Algirdas Fediajevas. Septintojo dešimtmečio britų folko muzikos perlai: Roy Harperis

Roy Harperis

Ankstesni straipsniai apie septintojo dešimtmečio britų folko atstovus Davy Grahamą, Bertą Janschą ir grupę Incredible String Band, tikiuosi, parodė, kokių talentingų ir unikalių muzikantų bei kūrėjų ši muzikinė srovė davė. Šalia išvardytųjų būtina papasakoti apie dar vieną ryškią asmenybę – Roy Harperį. Nors daug kam jis žinomas turbūt tik kaip žmogus, įdainavęs Pink Floydų „Have a Cigar“ iš albumo „Wish You Were Here“ ar paminėtas vienoje Led Zeppelin dainoje, tačiau jo paties kūryba daugiau nei keturis dešimtmečius folk stiliaus mėgėjų yra labai vertinama ir tikrai ne veltui. Bekompromisis požiūris į muziką ir ryškus individualumas (kartais supanašėjantis su vienišumu) šį kaip reikiant gyvenimo mėtytą ir vėtytą kūrėją padarė kultine figūra.

Roy Harperis jaunystėje

Viena iš dažnai apdainuotų temų R. Harperio kūryboje – sudėtinga jo vaikystė ir jaunystė. Augęs nestabilioje šeimoje (kaip pasakų siužetuose – su pikta pamote ir namuose nebūnančiu tėvu) būsimasis muzikantas anksti atsvarą rado muzikoje. Bliuzas, Woody Guthris ir džiazas padėjo jam pasislėpti nuo nuolatinių konfliktų ir pykčių. Visgi būdamas penkiolikos jis suprato privaląs palikti namus. Vienintelis realus kelias tai įgyvendinti naiviam jaunuoliui pasirodė stojimas į savanoriškas karines pajėgas. Į militaristinę aplinką patekęs Harperis greit suprato suklydęs ir visaip ieškojo kelių iš ten dingti. Išsinešdinti pavyko, bet tolimesnė stotelė irgi nebuvo rojus – psichiatrinė ligoninė. Vieną vakarą, paties Harperio žodžiais, su pižama per ligoninės langą jam pavyko pabėgti. Deja, problemos tuo nesibaigė. Susidėjęs su nusikaltėlių gauja ir įsivėlęs į nusikaltimą, Harperis atsidūrė kalėjime. Čia jis turėjo laiko literatūrai ir apmąstymams. Ne kas kita, o Keruako „Kelyje“ buvo paskutinis akstinas, padėjęs Harperiui susivokti, kas jis esąs ir ko siekiąs. Po Keruako logiškai sekė bastymasis su gitara ir prieš visuomeninę sistemą nukreiptomis mintimis (kurios šio muzikanto kūryboje prasiveržia iki dabar) po Europą ir Šiaurės Afriką. Tai buvo ir Harperio, kaip kūrėjo, kelio pradžia. Kai 1965 m. jis atsidūrė Londone ir pamažu įsisuko į folko atlikėjų ratą, muzikantas jau buvo šilto ir šalto matęs kelio vilkas, su tvirta pasaulėžiūra ir savitu kūrybiniu braižu.

Roy Harper „Ageing Raver“

Žinant tokią Harperio gyvenimišką patirtį, pasidaro kiek aiškiau, kodėl toks stiprus, nepriklausomas ir brandus jau pirmasis jo albumas „Sophisticated Beggar“, 1966 m. įrašytas nedidelėje įrašų kompanijoje ir išleistas kukliu tiražu. Nors garsas apie plokštelę po pasaulį plačiai nepasklido, ją drąsiai galima priskirti prie pačių stipriausių tais metais pasirodžiusių folko ir roko albumų. Tokios dainos, kaip „Sophisticated Beggar“, „Goldfish“, „Legend“ iškart parodė, jog Harperis – unikalus naujas veidas muzikos padangėje. Ne „dylaniškas“, ne „grahamiškas“, o visiškai savitas: lyriškas, liūdnokas, nors ir šiltas (ypač debiutiniame albume). Puikus dainų kūrėjas ir aukšto lygio akustinės gitaros meistras, nors to dažnai nesistengdavo išryškinti. Tiesa, debiutinio albumo kūrinyje „Blackpool“ jis atskleidė, ką sugeba. Šalia to, Harperis puikiai išmanė ir kūrinių aranžavimo paslaptis. Jau pirmajame albume stebina techniniai sprendimai: gitaros solo įrašymas atbulai, balso skambėjimo pakeitimai. 1966 m. tai dar buvo visiškai šviežia.

