Rytas Staselis. Išprievartautas referendumas

Autorius yra Verslo žinių bendradarbis.

Są­mo­nin­gos sa­vo veik­los pa­bai­go­je (veik vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­ma, kad ja rin­ki­mų me­tais ga­li­ma lai­ky­ti pa­va­sa­rio se­si­ją) Sei­mas vis dėl­to iš­pe­rė­jo re­fe­ren­du­mą dėl Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elek­tri­nės (VAE) at­ei­ties. Pra­smin­giau­sios ži­niask­lai­dos ant­raš­tės pri­zą šia te­ma įteik­čiau ži­nių agen­tū­rai BNS: „Ga­vę re­fe­ren­du­mą, opo­zi­ci­nių par­ti­jų va­do­vai ne­be­ži­no, ką da­ry­ti“. Iš tik­rų­jų, vie­na ver­tus, „kon­sul­ta­ci­nio re­fe­ren­du­mo“ pras­mę de­mo­kra­tijoje su­vok­ti ga­nė­ti­nai sun­ku, nes po ja sly­pi bjau­ri „už­pa­ka­li­nė“ min­tis, esą kad ir kaip ja­me bus bal­suo­ta, įsta­tymų leidimo tei­sę tu­rin­tys po­li­ti­kai pa­si­elgs taip, kaip jiems at­ro­dys ge­riau­sia.

Ki­ta ver­tus, įta­ri­mą kiek­vie­nam aky­les­niam pi­lie­čiui tu­rė­tų kel­ti ir tai, kad, pra­dė­ję to­kį nie­kuo ne­įpa­rei­go­jan­tį žai­di­mą tau­tos tei­se ap­si­spręs­ti tie­sio­giai bal­suo­jant dėl svar­biau­sių jos gy­ve­ni­mo klau­si­mų, po­li­ti­kai ap­si­me­tė­liš­kai žon­gli­ruo­ja al­ter­na­ty­vo­mis. Nes jiems bet koks re­zul­ta­tas reiš­kia tai, kas an­glų kal­ba va­di­na­ma „win win“: tai reiš­kia, kad po­li­ti­kai vi­sais at­ve­jais lai­mi – tie, ku­rie pa­si­sa­ko prieš VAE iš prin­ci­po, lai­mė­jus pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ša­li­nin­kams ga­li tvir­tin­ti, kad re­fe­ren­du­mas te­bu­vo „kon­sul­ta­ci­nis“. Ir at­virkš­čiai – VAE skep­ti­kams su­rin­kus dau­giau bal­sų, „kon­sul­ta­ci­ne“ są­ly­ga ne­iš­ven­gia­mai mo­juos tie, ku­riems pro­jek­tas yra pri­im­ti­nas.

Kaž­kas yra pa­sa­kęs: de­mo­kra­tiją Lie­tu­vo­je ga­lė­si­me lai­ky­ti su­bren­du­sia ta­da, ka­da re­fe­ren­du­mo ins­ti­tu­tu po­li­ti­kai nu­stos įžū­liai ma­ni­pu­liuo­ti. Jei­gu taip, tai ta­da dar esa­me saus­kel­nė­se: Lie­tu­vo­je, ko ge­ro, ne­bu­vo dar nė vie­no re­fe­ren­du­mo, ku­ris ne­bū­tų ka­žin koks krei­vas. Na, gal ar­čiau­siai ide­a­lo ga­lė­tu­me lai­ky­ti 1992 m. bal­sa­vi­mą dėl da­bar­ti­nės Kon­sti­tu­ci­jos. O šiaip, jei­gu pri­si­mi­nus de­ta­liau, re­fe­ren­du­mas dėl Ne­pri­klau­so­my­bės 1991 m. va­sa­rį dėl po­li­ti­kų bai­mių, esą ne­su­pra­tin­gi ir so­vie­tų te­ro­ro iš­si­gan­dę pi­lie­čiai ga­li nu­bal­suo­ti ne taip, „kaip rei­kia“, vir­to „ap­klau­sa“ ir ple­bis­ci­tu. Nors triuš­ki­na­mai lai­mė­jus Ne­pri­klau­so­my­bės ša­li­nin­kams, tos ap­klau­sos są­ly­ga tuo­jau pat vir­to kon­sti­tu­ci­niu įsta­ty­mu. Vy­tau­to Land­sber­gio ša­li­nin­kams 1992 m. sie­kiant įtei­sin­ti pre­zi­den­to pos­tą, prie šio klau­si­mo bu­vo pri­kerg­ta pro­pa­gan­di­nė „rei­ka­la­vi­mo iš­ves­ti oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę ir at­ly­gin­ti pa­da­ry­tą ža­lą“ (ir ka­riuo­me­nę Ru­si­ja iš­ve­dė kur kas vė­liau, ir ta­da už­fik­suo­tas ža­los at­ly­gi­ni­mo klau­si­mas iki šiol – it ger­klė­je sker­sai už­stri­gęs pa­ga­lys). Vė­liau – ai­bė tei­si­nių ma­ni­pu­lia­ci­jų bal­suo­to­jų cen­zu, są­ra­šais, ska­ti­ni­mu alu­mi.

Re­fe­ren­du­mo ins­ti­tu­tas dau­ge­liui pi­lie­čių dar il­gai kels ne­svei­kas aso­cia­ci­jas, esą tai tik va­rian­tas ei­li­nį kar­tą ma­ni­pu­liuo­ti rin­kė­jų po­žiū­riu. O gal tie­siog – ap­knis­ti iš­skai­čiuo­tu, po­li­ti­kams nau­din­gu bū­du.

