 14-ąją išsigandę miestiečiai užėmė Bastiliją, tikėdamiesi papildyti savo amuniciją.

Bastilijos paėmimas buvo euforiškas momentas, kuris vedė į tolesnę kovą. Užimtas kalėjimas pradėtas ardyti plyta po plytos. Jo griūtis miestiečiams simbolizavo jų sunkaus gyvenimo permainas.

EPA nuotrauka

Kelias giljotinos link

Senos saloje, miesto širdyje, stovintys Teisingumo rūmai (Palais de Justice) mena tamsųjį Prancūzijos revoliucijos tarpsnį.

Teisingumo rūmai lietuviams įdomūs tuo, kad viename iš bokštų (Tour de l’ Horloge) puikuojasi laikrodis su lietuvišku vyčiu ir lenkišku ereliu. XVI a. laikrodis buvo iškeltas Henriko Valua iniciatyva, valdovo, kuris pasitaikius progai užsidėti Prancūzijos karaliaus karūną pabėgo palikęs ATR sostą.

Revoliucijos metais Teisingumo rūmų kompleksui priklausančiame kalėjime – Conciergerie – veikė Revoliucijos tribunolas (1793–1795), čia buvo kalinami revoliucijos priešai. Iš kalėjimo vedė du keliai, labiausiai išvažinėtas buvo giljotinos kryptimi. Apie 2600 asmenų buvo pasmerkti mirčiai, į pasmerktųjų sąrašą pakliuvo ir karalienė Marija Antuanetė. 1794 metais čia savo paskutines valandas iki giljotinavimo praleido ir vienas aktyviausių revoliucijos lyderių, jakobinų klubo vedlys Maksimiljanas Robespjeras.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

XIX amžiuje sostą vėl užėmus Burbonų dinastijos atstovui Liudvikui Pilypui, Teisingumo rūmai buvo rekonstruoti. Marijos Antuanetės atminimui celė, kurioje ji praleido paskutines savo dienas, buvo paversta koplyčia.

Pasivaikščiojimas po Paryžiaus miestą (šiek tiek už jo ribų) ir trumpi istoriniai epizodai, kad suprastume tai, kas vyksta dabar, jog grožėjimasis fejerverkais, iškilmingu paradu ar skaitymas naujienų portaluose trijų trumpų pastraipų tekstus „Prancūzija švenčia Bastilijos dieną“, turėtų daugiau prasmės.