Antroji Harperio plokštelė „Come out Fighting Genghis Smith“ dar labiau išlaisvino kūrybinę muzikanto energiją. Kompozicijos šiame albume gerokai sudėtingesnės nei pirmajame, dėl muzikinės „antilogikos“ galima rasti paralelių su Sydu Barrettu (šio soliniai albumai „Madcap Laughs“ ir „Barrett“ savo „kreiva“ dvasia ir keistais muzikiniais polėkiais ypač panašūs į Harperio kūrybą). Bytnikiška neprisitaikiusio klajoklio dvasia tiesiog veržiasi dainose „Ageing River“, keistojoje „Freak Street“ ir kituose kūriniuose. Būtina paminėti ir dainą-pasakojimą „Circle“, kurioje Harperis atskleidžia savo komplikuotą jaunystę.

Du puikūs albumai ir koncertai (dažnai nemokami) suformavo ištikimų gerbėjų ratą, nors milijonų ir neuždirbo. Užtat muzikantas ir toliau turėjo atrištas rankas eksperimentams ir ieškojimams. Kiti du albumai, 1969 m. pasirodęs „Folkjojeopus“ ir 1970 m. dienos šviesą išvydęs „Flat, Baroque and Berserk“, toliau stebino publiką. Sakyčiau, jie dar tobulesni už ankstesniuosius. Vien ko vertas aštuoniolikos minučių trukmės opusas „McGoohan‘s Blues“. Net ir tais laikais tokios trukmės akustinė kompozicija buvo neįprasta. Ir, svarbiausia, dėl besikeičiančių temų ir išradingų perėjimų ji neprailgsta. „Folkjokeopus“ yra dar kelios dainos, priskirtinos patiems įspūdingiausiems Harperio kūriniams: neįprastai aukštu balsu sudainuota „Composer of Life“, linksmoji „Sgt. Sunshine“ ar vien akustine gitara atlikta instrumentinė „One for All“.

Albumas „Flat, Baroque and Berserk“ tęsia gerą puikių albumų tradiciją ir vėl pasiūlo visą pluoštą šaunių kūrinių, iš kurių būtina išskirti „I Hate the White Man“ („Nekenčiu baltojo žmogaus“). Tai tvirtas Harperio prieš visuomenę ir sistemą nukreiptas pareiškimas, kaltinimas abejingumu, apsimetinėjimu ir prisitaikėliškumu. Dar albume „Come Out Fighting Genghis Smith“ atlikėjas dainavo „The Worst Thing of the System is the System“ („Blogiausia sistemoje yra pati sistema“), tačiau būtent „I Hate the White Man“ tapo jo vizitine kortele, daina, kurią muzikantas atlieka ir dabar. Viename interviu Harperis teigė, jog kūrinys vis dar aktualus kaip ir prieš keturiasdešimt metų. „Liūdna, visuomeniniuose santykiuose niekas nepasikeitė: „establišmento“ vyrukai patys užsiaugino plaukus, susiurbė septintojo dešimtmečio gaivalą ir viską nuramino“, – pasakoja Harperis.

1970 m. netikėtai užsimezgė pažintis, tapusi ilgos muzikinės (ir ne tik) draugystės pradžia. Tais metais viename festivalyje prie Harperio priėjo nepažįstamasis ir paprašė pagroti instrumentinį kūrinį „Blackpool“. Harperio žodžiais tariant, „pirmas įspūdis buvo, kad jis vilki per trumpas kelnes“. Tas nepažįstamasis buvo „Led Zeppelin“ gitaristas Jimmy Page‘as, kurį labai žavėjo Harperio kūryba. Taip žavėjo, kad trečiame „Led Zeppelin“ albume viena daina buvo pavadinta „Hats off to Roy Harper“ („Nukelkime skrybėles prieš Roy Harperį“). Muzikantai ėmė bendradarbiauti, ir 1971 m. pasirodė plokštelė, kritikų pavadinta Harperio magnus opus – „Stormcock“. Ji sudaryta iš keturių ilgų kompozicijų, prisunkta britiškam folkui būdingos gilios melancholijos ir pripildyta puikų gitarų melodijų. Įdomu tai, kad nuotaika kažkuo „pink floydiška“ (bet nebe „barrettiška“). Matyt, dėl niūrumo ir kartais prasiveržiančio dramatizmo balse. Manau, Pink Floyd gerbėjai jį tikrai pamėgtų. Albumas gerokai vientisesnis nei ankstesni darbai. Tais pačiais metais Harperis nemažai koncertavo JAV Vakarų pakrantėje. Legendos pasakoja, kad nakvodavo jis tiesiog paplūdimyje…

1971 m. pabaigoje Harperiui likimas bandė suduoti smūgį – jam diagnozuota pavojinga kraujo liga ir pasakyta, jog keturiasdešimties metų sulaukti nepavyks. Bet muzikantas nebuvo palaužtas ir per ateinančius 6 metus toliau skynė kūrybinius laurus. 1973 m. pasirodė albumas „Lifemask“, dedikuotas „žmonėms, kurie niekad jo neišgirs“. Nuotaika jame šviesesnė nei liūdnajame „Stormcock“, o dainos niekuo nenusileidžia ankstesniojo albumo kūriniams. Tiesą sakant, šią plokštelę mėgstu gal dar labiau nei kritikų išgirtąją „Stormcock“. Gal dėl vėl grįžusių „muzikinės antilogikos“ tendencijų ir daugiau eksperimentavimo, palyginti su tobuluoju vientisu ankstesniu albumu.