Žiū­rint ki­tu aspektu, ne­iš­ven­gia­mai rei­kia pri­pa­žin­ti, kad, prieš pus­an­trų me­tų į ne­įvei­kia­mą tvir­to­vę už­si­da­rę ir iš es­mės pa­lai­do­ję to­kioms idė­joms įgy­ven­din­ti bū­ti­ną ben­dra­vi­mą su vi­suo­me­ne, VAE pro­jek­to ren­gė­jai pa­tys pri­sip­ra­šė re­fe­ren­du­mo. Jie šios pro­ble­mos ne­su­pran­ta iki šiol. Vi­są lai­ką ne­ži­nio­je lai­kę ne tik sa­vo opo­nen­tus, bet ir vi­są vi­suo­me­nę, jie ne­pa­ste­bė­jo, kaip pa­ti idė­ja ap­au­go mi­to­lo­gi­jos us­ni­mis. Da­bar ga­li ko­ne kiek­vie­nam pi­lie­čiui po no­si­mi kai­šio­ti šūs­nis do­ku­men­tų – ne­pa­ti­kės. Nes kas ant­ram vai­den­sis, kad VAE yra ne nau­da, o di­džiau­sia pa­sau­ly­je ap­ga­vys­tė. Nes mi­to­lo­gi­ja po­li­ti­ko­je yra ga­lin­ges­nė net už do­ku­men­tų ori­gi­na­lus.

Ne­sun­ku at­spė­ti, kad re­fe­ren­du­mas dėl VAE tok­sai po­li­ti­nis „an­ti­ku­bi­li­nis“ ir „an­ti­sek­mo­ki­nis“ veiks­mas. To­dėl ir­ra­cio­na­lus. Jei­gu so­cial­de­mok­ra­tus lai­ky­tu­me prag­ma­tiš­kiau­sia ir dau­giau­sia in­te­lek­to po­ten­cia­lo tu­rin­čia po­li­ti­nės opo­zi­ci­jos da­li­mi, tai, pa­si­klau­sius jų at­sto­vų, ap­ima di­dis liū­de­sys. An­dai šią sa­vai­tę Čes­lo­vas Jur­šė­nas, po­li­ti­kos ve­te­ra­nas ir tik­ras vil­kas, re­gis, „Ži­nių ra­di­jo“ lai­do­je kal­bė­jo, esą so­cial­de­mok­ra­tai ne­si­prie­ši­na bran­duo­li­nei ener­ge­ti­kai iš es­mės, ta­čiau ne­pri­ta­ria šiam kon­kre­čiam VAE pro­jek­tui. Dėl ku­rių ne­pri­im­ti­nų jo nuo­sta­tų – taip ir li­ko mįs­lė.

Ta pro­ga pri­si­mi­niau ki­tą so­cial­de­mok­ra­tų at­sto­vą – Vy­te­nį An­driu­kai­tį, ku­ris prieš ke­lis mė­ne­sius Sei­mo tri­bū­no­je mė­gi­no iš­dės­ty­ti, rei­kia ma­ny­ti, al­ter­na­ty­vią bran­duo­li­nės ener­ge­ti­kos plėt­ros Lie­tu­vo­je vi­zi­ją. Tai­gi jos es­mė bu­vo maž­daug to­kia: Lie­tu­va dėl bran­duo­li­nės ener­ge­ti­kos tu­rė­tų kal­bė­ti ne su ja­po­nais ir ame­ri­kie­čiais, o pran­cū­zais ir vo­kie­čiais (ma­tyt, tai to­kia iš­ti­ki­my­bė eu­ro­pie­tiš­kai pa­ra­dig­mai), vė­liau dar ir su ru­sais, kad ši šau­nio­ji tri­ju­lė im­tų Lie­tu­vo­je ręs­ti bran­duo­li­nę jė­gai­nę. Ta­tai bū­tų toks ES ir Ru­si­jos ben­dra­dar­bia­vi­mo Lie­tu­vo­je pa­vyz­dys. Nau­din­gas dar ir tuo, kad Lie­tu­vai „nie­ko ne­kai­nuo­tų“.

Ne­at­me­tu prie­lai­dos, kad p. An­driu­kai­čio lū­po­mis kal­ba kai­ry­sis ide­a­lis­tas. Ta­čiau ir ide­a­lis­tams kar­tais bū­tų ne­pro­šal su­si­pa­žin­ti su ge­o­po­li­ti­ne ap­lin­ka ir ak­tu­a­li­jo­mis. Nes tin­ka­miau­sia vie­ta ne­pa­kal­ti­na­mų ide­a­lis­tų su­si­rin­ki­mams – ne po­li­ti­ka, o vai­kų dar­že­lis.

Vis dėl­to nė­ra to blo­go, kas ne­iš­ei­tų… Vie­nas ma­no ko­le­ga, su ku­riuo šia te­ma po­ri­no­me re­dak­ci­jos bal­ko­ne trauk­da­mi dū­mą, at­sklei­dė ga­li­mai tei­gia­mą VAE re­fe­ren­du­mo pu­sę. Esą gal­būt dis­ku­si­jos šia te­ma ir vi­są rin­ki­mų kam­pa­ni­ją pa­kreips ra­cio­na­les­ne lin­kme, at­miež­da­ma ne­iš­ven­gia­mų klie­de­sių srau­tą Gar­lia­vos, „tie­sos“ ir „tei­sin­gu­mo“ ir ki­to­mis pa­na­šio­mis te­mo­mis. Jei­gu to­kia prie­lai­da taps tik­ro­ve – tik­rai ne pats blo­giau­sias va­rian­tas.