1974 m. išleidžiamas į „Stormcock“ ir „Lifemask“ nepatekusių meilės dainų rinkinys „Valentine“. Vis dėlto įdomiausia tai, kas vyko dar po metų. Harperis, tvirtai užsirekomendavęs kaip akustinių dainų kūrėjas ir atlikėjas (su ne pernelyg dažnais elektriniais intarpais), ėmė ir subūrė gryną roko grupę: iš subyrėjusių King Crimson atklydusio Billo Brufordo smarkokai mušami būgnai, bosinė, „fūzuotos“ elektrinės gitaros ir beveik hardrokinis skambesys (tiesa, visiškai nepriimant šio žanro klišių) nustebino visus. Rezultatas buvo stulbinamas – albumas „HQ“ atskleidė dar nematytą Harperio pusę ir parodė, kokios netikėtos ir neribotos jo kūrybinės užmačios. Beje, įrašinėjant „HQ“, kaimynystėje ties „Wish You Were Here“ albumu darbavosi Pink Floyd. Rogeriui Watersui niekaip nesisekė padainuoti naujo kūrinio „Have a Cigar“. Davidas Gilmouras tą daryti atsisakė. Vokaluojančio klavišininko Ricko Wrighto kandidatūra išvis nebuvo svarstyta. Į grupės įrašų kambarį užėjęs R. Harperis pasakė: „Aš galiu.“ Ir puikiai žinoma, kas iš to išėjo – jo balsas taip tiko dainai, kad Pink Floyd net nebandė nieko keisti.

Gaila, bet dėl lėšų stygiaus grupės išlaikyti muzikantui nepavyko. Harperio albumai niekada nebuvo populiarūs ir perkami. Vėl likęs vienas, jis toliau kibo į kūrybinį darbą. 1977 m. pavyko įrašyti dar vieną stiprų darbą, pramintą „Bullinamingvase“. Jis kiek švelnesnis ir labiau akustinis nei ankstesnysis, nors štai daina „Breakfast with You“ trykšta energija ir jėga. Tuo tarpu kitas plokštelės kūrinys „One of these Days in England (Part I)“ tapo vieninteliu Harperio hitu per visą ilgą jo muzikinę karjerą.

Po ilgos įspūdingų albumų serijos, deja, atlikėjui išaušo nykesni laikai. Šeimyninės problemos, dėl ligos vis blogėjanti sveikata ir neigiamas to meto įrašų kompanijų požiūris į „hipiškas atgyvenas“, tokias kaip Harperis, įstūmė jį į gilią dvasinę duobę ir privertė ilgam užsidaryti savyje. Muzikantas vėliau pasakojo, jog tai buvo pats niūriausias jo gyvenimo laikotarpis. Ne veltui devintojo dešimtmečio Harperio albumai silpnesni nei ankstesnieji, nors juose kartu ir grodavo tokios žvaigždės kaip J. Page‘as ar D. Gilmouras. Renesansas prasidėjo tik 1992 m. pasirodžius išties puikiam darbui „Death or Glory?“ Sveikatos bėdos kažkur giliai užsikasė, Harperis vėl aktyviau ėmėsi koncertinės veiklos, o du paskutiniai jo albumai „The Dream Society“ ir „The Green Man“ galutinai grąžino atlikėjui pasitikėjimą savo jėgomis ir ištraukė iš vidinio užsisklendimo. Gerokai žemesniu balsu atliekamos dainos žavi ne mažiau nei septintojo ar aštuntojo dešimtmečio kūriniai.

Taigi panašu, kad Harperis ne iš tų, kurių geriausios dienos toli praeityje. Jis kuria ir yra įdomus šiandien. Ir tai įvertinama klausytojų, ne veltui viena žymesnių šių laikų folkroko grupių Fleet Foxes teigia Harperį esant vienu pagrindinių jų įkvėpėjų. Pastaraisiais metais britų folko legenda daugiausia dėmesio skyrė ankstesnių dainų perleidimui, taip pat pasirodė koncertinių albumų. Belieka tikėtis, jog netrukus išgirsime ir naujos kūrybos. Įdomu, kuo šįkart nustebins šis nesenstantis kelio veteranas, unikalus ir gausių kūrybinių vaisių sunokinęs folko dainius.